Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-784-648/2012

Teisėja Vitalija Vaivadienė Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00861-2011-3

2012 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl G. G. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra naikinamas bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-321/2009, 2K-75/2010).

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-05-16 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, J. G. parodė, kad 2011-05-15, apie 17 val., ji išėjo iš namų norėdama apsipirkti netoliese esančioje parduotuvėje „IKI‘. Kauno ir Šv. Stepono g. sankryžoje, Vilniuje, jai iš nugaros privažiavo sidabrinės spalvos automobilis „BMW“, valstybinio numerio raidės (duomenys neskelbtini), kuriame buvo du vyrai. Automobilio keleivis, panaudodamas fizinę jėgą, įsodino ją į automobilį ant priekinės sėdynės ir pats laikė ją už gerklės. Šie vyrai išvežė ją į mišką, esantį apie 10 kilometrų nuo Vilniaus keliu Vilnius-Minskas. Įvažiuojant į mišką ir automobiliui posūkyje sumažinus greitį, ji atidarė duris ir iššoko iš automobilio. Krisdama ji apsibrozdino dešinę ranką ir kairę koją. Jai nepavyko pabėgti, nes ją pasivijo automobilio vairuotojas, kuris pradėjo mušti kumščiais į veidą, išmušė tris dantis, spardė kojomis į pilvą. Mušdamas jis pamatė, kad ant jos yra brangių daiktų, todėl sumušė ją taip, kad ji negalėjo priešintis, ir atėmė daiktus, t. y. auksinę grandinėlę su auksiniu pakabuku – kryželiu, auksinį žiedą su briliantu, auksinį žiedą su briliantu ir dviem perlais, paauksuotą laikrodį „Omega“, auksinius auskarus su rubinu ir perlais. Po sumušimo iš jos rankinuko pagrobė 315 litų, raudonos spalvos odinę piniginę „Zara“, Vilniaus miesto viešojo transporto E-bilietą, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N97“. Automobilio vairuotojas taip pat sugriebė ją už plaukų, ištraukė savo lytinį organą ir liepė tenkinti jį oraliniu būdu. Jis įkišo jai varpą į burną tik trumpam, nes ji atsistūmė ir pradėjo bėgti kelio link. Bet automobilio vairuotojas vėl pasivijo ją ir pasakė, kad išžagins ją, bei pradėjo plėšti nuo jos drabužius nuleisdamas jos džinsus ir kelnaites iki kelių, nutraukdamas palaidinę, bet jai pavyko pabėgti kelio link ir ten pradėjo stabdyti pravažiuojančius automobilius, kai tuo metu pamatė atvažiuojantį policijos pareigūnų automobilį (t. 1, b.l. 20-21).

Atliekant parodymų patikrinimą vietoje J. G. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2011-05-16 apklausoje (t. 1, b.l. 43-57).

2011-05-27 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tarp jų tai, kad jai iššokus iš automobilio, vairuotojas pasivijo ją ir smurtavo, atėmė anksčiau aptartus daiktus, įkišo jai lytinį organą į burną kelis kartus. Be to, J. G. nurodė, kad praėjus keturioms dienoms po įvykio, Šv. Stepono g., toje pačioje vietoje, prie parduotuvės stovėjo automobilis, jame buvo 3 vaikinai. Jie pasakė, jog laukė 4 valandas ir yra to vairuotojo draugai, prašė jos, jog neatpažintų vairuotojo, nurodytų kitą asmenį arba išvis neatsimintų, žadėjo sumokėti, sumos neįvardijo, dar siūlė telefoną. J. G. pasakė, jog ji nesiruošia nieko daryti, viskas spręsis per teismą. Toks prašymas buvo prieš oficialų atpažinimą, kur ji atpažino ją primušusį vairuotoją (t. 1, b.l. 34-36).

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-17 įvykusioje papildomoje apklausoje J. G. jau nurodė, kad asmuo, kuris nusikaltimo padarymo metu sėdėjo automobilio gale, nenaudojo prieš ją jokio smurto. Ji neprisimena, kaip įsėdo į automobilį, kadangi buvo apsvaigusi tą dieną nuo narkotinių medžiagų. Ji tada susimaišė duodama parodymus. Kai ji sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, ją nuolat už kaklo su dešine ranka laikė vairuotojas, retkarčiais suimdamas kaklą, o retkarčiais paleisdamas jį. Nuo to laikymo jai buvo likusios ant sprando mėlynės (t. 1, b.l. 37-38).

