- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-18
- Bylos Nr.
- I-7271-171/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01776-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Irena Paulauskienė, Gintaras Dzedulionis
- Pareiškėjas
- N. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Merkevičius
- Kategorijos
- 3.4Teismo sprendimas
- 3.5Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ryčio Krasausko ir Gintaro Dzedulionio, dalyvaujant pareiškėjui N. H., jo atstovui advokato padėjėjui Karoliui Merkevičiui, vertėjui Ahmedui Jawedui Fedaee,
uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. H. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2014-03-04 sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H.“ dalis dėl atsisakymo N. H. suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nesusijusio su prieglobsčio suteikimu; 2) įpareigoti Departamentą N. H. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje panaikintose sprendimo dalyse išnagrinėti iš naujo.
Paaiškino, kad pagrindinis argumentas, kodėl atsakovas jam nesuteikia papildomos apsaugos Lietuvoje, yra tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo. Su tokiu argumentu jis nesutinka ir tvirtina, kad Departamentas išvadoje Nr. (15/6-7)-13PR-37RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H.“ (toliau – Išvada), kuria remtasi priimant skundžiamą sprendimą, pripažino, kad dėl paplitusios prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, pareiškėjo baimė, kad (duomenys neskelbtini) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, gali būti laikoma pagrįsta. Tačiau nepaisydamas to vis tiek nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad Kauno apygardos teismas 2013-11-11 priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo – neteisėto žmonių gabenimo.
Pabrėžė, kad bausmę už šį nusikaltimą pareiškėjas jau yra atlikęs. Tai pripažįsta ir pats atsakovas savo Išvadoje, nurodydamas, jog atsižvelgiant į deklaruojamą „pataisymo“ bausmių funkciją, į tai, kad N. H. šiais metais visiškai atliko jam paskirtą bausmę už jo padarytą nusikaltimą, bei į tai, kad prieglobsčio prašytojas nėra nusikaltėlis recidyvistas, pakankamo pagrindo teigti, kad N. H., gyvendamas Lietuvos Respublikoje, kels grėsmę visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, nėra. Taip pat Departamentas Išvadoje konstatavo, kad jis, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį, nenustatė, kad N. H. kelia grėsmę visuomenei, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai, todėl nepaisant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo prieglobsčio prašytojas buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo, jam neturi būti taikomi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 str. 1 d. l p. apribojimai.
Pareiškėjas, įvertinęs tokius atsakovo argumentus, mano, kad jam neteisėtai taikyta Įstatymo 88 str. 6 punkte įtvirtinta nuostata ir tuo pagrindu atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Vien faktas, kad jis pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, turėjo būti laikomas formalia aplinkybe, o kadangi grėsmės visuomenės saugumui ar valstybei jis nekelia ir Departamentas sutiko jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusijusį su prieglobsčio suteikimu, jam pagrįstai turėjo būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir papildomai paaiškino, kad labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Prašė skundą patenkinti, nes Lietuvoje turi draugę ir nepilnametį vaiką, kuriuos nori išlaikyti ir kartu gyventi.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Įstatymo 88 straipsnio 6 punktas aiškiai nustato, kad prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, kai prieglobsčio prašytojas prašo suteikti papildomą apsaugą. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame Įstatymo 88 str. 6 punkte yra numatyta alternatyvi hipotezė, Įstatymo 88 straipsnio taikymas yra sietinas su viena iš dviejų 6 punkte nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas atitinka antrąją Įstatymo 88 straipsnio 6 punkte nustatytą aplinkybę, t. y. Kauno apygardos teismo 2013-11-11 nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo – neteisėto žmonių gabenimo. Pabrėžė, kad Įstatymo 88 straipsnio 6 punkto nuostatos atitinka 2011-12-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL 2011 L 337, p. 9) (toliau – Kvalifikavimo direktyva) 17 straipsnio 1 dalies b ir d punktus. Kvalifikavimo direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad papildoma apsauga yra nesuteikiama, jei asmuo yra padaręs sunkų nusikaltimą. Nei nagrinėjama Įstatymo 88 straipsnio 6 punkto nuostata, nei atitinkama Kvalifikavimo direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata aiškiai ir numanomai nenurodo, kad socialinio pavojingumo nustatymas šių nuostatų taikymo atveju yra papildoma sąlyga. Toks nenurodymas yra susijęs su nesuteikimo pagrindų tikslais, kad tarptautinė apsauga nebūtų suteikta asmenims, kurie dėl savo poelgio tapo „neverti“ tarptautinės apsaugos, neatsižvelgiant į tai, kad socialiniu požiūriu jie tapo nepavojingi.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Prieglobsčio prašytojo bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2011-08-05 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.
