Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. O. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal BK 201 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val. (dėl šios dalies nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas);

pagal BK 201 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu 5 (mėnesiams) mėnesiams, įpareigojant būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val. (dėl šios dalies nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas);

pagal BK 159 straipsnį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant namuose.

Iš V. D. ir G. O. solidariai priteista J. M. 1 122 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 51 122 Lt (14 817 Eur).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas G. O. turtui – žemės sklypui, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ha ploto, esančiam (duomenys neskelbtini), paliktas iki bus visiškai atlyginta J. M. priteista žala.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. D., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. O. nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent:

jis 2012 m. birželio 25 d., apie 15.20 val., jam priklausančiu automobiliu „VAZ-2105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsivežęs nukentėjusįjį Č. M. į V. D. motinai J. Š.-D. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garažą, tyčia bendrais veiksmais su nepilnamečiu V. D., gim. (duomenys neskelbtini) sudavė rankomis ir spyrė kojomis Č. M. mažiausiai dvidešimt penkis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam daugybines poodines ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruvas krūtinės priekinėje dalyje krūtinkaulio projekcijoje, dešinėje ir kairėje pusėse, pakrūtinio srityje bei kairiame šone (mažiausiai penkiolika atskirų židinių ), dešinės rankos dilbyje ir plaštakos nugarėlėje (mažiausiai penki židiniai), kairės rankos žasto užpakaliniame paviršiuje ir plaštakos nugarėlėje, abiejų kojų kelių srityse, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame šone, dešinės rankos alkūnės srityje ir dilbio priekyje, nugaros dešinėje pusėje nuo mentės iki klubo ir juosmens kairėje pusėje, minkštųjų audinių kraujosruvas kairėje užausio srityje, kaktoje abipus ties antakių lankais, krūtinėje ir pakrūtinio srityje, nugaroje po kaire mentimi, juosmenyje, kryžmens srityje ir dešiniame sėdmenyje, kairės pusės 2–12 šonkaulių daugybinius lūžius, blužnies, kairio inksto ir plonosios žarnos pasaitų plyšimus su kraujosruva užpilvaplėvinio tarpo minkštuosiuose audiniuose, dėl ko Č. M. mirė nuo politraumos, pasireiškusios daugybiniais liemens sumušimais, krūtinės kairės pusės 2–12 šonkaulių lūžiais, blužnies, kairiojo inksto ir plonžarnės pasaito plyšimais su kraujosruva užpilvaplėvinio tarpo minkštuosiuose audiniuose ir laisvo kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir sukėlusios progresuojantį pulmokardialinį nepakankamumą, vidinį nukraujavimą (į audinius ir pilvo ertmę) ir šoką, tokiu būdu per gana trumpą laiką suduodamas nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tyčia nužudė Č. M..

Be to, G. O. nuteistas už tai, kad jis įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, o būtent:

jis 2012 m. birželio 25 d., apie 15.20 val., jam priklausančiu automobiliu „VAZ-2105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsivežęs nukentėjusįjį Č. M. į V. D. motinai J. Š.-D. priklausančios sodybos, esančią (duomenys neskelbtini), kiemą, kur, žinodamas, kad V. D., gim. (duomenys neskelbtini) yra vaikas, paprašė V. D. dalyvauti nusikaltime, tai yra tyčiniame Č. M. nužudyme ir V. D. sutikus, nusivedė nukentėjusįjį Č. M. į garažą, kur tyčia bendrais veiksmais su nepilnamečiu V. D., gim. (duomenys neskelbtini) sudavė rankomis bei spyrė kojomis daugybinius smūgius Č. M. į įvairias kūno vietas, dėl ko Č. M. mirė nuo politraumos, pasireiškusios daugybiniais liemens sumušimais, krūtinės kairės pusės 2–12 šonkaulių lūžiais, blužnies, kairiojo inksto ir plonžarnės pasaito plyšimais su kraujosruva užpilvaplėvinio tarpo minkštuosiuose audiniuose ir laisvo kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir sukėlusios progresuojantį pulmokardialinį nepakankamumą, vidinį nukraujavimą (į audinius ir pilvo ertmę ) ir šoką, tai yra įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Be to, G. O. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pagamino aparatą naminei degtinei gaminti ir jį laikė neturėdamas tikslo jo realizuoti, o būtent:

jis 2011 m. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasigamino aparatą naminei degtinei gaminti ir jį laikė iki 2012 m. liepos 11 d., kol policijos pareigūnai kratos metu rado ir paėmė.