Akistatos su A. M. metu J. G. patvirtino 2011-08-17 apklausoje nurodytas aplinkybes (t. 1, b.l. 39-40).

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-09-06 įvykusioje papildomoje apklausoje nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ji neprisimena, kaip įsėdo į automobilį, nes buvo apsvaigusi tą dieną nuo narkotinių medžiagų, tačiau vairuotojas visą kelią grasino, kad jeigu ji nesutiks važiuoti, tai prismaugs ją ir jai bus dar blogiau. Tai prasidėjo jau nuo pat stoties, kadangi ji nesutiko su tais vyrais turėti jokių lytinių santykių. Be to, J. G. neprisiminė, ar mobiliojo ryšio telefonas „Nokia N97“ buvo pavogtas iš jos (t. 1, b.l. 41-42).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. G. parodė, jog patvirtina savo paskutinius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad ji įvykio nelabai gerai atsimena, nes buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, tuo metu vartojo heroiną ir klonazepamą. Galimai kaltinime nurodytą dieną ir laiku, apie 17 val., ji ėjo Šv. Stepono gatve, atrodo, į parduotuvę, Vilniaus miesto stoties link, tuo metu buvo su papuošalais, kurie buvo jos buvusio sugyventinio tėvo mirusios žmonos. Nukentėjusiajai atidavė brangenybes sugyventinio tėvas, būdamas blaivus. Papuošalų įsigijimo dokumentų ji neturi. Minėtu laiku, kai J. G. ėjo gatve, prie jos privažiavo automobilis, koks, ji neatsimena. Vairuotojas atidarė duris ir ji kažkokiu būdu atsidūrė automobilyje, bet kaip, dabar ji neatsimena. J. G. buvo pasiūlyta važiuoti į mišką suteikti lytines paslaugas, automobilį vairavo G. G.. Nelabai atsimena, kas ką kalbėjo, tik atsimena, kad su vairuotoju šnekėjo, kad važiuotų į mišką „pažaisti“. Ji paprašė sustabdyti automobilį, sakė „ne“. J. G. prisimena, kad jai pradėjo grasinti, sugriebė už kaklo, atrodo, vairuotojas. Ji buvo nuvežta į miškelį šalia Minsko plento. Važiuojant žvyrkeliu buvo sumažintas automobilio greitis ir nukentėjusioji iššoko iš važiuojančio automobilio. Ji nukrito ant nugaros, taip pat, atrodo, nusibrozdino koją. Iššokusi ji pradėjo bėgti plento link. Tuomet G. G. sustabdė automobilį, išlipo, pradėjo ją vytis ir pagavo. Tada mušė kumščiais J. G. į veidą gal 3-4 kartus, porą kartų spyrė į pilvą, dėl ko ji atsistojo ant kelių. Kai ją mušė ir tampė, suplėšė jos palaidinę su grandinėle ir kelnes. Nukentėjusioji nematė, kas atsitiko grandinėlei, nematė jos išteisintojo rankose, tačiau mano, kad galėjo likti jo rankoje. Ji prašė G. G. paleisti ją, o šis reikalavo sėstis į automobilį ir važiuoti į mišką. Jis mušė nukentėjusiąją iš keršto, iš pykčio. J. G. pamena, kad G. G. norėjo iš jos kairės ausies ištraukti auskarą, bet jam nepavyko ir ji pasakė jam, kad pati atiduos. Nukentėjusiajai atrodo, kad išteisintasis norėjo paimti jos auskarą daugiau iš keršto. Ji atidavė jam auskarus, žiedą, o gal du žiedus ir auksinį laikrodį. Ji nematė, kur šis padėjo papuošalus. Kol J. G. nusiiminėjo papuošalus, išteisintasis stovėjo šalia. Tuo metu jos piniginė buvo jos rankinėje, kuri liko automobilyje. Atidavus papuošalus, ji pradėjo atbula trauktas plento link. G. G. vėl pagavo ją. Nukentėjusioji neprisimena, ar tada išteisintasis trenkė jai ar spyrė, bet prisimena, kad ji atsiklaupė ant kelių. Tada G. G. apnuogino savo lytinį organą ir liepė jai patenkinti jį oraliniu būdu. Jis įkišo savo lytinį organą J. G. į burną. Ji iš pradžių tenkino jį oraliniu būdu, sperma neišsiliejo, nes ji paskui atsistojo ir nubėgo ant plento. J. G. pamatė plente policijos automobilį ir sustabdė jį, tuo metu G. G. buvo prie savo automobilio. Jis dar sušuko, „ką tie musarai padarys“, sakė, kad užmuš ir užkas po žeme, kad ją išžagins, ir išvažiavo. Ji nieko nepapasakojo policijos pareigūnams apie papuošalus, nes ne tas buvo galvoje. J. G. pasakė policijos pareigūnams, kad ją bandė išprievartauti. Iki įvykio ji neturėjo jokių sužalojimų. Visi sužalojimai jai padaryti įvykio metu. Nukentėjusioji atidavė auskarus, nes ji išsigando, G. G. traukė už ausies. Tuo metu, kai ji buvo apklausinėjama ikiteisminio tyrimo metu, ji vartojo narkotines medžiagas ir turėdavo atminties sutrikimų, dabar, kai yra apklausinėjama teisme, ji nevartoja narkotinių medžiagų, gydosi nuo jų priklausomybės ir geriau atsimena įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus, J. G. kartais būdavo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, o kartais – ne, o parodymų patikrinimo vietoje ji buvo abstinencijos būsenoje, nelabai atsimena, ką tuo metu pasakojo (t. 2, b.l. 86-91).

Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, J. G. parodymai proceso metu kito dėl aplinkybių, susijusių su jos patekimu į automobilį „BMW“, išteisintojo G. G. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu važiuojant minėta transporto priemone. Tiek G. G., tiek liudytojas A. M. nuosekliai neigė, kad išteisintasis naudojo fizinį ar psichinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu minėtomis aplinkybėmis. Kitų įrodymų, išskyrus nenuoseklius J. G. parodymus šioje dalyje, patvirtinančių, jog išteisintasis padarė kaltinime inkriminuotus veiksmus patenkant nukentėjusiajai į automobilį ir jai važiuojant transporto priemone, nėra. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo tokias aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad dar apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. G. nurodė, kad G. G. draugai prašė jos neatpažinti išteisintojo, nurodyti kitą asmenį ar iš viso neatsiminti faktinių aplinkybių, žadėjo sumokėti pinigų ar duoti mobiliojo ryšio telefoną. Taigi, nukentėjusiajai buvo daromas poveikis dėl G. G. palankių parodymų davimo. J. G. pradėjo keisti parodymus nuo 2011-08-17 apklausos, t. y. po to, kai pranešimai apie įtarimą 2011-06-01 buvo įteikti A. M. ir G. G. (t. 1, b.l. 155-156, 196-197), kas irgi nepaneigia anksčiau padarytos išvados. J. G. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad jai buvo daromas koks nors poveikis (t. 2, b.l. 90). Nuo 2011-08-17 apklausos J. G. pradėjo teigti, kad įvykio dieną ji buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų. Kita vertus, policijos pareigūnai J. Š. ir V. R., bendravę įvykio dieną su J. G. ir kuriuos ši sustabdė, nenurodė, kad nukentėjusiosios elgesys būtų įtartinas, neadekvatus. Be to, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu ji buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų ar abstinencijos būsenoje, tačiau teisiamajame posėdyje tyrėjas P. J. parodė, kad bendraujant su nukentėjusiąja, ji pasirodė psichiškai stabili, neapsvaigusi (t. 2, b.l. 112). Taip pat akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, matydamas neadekvatų nukentėjusiosios elgesį, atsisakytų apklausinėti tokį asmenį. Todėl vien nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, susijusios su jos apsvaigimu nuo narkotinių medžiagų ar abstinencijos būsena, nėra pakankamas pagrindas atmesti jos pirminius parodymus, kuriuos ji patvirtino ir vėlesnio proceso metu, t. y. dėl G. G. fizinio smurto naudojimo jos atžvilgiu ir turto pagrobimo.