Pirminės apklausos 2011-08-05 metu pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini), jokioje politinio pobūdžio veikloje nedalyvavo, nedirbo. Paklaustas apie asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neturėjimo priežastį, paaiškino, kad dokumentus pametė kelionės metu. 2011 m. balandžio mėnesį išvyko iš kilmės valstybės, nes turėjo asmeninių ir šeimos problemų ir norėjo atvykti į ramią vietą, kad galėtų ramiai gyventi. Jo motina mirusi, o tėvas turi parduotuvę, kurią gali susprogdinti, todėl jam motinos brolis patarė bėgti iš (duomenys neskelbtini). Jam nebuvo svarbu, kur vykti – ar į Lietuvą, ar į kitą šalį.
Departamento 2011-08-06 sprendimu Nr. (15/6-14)-15PR-191 buvo nuspręsta pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.
2011-10-14 vykusios apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu pareiškėjas nurodė, kad esąs N. H., gim. (duomenys neskelbtini) (prieš tai jis buvo pasivadinęs N. A. M., gim. (duomenys neskelbtini) (byla, b. l. 30), ir paaiškino, kad jokių dokumentų su savimi neturi. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl šeiminių problemų, t. y. dėl santykių su pamote, nes tėvas turi daug nekilnojamojo turto ir ji baiminosi, kad tėvas visą nekilnojamąjį turtą paliks pareiškėjui. Pabrėžė, kad atvyko į Lietuvą, nes jam tikrai gresia pavojus.
Departamentas 2011-11-03 sprendimu Nr. (15/6-15) 12PR-99 nusprendė: 1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 str. įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 str. A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; 2) suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes grįžus atgal į kilmės valstybę jo atžvilgiu gali būti pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos; 3) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H., kuris galios iki 2012-11-03.
2012-09-12 pareiškėjas pateikė prašymą suteikti papildomą apsaugą.
Departamento 2012-10-01 sprendimu Nr. (15/6-15)-13PR-57 nuspręsta suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H. Lietuvos Respublikoje ir pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galios iki 2013-10-01.
2013-10-08 pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2013-10-09 vykusioje apklausoje (protokolas Nr. 20-61-PA-2) pareiškėjas nurodė, kad turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir užsieniečio pasą, bet Lazdijų teismo sprendimu jie buvo paimti, kai pareiškėją sulaikė (dokumentai buvo tikri). Kaip išvykimo iš kilmės valstybės tikslą nurodė tai, kad jo gyvybei gresia pavojus, nes mirus motinai gavo palikimą – namą ir žemės, o tolimesni giminaičiai kėsinosi į jo gyvybę, dėl to labai išsigando ir pabėgo iš savo šalies. Nurodė, kad šiuo metu turi draugę ((duomenys neskelbtini)), su kuria susilaukė sūnaus, ir nori kartu gyventi Lietuvoje.
