Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-282-508/10;

Teisėjas L.Vaitkus Proceso Nr.56-1-00350-09;

2010 m. birželio 01 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Emilijos Akelienės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. I. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-02-11 nuosprendžio, kuriuo N. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas LR BK 93 str. pagrindu. Byla jo atžvilgiu nutraukta, paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas – šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos tęsti mokslus Marijampolės profesinio rengimo centre.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. I. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2009-04-02 apie 09 val. 30 min., viešoje vietoje, prie Vilkaviškio pagrindinės mokyklos, esančios Basanavičiaus g. 17, Vilkaviškyje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, matant pašaliniams asmenims, tyčia vieną kartą ranka sudavė A. G. į veido sritį, dėl ko nukentėjusiajam buvo konstatuota muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, ir taip nežymiai sutrikdė A. G. sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo N. I. nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d., teisingai pritaikė normas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus bei atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, paskirdamas auklėjamojo pobūdžio priemonę.

Pripažindamas N. I. kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, visiškai pagrįstai remtasi nuosekliais nukentėjusiojo A. G., liudytojų M. M., A. D., P. K., V. A., R. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, netikėti jais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, ir juos vertina kaip N. I. nuteistojo kaltės įrodymus.

Apklaustas teisme nukentėjusysis A. G. parodė, kad po skambučio klasėje atsisėdo į savo suolą, tačiau pamatęs, kad prie durų liko jo kuprinė, nuėjo jos pasiimti. Grįžęs, savo suole rado sėdintį N. I.. Jie susiginčijo ir jis ranka kepštelėjo N. I. per pakaušį. Šis pasiūlė į snukį, jie susistumdė. Nenorėdamas konfliktuoti, jis atsisėdo į kitą suolą. N. I. pasakė, kad šito taip nepaliks, viską išsiaiškins lauke. Pasibaigus pamokai, N. I. reikalavo eiti į lauką. Einant jis kelis kartus atsisakė eiti, tačiau N. I. neatstojo ir vis ragino eiti aiškintis. N. I. savo daiktus, tame tarpe ir telefoną, perdavė draugui. Nuėjus prie lauko tualetų, jis N. I. atsistūmė ranka per petį, sakydamas, kad nėra ko čia aiškintis. Tačiau N. I. smogė jam į veidą ir prakirto lūpą. Supykęs sudavė N. I. į veidą ir ėjo nes galvojo, kad viskas baigta, tačiau N. I. pradėjo plūsti jį necenzūriniais žodžiais bei įžeidinėti. Tada jis dar sudavė kelis smūgius pastarajam. Tapačius parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Tai, kad konflikto metu A. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada Nr. 465/09(09), kurioje nurodyta, jog A. G. kliniškai diagnozuota muštinė žaizda viršutinėje lūpoje galėjo būti padaryta vienmomentiškai paveikiant kietu buku daiktu ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jos nukentėjusiojo sveikata sutriko ne ilgiau nei 10 dienų (1 t., b.l. 19).

Nukentėjusiojo A. G. parodymus patvirtino teisme apklausti liudytojai M. M., A. D. ir P. K., betarpiškai matę visą konfliktą.

Teisme apklaustas liudytojas M. M. patvirtino, kad konfliktas įvyko klasėje, kadangi N. I. užėmė A. G. vietą. Pastarasis kepštelėjo ranka N. I. per pakaušį, po ko N. I. pasiūlė A. G. į snukį ir toliau viską išsiaiškinti lauke. A. G. atsisakė eiti į lauką. Po pamokos koridoriuje N. I. toliau provokavo A. G. eiti į lauką. Lauke A. G. sudavė ranka N. I. į petį, šis trenkė kumštimi A. G. į veidą ir prakirto lūpą. Atsakydamas į smūgį, A. G. sudavė N. I. kelis smūgius ir ėjo į šalį, tačiau N. I. pradėjus įžeidinėti, A. G. grįžo ir sudavė dar kelis smūgius. N. I. reikalavimą eiti į lauką aiškintis, jis suprato, kad jie eis muštis. Be to, matė kaip N. I. savo daiktus, tame tarpe ir telefoną, perdavė pasaugoti draugui.

Nuosprendyje teisingai įvertinta, kad tapačius parodymus teisme davė ir liudytojai A. D. bei P. K., kurie patvirtino, kad konfliktą klasėje pradėjo N. I., užimdamas A. G. vietą. N. I. reikalavo A. G. eiti į lauką aiškintis, ką jie suprato, jog N. I. kviečia A. G. muštis. Lauke A. G. sudavė N. I. per petį, o pastarasis smogė į veidą ir prakirto lūpą. Supykęs A. G. trenkė N. I. kelis smūgius į galvą ir apsisuko eiti, tačiau N. I. pradėjo plūsti jį necenzūriniais žodžiais, todėl A. G. sugrįžo ir dar sudavė kelis smūgius.

