Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Raimundas Krušinys Baudžiamoji byla Nr. 1A-988-175-2013

Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-64-1-01040-2013-3)

2013 m. gruodžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Aušrai Rimkevičiūtei, nuteistajam R. Ž., jo gynėjai advokatei Elenai Gylienei, nukentėjusiajai R. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios R. Ž. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal BK 145 str. 2 d. – 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, o iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-03-08 fizinio skausmo sukėlimo R. Ž.), iš kaltinimų pagal BK 145 str. 1 d., 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėn. grasinimo nužudyti bei fizinio skausmo sukėlimo R. Ž.), iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. (dėl 2013-07-19 grasinimo nužudyti R. Ž.) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas pagal BK 145 str. 2 d., dėl to, kad jis laikotarpyje nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. liepos 19 d., motinai R. Ž. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, būdamas neblaivus, nuolatos mėtydamas namuose esančius indus bei kitus daiktus, trankydamas durimis, keldamas namie konfliktus, vadindamas nukentėjusiąją įvairiais necenzūriniais žodžiais, vydamas ją iš namų, grasindamas padaryti pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką, t. y. išsakydamas žodžius „pakasiu“, „padėsiu į vietą“, sistemingai baugino savo motiną R. Ž., dėl ko nukentėjusioji patyrė bauginimą, nuolatinę psichinę prievartą.

Be to, R. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., t. y. tuo, kad jis 2013 m. kovo 8 d., apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, kilusio konflikto metu, tyčia ranka sudavė vieną kartą į krūtinę, bei ne mažiau šešis smūgius į rankas savo motinai R. Ž., dėl ko smurtaudamas nukentėjusiajai R. Ž. sukėlė fizinį skausmą, tačiau iš šios nusikalstamos veikos išteisintas.

Be to, R. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., t. y. tuo, jog jis 2013 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas įrodymų tyrimo metu nenustatyti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, kilusio konflikto metu, grasino nužudyti savo motiną R. Ž. žodžiais „užmušiu, „pakasiu“, „padėsiu į vietą“, sudarydamas realų pagrindą nukentėjusiajai R. Ž. manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas bei sugriebęs ir užlaužęs R. Ž. rankas, smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai R. Ž. fizinį skausmą, tačiau iš šių nusikalstamų veikų išteisintas.

