- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-35-282-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- M. K., N. D.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir N. D. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
N. D. nuteistas pagal BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. ir N. D. nuteisti už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-03-17, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-03-17 apie 14.09 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios Raseinių mieste, (duomenys neskelbtini), ten už 175 litus šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Po to M. K. ir N. D., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-04-03, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-04-03 apie 13.30 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), ir už 560 litų neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr.(duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gimusį (duomenys neskelbtini), iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį, ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad jis su N. D. buvo garaže, kai atvažiavo R. V., pravarde „M.“, kuris bendravo tik su N. D.. Teigia, kad iš pradžių R. V. bendravo draugiškai, o paskui tapo agresyvus. Nusivežęs jį ir N. D. į Kauną, grasindamas jiems pistoletu, liepė surasti žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus. Nei jis, nei N. D. asmenų, galinčių platinti narkotines medžiagas, neieškojo, tačiau to R. V. nesakė, nes jo bijojo. Po kurio laiko N. D. papasakojo jam, kad R. V. jį supažindino su kažkokiais vyrais ir šiems vyrams R. V. pasakė, kad N. D. prekiaus hašišu. Iš N. D. pasakojimo suprato, kad R. V. imsis fizinio smurto N. D. atžvilgiu, jei pastarasis atsisakys perdavinėti narkotines medžiagas. N. D. buvo išsigandęs, jis pasakė, kad R. V. davė jam narkotines medžiagas ir liepė jas perduoti kažkokiam asmeniui. Pažymi, kad R. V. liepė N. D. į susitikimą važiuoti vienam. Jis taip pat bijojo R. V., tačiau į susitikimą dėl narkotikų perdavimo nusprendė iš draugiškumo važiuoti kartu su N. D., manydamas, jog taip bus saugiau. Narkotikus perdavė prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės asmeniui, vardu T.. T., atvykęs paimti narkotikus, kalbėjosi tik su N. D.. N. D. perdavė T. narkotikus, kokią pinigų sumą sumokėjo T., jis nežino, tačiau N. D. už perduotas narkotines medžiagas gautus pinigus atidavė R. V., jie nieko sau nepasiliko. Po šio perdavimo T. nuolat skambinėjo, norėjo kuo skubiau gauti dar narkotinių medžiagų. R. V. pristatė narkotines medžiagas N. D., po to įvyko antrasis narkotikų perdavimas asmeniui vardu T.. Antrasis narkotinių medžiagų perdavimas įvyko prie „(duomenys neskelbtini)“, koks kiekis narkotinių medžiagų buvo perduotas, nežino, taip pat nežino, kokia suma buvo gauta už šias narkotines medžiagas, pinigų jie neskaičiavo, pinigus perdavė R. V.. Žinojo, kad R. V. policijoje turi pažinčių, todėl dėl narkotinių medžiagų ir grasinimų į policiją kreiptis bijojo. Sužinojęs, kad jo ieško policija, jis pats nuvyko į policijos komisariatą. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi.
Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu R. V. nebuvo apklaustas, jis nebuvo ieškomas. Teigia, kad R. V. parodymai galėtų nustatyti jo nusikalstamos veikos mastą ir laipsnį. Ikiteisminio tyrimo metu pas jį buvo atliktos kratos, kurių metu narkotinių medžiagų nebuvo rasta, todėl mano, kad tai patvirtina, jog jis savo iniciatyva neužsiėmė narkotinių medžiagų platinimu. Teigia, kad R. V. jo ir N. D. atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą, tačiau teismas, pasak apelianto, neištyręs šios aplinkybės, ją atmetė kaip gynybinę versiją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto teigimu, neatsižvelgė į vieną iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 str. – bausmės teisingumo principą. Pažymi, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, o BK 54 str. 3 d. numatyta, kad, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad jis ir N. D. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006-03-17 ir 2006-04-03, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006-09-18, pabaigtas – 2008-08-06, o Raseinių rajono apylinkės teisme apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010-04-21, taigi – baudžiamasis procesas truko ilgiau nei 4 metus, todėl mano, kad yra pagrindas tvirtinti, jog baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai ir jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007)).
Be to, apeliantas teigia, kad baudžiamajame procese buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos yra atsakingos valstybės institucijos. Nuteistojo įsitikinimu, buvo pažeista ir jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (VVejrup prieš Daniją (VVejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tarnas Kovacs prieš Vengriją (Tarnas Kovacs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).
Apeliantas skunde taip pat pažymi, kad teismas, paskirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastą.
