Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-390-544/2008

teisėja Rima Šimbelytė Procesinio sprendimo kategorija:21.1; 25.1; 42.10; 44.5.1; 60; 114.11; 121.18; 121.21;130.1.2;

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, koelgijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Romualdo Januškos, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant ieškovui I. S., jo atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui, atsakovui V. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-126-400/2008 pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovams V. Č., įmonei VICTOR BUILDING LIMITED, tretiesiems asmenims D. U., I. D., dėl 5115 Lt priteisimo žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-07-03 spendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovui ir valstybei bylinėjimosi išlaidas. Teismo nuomone, ieškovo ieškinys dėl nuostolių, susijusių su krovinio praradimu, atlyginimo netenkintinas vadovaujantis Ženevos 1956 m. Tarptautinės krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR) 17 str. 2 d. nuostatomis. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas 2005-12-08 dieną nugabenti 5000 Lt vertės siuntinį į Londoną jo dukrai I. S. patikėjo atsakovo V. Č. Didžiojoje Britanijoje veiklą vykdančiai įmonei VICTOR BUILDING LIMITED, jai už daiktų nugabenimą pagal 2005-12-08 sąskaitą faktūrą Nr. 016 sumokėjo 115 Lt (baudž. byla Nr. 50-2-0067-06 – b. l. 17). Todėl padarė išvadą, kad vežimas buvo vykdomas pagal CMR konvenciją atsakovo VICTOR BUILDING LIMITED transportu – mikroautobusu FIAT DUKATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (baudž. b. l. 99). 2005-12-15 prieš įmonės vairuotoją D. U. Didžiojoje Britanijoje, VICTOR BUILDING LIMITED kompanijos ofiso kieme buvo įvykdytas apiplėšimas, jis buvo užpultas, atimta laisvė, atimti mikroautobuso rakteliai, pinigai, krovinio dokumentai, o mikroautobusas su siuntiniais pavogtas. Įvykdę apiplėšimą asmenys nenustatyti (baudž. byla Nr. 50-2-0067-06, Interpolo Jungtinės Karalystės policijos nacionalinio biuro medžiagos, b. l. 55, 56–110, 141–142). Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo nėra, nes vežėjas, vykdydamas sutartį, patyrė aplinkybes, kurių negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio (cas fortuit aplinkybės). Todėl vežėją teismas nuo atsakomybės atleido CMR 17 str. 2 d. ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų pagrindais, pripažinęs, kad įvyko tikrai išimtinės aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, kad atsakovas padarė viską, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas (sutartu laiku ir vietoje paėmė krovinį, iki išvažiavimo tinkamai jį saugojo, vežė krovinį nurodytu maršrutu, atvežė į nurodyta vietą, tačiau dėl trečiųjų asmenų veiksmų neteko krovinio, automobilio, nukentėjo vairuotojas, po ko vežėjas ėmėsi visų galimų priemonių surasti krovinį). Ieškinį atsakovo V. Č. atžvilgiu teismas atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgęs į ieškovo turtinę padėtį, į tai, kad jis neteko didelės vertės turto, vadovaudamasis minėtais principais teismas atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei valstybei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumažino (CPK 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 98 str.).

Apeliacinis skundas tenkintinas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimas naikintinas, o, kadangi byloje surinkta pakankamai duomenų bylą išnagrinėti iš esmės, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 176 str. – 185 str.), netinkamai ir nepilnai nustatė reikšmingas teisingam šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškinį atmesti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 329 str. 2 d.).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovas 2005-12-08 dieną atsakovo V. Č. Jungtinėje Karalystėje veiklą vykdančiai įmonei VICTOR BUILDING LIMITED patikėjo nuvežti dukrai I. S. 5000 Lt vertės siuntinį: kompiuterį, drabužius, maisto produktus, papuošalus ir kt. Šiai įmonei per įgaliotą asmenį I. D., kuri ir priėmė ieškovo krovinį Panevėžio autobusų stotyje, ieškovas už minėtų daiktų nugabenimą pagal 2005-12-08 sąskaitą faktūrą Nr. 016 sumokėjo 115 Lt (pagal svorį, b. l. 15–16, baudž. bylos b. l. 17, 36, 121, 137). Ieškovo perduoti nugabenti daiktai iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę buvo gabenami kelių transportu – mikroautobusu FIAT DUKATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu atsakovo įmonės vairuotojo D. U. (b. l. 76–77, baudž. bylos b. l. 38). 2005-12-15 dieną prieš vairuotoją D. U. įmonės VICTOR BUILDING LIMITED kompanijos ofiso kieme buvo įvykdytas apiplėšimas, iš jo jėga atimti mikroautobuso rakteliai, pinigai, krovinio dokumentai, jis pats surištas ir saugotas ofiso patalpose, kol kroviniai iš dviejų mikroautobusų buvo perkrauti į vieną ir išvežti. Ikiteisminių tyrimų metu įvykdę nusikaltimą asmenys nenustatyti (baudž. byla Nr. 50-2-0067-06, Interpolo Jungtinės Karalystės policijos nacionalinio biuro medžiagos, b. l. 55, 56–110, 141–142).

