Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjui A. K., jo atstovei advokatei Vaidotei Radvilavičienei, atsakovo atstovui Žydriui Mukuliui, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. K., trečiojo suinteresuoto asmens Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovei Eglei Bainauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Vaivai Vaitkaitytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Labanoro regioninio parko direkcijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, G. K.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundą grindžia Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. kuriame įtvirtintas draudimas statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. sprendime nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame 0,3 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, buvo K. L. priklausiusi sodyba su gyvenamuoju namu bei prie jo pristatytu tvartu, taip pat su rūsiu ir pirtimi. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu kreiptis dėl leidimo statyti statinį. Labanoro regioninio parko direkcija minėto sprendimo neskundė, jis yra įsiteisėjęs, todėl privalomas vykdyti.

Pasak pareiškėjo, Miškų įstatymas naujų ar buvusių statinių projektavimo ir statybos miško paskirties žemėje tiesiogiai nereglamentuoja. Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 32 p. apibrėžia, kad saugomos teritorijos - tai vandens ir sausumos plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Saugomų teritorijų sistema yra išdėstyta Saugomų teritorijų įstatymo 4 str., tačiau miškų, kaip atskiros šios sistemos dalies su atskiru apsaugos režimu, minėtas įstatymas nenustato. Todėl miškams, atsižvelgiant į teritorijos režimą, turi būti taikomos tos normos, kurios taikomos saugomai teritorijai.

Vadovaujantis Miškų įstatymo 2 str. 3 d. nuostatomis, miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik miško keliai, kvartalai, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai. Draudimas statyti kitokius nei šiame straipsnyje numatytus pastatus galioja visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems miškų ūkio paskirties žemės sklypams. Kitaip aiškinant Miškų įstatymo 2 str. 3 d. bei Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. normų santykį, susidarytų tokia teisinė situacija, kad ne draustiniuose esančiuose miškuose pastatų statyba yra draudžiama, o miške, patenkančiame į saugomas teritorijas, įsteigtas išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, kur režimas yra griežtesnis - pastatų statyba leidžiama.

Aplinkos ministro 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. D1-188 patvirtintoje Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijoje yra pateiktas teritorijos naudojimo būdo ir pobūdžio turinys pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Vadovaujantis minėta specifikacija, miškų ūkio paskirties žemėje naudojimo būdo ir pobūdžio turinys neapima jokių statybų.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais. Pareiškėjo atstovė akcentavo, kad Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos yra viršesnės už Miškų įstatymo nuostatas.

Atsakovo atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdyje prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjui pagrįstai buvo atsisakyta išduoti projektavimo sąlygas sodybos projektavimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pateikė paraišką Švenčionių rajono savivaldybei dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo sodybos atstatymui Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyrius 2007 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. S-857 (b. l. 5) atsisakė išduoti projektavimo sąlygų sąvadą atstatomos sodybos projektavimui, nes Labanoro regioninio parko direkcija neišdavė projektavimo sąlygų sodybos projektavimui miškų ūkio paskirties žemėje (direkcijos 2007 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. V1(8.2)-575, b. l. 6).

Byloje ginčo nėra dėl to, kad žemės sklypas, kuriame norima vykdyti statybas, priskirtinas miško ūkio paskirties žemei ir patenka į Labanoro regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną.

Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.

Konstitucinio teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostatos „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 str. (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 d. ir Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 str. 1 d. 3 p.

Pagal Miškų įstatymo 2 str. 3 d. (redakcija, galiojusi atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas pateikimo metu) numatyta, kad miško žemė - apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Iš tokio reguliavimo akivaizdu, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Sodybų atstatymas tokioje žemėje nėra leidžiamas.

Pagal Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas pateikimo metu) miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Taigi, ir pagal minėtą teisės aktą miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba.

Miškų ūkio paskirties žemėje statyti sodybos statinių nenumato ir Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., kuriuo pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose). Niekuo nepagrįstas pareiškėjo atstovės argumentas, kad Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos yra viršesnės už Miško įstatymo nuostatas. Minėti teisės aktai pagal hierarchiją yra lygiavertės teisinio reguliavimo priemonės.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. sprendimas, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame 0,3 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, buvo K. L. priklausiusi sodyba su gyvenamuoju namu bei prie jo pristatytu tvartu, taip pat su rūsiu ir pirtimi, negali būti pagrindas išduoti projektavimo sąlygas sodybos atstatymui, nes atitinkamų sąlygų išdavimas pagal minėtą teismo sprendimą prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms.

Atsižvelgus į suformuotą Konstitucinio teismo praktiką bei Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad statinių, nesusijusių su miškų ūkio veikla, statyti miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Kolegija vertina, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti projektavimo sąlygas sodybos projektavimui.

Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinė byla Nr. A556- 206/2008).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.