Departamentas 2013-10-11 sprendimu Nr. (15/6-7)-15PR-241 nusprendė nagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio N. H. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2013-12-09 buvo atlikta prieglobsčio prašytojo apklausa ir užpildytas prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas. Per apklausą N. H. teigė, kad žmogaus teisių situacija (duomenys neskelbtini) labai prasta, todėl grįžus į kilmės valstybę iškiltų pavojus jo sveikatai, saugumui ir laisvei. Dėl šios priežasties grįžti į (duomenys neskelbtini) šiuo metu negali. Be to, Lietuvoje gyvena kartu su (duomenys neskelbtini) piliete A. G., tačiau oficialiai dar nėra įtvirtinęs santykių. A. G. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini) jie susilaukė sūnaus ir kartu su šeima gyvena (duomenys neskelbtini).
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-12-18 pateikė išvadą Nr. 5-IL(S0-26(RN), kad pareiškėjas 2013-08-20 Kauno apygardos teismo buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 3 dalį „Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną“ ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Jo veika kvalifikuojama kaip sunkus tyčinis nusikaltimas, todėl Policijos departamentas teikia išvadą, kad (duomenys neskelbtini) piliečio N. H. gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.
Valstybės saugumo departamentas 2013-12-27 raštu Nr. (K)-19-1656RN taip pat pasiūlė, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, atsižvelgti į įsiteisėjusį Kauno apygardos 2013-11-11 nuosprendį, kuriuo pareiškėjas nuteistas už sunkų nusikaltimą – neteisėtą žmonių gabenimą.
Išnagrinėjęs prieglobsčio prašymą, Departamentas parengė 2014-03-04 Išvadą Nr. (15/6-7)-13PR-37RN, kad pareiškėjas negyvena savo kilmės valstybėje nuo 2011 m. Šiuo metu savo prieglobsčio prašymą grindžia tuo, kad jam nėra saugu grįžti į kilmės valstybę, nedetalizuodamas, kodėl situacija yra jam nesaugi. Išvadoje nurodoma, kad pabėgėlio statuso suteikimo klausimas pareiškėjui jau buvo išnagrinėtas ir sprendimas įsiteisėjęs, o naujų aplinkybių N. H. prašydamas prieglobsčio nenurodė, todėl manytina, kad nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus (duomenys neskelbtini) ir dėl šios priežasties jis neatitinka Įstatymo 86 str. 1 dalies kriterijų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Be to, pagal Departamento Prieglobsčio reikalų skyriuje 2014-02-06 parengtą pažymą Nr. AFG-15/6-6-6 akivaizdu, kad priežastys, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neišnyko. Nurodoma, kad pareiškėjo baimė, kad (duomenys neskelbtini) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, gali būti laikoma pagrįsta ir pagrindo teigti, kad N. H., apsigyvenus kilmės šalyje, bus saugu, šiuo metu nėra. O tai atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad 2013-08-20 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu N. H. buvo pripažintas kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, kurios kvalifikuojamos kaip sunkus tyčinis nusikaltimas, ir pritaikius Įstatymo 88 straipsnio 6 punkto nuostatą, jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Manytina, kad N. H. nepilnamečio vaiko teisės nevaržomai bendrauti su savo tėvu užtikrinimas yra papildoma priežastis, dėl kurios N. H. neturėtų būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, ir padaryta išvada, jog pareiškėjui gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusijęs su prieglobsčio suteikimu.
Departamentas, remdamasis minėta Išvada, 2014-03-04 priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-37„Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H.“, kurio 1 punktu nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H., gim. (duomenys neskelbtini), pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi pabėgėlio statuso suteikimo N. H. klausimas jau buvo Departamento išnagrinėtas ir sprendimas dėl pabėgėlio statuto jam nesuteikimo yra įsiteisėjęs, o naujų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos priimant Departamento 2011-11-03 sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-99, N. H. prašydamas prieglobsčio nagrinėjimo metu nenurodė; 2 punktu nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H., gim. (duomenys neskelbtini), papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo; 3 punktu nusprendė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H., gim. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusijusį su prieglobsčio suteikimu (Departamento 2014-03-04 sprendimas Nr. (15/6-7)-12PR-37„Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. H.“).
Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997-01-21 įstatymu Nr. VIII-85. Lietuvos Respublikoje įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ detalizuoja konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – Direktyva).
Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Įstatymo 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvardyta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas. Nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.
