- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-124-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00968-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- Ž. B.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-15 nuosprendžio, kuriuo Ž. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. B. nuteistas už tai, kad 2011m. rugpjūčio 13 d. apie 21.00 val., kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė svetimą D. J. priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X3-00“ .
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-15 apkaltinamąjį nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį, atleidžiant jį nuo bausmės dėl ligos arba skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę sušvelninti. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 str. nuostatų reikalavimų, dėl ko paskirta per griežta bausmė ir nevertinta jo asmenybė BK 76 str. nuostatų pagrindu.
Apelianto teigimu jis nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo kaltu dėl jam inkriminuotos veikos prisipažino visiškai ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, supratęs, kad paimdamas svetimą turtą pasielgė nesąžiningai, nedelsdamas atsiprašė nukentėjusiosios. Nusikaltimu padaryta žala atlyginta.
Ž. B. nuomone, atsižvelgiant į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį teismas galėjo pripažinti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus vieną BK 178 str. 1 d. numatytų alternatyvių bausmių. Nors nusikaltimą jis padarė esant neišnykusiam teistumui ir apylinkės teismas vadovavosi BK 56 str., kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis), tačiau apelianto nuomone ši nuostata taip pat reiškia tai, kad išskirtiniais atvejais, nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes recidyvistui už tyčinį nusikaltimą tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o švelnesnę bausmę.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptarė galimybės atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, neatsižvelgė į tai, kad jis nuo vaikystės serga pirmo tipo diabetu, sunkia forma, dėl ko jam reikalinga pastovi priežiūra, specialus maitinimas (dieta) bei sistemingai naudoti leidžiamą insuliną, priešingu atveju gali ištikti koma ir mirtis. Pažymi, kad jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, o diabetas pripažintas nepagydoma liga. Ž. B. tvirtina, kad atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str. bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. įtvirtintą draudimą žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis, taip nustatyti tokias bausmes, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarauja pirmiau išvardintoms nuostatoms, todėl prašo paskirti teismo medicininę ekspertizę, siekiant įvertinti jo sveikatos būklę, tikslu nustatyti ar pagal savo sveikatos būklę jis gali atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neturėdamas gynėjo nežinojo, kad kaltinamajam sergant sunkia nepagydoma liga gali būti sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniu skundu nuteistasis savo kaltės nei veikos kvalifikacijos neginčija, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostata, kad apeliacinės instancijos teisme byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, šiais klausimais plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje tinkamai ištyręs surinktus įrodymus, Ž. B. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK)178 str. 1 d.
Sutinkamai su BK 41 straipsnio nuostatomis, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, nuosprendžiu skiriama asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuria siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantija, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kuris numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Be to, įstatymo leidėjas yra numatęs ir specialias bausmių skyrimo taisykles atskiroms nusikalstamas veikas padariusių asmenų grupėms. Šioje byloje aktualu tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. sutinkamai su BK 27 str. 1 d. jis laikomas recidyvistu, o BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis šių nuostatų visetu, kiekvienam konkrečiam nusikaltusiam asmeniui parenkama tokia bausmė, kuri, nepažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principų, padedanti maksimaliai pasiekti bausmės tikslus.
BK 178 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų nusikaltimą - svetimo turto, kurio vertė nuo 3 MGL (390 Lt) iki 250 MGL (32500 Lt), vagystę, padarytą nesant veiką kvalifikuojančių aplinkybių, numatytų BK 178 str. 2 d. Už šios veikos padarymą be griežčiausios- laisvės atėmimo bausmės, įstatymo sankcijoje yra numatyta visa eilė švelnesnių bausmių - viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas bei areštas.
Skundžiamu nuosprendžiu Ž. B. yra nuteistas už 400 Lt vertės telefono vagystę, t. y. jo pagrobto turto vertė yra tik 10 litų didesnė nei minimali, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 1 d.
Kaip minėta, nagrinėjamą nusikaltimą Ž. B. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką. Jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme už sunkų tyčinį nusikaltimą nuosavybei. Nagrinėjamą nusikaltimą Ž. B. padarė būdamas girtas, nepraėjus metams po paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos. Be to, po nagrinėjamo nusikaltimo padarymo iki šios bylos perdavimo į teismą Ž. B. padarė dar dvi smulkias svetimo turto vagystes, vieną iš jų būdamas girtas, už kurias yra nubaustas administracinėmis baudomis.
Taip pat iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medicininės dokumentacijos matyti, kad Ž. B. serga I tipo sunkaus laipsnio nekompensuotos eigos cukriniu diabetu (b.l. 148), jam nustatytas 50 procentų darbingumas (b.l. 147), tačiau jis dirba, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai.
Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, kad Ž. B. jo sveikatos būklė netrukdo daryti teisės pažeidimus, tame tarpe nesutrukdė padaryti ir nusikaltimą, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad dėl sveikatos būklės jis turėtų būti atleistas nuo bausmės, nes pirmiausia tai sukurtų Ž. B. nebaudžiamumo iliuziją, juo labiau, kad nagrinėjamą nusikaltimą jis padarė būdamas girtas, kai tuo tarpu visuotinai žinoma, jog alkoholio vartojimas sergant cukriniu diabetu yra visiškai netoleruotinas.
Tačiau kaip matyti iš byloje esančių įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų, Ž. B. ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu sistemingai iš laisvės atėmimo vietos buvo perkeliamas į ligoninę, rodo, kad jo sveikatos būklė trukdo atlikti laisvės atėmimo bausmę, kokia yra paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Be to, kolegijos nuomone, ypač atsižvelgiant ir į pagrobto turto vertę, apylinkės teismo Ž. B. paskirtoji šios rūšies bausmė savo trukme yra aiškiai per griežta. Dėl šios aplinkybės skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.)
Kolegija, atsižvelgdama į išvardintų aplinkybių visetą, sprendžia, kad pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus šiuo atveju geriausiai galima Ž. B. paskyrus trumpalaikio laisvės atėmimo - arešto bausmę, savo trukme mažesnę nei sankcijos vidurkis ir skiriant ją atlikti poilsio dienomis - tokia bausme Ž. B. bus ir teisingai nubaustas už padarytą nusikaltimą, ir apribota jo galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ji turėtų paveikti apeliantą ateityje laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti, tuo pačiu jis turės pakankamai galimybių tinkamai rūpintis savo sveikata bei išsaugoti darbo vietą.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 15 d. nuosprendį pakeisti:
Ž. B. pagal BK 178 str. 1 d. paskirti dvidešimt keturių parų arešto bausmę, atliekant ją areštinėje poilsio dienomis.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.