- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-06
- Bylos Nr.
- 2A-190/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- D., D. Č., V. Č.
- Atsakovas
- G., G. A.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-880-553/2009 atmestas ieškovų D. Č. ir V. Č. ieškinys atsakovei G. A. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovai D. Č. ir V. Č. pareiškė teisme ieškinį. Prašė iš atsakovės G. A. priteisti 112 709,16 Lt nuostolių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2006 m. balandžio 19 d. su atsakove sudarė buto ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai pardavė, o atsakovė pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 2000/239714 dalį 0,4133 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtą turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovai buvo įsigiję 2005 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „Vigysta“. Šią sutartį ieškovai sudarė atsakovės iniciatyva, kadangi atsakovė sutarties sudarymo metu draugavo ir gyveno su ieškovų sūnumi M. Č., tačiau pati neturėjo pakankamai lėšų savarankiškai įsigyti butą. Šalys, ieškovų teigimu, susitarė, kad butą savo vardu įsigis ieškovai, o gavusi reikiamo dydžio kreditą, atsakovė nusipirks šį butą iš ieškovų. Kadangi iš pardavėjo UAB „Vigysta“ perkamas butas buvo su daline apdaila, šalys susitarė, kad atsakovė iš ieškovų butą nusipirks už tą pačią kainą, kokią ieškovai sumokėjo UAB ‚,Vigysta“, ir papildomai atlygins už ieškovų lėšomis atliktus buto apdailos darbus, sumontuotą įrangą ir įsigytus baldus. Ieškovai įrengė butą ir 2006 m. balandžio 19 d. sutartimi jį pardavė atsakovei už 187 000 Lt. Pasitikėdami atsakove, ieškovai nereikalavo įtraukti į sutartį nuostatos dėl atliktų apdailos darbų, sumontuotos įrangos bei baldų įsigijimo kainos atlyginimo. Nors daug sykių raginta, atsakovė šių išlaidų ieškovams neatlygino. Ieškovai už apdailos darbus sumokėjo 87 608,56 Lt, dalį jų sumokėdami tiesiogiai, o dalį šiam tikslui pervesdami pinigus atsakovei. Šiems argumentams pagrįsti ieškovai pateikė V. Č. sąskaitos išrašą ir atliktų darbų bei įsigytų medžiagų bei prekių sąskaitų ir apmokėjimo kvitų nuorašus. Sąskaitos išrašuose bei pateikiamose sąskaitose nurodyta, kad šios pinigų sumos yra skirtos „prekių pirkimui“. Jokie kiti piniginiai santykiai, išskyrus paminėtus, ieškovų ir atsakovės nesiejo. Ieškovai investavo į butą, tačiau po pusės metų nuo turto įsigijimo pardavė jį už tą pačią kainą, nors per šį laikotarpį nekilnojamojo turto kaina rinkoje išaugo. Kitas ieškovų patirtas išlaidas sudaro 2005 m. lapkričio 28 d. ir 2006 m. balandžio 19 d. sutarčių sudarymo išlaidos - 2 503 Lt, 222 396 Lt suma, kurią ieškovai sumokėjo už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą (187 396 Lt pagal 2005-11-28 sutartį su UAB „Vigysta“ ir 34 000 Lt paskola atsakovei) bei 198,60 Lt mokestis VĮ „Registrų centras“. Iš viso ieškovai patyrė 312 706,16 Lt išlaidų, atsakovė ieškovams yra sumokėjusi 199 997 Lt. Ta aplinkybė, kad atsakovė už įsigyjamą turtą yra sumokėjusi didesnę sumą nei nurodyta sutartyje, ieškovų vertinimu, taip pat įrodo šalių papildomo susitarimo faktą. Tačiau atsakovės permoka padengia tik dalį ieškovų turėtų išlaidų. Nurodydami, kad yra visos prielaidos taikyti CK 6.242 straipsnio 1 dalį dėl nepagrįsto praturtėjimo, ieškovai reikalavo iš atsakovės priteisti 112 709,16 Lt dydžio nuostolių atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė ieškinio reikalavimus. Nustatė, kad buto apdailos darbai ir įrengimas atlikti iki 2006 m. balandžio 19 d. sutarties sudarymo, todėl sutarties sudarymas laikytinas momentu, kada ginčo šalys susitarė dėl kainos ir atsiskaitymo už butą tokios būklės, kokios jis buvo pardavimo metu, be to atsakovė iki buto pirkimo savo lėšomis prisidėjo prie buto įrengimo. Teismo nuomone ieškovai neįrodė, kad po sutarties sudarymo atliko veiksmus, dėl kurių atsakovė nepagrįstai praturtėjo. Remdamasis byloje pateiktais dokumentais, teismas nustatė, kad nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. kovo 20 d. ieškovai pervedė atsakovei 34 000 Lt, atsakovė 31 997 Lt grąžino, o likusius 2 003 Lt panaudojo ieškovų sūnus M. Č.
