Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo manymu, tokiais savo veiksmais policijos pareigūnai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 8 straipsnius. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atkreipė dėmesį į administracinę bylą Nr. A-143-48-2012, kurioje teisėjų kolegija, vertindama, ar konvojavimo priemonė – antrankių uždėjimas už nugaros – yra proporcinga siekiamiems tikslams, padarė išvadą, kad tokia priemonė yra adekvati ir proporcinga jos taikymo tikslams ir negali būti traktuojama, kaip niekuo nepamatuotas konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas.

Pabrėžė, kad pareiškėjas 2015-08-09 buvo įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus ir anksčiau teistas 8 kartus, todėl konvojaus pareigūnai, pasinaudodami Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), nuostatomis bei atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisėtai pasinaudojo jiems suteikta teise panaudoti antrankius. Pabrėžė, kad pareigūnai Konvojavimo taisyklių nepažeidė, todėl nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo nuomone, atsiradusią dėl Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų, atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas. Nors minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovė privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobilyje buvo konvojuojamas su antrankiais už nugaros, todėl, anot pareiškėjo, neturtinė žala pasireiškė patirtu psichologiniu spaudimu, panaudojant specialiausias priemones – antrankius. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 (toliau – Instrukcija), 148.1. papunktyje įtvirtinta, kad policijos areštinės apsaugą užtikrinantis policijos pareigūnas turi teisę naudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones, siekdamas apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba išgelbėti policijos areštinėje laikomą ar kitą asmenį nuo sužalojimo. To paties teisės akto 36 punkte numatyta, kad asmenis, linkusius pabėgti, žudytis, žalotis, užpulti ar priešintis, išvedus iš policijos areštinės kameros, jiems gali būti uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros. Be to, pagal minėtos Instrukcijos 45 punktą, asmenis išvedus už policijos areštinės teritorijos ribų ar juos konvojuojant į teismo posėdžius, procesinių tyrimų veiksmų atlikimo vietas ir kt., jiems gali būti uždedami antrankiai. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareigūnai laikėsi Instrukcijos 36 ir 45 punktuose numatytos specialių priemonių panaudojimo tvarkos. Tokie jų veiksmai nelaikytini grasinimu ar psichologiniu spaudimu, taip pat nėra vertintini kaip pareiškėjo baudimas ar kankinimas. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su pareigūnų veiksmais panaudojant antrankius, dėl padarytos neturtinės žalos.

Konvojavimo taisyklių 223 punktas numato, kad viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai naudoja antrankius arba surišimo priemones: konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3 punktas). Taip pat konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą (223.2 punktas). Taigi, konvojaus pareigūnai, pasinaudodami minėtomis Taisyklių nuostatomis ir atsižvelgdami į konkrečią situaciją bei įvertinę ypatingų įvykių riziką, t. y. kad teismo posėdžių salėje nebuvo specialaus atitvaro, atskiriančio konvojuojamąjį asmenį nuo kitų proceso dalyvių, teisėtai pasinaudojo jiems suteikta teise panaudoti antrankius, kaip saugumo priemonę ir teismo posėdžio metu.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad atsakovė, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.

Apibendrinus tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė, vykdydama asmenų konvojavimus, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Remdamasis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo D. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.