Taip pat nurodo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, neigiamai vertina savo elgesio padarinius, siekia pasitaisyti, rūpinasi savo mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jį galima taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantas mano, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. ir skiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 2 d., atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir tuo atveju, kai yra numatyta bent viena šio straipsnio 1–6 punktuose numatytų sąlygų, t. y. kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. D. prašo atlikti byloje įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gimusį (duomenys neskelbtini), iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Skunde nurodo, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, tačiau teigia, jog nusikalstamą veiką padarė tik dėl jo atžvilgiu R. V. naudotos psichinės prievartos. Nurodo, kad jis kartu su M. K. garažuose remontuodavo automobilius, kai vieną dieną į garažą atvyko R. V., pravarde „M.“, kuris paprašė sutaisyti jo automobilį. Sykį R. V. atvažiavo išgėręs ir pasisiūlė jį ir M. K. parvežti į namus, tačiau juos jis nuvežė į Kauną, o vėliau į savo namus, kur vaišino alkoholiu, sakė, kad į alkoholį įdėjo amfetamino. Apeliantas teigia, kad tuomet R. V. pademonstravo pistoletą, kur buvo įrėmęs jam į galvą, aiškino, kad jis pats priklauso Kauno gaujai, dalyvauja plėšimuose, kalbėjo, kad jam reikia žmonių, kurie platintų narkotikus. Pasak nuteistojo, R. V. liepė jam ir M. K. surasti žmones, kurie galėtų platinti narkotikus, tačiau jie neieškojo ir R. V. apie tai nesakė, nes jo bijojo. R. V. į jo garažą buvo atvežęs apspardytą žmogų, kaip įrodymą, kas laukia jo ir M. K., jei nepadės jam. Tada R. V. liepė jam važiuoti kartu su juo. Nuvažiavus į Raseinių mieste esantį (duomenys neskelbtini) sustojo prie parduotuvės, kur stovėjo pilkos spalvos „Espeisas“. Prie mašinos buvo keturi vyrai. R. V. supažindino su vyrais ir jiems pasakė, kad jis prekiaus hašišu. Grįžęs į garažą, jis paskambino M. K. ir tarėsi su juo, ką daryti. Jam paskambino T., jis buvo vienas iš prie parduotuvės buvusių vyrų, ir paprašė narkotikų. R. V. jam atvežė paketą su narkotinėmis medžiagomis ir liepė jį perduoti T.. Su R. V. reikalavimu perduoti narkotines medžiagas sutiko, nes jo bijojo. Į susitikimą su T. važiavo kartu su M. K.. Raseinių mieste prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“ atvažiavo automobilis, iš kurio išlipo T.. Jis padavė jam paketą, o T. sumokėjo pinigus, vėliau pinigus perdavė R. V. Po to skambindavo T. ir prašydavo didesnio narkotikų kiekio. Jam R. V. grasino, kad jį nužudys, jei neplatins narkotikų, grasinimai buvo realūs, iš jų suprato, kad R. V. grasinimus gali įvykdyti (R. V. grasinimų vertinimui įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis 1999-10-04 gulėjo Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje dėl psichikos sutrikimo, diagnozė – nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas). Po to dar vieną kartą perdavė tam pačiam T. didesnį narkotikų kiekį, kurį jam buvo davęs R. V., T. sumokėtus pinigus perdavė R. V.. Sandėris vyko prie „.(duomenys neskelbtini)“. Į susitikimą važiavo taip pat su M. K.. Ten esančiuose krūmuose padėjo paketą. T. sumokėjo pinigus ir pasiėmė narkotikus. Po antrojo narkotikų perdavimo, praėjus trims dienoms, jis išvyko į Didžiąją Britaniją, nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, be to, bijojo, jog R. V. gali su juo susidoroti. Dėl R. V. grasinimų ir narkotinių medžiagų į policiją nesikreipė, nes jam buvo žinoma, kad R. V. policijoje turi pažįstamų. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad R. V. jis įvardijo ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė net jo pravardę „M.“, nurodydamas, kad jis liepė perduoti narkotines medžiagas. Be to, minėtas „M.“ nurodytas ir pokalbių stenogramoje prie 2007-02-20 techninių priemonių panaudojimo protokolo.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė bijodamas dėl savo gyvybės, yra jo gynybinė taktika, siekis išvengti bausmės. Pažymi, kad darydamas tokią išvadą, teismas neištyrė aplinkybių dėl R. V. naudotos psichinės prievartos jo atžvilgiu (R. V. nebuvo apklaustas, nebuvo ieškomas), nors Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbeni, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos prokuratūros prokurorei N. O., Raseinių rajono apylinkės teismui buvo pateikti prašymai atlikti pakartotinį narkotinių medžiagų tyrimą, kadangi specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra neišsamios – jose nėra ištirtas būtent narkotiko grynosios medžiagos kiekis, tačiau prašymai buvo atmesti. Teigia, kad teismų praktikoje, sprendžiant medžiagos kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Prie šių lentelių įrašytose iš penkių dalių susidedančiose pastabose pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Paskutinėje (penkiomis žvaigždutėmis pažymėtoje) pastaboje nurodyta, kad medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus į grynąją medžiagą. Ši pastaba paaiškina lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (perskaičiavus į grynąją medžiagą). Narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis laikomas dideliu, kai jos yra daugiau kaip 25 g (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-217/2007). Narkotinė medžiaga – kanapių derva visada būna su priemaišomis, t. y. bendras kiekis ir juose esančių narkotinių medžiagų kiekis nesutampa, šių medžiagų koncentracija parduodamoje kanapių dervoje būna įvairi. Dėl to apeliantas mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei tenkinti prašymą atlikti pakartotinį narkotinių medžiagų tyrimą, kadangi kanapių dervos kiekis yra svarbus nusikaltimo dalyko požymis – pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė.