Be to, R. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 145 str. 1 d., t. y. tuo, kad jis 2013 m. liepos 19 d. apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,98 promilių girtumas), konflikto metu, grasino nužudyti savo motiną R. Ž., nes bandė rankomis sugriebti jai už kaklo, išsakė žodžius „bus blogai, užmušiu, pakasiu“ ir tokiais veiksmais sukėlė realų pagrindą nukentėjusiajai R. Ž. manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, tačiau iš šios nusikalstamos veikos išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis, jo gynėja ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios R. Ž. apeliaciniai skundai tenkintini.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos sudėtis kaltininko veikoje. Nusikaltimo sudėties požymius nustato ir tuo pagrindu apkaltinamąjį nuosprendį priima teismas. Bet kokiu atveju nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą. Kaip teismams aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika Nr. 19, 2003). BPK 305 str. 1 d. nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios parodymai, kad jos sūnus ją nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. liepos 19 d. nuolatos baugino, sistemingai terorizavo, naudodamas psichinę prievartą, liudytojos R. P. parodymai, patvirtinantys nukentėjusiosios parodymus, duomenys apie kaltinamojo pristatymą iš namų į policiją dėl keliamo triukšmo, langų daužymo ir konfliktų su mama, taip pat duomenys, kad R. Ž. ir ankščiau yra vartojęs psichologinį smurtą bei grasinimus mamos atžvilgiu, už ką buvo teismo nuteistas, patvirtina, kad kaltinamojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d. požymius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Ž. laikotarpyje nuo 2013-02-11 iki 2013-07-19, mėtydamas namuose esančius indus bei kitus daiktus, trankydamas durimis, vadindamas įvairiais necenzūriniais žodžiais, vydamas iš namų bei grasindamas padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, išsakydamas žodžius „pakasiu“, „padėsiu į vietą“, sistemingai baugino savo motiną R. Ž., dėl ko nukentėjusioji patyrė bauginimą, nuolatinę psichinę bei fizinę prievartą, negalėdavo būti savo namuose ir turėdavo iš jų išeiti, terorizavo savo motiną, grasindamas jai padaryti kitokią pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką, bei sistemingai baugino R. Ž., naudodamas prieš ją psichinę prievartą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinimai R. Ž. pagal BK 145 str. 2 d. buvo formuluojami ir apeliantas pripažintas kaltu terorizavęs ir bauginęs nukentėjusiąją nuo 2013-02-11 iki 2013-07-19. Taigi, pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta apelianto kaltę visa jam pareikšto kaltinimo apimtimi, tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai neįvardinta, kuo pasireiškė nuteistojo nusikalstamas veikimas laikotarpiu 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. kovo 8 d., nes kaip teismas nurodo, nukentėjusiosios bauginimo atvejai nustatyti ir įrodyti tik 2013 m. kovo 8 d. ir vėliau. Laikotarpis nuo 2013-02-11 iki 2013-03-08, kurio metu, kaip nurodyta kaltinime, buvo taip pat sistemingai bauginama ir terorizuojama, byloje visai nebuvo įrodinėjamas. Teismas neatkreipė dėmesio, kad net kaltinamajame akte nebuvo nurodyta minėtu laikotarpiu padarytų galimų nusikalstamų veiksmų vieta, laikas, būdai ir kitos svarbios aplinkybės. Dėl to, manytina, kad pats kaltinimas yra ydingas, nes jame nurodytas laikotarpis iš esmės nėra aiškus.

BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. BK 145 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. BK 145 str. 2 d. vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą.

Nors pirmosios instancijos nustatė, kad R. Ž. veikoje pasireiškė tiek nukentėjusiosios terorizavimas, tiek jos sistemingas bauginimas, naudojant psichinę prievartą, tačiau šių veikų sudėties požymių teismas neanalizavo ir nepagrindė R. Ž. padarytų veiksmų ryšio su BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymiais. R. Ž. inkriminuota pakankamai daug įvairaus pobūdžio veiksmų, bet nė vienas iš jų neanalizuoti atitikties BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymiams aspektu. Dalis R. Ž. inkriminuotų veiksmų net neturi jokio ryšio su BK 145 str. numatyto nusikaltimo sudėtimi (daiktų mėtymas, durų trankymas, necenzūrinių žodžių išsakymas, konfliktų kėlimas).

Pagaliau BK 145 str. 2 d. požymis – žmogaus bauginimas turi būti susijęs su psichinės prievartos naudojimu. Psichinė prievarta BK 145 straipsnio prasme – tai grasinimai šiuo metu ar ateityje panaudoti fizinį smurtą ar sunaikinti turtą. Nors R. Ž. pasakyti žodžiai „pakasiu“, „padėsiu į vietą“, iš tikrųjų galėtų būti vertinami pagal BK 145 str. 2 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino, kiek rimti buvo tokie grasinimai ir ar apeliantas rengėsi, ar realiai galėjo juos įgyvendinti, ar tai buvo momentiniai posakiai, pasakyti tarp mamos ir sūnaus kilusio konflikto metu, kurių pasakymą galimai nulėmė mamos priekaištai dėl nuolatinio girtavimo. Teismas taip pat neanalizavo, kaip tokius grasinimus suprato pati nukentėjusioji, kokį poveikį jos psichikai turėjo sūnaus veiksmai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nieko nepasisakė ir dėl nuteistojo vieningos tyčios įrodytumo, nusikalstamai veikiant prieš nukentėjusiąją tam tikrą periodą, nes žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiantys kaltininko veiksmai, kurių tikslas įbauginti žmogų ar žmones. BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti neatsitiktiniai, o turi būti susiję su ankstesniaisiais. Tik tada tokius veiksmus galima laikyti sistema, tačiau apylinkės teismas šio požymio net nebandė pagrįsti. Šiuo atveju nurodytas pusės metų laikotarpis kelia abejonių dėl BK 145 str. 2 d. numatyto būtinojo įrodyti – sistemiškumo pažymio.

