Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjo), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininko) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. nutarimo M. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I.

Nuobauda skirta už tai, kad M. K. 2010 m. liepos 10 d., apie 6 val. 55 min., Klaipėdos r., Vėžaičiuose, vairavo lengvąjį automobilį neblaivus (0,81 promilių girtumas).

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tuoja:

III.

M. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalis nustato, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.

Skundžiamuoju teismo nutarimu M. K. paskirta administracinė nuobauda už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytojo pažeidimo padarymą. Ginčo dėl padaryto pažeidimo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius paminėtą pažeidimą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiama, kad paskirta nuobauda yra per griežta. Apeliantas mano, kad šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl paskirtosios nuobaudos švelninimo. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas M. K. nuobaudą pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankciją įstatymo nepažeidė.

Apelianto prašymas skirti švelnesnę nei numato įstatymas nuobaudą, galėtų būti tenkinamas, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, remiantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis. Bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Teisėjų kolegija, patikrinusi šios bylos medžiagą ir apelianto argumentus, pripažįsta, kad tokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių M. K. už padarytąjį pažeidimą turėtų būti taikoma išskirtinai švelni nuobauda, šioje byloje nėra. M. K. padarytasis pažeidimas, t. y. transporto priemonės vairavimas neblaivaus, yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų transporto srityje. Todėl vien tik simbolinės, jo pageidavimus tenkinančios nuobaudos, paskyrimas, akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų, numatytų ATPK 20 straipsnyje. Byloje nustatytos pažeidimo padarymo aplinkybės, neleidžia teigti, kad M. K. padarytasis teisės pažeidimas buvo mažai pavojingas ir kad už tokią veiką jam paskirta įstatyme numatyta nuobauda turėtų būti laikoma aiškiai neteisinga ar neprotinga.

Taip pat atmestini apelianto teiginiai dėl veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis. ATPK 17 straipsnyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą (R. D.. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (1 - 98 straipsniai), 198 – 199 psl., 2004 m., Vilnius). Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti nurodytas sąlygas. Teisės teorijoje (V. P.. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga, 45 – 48 psl., 2008 m., Vilnius) be kitų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų (gresiantis pavojus, jo realumas bei akivaizdumas) yra nurodomos ir tokios, kaip galimumas pašalinti kilusį pavojų tik darant žalą kitam saugomam interesui, taip pat padaryta žala turi būti mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Analizuojamu atveju M. K. nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pašalinti savo draugės ir kūdikio sveikatai kilusį pavojų galėjo tik neblaivus vairuodamas automobilį ir tuo keldamas grėsmę daugelio asmenų turtui ar net gyvybei. Atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas buvo padarytas Klaipėdos rajone, o apeliantas gyvena Vilniaus apskrityje, todėl manytina, kad mažesnis pavojus artimų asmenų sveikatai būtų sukeltas iškvietus greitąją pagalbą, o ne vairuojant neblaiviam asmeniui tokį tolimą atstumą. Todėl spręstina, kad M. K. veika neatitinka būtinojo reikalingumo sąlygų.

Nubaustojo asmens apeliaciniame skunde nurodyti kiti argumentai (darbo pobūdis, rūpinimasis būsimu kūdikiu ir pan.) taip pat negali būti pripažinti ypatingomis aplinkybėmis, turinčiomis lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą, ir nesuteikia prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Pažymėtina, kad apeliantas jau yra baustas ir pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už tos pačios rūšies pažeidimus (b. l. 16-18). Atkreiptinas dėmesys, kad tos pačios rūšies pažeidimais ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme laikomi ne tapatūs pažeidimai, o pažeidimai, numatyti tame pačiame ATPK skirsnyje, šiuo atveju 10 skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1504/2008). Tai neigiamai apibūdina apelianto asmenybę, rodo, kad jam taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir jis toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkinančių aplinkybių buvimas ar administracinės atsakomybės vengimas paprastai užkerta kelią taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra tinkamai motyvuotas, nes teismas įvertino visas aplinkybes, reikšmingas paskiriant pažeidėjui nuobaudą. Dėl šių priežasčių Trakų rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. K. (M. K.) apeliacinio skundo netenkinti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.