Apelianto įsitikinimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad taikyti jam BK 62 str. 1 d. nėra pagrindų, nes jis nuo ikiteisminio tyrimo nesislėpė, o iš Lietuvos išvyko į Didžiąją Britaniją praėjus trims dienoms po 2006-04-03 padarytos nusikalstamos veikos, nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, o ne todėl, kad norėjo pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro (nutarimas pripažinti įtariamuoju priimtas 2007-09-06 ir jo, kaip ikiteisminio tyrimo metu jam, kaip įtariamajam, paieška buvo paskelbta tik 2007-09-06), ką, beje konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2008-06-11 nutartyje.
Taip pat pažymi, jog teismas, paskirdamas bausmę, neįvertino to, kad jis yra jauno amžiaus, neteistas, baudžiamojo proceso metu jam paskirtos kardomosios priemonės nepažeidinėjo, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos 2006 m. nepadarė naujų nusikalstamų veikų, dirba Raseinių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje, kurioje gauna darbo užmokestį, ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 2009-03-26 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi yra paskirtas tėvo J. D. (J. D. nustatytas 15 proc. darbingumo lygis) rūpintoju, jį prižiūri ir išlaiko, padeda tvarkytis buityje, turi du mažamečius vaikus (sūnūs P. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini)), kuriuos taip pat materialiai išlaiko, 2008-09-25 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi jo mažamečio sūnaus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo.
Apeliantas pažymi, kad jo tėvui J. D. specialusis nuolatinės slaugos poreikis pratęstas nuo 2010-03-08 iki 2011-03-07, jis ir toliau yra jo rūpintojo pareigose. Jo motinai V. D. neįgalumas nėra nustatytas, tačiau ji negali rūpintis sutuoktiniu J. D., kadangi pati turi sveikatos problemų, jai diagnozuota depresija. Jo buvusiai sutuoktinei S. D. motinos valdžia neapribota, tačiau, kaip minėjo, sūnaus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Sūnus P. D. gyvena su juo, jis jį prižiūri, rūpinasi, domisi jo mokslais, užtikrina jam pastovų būstą, tinkamas auklėjimo ir vystymosi sąlygas, suteikia ramią aplinką ir saugumą. Sūnus P. D. yra jautrus, prisirišęs prie jo, gyvenimo sąlygų pasikeitimas gali pakenkti jo interesams. Jo sutuoktinė A. D. (santuoka sudaryta 2008-09-20) nedirba, registruota darbo biržoje, todėl išlaikyti jų mažametį sūnų D. R. negali.
Be to, atkreipia dėmesį, kad vienas iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 str., yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Viena iš išimčių įtvirtinta BK 54 str. 3 d.. Ši dalis taikoma, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymi, kad jis ir M. K. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006-03-17 ir 2006-04-03. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006-09-18. Kaip įtariamasis jis buvo apklaustas 2008-05-29, savo kaltę pripažino visiškai. 2008-08-06 ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas. Raseinių rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2010-04-21 (baudžiamasis procesas truko ilgiau nei keturis metus). Esant nurodytoms aplinkybėms, mano, kad yra pagrindas tvirtinti, jog baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.
Taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai 2006-03-17 organizavo narkotinių medžiagų pirkimą. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006-03-20 davė užduotį Kauno m. VPK KTT specialistui, kuris 2006-03-28 surašė savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tyrimui pateikti tamsios spalvos, sausi, supresuoti gabalėliai yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė yra 27,55 g. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kada ši specialisto išvada buvo gauta Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate, todėl nėra aišku, ar 2009-03-28 turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo, ar vėliau (mano, kad nuo specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) gavimo įrodymų rinkimas turėjo būti fiksuojamas pagal BPK normas, kitu atveju surinkti duomenys turėtų būti pripažinti neteisėtais ir negalėtų būti pripažinti įrodymais). Policijos pareigūnai 2006-04-03 dar vieną kartą organizavo narkotinių medžiagų pirkimą, inicijuodami dar didesnį kiekį. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006-04-06 davė užduotį Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistui, kuris 2006-05-02 surašė savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tyrimui pateikta rudos spalvos medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendroji masė yra 66,636 g. Ši specialisto išvada Kauno m. VPK buvo gauta 2006-05-09, tačiau ir šiuo atveju ikiteisminis tyrimas iškart nebuvo pradėtas dėl narkotinių medžiagų platinimo (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2006-09-18). Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tokia nuostata išplaukia iš BPK 2 str. turinio, kur nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Mano, kad BPK 171 str. 1 d. nuostata, kad, ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas, buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. spalio 18 d. nutartis Nr. 2K-P-412/07).
Teigia, kad baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę jo teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą pagal įstatymą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis, Protokolo Nr. 7 2 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys).