Šalies argumentai
Ieškovai padavė apeliacinį skundą. Prašo apygardos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skunde teigia, kad 2006 m. balandžio 19 d. sutartis su atsakove sudaryta atsižvelgiant į tai, kad atsakovė draugavo su ieškovų sūnumi, planavo bendrą gyvenimą. Prieš sudarant sutartį atsakovė gyveno pas ieškovus. 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovai butą iš UAB ,,Vigysta“ įsigijo atsakovės iniciatyva. Iki 2006 m. balandžio 19 d. sutarties butas buvo iš esmės pagerintas. Minėtose sutartyse nurodyta, jog buto baigtumas 84 procentai, taigi pagerinimas sutartyje nebuvo aptartas. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, netinkamai išreiškė savo valią, suklydo dėl sandorio dalyko, todėl sandoris turi būti pripažįstamas negaliojančiu. Ieškovų neigiama aplinkybė, kad 2 003 Lt sumą panaudojo jų sūnus M. Č., nepaneigia atsakovės įsipareigojimų ieškovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog ginčo sutartimi pardavė tik tą turto dalį, kuri sudaro 84 proc. baigtumą, taip pat nepagrįstai kelia naują reikalavimą – pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo. Šis reikalavimas ieškinyje nebuvo reiškiamas, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Ieškovai D. Č. ir V. Č. 2005 m. lapkričio 28 d. pasirašyta sutartimi iš UAB „Vigysta“ už 187 000 Lt pirko butą (duomenys neskelbtini) su atitinkama dalimi bendro žemės sklypo. 2006 m. balandžio 19 d. sutartimi ieškovai tą patį butą už tą pačią kainą pardavė atsakovei G. A.. Ieškovai nurodė, kad tarp pirkimo ir pardavimo butą jie ženkliai pagerino ir prašo priteisti iš atsakovės verčių skirtumą. Iš paminėto ieškovai padarė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo jų sąskaita ir ieškinį grindė CK 6.242 straipsniu. Teigė, jog atsakovė nepagrįstai t. y. nesant jokių sutartinių santykių, įstatyminio pagrindo ar prigimtinės prievolės gavo naudą – buto apdailos užbaigimą bei buitinę techniką, įrangą ir baldus. Ieškovai taip pat nurodė, kad kitais teisės gynimo būdais savo pažeistos teisės apginti negali.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), kasacine tvarka priimtose nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, jog nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo, o šiems teisiniams santykiams atsirasti yra būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Šių sąlygų būtinumas yra aptartas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jos taip pat yra paminėtos ieškinyje. Esant tokiai procesinei situacijai nagrinėjamoje byloje svarbu ištirti ieškovų nurodomas faktines aplinkybes ir nustatyti, ar yra nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Kaip minėta, ieškovai nurodė, kad nupirko ginčo butą, atliko jo įrengimą bei apdailą ir pardavė butą atsakovei. Ieškovai teigia, kad 2006 m. balandžio 19 d. sutartimi atsakovei pardavė tik tą buto dalį, kurią patys pirko 2005 m. lapkričio 28 d. sutartimi. Ieškovų teigimu su atsakove buvo žodžiu susitarta, kad buto apdailos, baldų pirkimo ir sutarčių sudarymo išlaidas ji atlygins vėliau. 2006 m. balandžio 19 d. sutartyje kokių nors apribojimų, išimčių, pastabų, papildomų sąlygų ar susitarimų dėl paduodamo buto apdailos ar pagerinimų nėra. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad visą butą su pilna įranga be jokių išlygų atsakovė iš ieškovų įsigijo sudariusi sandorį - 2006 m. balandžio 19 d. sutartį. Kaip nurodyta skundžiamame sprendime, teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė: jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo. Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį reikšti ieškinį. Kiekvienu konkrečiu atveju asmuo, kuris mano, kad jo teisės yra pažeistos, kreipdamasis dėl jų gynybos į teismą, pats savarankiškai suformuluoja ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismo, kaip ginčus dėl teisės sprendžiančios nešališkos institucijos, pareiga yra pareikštą reikalavimą išnagrinėti, neperžengiant ieškinyje nustatytų jo ribų. Ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką, turi galimybę rinktis jo pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos būdą, tačiau privalo tai daryti, atsižvelgdamas į prievolės rūšį ir įstatyme, sutartyje nustatytas sąlygas. Teismas, pripažinęs, kad prievolinio teisinio santykio šalies teisės yra pažeistos ir turi būti ginamos civilinės teisės nustatytomis priemonėmis, privalo tinkamai taikyti teisę ir atsisakyti taikyti ieškovo pasirinktą jo pažeistų teisių gynimo būdą, jeigu tai nesiderina su to teisės instituto prigimtimi ir ypatumais. Jeigu ieškovas pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, tai yra pagrindas ieškinio reikalavimui atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2008 m. spalio 6 d. priimta civilinėje byloje 3K-3-455/2008, 2009 m. kovo 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje 3K-3-94/2009, 2009 m. gegužės 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje3K-3-253/2009). Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė turtą įgijo sandoriu ir nustatęs, kad šis sandoris nėra niekinis, nėra pagrindo ex off?cio spręsti dėl jo teisinių pasekmių, o ieškovai sutarties neginčija, pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, aiškindamasis tikruosius sandorio šalių ketinimus, peržengė ieškinio ribas. Argumentas nepagrįstas, nes kiekvienu atveju spręsdamas bylą teismas privalo nustatyti šalis siejantį teisinį santykį ir patikrinti, ar sandoris nėra niekinis. Apeliantai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes 2006 m. balandžio 19 d. sutartis turi būti pripažinta negaliojanti kaip sudaryta iš esmės suklydus. Tačiau apeliaciniame skunde neleidžiama kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad reikalavimas dėl ieškovų suklydimo nėra naujas, nes susijęs su jų pareikštu ieškiniu. Argumentas nepagrįstas. CPK 312 straipsnyje įrašytas išaiškinimas, kad naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu, reiškia, kad apeliaciniame skunde gali keistis reikalavimų apimtis, tačiau visos aplinkybės, susijusios su šiais reikalavimais, jau turi būti išnagrinėtos sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme. O šioje byloje ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas 2006 m. balandžio 19 d. sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo su jų pareikštu ieškiniu yra susijęs tik dalyku – prašymu priteisti pinigus. Tačiau paminėtų prašymų pagrindas yra skirtingas, o tai reiškia, kad apeliaciniame skunde ieškovai keičia faktinį ieškinio pagrindą. Toks procesinis veiksmas neleistinas ir prašymas negali būti tenkinamas. Apeliaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl 2 003 Lt. Nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškinį šioje dalyje, nes aplinkybė, kad minimą sumą savo poreikiams panaudojo ieškovų sūnus, neįrodyta, bei pažymima, kad jis yra pilnametis ir jo išlaidos nemažina atsakovės įsipareigojimų ieškovams. Argumentas atmetamas. Reikalavimas dėl 2 003 Lt netenkintas tais pačiais motyvais, kaip ir visas ieškinys – buvo reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Kita vertus atsakovė byloje pagrindė pinigų panaudojimą ir jų grąžinimą, o jos nurodytos aplinkybės, kad 2 003 Lt panaudojo M. Č., ieškovai nenuginčijo. Remdamasis tikimybių pusiausvyra teismas šią aplinkybę pripažino nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad 34 000 Lt ieškovai suteikė kaip tikslinę paskolą, o atsakovė jiems įsipareigojo visą sumą grąžinti. Ieškovų pinigai buvo naudojami buto įrengimui, o atsakovė jiems grąžino tokią sumą, kokią teigia sunaudojusi paminėtam tikslui. Neįrodyta, kad 2 003 Lt būtų atitekę atsakovei, o M. Č. ieškovai reikalavimų nepareiškė.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinant apeliacinio skundo iš ieškovų atsakovei priteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos atstovavimo išlaidos (CPK 98 str.). Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, prašoma priteisti 2781,63 Lt suma mažinama iki 1320 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovei G. A. iš ieškovų D. Č. ir V. Č. solidariai priteisti 1320 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.