Su šiomis išvadomis ir skundžiamo sprendimo motyvais teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 5, 43 punktuose numatyta, kad teis­mas ex of­fi­cio tu­ri pa­tik­rin­ti, ar kon­kre­čiam iš tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių per­ve­ži­mo ki­lu­siam gin­čui yra tai­ky­ti­nos CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tos bei ar by­la yra teis­min­ga Lie­tu­vos teis­mams, o ku­riam teis­mui teis­min­ga Lie­tu­vo­je – pa­gal CPK nuo­sta­tas, reg­la­men­tuo­jan­čias teis­min­gu­mą. Teisėjų kolegija sutinka, kad byla buvo teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui, nes vienas iš atsakovų gyvena ir turi turto Lietuvoje (CPK 29 str., 782 str., 787 str. 1 d. 1–2 p., baudž. bylos b. l. 29, 49), tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ginčo teisiniam santykiui pritaikė Ženevos 1956 m. Tarptautinės krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR) nuostatas, be to, netinkamai aiškino ir taikė CMR 17 str. 2 d. nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį atmesti.

Kadangi CMR konvencijoje nenustatyta pervežimo sutarties forma ir turinys, tai dėl vežimo gali būti susitarta bet kokia forma, net ir žodžiu. Pagal CK 1.37 str. 1 d., minėtai šalių prievolei galėjo būti taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė ir jos, sudarydamos krovinio vežimo sutartį, galėjo susitarti tarpusavio santykiuose taikyti CMR konvenciją. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl minėto siuntinio gabenimo pagal CMR nuostatas. Šiam vežimui be šalių susitarimo taikyti CMR nuostatas nebuvo pagrindo, nes pagal Konvencijos 1 str. esmę, paskirtį, turinį, tikslą, tokiam pervežimui, kai perduodama nuvežti laikinai į kitą šalį išvykusiam gyvenusiam šeimos nariui jo drabužiai, maisto produktai, rūbai, asmeninė organizacinė technika, CMR nuostatos netaikomos, nors formaliai toks pervežimus ir buvo vykdomas kelių transporto priemone, sausumos keliais, už užmokestį, vežimas buvo tarptautinis. Tarp šalių nebuvo surašytas ir nustatytos formos ir turinio krovinio važtaraštis, kuris, įforminant vežimo transportu sutartį, pagal CMR konvencijos 9 str. 1 p. nuostatas yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Šalys savo procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neįrodinėjo, kad tarp jų buvo susitarimas minėtų daiktų pervežimui taikyti CMR nuostatas (baudž bylos, b. l. 27–28, 122–123), o atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškinį atmesti prašo CK 6.820 str. pagrindu (b. l. 44).

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, buvo pagrindas padaryti išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes tarp šalių buvo susiklostę teisiniai santykiai, pagal savo pradmenis ir esmę atitinkantys krovinio vežimo sutarties sąlygas (CK 6.808 str., 6.813 str., Kelių transporto kodekso 26, 27 str.), kuriuos reglamentuoja CK XL skyriaus, Kelių transporto kodekso, poįstatyminių aktų nuostatos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas perdavė atsakovo įmonės įgaliotiems asmenims 5000 Lt vertės siuntą, skirtą už užmokestį nugabenti Londone gyvenančiai ieškovo dukrai I. S. bei kad minėtas krovinys buvo prarastas prie Londone įregistruotos atsakovo įmonės ofiso jam esant atsakovo įmonės darbuotojų žinioje.