Nurodo, jog baudžiamosios bylos proceso eiga rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos (pvz., kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d., o teisiamasis posėdis pradėtas tik 2009-06-26, taip pat pertraukos tarp posėdžių nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Baudžiamosios bylos procesas jo atžvilgiu tęsėsi daugiau kaip ketverius metus. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).
Esant paminėtoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norvvay, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tarnas Kovacs prieš Vengriją (Tarnas Kovacs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).
Taip pat pažymi, kad teismas, paskirdamas jam bausmę, turėjo atsižvelgti ir į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų, ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį man inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mąstą.
Nurodo, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, jis daug kartų apsvarstė savo neteisėtą elgesį dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, suprato neigiamus savo elgesio padarinius, siekia pasitaisyti, dirba, rūpinasi savo tėvu ir mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl mano, jog jį galima pataisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. jam paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Taip pat mano, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, juolab, kad yra numatyta šio straipsnio 1–6 punkte numatyta sąlyga, t. y. kaltininkas išlaiko neįgalų asmenį, išlaiko mažamečius vaikus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji M. K., N. D. ir pastarųjų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. K. ir N. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo apeliantų kaltę dėl bendrininkavimo vieno tęstinio sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 2 d., padarymo. Kitaip tariant, apylinkės teismas pripažino įrodyta tai, kad M. K. ir N. D., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą parduoti neteisėtai įgijo didelius kiekius – 27,55 g ir 66,636 g, narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią atitinkamai 2006-03-17 ir 2006-04-03 pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantai, apklausiami pirmosios instancijos teisme, iš esmės, pripažino savo kaltę, nuosekliai atpasakojo jiems inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, tačiau apylinkės teismas nepakankamai dėmesio skyrė išskirtiniam bylos pobūdžiui ir atitinkamai neįvertino byloje esančių kitų įrodymų, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas šiuo konkrečiu atveju susidėjo iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – OVĮ). Vienas operatyvinio tyrimo pagrindų yra, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad gavus operatyvinės informacijos apie tai, kad M. K. ir N. D. disponuoja narkotine medžiaga (,,hašišu“) ir ją platina, t. y. atlieka BK 260 str. numatytas sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas, buvo kreiptasi su teikimais į Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoją, kuris 2006-03-16 sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modelius (toliau – NVIM) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamai N. D. ir N. K. atžvilgiu (3 t., 51-55 b. l.; 4 t. 23-24 b. l.). Nors NVIM buvo sankcionuoti, tačiau vien to neužtenka, kad būtų laikomi teisėtais – jų realizavimas taip pat turi atitikt teisėtumo kriterijus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad NVIM dalyviui Nr. 1, imituojančiam sankcionuotus nusikalstamos veikos veiksmus, M. K. ir N. D. neteisėtai du kartus pardavė didelius kiekius narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Kolegijai dėl to nekyla abejonių, nes šias aplinkybes patvirtino ne tik apklaustas įslaptintas liudytojas – NVIM dalyvis Nr. 1 (3 t., 19-20 b. l.), liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnas R. G. (3 t., 23-27; 215-216 b. l.), specialistų išvados, kuriose konstatuota, kad 2006-03-17 apeliantai neteisėtai pardavė 27,55 g kanapių dervos, o 2006-04-03 – 66,636 g kanapių dervos (1 t., 41, 54-55 b. l.), kt. bylos medžiaga, bet ir patys nuteistieji, apklausiami pirmosios instancijos teisme ir, kaip minėta, savo skunduose. Tačiau savo skunduose ir apklausiami teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistieji sutartinai tvirtino, kad neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta užsiėmė ne savo noru, kas, be abejonės, įpareigoja teismą apsvarstyti šią versiją.
Dėl NVIM realizavimo 2006-03-17
Apylinkės teismas tik deklaratyviai pasisakė dėl nuteistųjų iškeltos versijos, pastarąją laikydamas tik kaip M. K. ir N. D. gynybinę taktiką, siekimu išvengti atsakomybės. Apeliaciniais skundais nuteistieji nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad pardavinėti narkotikus, panaudodamas psichinę prievartą, jiems liepė R. V., pravarde ,,M.“, kuris narkotikus tiekdavo ir pasiimdavo už parduotus narkotikus gautus pinigus. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį į kitus apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistieji apibūdina, kaip jie R. V. buvo priversti pardavinėti narkotikus. Iš skundų turinio galima suprasti, kad M. K. ir N. D. ne sykį buvo susitikę iki įvykio, tvarkė R. V. automobilį, kai vieną kartą pastarasis paprašė surasti žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus. Pasak nuteistųjų, R. V. jiems apie save pasakojo, kad priklauso gaujai, rodė pistoletą, sakė, kad vykdo plėšimus, todėl jie jo bijojo. Nuteistieji pripažino, kad žmonių, kurie pardavinėtu narkotikus, kaip prašė R. V., jie neieškojo, apie tai nesakė nei R. V.. Nors M. K. ir N. D. konkrečiai nenurodė datų, kada ir kokiu laiku vyko vienas ar kitas jų ir R. V. pokalbis dėl narkotikų platinimo, apeliantų įvardijamų grasinimų ir pan., tačiau iš nuteistųjų parodymų pirmosios instancijos teisme, skunduose nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad visi M. K. ir N. D. skunduose minimi kontaktai su R. V. ir atvejis, kai, pasak N. D., R. V. atvežė jam paketą su narkotinėmis medžiagomis ir liepė perduoti T. (NVIM dalyviui Nr. 1) (3 t., 23 b. l.), vyko ne tuo pačiu metu. Pasak nuteistųjų, R. V. tik N. D. liepė perduoti narkotikus minėtam T., o tai reiškia, kad prie N. D. vykdomos nusikalstamos veikos kitas bendrininkas – M. K., prisijungė savo noru, kaip pats nurodė – ,,...iš draugiškumo...“, kas akivaizdžiai prieštarauja M. K. teiginiams, kad jis buvo priverstas pardavinėti narkotikus. Tai, kas paminėta, paneigia nuteistųjų teiginius, kad narkotines medžiagas jie įgijo, gabeno ir pardavė prieš savo valią. Apeliantų teiginiai, kad prievartaujami pardavinėti narkotikus į policiją nesikreipė, nes R. V. ten turi pažįstamų, visiškai nepagrįsti. Apeliantai neįvardijo nei vieno policijos pareigūno, kurį R. V. pažinotų, o be to, jiems nebuvo trukdžių kreiptis į kitų teisėsaugos įstaigų pareigūnus, prokuratūrą ir pan.
Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, pernelyg ilgos jo atlikimo trukmės ir kokybės šioje baudžiamojoje byloje. Iš tikrųjų, ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pagal BK 260 str. 2 d. buvo pradėtas 2006-09-18 – praėjus maždaug pusei metų po to, kai M. K. ir N. D. 2006-03-17 NVIM dalyviui Nr. 1 už 175 Lt neteisėtai pardavė 27,55 g kanapių dervos. Ikiteisminis tyrimas, surašant kaltinamąjį aktą, užbaigtas 2008-08-06 (2 t. 38-43 b. l.), tačiau per visą tą laiką byloje nebuvo apklaustas nuteistųjų minimas R. V., kuris, be kita ko, net buvo nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiu už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis pagal BK 259 str. 1 d. (3 t., 135-142 b. l.), kurio apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nepavyko, nes nuo 2007-01-16 iki šiol jo buvimo vieta nežinoma (4 t., 31 b. l.). Aptartos ir apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės, be abejonės, yra ikiteisminio tyrimo subjektų darbo trūkumas, leidžiantis manyti apie BPK 2 str. įtvirtintų reikalavimų pažeidimą. Tačiau pažymėtina, kad bet kokie R. V. parodymai, konkrečiu atveju, galėtų būti informacijos šaltinis tik apie M. K. ir N. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau neturėtų esminės įtakos M. K. ir N. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementams, nes jie nustatyti kitais teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtais informacijos šaltiniais – įrodymais.
Tuo pačiu nėra pagrindo išvadai, kad įrodymų vertinimas, pripažįstant M. K. ir N. D. kaltais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-03-17, veikiant bendrininkų grupėje, kaip patys nurodė, įgijus iš R. V. didelį kiekį – 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, turint tikslą parduoti, šią narkotinę medžiagą 2006-03-17 apie 14.09 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabenus prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios Raseinių mieste, (duomenys neskelbtini), ir už 175 Lt pardavus NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistieji suprato, jog daro nusikalstamą veiką – pardavė NVIM dalyviui didelį kiekį narkotinių medžiagų (27,55 g kanapių dervos), kuriomis 2006-03-17 disponavo, suvokė jos pavojingumą ir priešingumą teisei, žinojo, kad už tai yra numatyta kriminalinė bausmė ir atitinkamai elgėsi. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
Kolegija atkreipia dėmesį į N. D. skunde reiškiamas abejones dėl nustatytos ir inkriminuotos narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekio, kuris, kaip teisingai skunde pažymėta, yra svarbus nusikaltimo dalyko požymis. Šiuo atveju pažymėtina, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelis, didelis ir labai didelis kiekis yra nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis rekomendacijomis (Žin., 2004, nr. 77-2696, redakcija), kur nurodyta, kad kanapių dervos kiekis nuo 25 g iki 125 g yra laikomas dideliu kiekiu ir priešingai, nei skunde teigia apeliantas, šios narkotinės medžiagos kiekio nustatymui nėra aktualios jokios minimo teisės akto pastabos, pažymėtos žvaigždutėmis. Kolegijai nekelia abejonių specialistų išvados nei dėl narkotinės medžiagos, kuria disponavo nuteistieji, nei dėl jos kiekio (27,55 g kanapių dervos), todėl skirti papildomą narkotinių medžiagų tyrimą nebuvo jokio pagrindo.
