- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-16
- Bylos Nr.
- A-575-890-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02264-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Tele2“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Omnitel“, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“
- Advokatai
- Ramūnas Kontrauskas, Marius Juonys
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo UAB „Tele2“ atstovams Tadui Bukauskui ir advokatui Ramūnui Kontrauskui,
atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovams Kristinai Masiulytei ir Audriui Šniepiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ dėl įsakymų dalių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele2“ (toliau – ir UAB „Tele2“, Tele2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 4-17), kurį vėliau papildė (II t., b. l. 111-115), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT, Tarnyba) direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 1V-1517 „Dėl ūkio subjekto UAB „Tele2“, turinčio didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje“ (toliau – ir 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas) 4.1, 4.2, 4.3 punktus (I t., b. l. 18-21); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-31 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymų atitaisymo“ (toliau – ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakymas) 1 ir 2.3 punktus (II t., b. l. 116-117). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Skunde ir jo papildyme pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo dalimi (4.1 punktu) buvo ženkliai sumažintos UAB „Tele2“ teikiamos balso skambučių užbaigimo paslaugos aukščiausių kainų ribos (nuo 2010 m. sausio 1 d. – daugiau nei 37 procentais, nuo 2011 m. sausio 1 d. – daugiau nei 30 procentų, nuo 2012 m. sausio 1 d. – daugiau nei 44 procentais). Dėl to pareiškėjas vien per 2010 m. neteks apie 17 mln. Lt pelno (neatskaičius mokesčių ir amortizacijos).
2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo dalies 4.2 ir 4.3 punktai yra tiesiogiai susiję su 4.1 punktu. Šiuose punktuose įtvirtinama, kad Tarnybos direktorius pakeičia ūkio subjektui UAB „Tele2“ Tarnybos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-819 (toliau – ir 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas) 3.4 punkte nustatytą kainų kontrolės įpareigojimą į šį įpareigojimą, kuris yra atitinkantis problemų, nustatytų Tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. patvirtintos Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo ataskaitos Nr. (43.4)LD-2227 (toliau – ir Ataskaita) 3.3.4 skyriuje, prigimtį, yra proporcingas ir pateisinamas elektroninių ryšių veiklos reguliavimo tikslais ir principais, nurodytais Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje, dėl priežasčių, išvardintų Ataskaitos 3.3.6 skyriuje. UAB „Tele2“ nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos privalo pradėti vykdyti šį kainų kontrolės įpareigojimą, nurodytą ERĮ 23 straipsnio 1 dalyje. Vykdydamas šį įpareigojimą ūkio subjektas UAB „Tele2“ privalo: nuo 2010 m. sausio 1 d. iki Tarnyba apskaičiuos sąnaudas ir nustatys kainas pagal 2009 m. gegužės 7 d. Europos Komisijos (toliau – ir EK) rekomendacijos 2009/396/EB dėl skambučių užbaigimo fiksuotojo ir judriojo ryšio tinkluose tarifų reguliavimo ES (toliau – ir EK rekomendacija 2009/396/EB) reikalavimus, tačiau ne ilgiau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., teikdamas balso skambučių užbaigimo ūkio subjekto UAB „Tele2“ balso skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ viešajame judriojo telefono ryšio tinkle (toliau – ir Tinklas) paslaugas, nepriklausomai nuo skambučių inicijavimo kilmės, neviršyti žemiau nurodytų kainų: nuo 2010 m. sausio 1 d. (įskaitytinai) iki 2010 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) – 14,43 (balso skambučių užbaigimo, kai kainos nėra diferencijuojamos pagal paslaugų suteikimo laiką, kaina, be PVM; balso skambučių užbaigimas, ct/min.); 18,04 (balso skambučių užbaigimo, kai kainos yra diferencijuojamos pagal paslaugų suteikimo laiką, kaina be PVM; balso skambučių užbaigimas piko laiku, ct/min.*); 9,02 (balso skambučių užbaigimo, kai kainos yra diferencijuojamos pagal paslaugų suteikimo laiką, kaina be PVM; balso skambučių užbaigimas nepiko laiku, ct/min **); nuo 2011 m. sausio 1 d. (įskaitytinai) iki 2011 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) – atitinkamai 10, 01; 12,51 ir 6,26; nuo 2012 m. sausio 1 d. (įskaitytinai) iki 2012 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) – atitinkamai 5,60; 6,99 ir 3,50 (4.1. punktas); nuo dienos, kai įsigalios Tarnybos sprendimas, kuriuo atsižvelgiant į efektyvaus operatoriaus sąnaudas, apskaičiuotas BU-LRAIC sąnaudų apskaitos modeliu pagal EK rekomendacijos 2009/396/EB reikalavimus, bus nustatytos skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ Tinkle kainos, bet ne vėliau kaip nuo 2013 m. sausio 1 d., užtikrinti, kad balso skambučių užbaigimo kainos, nepriklausomai nuo skambučių inicijavimo kilmės, neviršytų Tarnybos nustatytų balso skambučių užbaigimo Tinkle kainų (4.2. punktas); jei iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tarnyba, remdamasi informacija apie sąnaudas, apskaičiuotas BU-LRAIC sąnaudų apskaitos modeliu pagal EK rekomendacijos 2009/396/EB reikalavimus, nenustatys skambučių užbaigimo Tinkle paslaugų kainų, nuo 2013 m. sausio 1 d. užtikrinti, kad balso skambučių užbaigimo ūkio subjekto Tinkle kainos neviršytų Tarnybos, pagal EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 punkto reikalavimus, nustatytos kainų aukščiausios ribos. Šiuo atveju kainų aukščiausia riba bus nustatoma, atsižvelgiant į šalių, įdiegusių BU-LRAIC sąnaudų apskaitos modelį pagal EK rekomendacijos 2009/396/EB reikalavimus, skaičiavimų rezultatus, tačiau ne aukštesne nei kitų šalių apskaičiuotų sąnaudų vidurkis (4.3. punktas).