Įstatymo 86 str. 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (LVAT 2010-06-17 nutartis a. b. Nr. A756-1538/2010, 2011-12-15 nutartis a. b. A662-3577/2011).
Prieglobsčio prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą) turi būti pagrįstas priežastimis, kurios laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius ir turi būti grindžiamas ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet ir objektyviais faktoriais, t. y. konkrečiomis su prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Prieglobsčio prašymas nagrinėjamas atsižvelgiant į nagrinėjimo metu esamą padėtį kilmės valstybėje.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nusprendė nesuteikti pabėgėlio statuso. N. H. klausimas jau buvo Departamento išnagrinėtas ir sprendimas dėl pabėgėlio statuto jam nesuteikimo yra įsiteisėjęs, o naujų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos priimant ankstesnį Departamento 2011-11-03 sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-99, N. H. nagrinėjant prieglobsčio prašymą nenurodė.
Kaip matyti iš 2011-05-20, 2011-10-14 ir 2013-10-09 apklausų, pareiškėjas prieglobsčio prašo dėl asmeninių nesutarimų su savo pamote dėl galimai paveldėto turto, o vėlesnėje apklausoje (2013-12-09) N. H. teigė, kad grįžus į kilmės valstybę iškiltų pavojus sveikatai, saugumui ir laisvei. Dėl šios priežasties grįžti į (duomenys neskelbtini) šiuo metu negali. Be to, Lietuvoje su drauge (duomenys neskelbtini) jis susilaukė sūnaus. Taigi, kaip matyti, šios pareiškėjo įvardytos priežastys yra labiau asmeninio pobūdžio ir akivaizdžiai nėra priežastys, susijusios su tarptautinės apsaugos teikimu.
Duomenys iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014-02-06 pažymos Nr. AFG-15/6-6-6 „Apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad, pasak tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Human Rights Watch, rengiantis 2014 m. rinkimams iškilo daugybė problemų: delsimas priimti reikalingus teisės aktus, mažas užsiregistravusių moterų rinkėjų skaičius, nuogąstavimas dėl (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgų sugebėjimo užtikrinti saugumą rinkimų dieną kandidatų, įtariamų žmogaus teisių pažeidimais, iškėlimas. Be to, 2013 m. tęsėsi nestabilumas ir blogėjo žmogaus teisių padėtis šalyje: buvo labai pažeidžiamos moterų teisės, didėjo vidinio persikėlimo ir migracijos mastai, mažėjo (duomenys neskelbtini) nepriklausomos žmogaus teisių komisijos veiksmingumas. Nebaudžiamumas ir smurtavimas buvo norma vyriausybės saugumo pajėgų ir kitų ginkluotų grupių atstovams. Pasak šios tarptautinės organizacijos, dėl blogėjančios saugumo padėties ir baimės dėl ateities išaugo skaičius (duomenys neskelbtini), bėgančių iš namų į kitas šalies dalis, kitas šalis arba nusprendusių negrįžti į kilmės valstybę iš užsienio. Pagrindinės persikėlimo priežastys yra ginkluotas konfliktas ir sumažėjęs saugumas. Jie bando ieškoti saugumo užsienyje, kai kurie jų pavojingai keliauja (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Pabėgėlių grįžimas iš kaimyninių šalių, kaip teigia JTVPK, yra sumažėjęs.
Pagal Įstatymo 87 str. 1 d. 3 punktą papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 str. 1 d. 3 punkto, kuris nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams reikalavimus.
Pagal Įstatymo 88 str. 6 dalį prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, kai prieglobsčio prašytojas prašo suteikti papildomą apsaugą.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2013-08-20 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 str. 3 dalies nuostatas, kuri kvalifikuojama kaip sunkus tyčinis nusikaltimas (pagal Baudžiamojo kodekso 11 str. 5 dalį sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme nustatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, pritaikius N. H. Įstatymo 88 str. 6 punkto nuostatą, jam negali būti suteikta nei papildoma apsauga, nei pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.