Dėl NVIM realizavimo 2006-04-03
Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kito nuteistiesiems inkriminuoto tęstinės veikos epizodo, kuomet M. K. ir N. D., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip 2006-04-03, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-04-03 apie 13.30 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), ir už 560 litų neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) – nėra pagrįstos teisėtais būdais gautais duomenimis.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 str. 3 ir 4 d. BPK 20 str. 4 d. numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. K. ir N. D. kaltinimas dėl minėto tęstinės veikos epizodo, be kita ko, buvo grindžiamas 2006-03-16 sankcionuotais teikimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelių atlikimo apeliantų atžvilgiu, įslaptinto liudytojo Nr. 1, liudytojo R. G. parodymais, 2006-05-02 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio, 2006-03-17 įvykusio tarp įslaptinto liudytojo Nr. 1, N. D. ir M. K. pirmojo tęstinės nusikalstamos veikos epizodo metu, stenograma (1 t., 44-46 b. l.) ir pačių nuteistųjų parodymais. Taigi, apylinkės teismas turėjo patikrinti, ar visi duomenys, užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, buvo gauti teisėtu būdu ir priklausomai nuo to išanalizuoti jų turinį lyginant su kitais bylos duomenimis bei juos motyvuotai įvertinti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas užėmė nenuoseklią poziciją – dėmesį koncentravo į nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nesigilino į jų prigimtį. Teismas, iš esmės, ignoravo nuteistųjų aiškinimus, kad T. (NVIM dalyvis Nr. 1) daug sykių skambino N. D. ir reikalavo didesnių narkotinių medžiagų kiekio, kas, be abejonės, duoda pagrindą svarstyti, ar antrą kartą tų pačių asmenų atžvilgiu taikant NVIM, pastarieji nebuvo provokuojami nusikalstamai elgtis, kas NVIM realizavimo požiūriu būtų nepateisinama.
Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 171 str. 1 d. nuostatą ikiteisminio tyrimo įstaiga, nustačiusi nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat turi pradėti ikiteisminį tyrimą, o tai reiškia, kad jei po pirmųjų NVIM veiksmų atlikimo 2006-03-17 N. D. ir M. K. veikoje būtų nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, tačiau ikiteisminis tyrimas nepradėtas, tolimesnis NVIM realizavimas būtų neteisėtas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga apie medžiagų, kurias apeliantai 2006-03-17 pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, priklausomybę narkotinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašui sužinojo tik 2006-04-21 (4 t., 12-14 b. l.), vadinasi, tęsdami NVIM realizavimą 2006-04-03 BPK 171 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Nepaisant to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis kritikuotinas, nes pirmosios instancijos teismas neatliko policijos pareigūnų veiksmų analizės dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos taikymo.
Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl abiejų tęstinės nusikalstamos veikos epizodų, buvo grindžiamas ir įslaptinto liudytojo Nr. 1 (apeliantų įvardijamas T., kuriam jie pardavė narkotines medžiagas) parodymais. Pasak liudytojo, tuomet, kada jis pirmą kartą (2006-03-17) iš N. D. ir M. K. nupirko hašišą už 175 Lt, pastarieji jį tikino, kad narkotikus jie gali pristatyti bet kada ir įvairiais kiekiais. Praėjus kuriam laikui (2006 m. balandžio mėn.), liudytojo Nr. 1 teigimu, jis paskambino N. D. ir paprašė jo didesnio kiekio hašišo, o tada nuvažiavo į pastarojo nurodytą vietą, kur už 560 Lt N. D. ir M. K. pardavė jam narkotines medžiagas (kanapių dervą).
Iš esmės tokias įvykio aplinkybes atpasakojo ir nuteistieji M. K., N. D., be kita ko ir apeliaciniuose skunduose nuosekliai tvirtindami, kad po to, kai pirmąjį kartą (2006-03-17) pardavė narkotines medžiagas T. (liudytojas Nr. 1), pastarasis intensyviai daug sykių skambino N. D. ir prašė didesnio narkotikų kiekio, todėl sekantį kartą jie pardavė T. didesnį kiekį kanapių dervos (3 t., 23-27 b. l.).
Konkrečiu atveju būtina pažymėti, kad NVIM veiksmai buvo sankcionuoti ne tik tam, kad per nustatytą laikotarpį (iki 2006-09-14) iš M. K. ir N. D. įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, bet ir tam, kad nustatyti, iš ko pastarieji, jų bendrininkai, įgyja, kur laiko narkotines ir psichotropines medžiagas (3 t., 54-55 b. l.; 4 t., 23-24 b. l.). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad dėl objektyvių ar subjektyvių faktorių M. K. ir N. D. bendrininkai, asmenys, iš kurių jie įgyja narkotines medžiagas, ir vietos, kur laikomos narkotinės medžiagos, nustatyta nebuvo, nors nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad narkotines medžiagas platinimui gauna iš R. V., pravarde ,,M.“.