J. G. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad nukentėjusiajai iššokus iš automobilio, prisivijęs G. G. naudojo fizinį smurtą prieš ją. Specialisto išvadoje Nr. G 1617/11 (01) užfiksuota, kad nukentėjusiajai poodinės kraujosruvos dešinėje užausinėje srityje, kaktos kairėje pusėje, lūpų sumušimas su viršutinio kairės pusės danties vainiko lūžio atsiradimu yra būdingi smūgių sudavimams, o odos įtrūkimai abiejų ausų kaušelių lezgelių srityje, atsižvelgiant į jų pobūdį bei konkrečią lokalizaciją (buvusių auskarų vėrimo vietoje) padaryti tempimo pasekoje, galimai tempiant už auskarų. Ši specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad jai sužalojimai atsirado būtent dėl fizinio smurto naudojimo. Nenustatyta, kad J. G. sužalojimai būtų atsiradę kitu nei nagrinėjamas įvykis laiku. Liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas policijos pareigūnas J. Š. parodė, kad pribėgusi prie jo ir kolegos nukentėjusioji verkė, buvo susijaudinusi, ji šaukė, kad sumušė ją, atėmė papuošalus. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad nėra priekinio danties. Jiems kalbant, vaikinas, stovintis prie automobilio, šaukė rusų kalba, kad užmuš, jeigu kažką pasakys policijai (t. 2, b.l. 78-79). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. R. taip pat parodė, kad nukentėjusioji nurodė buvusi sumušta, kad iš jos buvo pavogta grandinėlė, gal ir auskarai. Porininkas sakė, kad išteisintasis grasino nukentėjusiajai, kad jei rašys pareiškimą, tai ją užmuš. V. R. neprisiminė dėl J. G. veido, jeigu buvo kruvinas, tai greičiausiai nestipriai (t. 2, b.l. 106-107). Šis liudytojas patvirtino pirmosios instancijos teisme pagarsintus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose užfiksuota, kad jis matė, jog mergina buvo sumušta, jos veidas buvo kruvinas, ji buvo išsigandusi ir prašė padėti, vėliau papasakojo apie išmuštą dantį (t. 1, b.l. 74-76). Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai J. Š. ir V. R. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, jų parodymai tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl laikytini patikimais. Įvertinus minėtų įrodymų visumą, t. y. nukentėjusiosios parodymus, kitus objektyvius įrodymus - specialisto išvadą, liudytojų J. Š. bei V. R. parodymus, darytina išvada, kad J. G. minėtus sužalojimus padarė būtent G. G., nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas (nuosprendžio 9 l.). G. G. ir liudytojo A. M. parodymai, kad išteisintasis nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, atmestini kaip prieštaraujantys minėtų įrodymų visumai.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad išteisintasis norėjo iš jos kairės ausies ištraukti auskarą, bet jam nepavyko, o ji pati pasakė jam, kad atiduos auskarus. Ji atidavė auskarus išteisintajam, nes išsigando, kaltinamasis traukė už ausies. Kaip minėta, specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiosios odos įtrūkimai abiejų ausų kaušelių lezgelių srityje, atsižvelgiant į jų pobūdį bei konkrečią lokalizaciją (buvusių auskarų vėrimo vietoje) padaryti tempimo pasėkoje, galimai tempiant už auskarų. Taigi, specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiajai sužalojimai ausų srityje patvirtina jos parodymus, kad G. G. siekė užvaldyti jai priklausantį turtą panaudodamas fizinį smurtą. Liudytojai J. Š. ir V. R. viso proceso metu nurodė, kad prie jų pribėgusi nukentėjusioji pasakė, jog buvo apiplėšta.

Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės doktrinoje pagal susiformavimo momentą skiriamos iš anksto apgalvotos ir staiga atsiradusios tyčios rūšys. Staiga atsiradusios tyčios atveju laiko tarpo tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo nėra arba jis būna labai trumpas. Nagrinėjamu atveju išteisintajam sumanymas pagrobti J. G. priklausantį turtą kilo anksčiau aptarto smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo metu. Tai patvirtina paties G. G. veiksmai, kai jis, naudodamas fizinį smurtą, bandė užvaldyti nukentėjusiosios auskarus. Priešingu atveju, toks išteisintojo elgesys siekiant tik sutrikdyti J. G. sveikatą yra nelogiškas. Nukentėjusioji viso proceso metu parodė, kad ji atidavė išteisintajam auskarus, du žiedus bei auksinį laikrodį būtent išsigandusi dėl išteisintojo panaudoto fizinio smurto, dėl ko darytina išvada, jog jis pagrobė svetimą turtą palaužęs nukentėjusiosios valią. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad G. G. suvokė, jog pagrobia svetimą turtą palaužęs nukentėjusiosios valią, numatė, kad tokiu būdu pagrobs svetimą turtą, ir norėjo to. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, atmetamas kaip nepagrįstas skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad nepasitvirtinus kaltinimui dėl nukentėjusiosios įsodinimo jėga į automobilį, į automobilyje naudotą fizinį smurtą ir grasinimus, toks G. G. panaudotas smurtas prieš nukentėjusiąją buvo ne kaip priemonė pagrobti svetimą turtą, o kaip nusikalstamos veikos tikslas - sutrikdyti sveikatą. Šiuo atveju vien aptarti G. G. veiksmai įvykio vietoje po to, kai nukentėjusioji iššoko iš automobilio, leidžia daryti išvadą dėl Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Nukentėjusiosios manymas dėl G. G. veiksmų padarymo motyvo (iš keršto, pykčio) neturi jokios reikšmės kvalifikuojant jo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Kaip minėta, J. G. viso proceso metu parodė, kad po fizinio smurto panaudojimo ji atidavė išteisintajam auskarus, du žiedus bei auksinį laikrodį. Be to, ji nurodė, kad gavo papuošalus iš sugyventinio tėvo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių nukentėjusioji būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas tyrėjas P. J. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neapklausinėjo V. B., tačiau su juo bendravo ir pastarasis minėjo, kad buvo padovanojęs nukentėjusiajai savo mirusios žmonos auksinius papuošalus, auksinį laikrodį (t. 2, b.l. 112). Šis liudytojas netiesiogiai patvirtino nukentėjusiosios nurodytas papuošalų įgijimo aplinkybes. Todėl šioje dalyje kaltinimas dėl minėtų daiktų pagrobimo pripažintinas kaip pasitvirtinęs.

Nors nei nukentėjusioji, nei jos sugyventinio tėvas V. B. nepareiškė civilinio ieškinio dėl pagrobtų daiktų, kita vertus, tai nepatvirtina, jog G. G. nepadarė plėšimo nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareikšti civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo yra kiekvieno asmens teisė, o ne pareiga. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad policijos pareigūnai, kuriuos nukentėjusioji sustabdė netoli įvykio vietos, neparodė, jog J. G. minėjo jiems apie vertingų papuošalų pagrobimą, tačiau atsižvelgiant į aptariamo įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios psichinę būseną po G. G. veiksmų, nukentėjusiosios pagrobto turto nedetalizavimas laikytinas natūraliu dalyku.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kaltinimas dėl kitų nukentėjusiosios daiktų pagrobimo kelia abejonių. J. G. teisiamajame posėdyje tik nurodė, kad G. G. nuplėšė nuo jos auksinę grandinėlę, tačiau negalėjo patvirtinti, ar matė ją išteisintojo rankose ir ji buvo paimta. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jos piniginė buvo jos rankinėje, kuri liko automobilyje, nenustatyta, kad ji atidavė tiesiogiai 315 Lt ar transporto E-bilietą išteisintajam. Vien tai, kad J. G. rankinė buvo likusi išteisintojo vairuotame automobilyje, nepatvirtina jo tyčios pagrobti šį svetimą turtą. Todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo pašalintas kaltinimas dėl šių daiktų pagrobimo.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos pas G. G., A.M. ir kitus asmenis kratos, taip pat buvo imtasi baudžiamajame procese numatytų slapto sekimo bei telefoninių pokalbių klausymosi priemonių, tačiau nei pas G. G., nei pas kitus asmenis jokių nukentėjusiosios daiktų ir duomenų apie juos bei apie įvykį nebuvo rasta. Tačiau šios aplinkybės savaime nepaneigia to fakto, kad G. G., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra baigtas nuo svetimo turto užvaldymo momento, todėl šiuo atveju nereikšminga, ką G. G. darė su užvaldytu svetimu turtu. Teisėjų kolegija taip pat nesivadovauja liudytojo A. M. parodymais, kad jis nematė ant nukentėjusiosios rankų jokių žiedų ir laikrodžio, nes tokių nukentėjusiosios daiktų turėjimas yra nustatytas šioje byloje.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog G. G. 2011-05-15, apie 17 val., pamiškėje, esančioje Vilniaus rajone, kelyje Vilnius – Minskas, Minsko pl. 14 kilometre, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą bei panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas eilę kartų kumščiais į veidą, spardydamas eilę kartų kojomis į pilvą ir taip padarydamas J. G. poodinę kraujosruvą dešinėje užausinėje srityje, odos įtrūkimus abiejų ausų kaušelių lazgelių srityse, poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, difuzinę kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje su paviršine muštine žaizda lūpos gleivinėje, kraujosruvą apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje, viršutinio 2-o kairės pusės danties vainiko lūžį, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir iš J. G. pagrobė auksinį žiedą su briliantu, 1 499 Lt vertės, auksinį žiedą su briliantu ir dviem perlais, 1 047 Lt vertės, paauksuotą laikrodį „Omega“, 999,99 Lt vertės, auksinius auskarus su rubinu ir perlais, 1 149 Lt vertės, taip padarydamas nukentėjusiajai 4 694,99 Lt turtinę žalą. Tokie G. G. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-05 išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