Be to, G. O. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pasigamino dešimt arba daugiau litrų naminės degtinės neturėdamas tikslo jos realizuoti, o būtent:

jis 2012 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasigamino 26,885 ltr. naminės degtinės, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 51,4–52,0 %, neturėdamas tikslo jos realizuoti ir ją laikė iki 2012 m. liepos 11 d., kol policijos pareigūnai kratos metu rado ir paėmė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. O. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi neteistu būdu gautais duomenimis, taip pat išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, siekdama išsamiai ir visapusiškai patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją J. Š.-D., pastarosios apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusį pareigūną V. B. ir J. Š.-D. parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavusi pareigūną S. V., taip pat liudytojus I. K., M. S. ir ekspertą J. V., balsu perskaitė liudytojos J. Š.-D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje protokolą, liudytojų I. K. ir M. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, V. B. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, 2012 m. liepos 13 d. kratos protokolą, specialisto išvadą Nr. M 604/12(02), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus, pateikė V. B. ir liudytojos J. Š.-D. apžiūrai pastarosios apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus. Dėl šių įrodymų vertinimo teisėjų kolegija plačiau pasisakys atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

Gynėjas apeliaciniame skunde pagrindinį dėmesį skiria liudytojos J. Š.-D. parodymams, 2012 m. liepos 13 d. duotiems ikiteisminio tyrimo pareigūnui V. B., kuriais, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė nuosprendį, nes visų kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai iš šių J. Š.-D. parodymų.

Iš (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad J. Š.-D., motyvuodama tuo, jog vienas iš įtariamųjų yra jos sūnus, atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 99–100). Nurodydama analogišką motyvą liudytoja 2013 m. kovo 29 d. atsisakė duoti papildomus parodymus tyrėjui V. B. (t. 2, b. l. 103). Pirmosios instancijos teisme liudytoja J. Š.-D. nepatvirtino teisiamojo posėdžio metu balsu perskaitytų jos 2012 m. liepos 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų papildomų parodymų (t. 5, b. l. 170–171). Paaiškino, kad tą dieną buvo labai pagiriota, todėl davė neteisingus parodymus. Liudytoja patvirtino jos 2012 m. birželio 28 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme J. Š.-D. nurodė, kad atsimena tik tai, jog automobilis buvo atvažiavęs į kiemą, tačiau ji nieko daugiau nematė ir neprisimena, nes buvo neblaivi.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi J. Š.-D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. liepos 13 d., pažymėdamas, kad šios apklausos metu liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-451/2013, 2K-228/2014). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-431-746/2015). Taigi J. Š.-D. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai, atsižvelgiant į tai, kad liudytoja keitė parodymus, neabejotinai yra svarbūs bendrame šios bylos kontekste.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė iš esmės tik minėtais J. Š.-D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie, kaip minėta, pagal teismų praktiką nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Nagrinėjamu atveju šie liudytojos parodymai patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad būtent nuteistieji G. O. ir V. D. J. Š.-D. namo garaže sudavė daugybinius smūgius į Č. M. įvairias kūno vietas, dėl to pastarasis mirė.

