- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2-224/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“, Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1459-513/2012 pagal prokuroro, ginant viešąjį interesą, pareikštą ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės miestelis“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiais.
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo klausimas.
Klaipėdos apygardos teisme 2012 m. birželio 29 d. buvo gautas ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros ieškinys atsakovams UAB „Šiaurės miestelis“ ir Vilniaus miesto savivaldybei, kuriuo ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ 1.3 punktą; pripažinti negaliojančiu 2012 m. kovo 28 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. A403-16(2.2.6.23)-FN4, sudaryto tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šiaurės miestelis“, dalį dėl keturių aukštų mūrinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 3148,31 kv. m), turto vertintojo nustatyta rinkos vertė – 7 120 000, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo; taikyti restituciją – įpareigoti UAB „Šiaurės miestelis“ grąžinti šį pastatą Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovui UAB „Šiaurės miestelis“ perleisti jam nuosavybės teise priklausantį ginčo statinį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teisių perleidimo draudimo keturių aukštų mūriniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso pažeidimas pasireiškia neteisėtu savivaldybei priklausančio turto disponavimu – nepagrįstu šio turto perleidimu kito juridinio asmens nuosavybėn. Nurodė, jog ieškovas siekia apginti viešąjį interesą bei apsaugoti valstybės finansinius interesus, ieškinio reikalavimo suma yra didelė – 7 120 000 Lt, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad ginčo statinį perleidus tretiesiems asmenims, statinio grąžinimas gali pasunkėti, sprendė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Šiaurės miestelis“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nevertino reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, siekiant užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės turto investavimas yra turto, kaip įnašo, perdavimas įstatyme nustatytiems subjektams, vienas jų: turto perdavimas didinant uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, jei savivaldybė yra jų dalyvė. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė UAB „Šiaurės miestelis“ akcininkė, investavo nuosavybės teise turimą turtą, t. y. padidino bendrovės, kurios dalyvė ji yra, įstatinį kapitalą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė, siekdama užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, priėmė sprendimus dėl nuosavybės teise priklausančio turto investavimo.
3. Įvertinus tai, kad perdavus turtą ir padidinus įmonės įstatinį kapitalą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti formalūs pažeidimai, turėtų būti įvertinta tai, jog nebūtų padaryta žala, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė UAB „Šiaurės miestelis“ akcininkė. Todėl visi sprendimai dėl įmonės turto būtų priimti vienintelės įmonės akcininkės, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir suvaržius galimybę disponuoti perduotu turtu, yra nepagrįstai suvaržyta ne tik nuosavybės teisė, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės galimybės užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, todėl konstatuotina, jog pažeistas proporcingumo principas.
4. Pažymėtina, kad ginčas šioje byloje nėra turtinis ir yra kilęs ne dėl įsiskolinimo priteisimo, o dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas tinkamai nevertino aplinkybių, nesigilino į ginčo esmę, nemotyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, ir tuo pažeidė įstatymų nuostatas bei nepagrįstai suvaržė atsakovų teises.
Atskiruoju skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovas UAB „Šiaurės miestelis“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą atsakovas UAB „Šiaurės miestelis“ prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo tuo pačius argumentus kaip ir atsakovai UAB „Šiaurės miestelis“ bei Vilniaus miesto savivaldybė savo atskiruosiuose skunduose.
Atsiliepimu į atsakovų UAB „Šiaurės miestelis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atskiruosius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog nesutikimą su atskiraisiais skundais dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių grindžia tais pačiais argumentais kaip ir nesutikimą su tų pačių atsakovų atskiraisiais skundais dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4984-567/2012:
1. Ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Be to, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl teisės normų, reglamentuojančių disponavimą savivaldybės turtu, taikymo (ieškinio dalykas).
2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamam tikslui užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantai dėl jų nepatiria kliūčių vykdydami viešąjį interesą turinčias funkcijas (pastatų remontas ir rekonstravimas, aplinkos tvarkymas ir apsauga). Apsunkinimus apeliantai patirtų, tik jei ketintų perleisti nuosavybės teises į ginčo pastatus kitiems asmenims.
3. Reikalavimas motyvuoti procesinius sprendimus nereiškia teismo pareigos kiekvienu atveju pateikti itin išsamius motyvus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Byloje yra kilęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareikštu ieškiniu ginčija atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teisių į keturių aukštų mūrinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turto), įgijimo teisinį pagrindą (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ ir 2012 m. kovo 28 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. A403-16(2.2.6.23)-FN4 atitinkamas dalis) ir prašo taikyti restituciją natūra. Ieškinį grindžia ginčijamo administracinio akto prieštaravimu imperatyvioms įstatymo ir poįstatyminio teisės akto normoms dėl jo socialinio ir ekonominio nepagrįstumo (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, LR Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 patvirtinto Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo tvarkos aprašo 10.1, 10.3 ir 10.4 punktai). Pažymėtina, jog ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumą nagrinėjamu atveju patvirtina tai, jog, pasitvirtinus ieškinio faktiniam pagrindui dėl ekonominio ar socialinio pagrįstumo tyrimų neatlikimo investuojant savivaldybės turtą, bei pasitvirtinus šių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų imperatyviam pobūdžiui, tai sudarytų administracinio akto ir sandorio panaikinimo bei restitucijos taikymo teisinį pagrindą.
Klaipėdos apygardos teismas skundžiama 2012 m. liepos 2 d. nutartimi taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį – įrašą viešame registre dėl nuosavybės tesės perleidimo į ginčo turtą draudimo. Ši ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemonė užtikrina ginčo objektu esančio turto apsaugą nuo jo perleidimo tretiesiems asmenims, atsižvelgiant į ieškovo pasirinktą viešojo intereso gynimo būdą - grąžinti ginčo turtą savivaldybei, taikant restituciją natūra, o taip pat į ribotas vindikacijos galimybes ginčo turto perleidimo tretiesiems asmenims atveju (CK 4.96 str. 2 d.). Sprendžiant dėl ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo, nesvarstytina restitucijos taikymo, sumokant ekvivalentą pinigais, galimybė, kadangi iš ieškinio turinio matyti, jog, ieškovo manymu, viešąjį interesą nagrinėjamu atveju, visų pirma, atitiktų restitucijos taikymas natūra.
Pažymėtina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina teisingumo ir proporcingumo, kaip bendrųjų teisės principų, o taip pat ekonomiškumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principo (CPK 145 str. 2 d.), įgyvendinimą. Apribojimų, susijusių su ginčo turto perleidimu, nustatymas neriboja kitų savininko teisių, susijusių su ginčo turtu, realizavimo galimybės. Atsakovai atskiraisiais skundais niekaip nepagrindė jų teisių neproporcingo suvaržymo, kuris neatitiktų laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų įgyvendinimo.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 329 str., 330 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.