Pareiškėjo nuomone, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1-4.3 punktai šiurkščiai pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus, yra neteisėti iš esmės, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.): pirma, 4.1. punktas pažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus; antra, 4.2.-4.3. punktai pažeidžia teisinio tikrumo bei teisinio apibrėžtumo principus, taip pat Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui; trečia, 4.1.-4.3. punktai pažeidžia ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principus inter alia proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo principus, taip pat VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, inter alia, objektyvumo bei proporcingumo principus bei VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui; ketvirta, 4.1.-4.3. punktai pažeidžia ERĮ 17 straipsnio 6 dalies imperatyvią nuostatą, jog RTT „nustatomi ūkio subjektams įpareigojimai turi būti pagrįsti, atitikti nustatytos problemos prigimtį, būti proporcingi ir pateisinami elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principais ir tikslais“.
Visų pirma, dėl teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo (2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punktas) pareiškėjas paaiškino, kad skundžiama 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo dalis reguliuoja bei apriboja pareiškėjo privačios nuosavybės teisę, ūkinės veiklos laisvę bei iniciatyvą – ženkliai susiaurina pareiškėjo galimybes nustatyti balso skambučių paslaugos teikimo sąlygas, inter alia, paslaugos teikimo kainą. Pažymėjo, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P1-25/2005.
Pareiškėjas taip pat rėmėsi RRT direktoriaus 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymu, kuriuo UAB „Tele2” buvo pripažinta turinčia didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ tinkle rinkoje bei buvo nustatyti kainų kontrolės įpareigojimai (II t., b. l. 94-97). 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymą RRT direktorius priėmė atsižvelgdamas į „Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo ataskaitą“ (toliau – ir Pirmoji rinkos tyrimo ataskaita) (I t., b. l. 22-157). Taip pat nurodė, kad 2008 m. lapkričio 26 d. Tarnybos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1V-1024 „Dėl ūkio subjektų UAB „Tele2“, UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „Omnitel“ balso skambučių užbaigimo atitinkamuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir susijusių priemonių aukščiausios kainų ribos nustatymo“ (toliau – ir 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymas) (II t., b. l. 98-99). Šiuo įsakymu RRT nustatė ūkio subjektų UAB „Tele2“, UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „Omnitel“ balso skambučių užbaigimo atitinkamuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir susijusių priemonių aukščiausią kainų ribą (3 p.) bei kitas su tuo susijusias poveikio priemones (4 p.). Nustatytos aukščiausios kainų ribos buvo 20 proc. mažesnės nei taikytos prieš tai. Pareiškėjo nuomone, 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas, Pirmoji rinkos tyrimo ataskaita bei 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymas sukūrė pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei teisę į teisinį tikrumą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad remiantis minėtais teisės aktais atsirado teisėtas lūkestis, jog RRT nenustatys (nepakeis) pareiškėjo veiklos reguliavimo taip, kad atitinkamais metais jis privalėtų itin ženkliai sumažinti balso skambučių užbaigimo paslaugos kainą inter alia sumažinti šią kainą daugiau kaip 20 procentų; teisėtas lūkestis, jog pareiškėjas gaus suplanuotą savo atliktų investicijų grąžą ir neprivalės staiga keisti savo veiklos planų bei stabdyti investicijų dėl RRT staiga pakeisto reguliavimo; teisėtas lūkestis, jog suplanavęs savo veiklą pagal galiojantį reguliavimą, pareiškėjas nepatirs esminių neigiamų pasekmių dėl staigaus taisyklių keitimo; teisėtas lūkestis, jog, RRT keičiant reguliavimą, pareiškėjas turės pakankamai laiko pritaikyti savo vykdomą veiklą prie naujų taisyklių bei išvengti nuostolių.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas yra pasirašytas 2009 m. gruodžio 24 d., UAB „Tele2“ apie įsakymo priėmimą sužinojo 2009 m. gruodžio 29 d. Skundžiama 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo dalimi numatytas reguliavimo pakeitimas, itin ženkliai keičiantis pareiškėjo veiklos sąlygas, turėtų įsigalioti ir tapti privalomas pareiškėjui po 7 kalendorinių (iš jų 4 darbo) dienų nuo priėmimo.