Dėl to, kas paminėta, kolegija atkreipia dėmesį į liudytojo R. G., kuris inicijavo NVIM panaudojimą M. K. ir N. D. atžvilgiu, parodymus. Iš pradžių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje R. G. teigė, kad apie R. V., pravarde ,,M.“ girdi pirmą kartą (3 t. 43–44 b. l.), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu 2011-01-25 liudytojas parodė, kad R. V. nepažinojo ir neprisimena bylos, kurioje R. V. buvo nuteistas 2006-07-03 nuosprendžiu (3 t. 188–191 b. l.). Vėliau, apklausiamas teisme, liudytojas R. G. jau parodė, kad R. V. jam žinomas tik iš M. Š. baudžiamos bylos, todėl negali atsakyti, ar R. V. tiekė narkotines medžiagas N. D.. Visgi, nekyla abejonių, kad R. G. pažinojo R. V., nes tai patvirtina iš Kauno miesto apylinkės teismo išreikalauta baudžiamoji byla, kurioje 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, be M. Š. ir A. B., buvo nuteistas ir R. V. pagal BK 259 str. 1 d. už 2004-07-29 įvykdytą nusikalstamą veiką, ir kurioje R. G. asmeniškai inicijavo ir atliko visą eilę procesinių veiksmų konkrečiai R. V. atžvilgiu (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006). Visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad liudytojas R. G. pažinojo R. V. dar prieš inicijuodamas NVIM veiksmus apeliantų atžvilgiu, ir tai sudaro pagrindą manyti, kad liudytojas R. G. dėl subjektyvių priežasčių negalėjo atsakyti į klausimą, ar R. V. tiekė narkotines medžiagas N. D.
Be jau aptartų aplinkybių, byloje esanti jau minėta pokalbių stenograma (1 t., 44-46 b. l.), kuria neišanalizavęs pokalbių turinio rėmėsi apylinkės teismas, kolegijos nuomone, atskleidžia ne tik M. K. ir N. D. nusikalstamą elgesį 2006-03-17 parduodant liudytojui Nr. 1 27,55 g kanapių dervos, bet aiškų M. K. ir N. D. skatinimą ateityje daryti nusikalstamas veikas – parduoti liudytojui Nr. 1 narkotines ir psichotropines medžiagas didesniais kiekiais, tuo pačiu, kaip rodo bylos medžiaga, ignoruojant M. K. ir N. D. išsakomą informaciją apie asmenį, pravarde ,,M.“ (R. V.).
Minėtų pokalbių turinys rodo, kad N. D. atgabeno parduoti liudytojui Nr. 1 (toliau – Liudytojas) 25 – 27 g narkotinės medžiagos, tačiau Liudytojas prašo surasti jam 100, o N. D. tiek neturi. Tuo pačiu Liudytojas tikina N. D., kad jis pastoviai pirktų ,,hašą“ (vadinamas hašišas – kanapių derva) po 200-300, bet norėtų ir ,,amfos“ (vadinama psichotropinė medžiaga – amfetaminas). N. D. pokalbio metu vis akcentavo, kad be ,,M.“ negali gauti daugiau Liudytojo prašomos medžiagos, matyti, kad ,,M.“ yra žinomas ir Liudytojui, kuris siūlo N. D. ir M. K. bendrauti ne per ,,M.“, o tiesiogiai, bet dėl to M. K. atsakė – ,,sutartis yra sutartis, jinai nelaužoma“. Be to, iš pokalbio aišku, kad dėl ,,kito karto“ pats N. D. žadėjo paskambinti Liudytojui, o pastarasis liepė užsirašyti jo telefoną, tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad tas ,,kitas kartas“ įvyko išskirtinai dėl Liudytojo iniciatyvos. Liudytojas pripažino, kad jis pats skambino N. D., o pastarasis patvirtino, kad T. (Liudytojas) skambino intensyviai ir prašė didesnių narkotikų kiekio.
Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad N. D. ir M. K. jau susitikimo su Liudytoju 2006-03-17 metu būtų disponavę didesniais narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiais, kurių primygtinai prašė NVIM dalyvis Nr. 1. Priešingai, nustatyta, kad Liudytojas prašė gauti jam didesnius narkotinių medžiagų kiekius, siūlė bendrauti tiesiogiai, susitarė, kad nuteistieji dėl to skambins jam, tačiau skambino ir prašė N. D. narkotinių medžiagų jis pats, vadinasi, darė spaudimą. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareigūnai, vykdydami NVIM, ne prisijungė prie apeliantų daromos nusikalstamos veikos, o kurstė ir provokavo N. D. ir M. K. 2006-04-03 parduoti NVIM dalyviui Nr. 1 didesnį kiekį narkotinės medžiagos – tai yra provokavo nusikalsti.
Nors patys nuteistieji pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę dėl visų jiems pareikštų kaltinimų, tačiau nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais, kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia ir tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose) (LAT nutartis Nr. 2A-P-6/2008).
Aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad N. D. ir M. K. 2006-04-03 nebūtų tęsę nusikalstamos veikos be NVIM dalyvių įsikišimo, o tai reiškia, kad NVIM dalyvių veiksmai, tęsiant sankcionuotą nusikalstamą iniciatyvą, buvo neteisėti, vadinasi ir duomenys, gauti atliekant šiuos veiksmus, negali būti pripažįstami įrodymais (BPK 20 str. 4 d.), pavirtinančiais M. K. ir N. D. kaltę dėl to, kad jie, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-04-03, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-04-03 apie 13.30 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl ši dalis šalinama iš M. K. ir N. D. suformuluoto kaltinimo, o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 3 p.).
