Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. bei nuteistojo G. B. ir jo atstovės pagal įstatymą L. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams ir dešimčiai mėnesių. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 18 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Trakų g. 10, Šiauliuose, kalinimo kameroje Nr. 76, kartu su G. B., neturinčiu amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalį, parašė Biržų rajono apylinkės teismo teisėjui D. S. laišką, kurio tekstą, sukurtą jų abiejų, t. y. D. V. ir G. B., surašė G. B.. Laiške, grasindamas tiesiogiai ir per kitus asmenis užkapoti teisėją D. S. ir jo šeimos narius, padegti namus, jiems visiems miegant, taip atvirai grasino juos nužudyti dėl pykčio už tai, kad 2012-09-12 buvo atmestas jo apeliacinis skundas dėl baudžiamosios bylos, kurioje teisėjo D. S. priimtu 2012-06-26 nuosprendžiu buvo nuteistas už melagingų parodymų davimą. Tą pačią dieną voką su savo vardu pasirašytu bei išteptu krauju laišku ir skutimosi peiliuko dalimi išsiuntė į Panevėžio apygardos teismą, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

D. V. ir G. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. rugsėjo 18 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Trakų g. 10, Šiauliuose, kalinimo kameroje Nr. 76, abiem sukūrus grasinimo Biržų rajono apylinkės teismo teisėjui D. S. tekstą ir G. B. surašius D. V. vardu laišką teisėjui D. S., D. V. tą pačią dieną į Panevėžio apygardos teismą išsiuntus šį laišką, kuriame, grasinant prieš nukentėjusįjį ir jo šeimos narius panaudoti fizinį smurtą, t. y. tiesiogiai ir per kitus asmenis užkapoti teisėją D. S. ir jo šeimos narius, padegti namus, jiems visiems miegant, ir taip juos nužudyti, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai D. V. naudai vertė D. S. perduoti didelės vertės turtą – per keturias dienas, t. y. iki 2012-09-22 į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus sąskaitą Nr. 257044060003352550, esančią SEB banke, pervesti D. V. 50000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų), taip prievartavo didelės vertės turtą.

Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Laišką parašė G. B., tačiau jį išsiuntė apelianto vardu. Apklaustas G. B. parodė, kad laišką jam liepė išsiųsti D. V., teisiamojo posėdžio metu parodė, kad taip jis padarė keršydamas D. V.. Nuteistajam sutriko nervai, jis neturi prasmės gyventi, be to, jis turi padėti mamai, kuriai jau ketveri metai lūžusi koja, ji negali atlikti namų ūkio darbų, reikia prižiūrėti ir trylikos metų brolį. Taip pat nurodo, kad pakeitė į gyvenimą požiūrį, nori dirbti ir padėti šeimai, įkalinimo įstaigoje patiria patyčias, nesijaučia saugus.

Teismo posėdyje nuteistasis G. B. ir jo gynėjas bei nuteistojo D. V. gynėjas prašo nuteistųjų ir nuteistojo G. B. atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. ir nuteistojo G. B. bei jo įstatyminės atstovės apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo D. V. apeliacinio skundo

Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad laišką jo vardu parašė ir išsiuntė G. B.. Teisiamojo posėdžio metu pastarasis parodė, kad taip jam (D. V.) keršijo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad apelianto kaltė padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų.

Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs paties nuteistojo, taip pat nuteistojo G. B., liudytojo A. M. parodymus, specialisto išvadas, rašytinius bylos duomenis, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, pagrįstai pripažino kaltu prievartavus didelės vertės svetimą turtą. Nuteistojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo A. M. parodymais, kurie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampa ir vienas kitą papildo, patikimai nustatyta, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. B., 2012-09-18, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo kameroje, abiem sukūrus grasinimo tekstą teisėjui D. S. ir G. B. surašius D. V. vardu laišką teisėjui D. S., D. V. tą pačią dieną į Panevėžio apygardos teismą išsiuntus šį laišką, kuriame, grasinant prieš nukentėjusįjį ir jo šeimos narius panaudoti fizinį smurtą, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai D. V. naudai vertė D. S. perduoti didelės vertės turtą.