Už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, o sąlygos, panaikinančios ar ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja (CK 6.817 str.). CK 6.820 str. numatyta, kad vežėjas atsako už krovinio neišsaugojimą (praradimą) po krovinio priėmimo iki jo išdavimo gavėjui, jeigu neįrodo, kad krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. Kelių transporto kodekso 45 straipsnis numato, kad vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio praradimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Apeliantas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad, jeigu ir manyti, kad pervežimui turėjo būti taikomos CMR nuostatos, tai vežėjas šiuo atveju negalėjo būti atleistas nuo atsakomybės už minėtą žalą, nes byloje nebuvo įrodyta, kad egzistavo bent viena ir aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 str. 2 p., ir/ar 4 p., t. y. nebuvo įrodyta, kad krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o padariniams dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio (force majore ir cas fortuit). Teisėjų kolegijos nuomone, vežėjas aplinkybių, dėl kurių jis turi būti atleistas nuo atsakomybės, neįrodė (CPK 178 str.). Pagal teismų praktiką, užpuolimas gali būti laikomas atsitiktine aplinkybe, kurios nebuvo galima numatyti ar išvengti, bet kuri įvyko vykdant sutartį. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu. Kalte, kaip pagrindu tokiai atsakomybei atsirasti, laikoma nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių. Vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypatingai pareigingu, t. y. labai atsargiu ir atidžiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-2002, 3K-3-448-2002; Senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 27 p.). Krovinio vagystė teismų praktikoje paprastai laikoma neišvengiama aplinkybe tik pavieniais atvejais, kai ta vagystė buvo įvykdyta iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis. Netgi ginkluotas užpuolimas taip pat nėra vežėją besąlygiškai nuo atsakomybės atleidžianti aplinkybė, ir tokią išvadą teismas gali padaryti tik tada, kai vežėjas įrodo, kad jis ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, kad būtų galima išvengti žalos. Įrodymų nepateikimo rizika tenka vežėjui. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju vagystės ir užpuolimo nėra pagrindo laikyti neišvengiamomis ir padarytomis ypatingomis aplinkybėmis bei spręsti, kad atsakovas padarė viską, ką galėjo padaryti verslininkas, kad išvengtų tokio pobūdžio nuostolių bei kad vežėjo priimtos priemonės buvo bejėgės prieš kėsinimąsi ir negalėjo užkirsti kelio krovinio praradimui. Užpuolimas pagal baudžiamojoje byloje pateiktus duomenis nebuvo ginkluotas, name, prie kurio stovėjo krovinius vežęs automobilis su kroviniais, gyveno ne vienas vairuotojas D. U., bet ir kiti iš Lietuvos atvykę asmenys. Automobilis su kroviniais, nors jame ir buvo signalizacija, buvo paliktas stovėti nesaugomoje kiemo aikštelėje prie ofiso (b. l. 67, 86). Atsakovas pripažįsta, kad patalpų ir krovinio nesaugojo (b. l. 67). Prie siuntų iškrovimo ir naujų pakrovimo tiek dieną, tiek naktį pagal poreikį dirbo vienas vairuotojas D. U., nesilaikydamas darbo ir poilsio režimo, tinkamai nepailsėjęs, jis neturėjo sau pamainos, buvo ką tik priimtas dirbti į minėtą įmonę, neturėjo patirties šioje veikloje, nurodo, kad jam nebuvo nurodyta krovinius pernešti į ofisą bei kad jis pats turėjo krovinius saugoti (b. l. 67, 76–77, 80–81, 86, baudž. bylos b. l. 92–110, 130–133). Todėl sutiktina, su apeliacinio skundo argumentais, kad pašaliniams asmenims, norintiems krovinį užvaldyti neteisėtu būdu, buvo sąlygos netrukdomai stebėti situaciją, nebuvo sudaryta kliūčių ir veiksmingu priemonių, kurias įveikti reikėtų ypatingesnio pasirengimo. Iš informacijos apie Londone atliktą nusikaltimo tyrimą taip pat seka, kad, nors įvykis įvyko 2005-12-16 11.00 val., apie jį telefonu pranešta tik 18.30 val., kas sukėlė abejones ir įvykį vietoje tyrusiems pareigūnams ir kas turėjo įtakos žalos padidėjimui (baudž. bylos b. l. 55, 56, 92–110).