Antra, dėl proporcingumo principo pažeidimo (2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punktas) pareiškėjas paaiškino, kad riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi tam tikrų sąlygų inter alia proporcingumo principo. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimais, LVAT 2004 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P1-12/2004. Pažymėjo, jog vienas iš pagrindinių proporcingumo principo reikalavimų – pareiga motyvuoti taikomus ūkinės veiklos ribojimus. Šis reikalavimas yra aiškiai įtvirtintas inter alia ERĮ 17 straipsnio 6 dalyje, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje.
Ataskaitoje balso skambučių užbaigimo paslaugos aukščiausios kainų ribos staigus ir ženklus sumažinimas grindžiamas tuo, kad EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, jog faktiškai galiojančios balso skambučių užbaigimo Tinkle kainos efektyvaus operatoriaus kainas pasiektų iki 2012 m. gruodžio 31 d., o įgyvendinant dabar galiojantį kainų keitimo mechanizmą, RRT nustatytos siektinos skambučių užbaigimo atitinkamame tinkle kainos būtų pasiektos tik 2016 m. (Ataskaitos 75 lapas) (II t., b. l. 1-84). Šis motyvas, pareiškėjo nuomone, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi EK rekomendacijos 2009/396/EB preambulės 21 punktas aiškiai nustato, jog „turėtų būti laikoma, kad pereinamasis laikotarpis iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra pakankamai ilgas, jog nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų įdiegti sąnaudų modelį, o operatoriai atitinkamai pritaikytų savo verslo planus“. EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 punkte nustatytas pereinamasis laikotarpis – iki 2012 m. gruodžio 31 d. – yra nustatytas tiek nacionalinių reguliavimo institucijų (RRT), tiek operatorių (UAB „Tele2”) interesais. Iš to išplaukia, kad šis ilgesnis nei 3,5 metų pereinamasis laikotarpis yra nustatytas taip pat ir tam, kad pareiškėjas galėtų pritaikyti savo verslo planus prie numatomų reguliavimo pakeitimų. Pati EK konstatuoja, kad reikšmingas balso skambučių užbaigimo paslaugos kainos sumažinimas gali būti vykdomas tik suteikus operatoriams pakankamą laiką pritaikyti savo verslo planus prie numatomų reguliavimo pakeitimų. EK nuomone, pakankamas pereinamasis laikotarpis, kurį nustačius nebūtų pažeisti teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai, yra 3,5 metų. RRT, priimdamas 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymą, vietoje 3,5 metų pereinamojo laikotarpio paliko pareiškėjui 7 kalendorines (iš jų 4 darbo) dienas. Toks RRT veikimas atima pareiškėjui galimybes pritaikyti savo vykdomą veiklą prie naujų taisyklių bei išvengti nuostolių. Be to, nei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme, nei Ataskaitoje nėra jokių argumentų dėl Tele2 2009 m. lapkričio 27 d. rašte „Dėl viešosios konsultacijos dėl balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo rezultatų“ (toliau – ir 2009 m. lapkričio 27 d. Raštas) nurodytų pasiūlymų, kurių įgyvendinimas būtų leidęs nepažeisti pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų (IV t., b. l. 17-21).