Apeliaciniame skunde gynėjas kritiškai vertina J. Š.-D. parodymus, duotus 2012 m. liepos 13 d., teigdamas, kad jie neatitinka tikrovės, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina minėtas parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 2, b. l. 104–109). J. Š.-D. vietoje (jos namuose) parodė lovą, kurioje sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, kai išgirdo į kiemą atvažiuojantį automobilį, parodė langą antrame aukšte, pro kurį pažiūrėjusi pamatė G. O. automobilį ir išlipusius G. O. bei Č. M., einančius link garažo, esančio po jos kambariu ir virtuve, paaiškino, kad grįžusi į kambarį ir žiūrėdama televizorių girdėjo iš garažo trinksėjimus ir šauksmus, parodė, kad išėjusi pro duris ant laiptų matė kaip G. O. ir V. D. lauke neša Č. M. ir įmeta jį į vonią su vandeniu prie garažo sienos, po to iškelia iš vonios, pastarajam šaukiant geriau jį užmušti, parodė garaže įvairiais varžtais prikrautą plastikinę dėžę, du metalinius „T“ formos vamzdžius, kurių ant grindų anksčiau nebuvo, taip pat parodė langą, pro kurį matė nueinantį Č. M.. Gynėjo akcentuojama aplinkybė, kad per apklausą J. Š.-D. apie vonią nieko nekalbėjo, o parodymų patikrinimo vietoje parodė vonią, į kurią buvo įmestas Č. M., nepatvirtina skundo teiginių, jog parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja policijos pareigūnų buvo tik pastatyta ir nufotografuota, rodanti kažkur ranka, nes akivaizdu, kad būdamas nusikaltimo vietoje asmuo atsimena daugiau įvykio aplinkybių. Skundo argumentai, kad J. Š.-D., pasak nuteistojo V. D., garaže niekada nesilankydavo, todėl negalėjo įsidėmėti, kurioje vietoje anksčiau buvo plastikinė dėžė su varžtais ir du metaliniai vamzdžiai, paneigiami pačios J. Š.-D. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja paaiškino, kad garaže yra ilgintuvas ir šviesa užsidega iš garažo, todėl ten nueina pažiūrėti, ar yra elektra (t. 7, b. l. 98). Dėl gynėjo skunde iškeltų abejonių, kad J. Š.-D. parodymų patikrinimo vietoje protokolas negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes atliekant šį procesinį veiksmą liudytoja buvo neblaivi, teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl nesikartodama šias abejones atmeta kaip nepagrįstas.

Kaip minėta, šiais J. Š.-D. parodymais galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių liudytojos 2012 m. liepos 13 d. nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis V. D. 2012 m. liepos 2 d. apklausos įtariamuoju metu (t. 4, b. l. 8–9) iš dalies prisipažino dėl Č. M. nužudymo ir nurodė tokias aplinkybes, kokias, kaip matyti iš J. Š.-D. 2012 m. liepos 13 d. apklausos protokolo, G. O. sakė nurodyti po Č. M. lavono radimo atėjęs pas J. Š.-D. į namus, t. y. jog geriau bus netyčinis nužudymas ir kaltę dėl Č. M. nužudymo turi prisiimti V. D., kuris turi pasakyti, kad netoli savo namų pamiškėje sutiko Č. M. ir keletą kartų jam sudavė.

Liudytoja S. A., su kuria telefonu bendravo J. Š.-D., parodė, kad 2012 m. liepos mėn. pradžioje J. Š.-D. jai pranešė, jog sūnus V. D. su kažkuo sumušė žmogų, vėliau pranešė, kad tame dalyvavo ir G. O., kuris nori, jog visą kaltę prisiimtų V. D., taip pat papasakojo jos matytas įvykio aplinkybes, t. y. kad G. O. atsivežė vyrą pas ją į namus, jos sūnus nulipo žemyn ir tas vyras garaže apie pusvalandį buvo mušamas, po to tas vyras išėjo ir vėliau buvo netoliese rastas negyvas (t. 2, b. l. 129–130, t. 5, b. l. 169–170). Šiuos S. A. parodymus patvirtina ir J. Š.-D. mobilaus ryšio telefono pokalbių ir SMS žinučių išklotinės, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo (t. 1, b. l. 112–129). Taigi liudytojos S. A. parodymai ir minėtų išklotinių turinys taip pat atitinka J. Š.-D. 2012 m. liepos 13 d. papildomoje apklausoje nurodytas aplinkybes.

