Klaipėdos apygardos teismo nutartis

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei, išnagrinėjęs kaltinamojo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d., 138 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. V. J. gynėjo advokato Egidijaus Morkūno skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. nutarties, kuria paskirtas kaltinamojo V. J. turto laikinas nuosavybės teisės apribojimas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šilalės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. J. kaltinamas BK 146 str. 2 d., 138 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Nukentėjusioji E. D. 2009 m. spalio 28 d. pateikė teismui civilinį ieškinį dėl 1510,51 Lt turtinės bei 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bei prašė areštuoti V. J. priklausantį turtą, kadangi kaltinamasis gali turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2009 spalio 28 d. nutartimi skyrė kaltinamojo V. J. turto laikiną nuosavybės teisės apribojimą bei įpareigojo Šilalės rajono apylinkės prokuratūrą skubiai pateikti teismui duomenis apie kaltinamajam priklausantį turtą, šio buvimo vietą ir sudėtį. Nutartyje nurodoma, kad nukentėjusiajai pateikus ieškinį, teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. BPK 116 str. numato vieną iš civilinio ieškinio užtikrinimų būdų – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris geriau, nei nukentėjusiosios prašomas turto areštas, atitinka civilinio ieškinio užtikrinimą. Kadangi byla yra teisminio nagrinėjimo stadijoje, laikino nuosavybės apribojimo trukmė neribojama. Šiuo konkrečiu atveju teismui nežinoma turto sudėtis, jo buvimo vieta, todėl šia nutartimi turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nenurodytas, o Šilalės rajono apylinkės prokuratūra įpareigota skubiai pateikti teismui duomenis apie kaltinamojo turtą, jo buvimo vietą ir sudėtį dėl papildomos nutarties priėmimo (BPK 152 str. 4 d.).

Kadangi BPK 151 str. 6 d. numatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius, o šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius, Šilalės rajono apylinkės teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad laikino nuosavybės apribojimo trukmė yra neribojama, nes byla yra teisminio nagrinėjimą stadijoje.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas savo procesinį sprendimą neaišku kodėl pagrindė Lietuvos Respublikos CPK 253 str. ir 116 str., kurie niekaip nesusiję su nagrinėjamu klausimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Kaltinamojo gynėjo advokato E. Morkūno skundo argumentas, kad Šilalės rajono apylinkės teismas 2009-10-28 nutartyje nenurodė apribojamo turto apimties, nepagrįstas. Teismas nutartyje aiškiai pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju nėra žinoma turto sudėtis, buvimo vieta, todėl turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ir nėra nurodomas. Dėl šios priežasties prokuratūra buvo įpareigota skubiai pateikti duomenis apie kaltinamajam priklausantį turtą, idant būtų priimta papildoma nutartis. BPK 152 str. 4 d. numato, kad jeigu nutarimo skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą priėmimo metu nežinoma asmens, kurio nuosavybės teisė laikinai apribojama, turto sudėtis, buvimo vieta, tai nutarime konkretus turtas nenurodomas. Tokiu atveju nutarimą priėmęs prokuroras privalo imtis priemonių asmens, kurio nuosavybės teisė laikinai apribojama, turto sudėčiai, buvimo vietai nustatyti ir tai padaręs turi priimti papildomą nutarimą. Nors ši BPK norma susijusi su prokuroro nutarimu, kuriuo laikinai apribojama nuosavybės teisė, tačiau akivaizdu, jog tokio procesinio sprendimo priėmimo svarbiausias tikslas yra užtikrinti, kad būtų imamasi operatyvių priemonių tam, jog išsaugoti turtą, kuris nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Būtent to ir yra siekiama Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-10-28 nutartimi. Kai bus išsiaiškinta kaltinamojo turto sudėtis ir buvimo vieta, bus priimta papildoma nutartis, numatysianti, kokiam turtui taikoma ši procesinė prievartos priemonė.

Negalima sutikti ir su skundo argumentu, kad teismas dar neišnagrinėjęs bylos taikė V. J. bausmę, t. y. nenustatytam terminui iš jo atėmė konstitucinę teisę turėti nuosavybę. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš įstatyme numatytų procesinių prievartos priemonių, pasireiškiančių žmogaus teisių suvaržymu bei taikomų kompetentingų subjektų siekiant konkrečių procesinių tikslų. Jokia procesinė prievartos priemonė neturi būti laikoma bausme asmeniui. Todėl laikinas V. J. teisių į turimą turtą suvaržymas negali būti traktuojamas kaip jo konstitucinės teisės turėti nuosavybę atėmimas.

Kaltinamojo gynėjas neteisus teigdamas, jog prašoma priteisti neturtinė žala negali būti laikoma pagrindu taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, o E. D. padaryta turtinė žala yra pernelyg maža. BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi iš šios BPK normos matyti, kad civilinio ieškinio dalykas gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pagal BPK 116 str. proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Taigi BPK, nustatydamas ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuroro ir teismo pareigą imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti, visiškai nedetalizuoja žalos pobūdžio ir vartoja bendrąją sąvoką „civilinis ieškinys“. Be to, nėra numatytas minimalus ar maksimalus patirtos žalos dydis, todėl netgi žala, kurios piniginė išraiška nėra didelė, gali būti pagrindu priimti sprendimą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Gynėjo skunde taip pat nurodoma, jog nutartyje nepagrįstai nenumatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas, nors to reikalaujama BPK 151 str. 6 d. Laikino nuosavybės teisės apribojimo termino ikiteisminio tyrimo metu nustatymas susijęs su reikalavimu nusikalstamos veikos tyrimą atlikti per trumpiausią laiką, nes baudžiamasis procesas turi ginti asmens teises ir laisves. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, jog ikiteisminis tyrimas užsitęsia ilgą laiką, todėl nenustačius maksimalaus laikino nuosavybės teisės apribojimo termino, susidarytų galimybė nepagrįstai ilgai riboti asmens teisės į nuosavybę neliečiamumą. Tačiau bylą perdavus teisminiam nagrinėjimui, būtent teismas, kurio žinioje yra byla, nusprendžia dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, o šios procesinės prievartos priemonės ilgiausia trukmė BPK nenumatyta ir iš esmės yra neribojama, tačiau teismas užtikrina, jog taikant šią procesinės prievartos priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas ar kitaip nepagrįstai varžomos žmogaus teisės.

Nors skunde teisingai pažymima, jog teismas savo procesinį sprendimą neaišku kodėl pagrindė Lietuvos Respublikos CPK 253 str. ir 116 str., tačiau iš konteksto yra aišku, jog teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą bei priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi baudžiamąjį, o ne civilinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis. BPK 116 str. ir 253 str. yra susiję su teismo nutartyje spręstais klausimais, o paminėtas Lietuvos Respublikos CPK vertintinas kaip rašymo apsirikimas, nesuteikiantis pakankamo pagrindo abejoti priimto sprendimo pagrįstumu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo advokato E.Morkūno skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. nutarties atmesti.

Nutartis neskundžiama.