Įtariamuoju apklaustas R. Ž. nurodė, jog savo mamos nebaugino ir jai negrasino, nesakė mamai, kad ją užmuš, tik dėl priekaištų vadino ją necenzūriniais žodžiais. Pirmosios instancijos teisme R. Ž. paaiškino, jog jam mama priekaištavo ir pyko dėl girtavimo, kildavo konfliktai, jis pasakydavo keiksmažodžių, tačiau nesakė, kad nužudys, tokių ketinimų neturėjo, smurto prieš mamą nenaudojo.

Nors nukentėjusioji R. Ž., duodama paaiškinimą pirminiame pareiškime, kurio pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013-02-11 iki 2013-07-19 jos sūnus R. Ž. sistemingai jai grasino, kad ją pakas, užmuš, padės į vietą, tačiau teismo posėdžio metu ji patvirtino, jog tokių grasinimų ji nebijojo ir netikėjo, kad sūnus taip gali pasielgti, ji tik norėjo, kad sūnus nustotų girtauti. Nukentėjusioji teisme taip pat paaiškino, kad namuose konfliktai kildavo dėl nuolatinio girtavimo, ji prašydavo negerti, o sūnus dėl jos priekaištų pykdavo, ji, nenorėdama didesnių barnių, pati išeidavo iš namų. 2013 m. liepos 19 d., ji, neapsikentusi nuolatinio girtavimo, paskambino kartu su juo girtavusios L. P. mamai ir paprašė pasiimti dukrą, policijos pareigūnų nekvietė, juos iškvietė R. P..

Liudytoja R. P. parodė, jog R. Ž. jai paskambino ir paprašė pasiimti dukrą, nes ji kartu su jos sūnumi girtauja. Ji bijojo, kad nekiltų konfliktas, nes tiek R. Ž., tiek ir jos dukra yra konfliktiški, todėl ji, norėdama pasiimti dukrą, iškvietė policiją.

Liudytoja L. P. parodė, jog ji girtaudavo su R. Ž., tačiau nei karto nėra mačiusi, kad R. Ž. prieš mamą vartotų smurtą ar būtų grasinęs ką nors jai padaryti, ar nužudyti. Policijos pareigūnus kvietė ne nukentėjusioji, o jos mama. Ji dėl to supyko ant savo mamos.

Iš šių įrodymų analizės galima daryti išvadą, kad R. Ž. veikoje nėra įrodyti nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d. objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Byloje nenustatyta, kad R. Ž. būtų daręs pavojingą tyčinį poveikį R. Ž. psichikai, verčiant ją bijoti, ir kad būtų norėjęs taip elgtis, todėl jis dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., išteisintinas. Pažymėtina, jog teismas, išteisindamas R. Ž. iš BK 145 str. 1 d., jau buvo konstatavęs, kad R. Ž. 2013 m. birželio mėn. pabaigoje ir 2013-07-19 padarytoje veikoje nėra subjektyvaus požymio – nukentėjusiosios pagrįsto manymo, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Tačiau terorizavime ar bauginime, kaip tęstinėje, tam tikrą periodą besitęsiančioje veikoje, šie laikotarpiai jau inkriminuoti.

Atkreiptinas dėmesys, jog BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus terminas siekia ketverius metus. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai numato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankami rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, todėl patalpino jį Baudžiamojo kodekso XIX skyriuje „Nusikaltimai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei“. Šiuo atveju R. Ž. atlikti veiksmai labiau vertintini buitinių konfliktų kontekste. Policijos pareigūnų iškvietimą ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą lėmė ne R. Ž. grasinimai padaryti pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką, ar sistemingas nukentėjusiosios bauginimas, o sūnaus nuolatinis girtavimas, triukšmo, įvairių barnių kėlimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. Ž. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.