Dėl bausmių
Kaip minėta, apeliantai neneigė savo kaltės dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga ir neginčijo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 str. 2 d., prašydami skirti jiems švelnesnes bausmes. Savo skunduose nuteistieji tvirtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai netaikė jų atžvilgiu BK 62 str. 1, 2 d. nuostatų, nes, N. D. ir M. K. įsitikinimu, tam pagrindas buvo. Kolegija nesutinka su tokiais apeliacinių skundų argumentais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apsvarstė BK 62 str. numatyto instituto taikymo galimybę tiek N. D., tiek M. K.. Teismas įvertino tai, kad M. K. išlaiko nepilnametę dukrą, kad N. D. yra paskirtas savo tėvo rūpintoju, kad jis turi du nepilnamečius vaikus ir kad vieno vaiko (P. D.) gyvenamoji vieta nustatyta su juo, atsižvelgė į kitas baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kad M. K. ir N. D. pirmą kartą buvo teisiami už padarytą sunkų tyčinį nusikaltimą, į nustatytą vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o taip pat į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje. Taigi, apylinkės teismas, iš esmės, atsižvelgė į visas apeliantų skunduose nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nuteistieji prašė taikyti BK 62 str. nuostatas, tačiau šio instituto taikymo pagrindų nenustatė.
BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nei M. K., nei N. D. savo noru neatvyko ir nepranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams apie padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, apeliantų baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos.
BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas M. K. ir N. D. baudžiamąją bylą, nustatė tik vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kitų apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagal BK 59 str. kolegija nenustatė, ir tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Taigi, ir šiuo atveju M. K. ir N. D. baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str. 2 d. nurodytų sąlygų visumos.
Be to, kas aptarta, apeliantai savo skundais kreipia ypatingą dėmesį į ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą jų atžvilgiu.
Iš tikrųjų, BPK 2 str. nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006-09-18, M. K. šioje byloje buvo laikinai sulaikytas 2007-03-20 (1 t., 85 b. l.), N. D. pagal išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Londone 2008-05-28 (1 t., 174 b. l.), skundžiamas nuosprendis priimtas 2010-04-21. Nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis – atitinkamai nuo M. K. laikino sulaikymo ir N. D. sulaikymo Londone, nes tuomet pastarųjų teisinė padėtis buvo iš esmės paveikta baudžiamojo proceso, iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme – 2012-02-22, yra apie 4–5 metus. Tai gana ilgas baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo laikotarpis, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą. Ši byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio elemento, jos padarymu buvo įtariami, vėliau kaltinami ir nuteisti du asmenys, iš kurių nei vienas nesislapstė nuo baudžiamojo proceso, o baudžiamojo persekiojimo buvo paveikti praėjus pakankamai ilgam laikui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tik dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių ir jam vadovaujančių pareigūnų veiksmų, davė parodymus apie jiems inkriminuojamą veiką, be to, byloje nėra didelio įrodymų kiekio, sudėtingos faktinės situacijos. Nustatytas ankščiau minėtas baudžiamojo proceso laikas jau pats savaime negali būti laikomas adekvatus bylos sudėtingumui. Be to, proceso metu M. K. ir N. D. buvo taikytos procesinės prievartos priemonės (M. K. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2007-03-20 iki 2007-04-01; N. D. – nuo 2008-05-14 iki 2008-05-30), kas, vėlgi, suponuoja santykinai didesnę proceso reikšmę jiems ir patvirtina faktą, jog nuteistieji ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties būsenoje (Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75).
Be kita ko, kolegija atsižvelgia ir į tai, kad per visą tą laiką – nuo baudžiamojo proceso persekiojimo poveikio pradžios šioje byloje iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, naujų nusikalstamų veikų M. K. ir N. D. nepadarė (4 t., 38-46 b. l.), kas, be abejonės, apibūdina juos teigiamai. Tačiau tuo pačiu kolegija atsižvelgia į apeliantų padarytos nusikalstamos veikos, keliančios grėsmę kitų asmenų sveikatai, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį ir, nors iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių žinoma, kad M. K. ir N. D. parduotos narkotinės medžiagos nepateko į nekontroliuojamą apyvartą, tačiau aišku, kad nuteistieji, darydami nusikaltimą, to nesuvokė ir tikslingai rinkosi elgesio variantą, kas, kolegijos nuomone, nemenkina jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su padarytos veikos ir ją padariusių asmenų pavojingumu, visumą bei pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, dėl kurios buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (EŽTK 6 str. 1 d.), yra pagrindas nagrinėjamą atvejį laikyti išimtiniu ir taikyti M. K. ir N. D. atžvilgiu BK 54 str. 3 d., tai yra skirti jiems mažesnę už minimalią BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.
Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas ir šioje dalyje, nes apylinkės teismas paskyrė neteisingas bausmes ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,
nusprendžia:
pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį:
iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo M. K. ir N. D. pašalinti aplinkybę, kad jie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-04-03, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-04-03 apie 13.30 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d., M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d., N. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.