Pažymėtina, jog nuteistasis G. B., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prisipažino, nurodydamas, kad grasinantį laišką parašė ir savo krauju ištepė jis, tačiau apklaustas teisme G. B. parodė, jog laišką rašė D. V. nežinant, norėdamas pastarajam pakenkti dėl tarpusavio nesutarimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino, jog G. B. parodymai prieštarauja ne tik jo paties pirmiau duotiems parodymams, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Apklaustas kaip įtariamasis G. B. parodė, jog D. V. jis nepažinojo, laišką rašė pastarojo paprašytas. Prieš tai D. V. V. M. paprašė voko su pašto ženklu. Tekstą diktavo D. V., pastarasis padavė ir skutimosi peiliuko nuolaužą, kuria G. B. įsipjovė ir sutepė laišką. Ryte G. B. matė, kaip D. V. budinčiam prižiūrėtojui padavė laišką (t. 1, b. l. 142-143). Pirmosios instancijos teisme G. B. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, kad su D. V. buvo susipykę, todėl sugalvojo jam atkeršyti. G. B. paprašė D. V., kad jis V. M. paprašytų voko su pašto ženklu, nes žinojo, kad V. M. jam neduos, kadangi jie buvo susipykę. Grasinantį laišką parašė jis (G. B.), o ryte jį padavė D. V. pasirašyti. D. V. manė, kad pasirašo ant nutarties. Prižiūrėtojui padavė laišką G. B., o D. V. pasirašė (t. 2, b. l. 143). Nuteistasis G. B. pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti įtikinamų savo parodymų keitimo motyvų, nurodė, jog nenori niekam daryti bloga. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kad G. B. ir D. V. tarpusavyje konfliktavo. Svarbu pažymėti, jog nuteistasis D. V. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, prašė remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur parodė, kad kameroje kartu su kitais nepilnamečiais nebendravo, konfliktų su jais neturėjo. Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad kameroje D. V. ir G. B. bendravo draugiškai. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad būtent D. V. paprašė V. M. lapų ir voko su pašto ženklu. V. M. jam (D. V.) davė vieną languotą sąsiuvinio lapą ir vieną voką su anksčiau priklijuotu pašto ženklu. Tai, kad būtent D. V. 2012-09-18 išsiuntė laišką, patvirtina pastarojo parašas apskaitos žurnale, be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus būrio viršininko A. L. 2012-11-14 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis pats paėmė laišką iš D. V., kurį identifikavo pagal kameros kortelėje esančią nuotrauką, kas taip pat paneigia nuteistojo G. B. versiją, jog prižiūrėtojui laišką padavė jis, tuo tarpu D. V. tik pasirašė žurnale, tačiau net nesuprato dėl ko pasirašo.