Šių liudytojų parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiojo A. G. parodymais, jie nuosekliai parodė visas konflikto aplinkybes, prieštaravimų tarp jų nėra, todėl vertindamas juos kaip N. I. kaltės įrodymus, pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir išvestiniais įrodymais, tai yra liudytojų V. A. ir R. J. parodymais. Šios liudytojos konflikto nematė, tačiau teisme patvirtino apie įvykusį konfliktą girdėtas aplinkybes, kurios sutampa su nukentėjusiojo ir liudytojų M. M., A. D., P. K. parodymais. Apklausta teisme liudytoja V. A. parodė, kad iš socialinės pedagogės sužinojo, jog tarp N. I. ir A. G. įvyko susistumdymas. Nuėjusi į medicinos kabinetą rado abu konflikto dalyvius. N. I. ant galvos buvo uždėta ledo, o A. G. sėdėjo šalia. Jie paaiškino, kad suginčijo dėl suolo ir mušėsi. N. I. pasakė, kad A. G. trenkė pirmas. N. I. dar pasakė, kad jam nuskeltas dantis, matėsi, kad patinęs ir jo veidas. Klasės draugai N. I. pasakė, kad dėl konflikto kaltas tik jis ir kad jis pats konfliktą išprovokavo. Liudytoja R. J. parodė, kad apie įvykį ji sužinojo iš N. I. sesers. Ši sakiusi, kad konfliktas prasidėjo dėl suolo, nes N. I. atsisėdo į A. G. vietą. Po šio įvykio visa klasė buvo nusistačiusi prieš N. I., nes konfliktą išprovokavo būtent jo netinkamas elgesys.

Teisėjų kolegijos nuomone, faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne prielaidomis ar spėlionėmis, o surinktų byloje įrodymų visuma. Esant tokioms aplinkybėms ir įrodymams, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo N. I. veiksmus pagal LR BK 284 str. 1 d.

Pagal LR BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal LR BK 284 str. 1 d. apsprendžia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti.

Šiuo atveju nusikaltimo vieta yra vieša vieta, esanti Vilkaviškyje, prie Vilkaviškio pagrindinės mokyklos. Įvertintina tai, kad konfliktas įvyko apie 09 val. 30 min., tokiu metu mokyklose vyksta pamokos, mokyklos teritorijoje būna žmonių. Viešosios rimties sutrikdymas, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, šiuo atveju pasireiškė tuo, kad N. I. vartojamą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu matė liudytojai M. M., A. D., P. K.. Iš teismo medicinos specialisto išvados nustatyta, kad nukentėjusiajam A. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. LR BK 284 str. 1 d. apima nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl papildomai N. I. veiką pagal LR BK 140 str. kvalifikuoti nereikia. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad N. I. pats išprovokavo konfliktą užimdamas A. G. vietą klasėje, demonstratyviai reikalavo, kad nukentėjusysis eitų su juo į lauką aiškintis, ką pastarasis ir įvykio liudytojai tiesiogiai suprato kaip kvietimą muštis, eidamas į lauką N. I. jau ruošėsi aktyviems veiksmams, perduodamas draugui savo daiktus ir mobilaus ryšio telefoną, todėl darytina išvada, kad N. I. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų gali būti pažeista viešoji tvarka ir to norėjo, t.y. jis veikė tiesiogine tyčia, savo įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinosios ginties nebuvimo yra teisingos. LR BK 28 str., reglamentuojančio būtinąją gintį, nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu pavojingas kėsinimas į asmenį buvo realus ir akivaizdus. Šiuo atveju, konfliktą klasėje išprovokavo pats apeliantas, aktyviais veiksmais jis provokavo nukentėjusįjį pratęsti konfliktą lauke, nors pastarasis tam priešinosi, apie ką patvirtina byloje apklausti liudytojai. Lauke A. G. suduotas smūgis N. I. per petį ir kiti smūgiai vertinamas kaip jo atsakas į pastarojo provokaciją.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo N. I. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs apelianto nusikalstamą veiką, atsižvelgęs į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, įvertinęs nepilnamečio N. I. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, teigiamą charakteristiką, turėjo pagrindo manyti, kad ateityje nepilnametis nedarys naujų nusikalstamų veikų ir pagrįstai atleido N. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, paskirdamas jam auklėjamojo poveikio priemonę

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. I. apeliacinį skundą atmesti.