Liudytojos J. Š.-D. 2012 m. liepos 13 d. duotų parodymų teisingumą patvirtina ir informacija, gauta kitoje baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 7 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, šioje byloje buvo panaudota informacija iš bylos Nr. 91-1-00047-13 (t. 2, b. l. 15–19). Remiantis prijungtais dokumentais nustatyta, kad 2013 m. vasario 15 d. į (duomenys neskelbtini) seniūniją, (duomenys neskelbtini) rajone, atėjusi J. Š.-D. socialinei darbuotojai A. K. ir policijos pareigūnams I. K. ir A. A. pasakojo apie tai, kad ji matė kaip jos garaže buvo mušamas Č. M. ir apie tai nori duoti parodymus. A. K. ir jos dukra I. K., kuri taip pat dirba seniūnijoje, skambina I. K. sugyventiniui R. S., kurio pokalbiai ir kita elektroniniais ryšiais perduodama informacija buvo kontroliuojama ir daromi įrašai minėtame kitame ikiteisminiame tyrime, ir praneša šią žinią. Iš liudytojos A. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, balsu perskaitytų ir liudytojos patvirtintų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2013 m. vasario 15 d. į seniūniją pas ją į kabinetą atėjo J. Š.-D., vėliau įėjo du policijos pareigūnai, J. Š.-D. kalbėjo apie savo daiktus, likusius pas G. O., taip pat apie liudytojos žentą R. S.. Liudytoja skambino R. S. norėdama paklausti, kuo jis susijęs su J. Š.-D. daiktais, taip pat skambino savo dukrai I. K., kuriai papasakojo apie J. Š.-D., tačiau apie tai, kad J. Š.-D. pasakojo seniūnijoje apie jos garaže mušamą Č. M., nesakė. Liudytoja tik pripažino, kad tokias kalbas iš girtos J. Š.-D. buvo girdėjusi anksčiau (t. 3, b. l. 12, t. 5, b. l. 153). Tokius I. K. parodymus iš dalies paneigė liudytojai I. K. ir A. A., kurie pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. vasario 15 d. buvo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje ir girdėjo, kad J. Š.-D. kalbėjosi su socialinėmis darbuotojomis dėl savo daiktų atsiėmimo iš G. O., taip pat ji papasakojo, jog G. O. į jos garažą buvo atsivežęs žmogų, kurį mušė su V. D., ir ji tai matė, žadėjo važiuoti pas tyrėją V. B. viską papasakoti (t. 5, b. l. 152). Iš liudytojos I. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, balsu perskaitytų ir liudytojos patvirtintų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2013 m. vasario 15 d. jai paskambino motina (A. K.), kuri pasakė, jog neprisiskambina R. S., papasakojo, kad į seniūniją buvo atėjusi J. Š.-D., kuri prie policijos pareigūnų kalbėjo apie kažkokių daiktų atsiėmimą iš G. O., be to, kalbėjo, jog matė kaip G. O. su V. D. jos garaže mušė Č. M. (t. 3, b. l. 10, t. 5, b. l. 152–153). Gynėjui įdomus atrodo faktas, kad J. Š.-D. 2013 m. vasario 15 d. sakė, jog važiuos pas tyrėją V. B. papasakoti tiesą, nors, anot gynėjo, ji apie tai pasakojo tyrėjui jau 2012 m. liepos 13 d. Teisėjų kolegijai šis faktas nekelia jokių abejonių, nes iš pačių J. Š.-D. parodymų matyti, kad tam tikrą įvykių versiją, kurios esmė – visą kaltę dėl Č. M. nužudymo turi prisiimti jos sūnus V. D., jai primetė G. O., tačiau ji abejojo, ar ją palaikyti. Tai įrodo jos bendravimas telefonu su S. A., kai ieškojo patarimų, ką daryti tokioje situacijoje, t. y. buvo neapsisprendusi. Taigi faktas, kad J. Š.-D. dar kartą po jos vėlesnių atsisakymų duoti parodymus ketino tyrėjui V. B. papasakoti savo, o ne G. O. primestą, įvykių versiją, nekelia jokių abejonių.

Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisako tik dėl tų įrodymų, kuriuose galima įžvelgti G. O. kaltę dėl Č. M. mirties, o G. O. teisinančius įrodymus vertina kritiškai arba apie juos visiškai nekalba. Pasak gynėjo, tokie yra liudytojų I. K. ir M. S. parodymai, t. y. I. K. parodė, kad matė Č. M. girtą ir nesužalotą 2012 m. birželio 26 d. (duomenys neskelbtini) ryte ir po pietų, o M. S. parodė, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 20 val., važiuodamas automobiliu (duomenys neskelbtini) kaime netoli miško matė svyruojantį (išgėrusį) žmogų, o kitą dieną, apie 14 val., vėl važiuodamas automobiliu maždaug toje pačioje vietoje matė tą patį žmogų. Siekdama išsiaiškinti gynėjo nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme apklausė šiuos du liudytojus, kurie patvirtino minėtus savo parodymus (t. 7, b. l. 100–102, 119–120). Teisėjų kolegija abiejų liudytojų parodymus vertina kritiškai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nesirėmė. Liudytojo M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai jis sakė, kad vieną kartą matė žmogų, panašų į Č. M., ir pirmosios instancijos teisme, kai jis sakė, kad jį matė du kartus, yra prieštaringi (t. 2, b. l. 114, t. 5, b. l. 129). Iš šio liudytojo parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jis negali tiksliai pasakyti, kurią dieną jis pirmą kartą matė keliu einantį Č. M., t. y. 2012 m. birželio 24 d. arba 2012 m. birželio 25 d. Be to, liudytojas negali konkrečiai pasakyti, ar matė būtent Č. M.. Liudytojos I. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 9, t. 5,b. l. 152–153, t. 7, b. l. 100–102), kad ji tikrai 2012 m. birželio 26 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) seniūnijoje pro langą matė Č. M., kuris nebuvo sužalotas, vertintini kritiškai dėl jos galimo suinteresuotumo nurodyti aplinkybes nuteistojo G. O. naudai, nes byloje nustatyta, jog jos sugyventinis R. S. su G. O. yra draugai, o pati liudytoja bendrauja su G. O. sugyventine K. Z..

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai papildomai rėmėsi ir liudytojo Ž. P. parodymais, o gynėjo skundo priešingi argumentai atmestini kaip neturintys pagrindo. Gynėjas skunde kelia nepagrįstas versijas, susijusias su G. O. V. D. rašyto raštelio atsiradimo byloje tikslu, kurios nepatvirtintos objektyviais duomenimis. Gynėjui kelia abejonių pirmoji Ž. P. apklausa, kai jis buvo apklaustas liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas (t. 3, b. l. 21). 2012 m. liepos 20 d. nutarimas taikyti liudytojui anonimiškumą buvo motyvuojamas tuo, kad liudytojas betarpiškai bendravo su įtariamaisiais, kurie jam papasakojo nusikaltimo aplinkybes, todėl jo parodymai baudžiamajai bylai yra labai svarbūs, o atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą buvo prieita išvados, jog įtariamieji gali kelti grėsmę liudytojui ar jo šeimos nariams. 2013 m. birželio 10 d. šio liudytojo duomenys buvo išslaptinti (t. 3, b. l. 19–20). Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino ir 2013 m. birželio 11 d. apklausoje, todėl gynėjas be pagrindo abejoja Ž. P., kaip liudytojo, kuriam buvo taikomas anonimiškumas, apklausos protokolu, kuris liudytojo yra nepasirašytas (t. 3, b. l. 22). Liudytojas Ž. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad buvo laikomas vienoje kameroje su V. D., kuris buvo suimtas dėl žmogžudystės ir kuris minėjo, jog yra nekaltas, o prie žmogžudystės yra prisidėjęs G. O., kuris važiavo automobiliu, pavežė kažkur žmogų, vėliau tas žmogus buvo rastas negyvas (t. 5, b. l. 153–154). Taip pat liudytojas parodė, kad po to buvo laikomas vienoje kameroje ir su G. O., kuris parašė raštelį, kurį liudytojas turėjo perduoti V. D., bet jam nepavyko, nes kratos kameroje metu tą raštelį paėmė prižiūrėtojai. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina minėtas raštelis, kuris yra prijungtas prie bylos (t. 2, b. l. 20–27). Iš šio raštelio matyti, kad G. O. reikalauja iš V. D. kalbėti ir įrodinėti, kad jis vienas prisiimtų kaltę, nes kitu atveju pareigūnai viską supras. Nuteistojo G. O. versiją (gynėjo akcentuojamą skunde), kad šį raštelį jį privertė, naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, parašyti kartu su juo kameroje laikomas Ž. P., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip neįrodytą.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl specialisto išvados Nr. M604/12(02). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik išanalizavo šią išvadą, tačiau ir apklausė ekspertą J. V.. Pažymėtina, kad šis ekspertas buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 21–23, t. 7, b. l. 61-65). J. V. teisme išsamiai atsakė į gynėjo klausimus dėl specialisto išvados 2 punkto, kuriame nurodyta, kad Č. M. mirė 1–3 paros iki lavono autopsijos, kuri buvo atlikta 2012 m. birželio 28 d. 09.00–12.00 val. Pasak gynėjo, pagal tokią išvadą Č. M. galėjo mirti ir 2012 m. birželio 27 d., ir 2012 m. birželio 26 d., ir 2012 m. birželio 25 d. Atsakydamas į gynėjo klausimus ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pagal raumenų sustingimą ir lavondėmių stadijas mirusio žmogaus lavonas prieš 1 parą ir prieš 3 paras nesiskiria, todėl specialisto išvadoje buvo nurodyta 1–3 paros, pasak eksperto, tikslesnės išvados jis duoti negalėjo, nes tai jau būtų interpretacijos. Be to, ekspertas paaiškino, kad visi Č. M. sužalojimai medicininiu požiūriu yra susidarę paros laikotarpyje iki mirties. Ekspertas kritiškai įvertino versiją, kad Č. M. galėjo būti partrenktas automobilio, nes tai neatitinka nustatytų Č. M. sužalojimų pobūdžio. Pasak eksperto, Č. M. buvo mušamas gulimoje padėtyje ant plokštumos, artimos lygiam paviršiui. Nors ekspertas neatmetė tikimybės, kad Č. M. galėjo būti mušamas ant žvyrkelio, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Č. M. lavono atvirosios kūno vietos nebuvo tokiais rėžiais, kuo skalda ar kelkraščiai pasižymi. Taigi specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai, priešingai nei tvirtina gynėjas, nepaneigia byloje kitų įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių, t. y. kad Č. M. buvo sumuštas 2012 m. birželio 25 d. ir eidamas po kurio laiko nuo patirtų sužalojimų mirė. Taip pat eksperto paaiškinimais paneigiami minėti liudytojų I. K. ir M. S. parodymai, kad jie vaikščiojantį Č. M. matė dar 2012 m. birželio 26 d. ne tik kelyje, bet ir (duomenys neskelbtini), nes, pasak eksperto, po tokių sužalojimų, įvertinus anesteziją ir rastą alkoholio kiekį, Č. M. galėjo judėti 600–800 metrų atstumą (nuo garažo iki tos vietos, kur buvo rastas lavonas), bet ne 3 km (iki (duomenys neskelbtini), kur jį neva matė I. K.).