Liudytojų ir nuteistųjų parodymais nustatytas faktines aplinkybes visiškai atitinka rašytiniai įrodymai, t. y. Kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2013-03-26 išvada Nr. 140-(802)-IS1-1617, kurioje nurodyta, kad ant skutimosi peiliuko dalies rasto vyro kraujas sutampa su G. B. genotipu bei 2013-04-04 raštas Nr. 140-S2-455, kad ant vyro seilių, rastų ant pašto ženklo genotipas sutapo su V. M. genotipu, 2013-04-26 specialisto išvada Nr. 140-(06792)-IS1-1969, kad laišką parašė G. B. ir 2012-12-11 išvada Nr. G 1672/12(05) dėl G. B. nustatytų odos įbrėžimų, galimai padarytų 2012-09-18 – 2012-09-19 aštriu daiktu, pavyzdžiui peiliuku, tai pat Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-10-16 raštas Nr. 14/01-20307 dėl D. V. vardu išsiųsto laiško Panevėžio apygardos teismo teisėjui, 2012-11-19 raštas Nr. 14/01-22691, kad D. V. pateikė skyriaus viršininkui uždarą voką išsiuntimui į Panevėžio apygardos teismą, bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus skyriaus viršininko 2012-11-14 tarnybinis pranešimas, jog jis 2012-09-18 iš D. V. paėmė laišką, adresuotą Panevėžio apygardos teismo teisėjui, kurio asmenybę nustatė pagal kameroje esančią kortelės nuotrauką. Taigi, teisėjų kolegija, nuteistojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą vertindama juos visumoje su kitais pirmiau aptartais bylos duomenimis, daro neabejotiną išvadą, jog D. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantui pakriko nervai, jis turi pasirūpinti nepilnamečiu broliu, padėti sergančiai mamai, be to, nuteistasis įkalinimo įstaigoje nesijaučia saugus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo skunde akcentuojamos sveikatos problemos nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, kadangi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog tinkama medicininė pagalba (gydymas) nuteistajam negali būti suteikta bausmės vykdymo vietoje. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymas garantuoja nuteistam asmeniui tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Jeigu laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių, ši pagalba teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistojo apsaugą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. V. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog D. V. mamai reikalinga speciali ir nuolatinė priežiūra bei globa, nėra ir duomenų, kad paskyrus D. V. įstatyme numatytą bausmę, jo brolis liktų be priežiūros, nes jį prižiūri nuteistojo mama. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad įkalinimo įstaigoje jis nesijaučia saugus, nėra nagrinėjamos tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad dėl nurodytų aplinkybių nuteistasis turi teisę kreiptis į bausmės vykdymo įstaigą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. V. paskirta bausme. Teismas, skirdamas bausmę, tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, o taip pat ir BK XI skyriaus normas, numatančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 80-94 straipsniai), nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (BK 41 straipsnis).

Dėl nuteistojo G. B. ir jo atstovės pagal įstatymą apeliacinių skundų

Nuteistojo G. B. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką – didelės vertės turto prievartavimą, įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Nuteistasis ir jo atstovė pagal įstatymą neginčija bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Apeliantas nesutinka tik su paskirta bausme. Todėl vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, t. y. neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, G. B. skirdamas bausmę, tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, o taip pat ir BK XI skyriaus normas, numatančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 80-94 straipsniai), nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nuteistasis ir jo įstatyminė atstovė apeliaciniais skundais prašydami švelninti G. B. paskirtą bausmę nurodo, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino, labai gailisi. Tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, nėra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai jau buvo atsižvelgta skiriant bausmę ir taikant G. B. nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, ir apie tai taip pat pažymėta skundžiamame nuosprendyje. Nagrinėjamoje byloje G. B. nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5 dalis), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą ir būdamas suimtas, teisiamas ketvirtą kartą, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų charakterizuojamas nepatenkinamai, buvo įtrauktas į socialinės rizikos vaikų sąrašą, priklausomybės ligų kabineto apskaitoje neregistruotas) ir skyrė artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimumui bausmę. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (BK 41 straipsnis).

Apeliaciniuose skunduose prašoma atsižvelgti į tai, jog nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir gailisi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatose nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ar galimybę švelninti bausmę. Nuoširdus gailėjimasis nėra saistomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo; jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Asmuo tokiu atveju nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos iki bylos išnagrinėjimo teisme momento. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažįstama lengvinančia. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje iš esmės pakeitė (t. 2, b. l. 143-144). Taip pat atmetama, kaip nepagrįsta, aplinkybė, kad nuteistasis G. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Be to, negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus. Tai, kad nuteistasis G. B. teisiamajame posėdyje iš esmės pakeitė parodymus, nurodyta teismo nuosprendyje (t. 2, b. l. 152). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi ir tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam G. B. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas turi pasirūpinti savo nebejaunais tėvais. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistojo mama yra 52, tėvas – 53 metų amžiaus (t. 1, b. l. 156), be to, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų charakteristikoje nurodyta, jog G. B. tėvai (įtėviai) perdavė jam rūbų ir avalynės, siuntė į asmeninę sąskaitą pinigus (t. 1, b. l. 159), tačiau byloje nėra duomenų, jog jiems reikalinga speciali ir nuolatinė priežiūra bei globa. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, jog G. B. išlaiko asmenis, kurie yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam G. B. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. ir nuteistojo G. B. bei jo atstovės pagal įstatymą L. B. apeliacinius skundus atmesti.