CK 6.820 str. 2, 3 d. numatyta, kad vežėjo atsakomybės dydį nustato sutartis ar įstatymas. Vežėjas taip pat privalo grąžinti siuntėjui krovinio vežimo užmokestį, nes jis nebuvo įskaičiuotas į krovinio vertę. Kelių transporto kodekso 46 straipsnyje numatyta, kad vežėjas padarytą žalą kroviniui, kuris buvo krovinio siuntėjo pareiškimu įvertintas ir už jį apmokėta, atlygina įvertinto turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija keleiviui ar siuntėjui padarytos žalos tikrąjį dydį. Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, krovinio vertė nustatoma krovinio priėmimo vietoje ir krovinio ar bagažo priėmimo metu galiojusiomis kainomis prekių biržoje arba pagal atitinkamas rinkos kainas, o jeigu tokių kainų nėra – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Byloje atsakovas neginčija, kad ieškovo pervežimui duotos siuntos vertė buvo 5000 Lt yra neteisinga, neatitinka realių rinkos kainų. Kelių transporto kodekso 51 str. 1 d. numatytų aplinkybių, kurios duotų sumažinti vežėjo atsakomybę arba nuo jos taikymo atleisti, nenustatyta.

Vežėjo susitarimas su krovinio siuntėju arba gavėju dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už padarytą žalą ar jos dydžio sumažinimo negalioja. Tokio susitarimo negaliojimas nepanaikina vežimo sutarties (52 str.). Todėl atsakovo argumentai, kad jis neatsako už žalą, nes pigiai ir be draudimo gabeno siuntas, vertintini neteisėtais ir nepagrįstais.

Kadangi byloje nustatyta, jog sutarties šalimi buvo ne fizinis asmuo atsakovas V. Č., bet Jungtinėje Karalystėje veiklą vykdanti jo įsteigta įmonė VICTOR BUILDING LIMITED, įmonės Nr. 03768589, atstovaujama šios įmonės darbuotojų, tai pagal ieškovo ieškinį tinkamu atsakovu yra būtent minėtas juridinis asmuo. Iš byloje pateiktos ir viešai internete skelbiamos informacijos apie minėtą įmonę matyti, kad įmonė yra privati ribotos atsakomybės įmonė, kurios veiklos pobūdis yra krovinių gabenimas, kurjerio paslaugos ir kt. (b. l. 8, 56–59, baudž. byla b. l. 26, 43). Ieškovas neįrodė, kad įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kad yra likviduojama ar yra kitokių pagrindų, kuriems esant pagal ieškinį už įmonės prievoles atsakytų jos savininkas ir steigėjas atsakovas V. Č. Todėl šio netinkamo atsakovo atžvilgiu ieškinys atmestinas.

Kadangi ieškinys tenkinamas, ieškinio sumą 5115 Lt ieškovui priteisiant iš atsakovo VICTOR BUILDING LIMITED, tai iš šios įmonės ieškovui ir valstybei priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos (b. l. 2, 94, 97, civilinės bylos Nr. 2-472-739-2008 b. l. 154, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 2 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo VICTOR BUILDING LIMITED (buveinė 20 Horace Road, Forest gate, London E7 0JG UK, company No. 03768589):

– ieškovui I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) 5115 (penkis tūkstančius vieną šimtą penkiolika) Lt nuostoliams atlyginti ir 154 (vieną šimtą penkiasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio;

– valstybei – 55 (penkiasdešimt penkis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ieškinį atsakovo V. Č. atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš atsakovo VICTOR BUILDING LIMITED (buveinė 20 Horace Road, Forest gate, London E7 0JG UK, company No. 03768589) ieškovui I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 154 (vieną šimtą penkiasdešimt keturis Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir valstybei 14 (keturiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.