Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-29 · Administracinė byla Nr. I-4009-428/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-29
Bylos Nr.
I-4009-428/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01613-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
D. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4009-428/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01613-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė, sekretoriaujant Laurai Mukaitei, nedalyvaujant pareiškėjui D. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. N. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 110 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl 3,1 kv. m. ploto normos gyvenamosiose patalpose neužtikrinimo (b. l. 4-5). Skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. kovo 30 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 3-iame sektoriuje, patalpa, kurioje jis gyveno buvo 40 kv. m., o miegamųjų vietų (asmenų) būdavo 20 ir daugiau. Tokiu būdu atsakovas neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Dėl ploto trūkumo patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus – pyktį, nerimą, neviltį, liūdesį, bejėgiškumą, fizinius nepatogumus (negalėjo pasivaikščioti, pajudėti, pasimankštinti), papildomą diskomfortą, nes visada dienos ir nakties metu buvo stebimas kitų nuteistųjų, pykosi su visais, nes buvo irzlus, jautė garbės ir orumo pažeminimą, kankinimą. Prašė atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, patirtų kančių stiprumą, intensyvumą bei ilgą trukmę (5 m. 6 mėn.) ir priteisti prašomą 110 000 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime (b. l. 10-15) nurodė, kad į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją jis atvyko 2010 m. spalio 4 d. ir buvo kalinamas iki 2016 m. kovo 31 d., bausmę atlikinėjo 3-iame sektoriuje 4-ame, 5-ame, 11-ame būriuose. Atsakovas nurodė konkrečias gyvenamąsias patalpas, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas gyventi, jų plotus ir miegamųjų vietų skaičių jose. Duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo gyvenamosiose patalpose, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, tačiau akcentavo, kad minimaliai tenkančio vienam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Bausmės atlikimo laiku pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ir administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jų sąlygotų išgyvenimų jis nesikreipė, todėl argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis, emocinės depresijos, pažeminimo ar dvasinės skriaudos yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodo nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, ir atsakovas), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN jis atliko laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (b. l. 16). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo tekti ploto.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad buvo pažeistos jo neturtinės teisės, o ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. (atsakovo pateiktais duomenimis nuo 2010 m. spalio 4 d.), skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pravieniškių PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 9 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu (pvz., jo laikymas gyvenamosiose patalpose, kuriose galėjo būti pažeistos vienam asmeniui tenkanti ploto norma) ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato (ir ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė) minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Pravieniškių PN buvo paskirtas gyventi atitinkamai į 3-io sektoriaus 5-o būrio 2-ą gyvenamąją patalpą, 11-o būrio 4-ą gyvenamąją patalpą, 4-o būrio 1-ą gyvenamąją patalpą, 5-o būrio 1-ą gyvenamąją patalpą (b. l. 17). Kadangi konkrečių duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu 5-o, 11-o, 4-o būrio patalpose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių pareiškėjas ir atsakovas nepateikia, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus. Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad minėtuose būriuose ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui teko nuo 3,39 iki 7,2 kv. m. gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN metu, Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1, punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (minimali 3,1 kv. m.) buvo užtikrinama, todėl atsakovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti: metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.); valymo inventorius (1 komplektas). Minėto būtino patalpų inventoriaus užimamas plotas, pagal galiojančius teisės aktus, negali būti vertinamas skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1, 11¹.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, o ne laisvo ploto norma), tačiau pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, kad gyvenamoji patalpa nebuvo aprūpinta privalomu inventoriumi, ir fakto dėl patalpos aprūpinimo inventoriumi neginčijant, atsakovui pateikus oficialius duomenis (b. l. 18), patvirtinančius aplinkybę, kad didžiausias gyvenamosios patalpos, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, plotas buvo 35,45 kv. m., kritiškai vertintina pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kartu su juo buvo laikoma 20 ir daugiau asmenų, nes dalį patalpos ploto užėmus būtinu inventoriumi (stalas, spintelės, taburetės) 20 metalinių lovų (dviaukščių gultų) 35,45 kv. m. patalpoje nebūtų įmanoma sutalpinti. Be to, ginčo laikotarpiu D. N. į Pravieniškių PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų abstrakčių teiginių (nenurodant konkretaus laikotarpio ir konkrečių gyvenamųjų patalpų) dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto nustatyti negalima, todėl pareiškėjo argumentai dėl 20 ir daugiau asmenų laikymo 40 kv. m. gyvenamojoje patalpoje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl ploto trūkumo patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus – pyktį, nerimą, neviltį, liūdesį, bejėgiškumą, fizinius nepatogumus (negalėjo pasivaikščioti, pajudėti, pasimankštinti), papildomą diskomfortą, pykosi su visais, nes buvo irzlus, jautė garbės ir orumo pažeminimą, kankinimą. Atsakovo į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 19) patvirtina, jog dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos jis į specialistus nesikreipė. Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo pasirašytoje pažymoje (b. l. 21) ir Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 30-50) nurodytos D. N. nustatytos diagnozės iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad sveikatos sutrikimus pareiškėjui sukėlė išimtinai tik kalinimo sąlygos. Taigi, teismas vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėse bylose dėl asmenų kalinimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN pareigūnai, apgyvendindami pareiškėją 3-io lokalinio sektoriaus būriuose ir gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. kovo 31 d., pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) neatliko. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą žalos atlyginimą (CK 6.271 str. 3 d.; ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Jolanta Medvedevienė