G. G. taip pat buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. dėl J. G. seksualinio išprievartavimo kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju G. G. pareikštas kaltinimas dėl šio nusikaltimo padarymo yra grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais. Išteisintasis viso proceso metu neigė atlikęs tokio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją. G. G. versiją patvirtino liudytojas A. M., kuris nurodė nematęs, kad išteisintasis atliktų seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja. Byloje nenustatyta, kad kokie nors kiti asmenys matė, jog G. G. tenkintų lytinę aistrą su J. G. oraliniu būdu. Taip pat byloje nėra specialisto išvados, medicininių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių J. G. seksualinio prievartavimo požymius. Liudytojai J. Š. ir V. R. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad J. G., priėjusi prie jų, sakė buvusi seksualiai prievartaujama (t. 1, b.l. 71-76). Šie liudytojai tik teisiamajame posėdyje nurodė, kad nukentėjusioji teigė, jog ją norėjo išprievartauti (t. 2, b.l. 78, 105). Atsižvelgiant į tai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad nukentėjusioji pasakė minėtiems policijos pareigūnams dėl G. G. seksualinio pobūdžio veiksmų jos atžvilgiu.

Nukentėjusiosios pateikti ikiteisminio tyrimo metu rūbai, kurie galimai buvo suplėšyti įvykio dieną, t. y. mėlynos spalvos džinsai, moteriškos kelnaitės, juodos spalvos moteriška palaidinė (t. 1, b.l. 58), taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti įrodytą seksualinio prievartavimo faktą.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų dėl G. G. inkriminuoto Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d.). Todėl G. G. pagrįstai išteisintas pagal minėtą straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę, atsižvelgia į visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

G. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Jis padarė baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei (Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.) veikdamas tiesiogine tyčia, savo kaltės nepripažino. G. G. praeityje buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn tris kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas byloje nėra (t. 2, b.l. 12), negydytas psichiatrijos ligoninėse, neįrašytas psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitose (t. 2, b.l. 34-36), dirba (t. 2, b.l. 109). G. G. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, kas patvirtina, jog jis rodo jo antivisuomenines nuostatas ir nenorą gyventi laikantis įstatymų nuostatų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 str. nuostatomis, daro išvadą, kad įstatymo nustatytus bausmės tikslus galima pasiekti G. G. už nusikaltimą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą iš dalies.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria G. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: G. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į G. G. paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 29 d.

Pašalinti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai J. G. išaiškinta teisė kreiptis su skundu dėl jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo privataus kaltinimo tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.