Nagrinėjamu atveju svarbūs yra liudytojo V. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 2, b. l. 126–127, t. 5, b. l. 131). Liudytojas parodė, kad 2012 m. birželio 25 d. iš ryto (duomenys neskelbtini) prie turgelio su Č. M. išgėrė alaus, o vėliau buvo savo namuose, kur apie 15.30 val. pro langą matė kaip sustojo automobilis „Žiguli“ pilkos spalvos su priekaba, iš jo išlipo G. O., pasikvietė Č. M. ir šiam įlipus į automobilį abu išvažiavo link (duomenys neskelbtini). Maždaug po valandos jis matė kaip G. O. automobiliu, kuris buvo be priekabos, sugrįžo vienas. Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad su G. O. susitarė, jog šis 2012 m. birželio 25 d. atveš jam tvarkyti priekabą techninei apžiūrai (t. 5, b. l. 132–133). Pasak liudytojo G. O. pas jį atvažiavo 2012 m. birželio 25 d., apie 16.00 val., po byloje fiksuotų jų tarpusavio skambučių. Pažymėtina, kad ir liudytoja J. Š.-D. parodė, kad G. O. kartu su Č. M. į jos kiemą atvažiavo automobiliu su priekaba.

J. Š.-D. 2012 m. liepos 13 d. parodymus patvirtina ne tik minėti kitų liudytojų parodymai, specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai, tačiau ir byloje esančių telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai aprašė ir išanalizavo. Šie įrodymai (jų visetas) sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku prieš Č. M. smurtavo G. O. kartu su V. D., todėl G. O. pagrįstai buvo pripažintas kaltu tyčia nužudęs kitą žmogų, t. y. padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Gynėjas skunde teigia, kad kaltinime nurodyta, jog Č. M. nužudytas panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – kerštaujant dėl Č. M. galimai padarytos A. O. priklausančios sulankstomos kėdės vagystės, tačiau, anot gynėjo, skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl nužudymo priežasties ir motyvų. Priešingai nei teigia gynėjas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl minėtų kaltinime nurodytų aplinkybių. Šios aplinkybės kaltinime nurodytos kvalifikuojant kaltinamųjų veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nužudymas dėl chuliganiškų paskatų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje laikoma, kad nužudymas laikytinas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, jeigu kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Pirmosios instancijos teismas, išdėstęs išsamius motyvus, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog kaltinamieji nužudė Č. M. dėl mažareikšmės dingsties – kerštaudami dėl jo padarytos sulankstomos kėdės vagystės, todėl pašalino iš kaltinimo kvalifikuojantį požymį – nužudymą dėl chuliganiškų paskatų ir kaltinamųjų veiką perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismų praktika patvirtina, kad tuo atveju, kai nagrinėjant bylą teisme nepasitvirtina kaltinimo dalis dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų – buvimo, kaltininko veiksmai iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuotini į 129 straipsnio 1 dalį (pvz., kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-641/2012). Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuojamas nužudymas, kai jis padarytas nesant šio straipsnio 2 dalyje numatytų požymių arba 130 ar 131 straipsniuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje, pagal apibendrintų bylų duomenis, taip kvalifikuoti nužudymai, padaryti, kaip nurodoma teismų nuosprendžiuose, asmeninio konflikto metu, dėl pykčio, sukelto netinkamo nukentėjusiojo elgesio, pavydo, keršto, atsisakymo kurti šeimą, grąžinti paskolintus pinigus ar kitokius daiktus ir kitais panašiais motyvais. Taigi kvalifikuojant nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, asmeninio pobūdžio motyvų gali būti daug ir įvairių, jie aprašant nusikalstamos veikos sudėtį dispozicijoje nėra nurodyti kaip privalomai nustatytini. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nustatytas faktines aplinkybes konkrečiai neįvardijo motyvo, tai nėra priežastis keisti ar juo labiau naikinti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Kita vertus, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualios praktikos, asmenys pripažinti pagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinius nužudymus ir kai aprašant padarytas veikas nėra nurodytas joks motyvas (pavydas, kerštas ir panašiai) (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-119-788/2015, 2K-154/2014, 2K-154/2014). Todėl gynėjo nurodomi argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Skundžiamu nuosprendžiu G. O. taip pat buvo nuteistas už tai, kad įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką (BK 159 straipsnis). Gynėjas skunde šios nuosprendžio dalies nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad, neįrodžius G. O. dalyvavimo nužudant Č. M., jo veikoje dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto prašymas išteisinti G. O. pagal BK 159 straipsnį atmestinas, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog G. O. dalyvavo nužudant Č. M.. Pripažinus G. O. kaltę dėl Č. M. nužudymo, G. O. veiksmai pagrįstai papildomai kvalifikuoti pagal BK 159 straipsnį, nes pagal bylos duomenis G. O. žinojo, kiek metų yra V. D., buvo jam autoritetas (G. O. daug metų pažinojo V. D. šeimą, draugavo su jo tėvu, po tėvo mirties rūpinosi V. D., kartu dirbo), todėl toks suaugusiojo elgesys, įtraukiant juo pasitikintį vaiką į sunkų nusikaltimą, vertintinas ypatingai neigiamai.

Bausmė nuteistajam G. O. paskirta įvertinus tai, kad jis anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaustas, gydytojo psichiatro ar priklausomybės ligų kabinetų įskaitose neregistruotas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno charakterizuojamas teigiamai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau atsižvelgė į tai, kad G. O. kaltu neprisipažino, nebuvo nuoširdus, klaidino teismą, žalos neatlygino, dėl įvykdyto nesigaili. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė G. O. realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui.

Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje, nuteistojo G. O. veikos kvalifikuotos teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka byloje pateiktus įrodymus ir galiojančią teisminę praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. O. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.