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad Ataskaitoje balso skambučių užbaigimo paslaugos aukščiausios kainų ribos staigus ir žymus sumažinimas taip pat grindžiamas tuo, kad didelis skirtumas tarp balso skambučių užbaigimo Tinkle ir viešajame fiksuoto ryšio tinkle kainų yra viena iš EK rekomendacijoje 2009/396/EB identifikuotų problemų, todėl ją reikia pradėti spręsti nedelsiant. Pagal esamą kainų keitimo mechanizmą, šių kainų skirtumas kurį laiką didėjo, todėl tikslinga jau nuo 2010 m. sausio 1 d. atkurti buvusį (2008 m. sausio 1 d.) balso skambučių užbaigimo Tinkle ir viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle santykį (2,67), o vėliau kasmet iki 2012 m. sausio 1 d. balso skambučių užbaigimo Tinkle kainas keisti tolygiai, vienodomis dalimis, palaipsniui mažinant balso skambučių užbaigimo Tinkle kainas iki RRT pagal BU-LRAIC modelį apskaičiuotų kainų lygio (tuo pačiu mažinant balso skambučių užbaigimo Tinkle kainos ir skambučių užbaigimo viešojo fiksuoto telefono ryšio tinkle kainos skirtumą, iki jis bus lygus 1,71 karto) (Ataskaitos 76 lapas). Šis motyvas, pareiškėjo nuomone, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Tarnyba pati savo veiksmais (sprendimais) nulėmė, kad egzistuoja skirtumas tarp balso skambučių užbaigimo pareiškėjo judriojo ryšio tinkle ir fiksuoto ryšio tinkle kainų. Aukščiausias balso skambučių užbaigimo viešajame fiksuoto ryšio tinkle kainų ribas Tarnyba nustatė, atsižvelgdama į šio tinklo specifines tiek teisines, tiek faktines aplinkybes inter alia galimai atsižvelgdama į tai, kad viešojo fiksuoto ryšio operatorius TEO LT, AB yra natūrali monopolija, neturinti reikšmingų konkurentų nei didmeninėje, nei mažmeninėje rinkose, į tai, kad skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle paslaugos kainos Lietuvoje yra didžiausios Europoje, taip pat ir į tai, kad TEO LT, AB priklauso tai pačiai įmonių grupei, kaip ir vienas iš pagrindinių pareiškėjo konkurentų – UAB „Omnitel“. RRT sprendimai, kuriais buvo reguliuojamos TEO LT, AB veiklos sąlygos, negali turėti reikšmės ar būti pagrindu riboti pareiškėjo veiklą. Priešingu atveju, pareiškėjui būtų atimta galimybė teikti argumentus ir / ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka paveikti inter alia pateikiant RRT argumentus, pareiškėjo atžvilgiu priimamų sprendimų nuostatas, nes jas jau būtų nulėmę kitų subjektų atžvilgiu priimti RRT sprendimai, tuo pačiu būtų visiškai apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Nei Ataskaitoje, nei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme nėra jokių argumentų, pagrindžiančių, kodėl būtent tokie balso skambučių užbaigimo pareiškėjo tinkle ir viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle paslaugų kainų santykiai (2,67 – 2010 m. sausio 1 d. ir 1,71 – galutinis) leistų pasiekti ERĮ numatytus reguliavimo tikslus. Minėtuose dokumentuose nėra nurodytų jokių argumentų, kodėl būtent toks balso skambučių užbaigimo pareiškėjo tinkle ir viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle paslaugų kainų santykis – 2,67 – turi būti pasiektas po 7 kalendorinių (iš jų 4 darbo) dienų, t. y. 2010 m. sausio 1 d., ir kodėl tikslas pasiekti būtent tokį santykį leidžia pažeisti pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Šiuose dokumentuose nėra jokių motyvų, iš kurių būtų galima spręsti bei patikrinti, ar Tarnyba, nustatydama nepagrįstas aukščiausias kainų ribas, įvykdė ERĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atsižvelgti į operatoriaus teisę gauti protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, taip pat ERĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas skatinti efektyvumą ir ilgalaikę konkurenciją bei, kiek įmanoma, padidinti naudą vartotojams.
Pareiškėjo teigimu, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai a priori nereiškia, jog RRT apskritai niekada negali keisti savo anksčiau nustatyto reguliavimo. Tiesiog Tarnyba, ketindama reikšmingai pakeisti savo nustatytą reguliavimą, privalo imtis pakankamų priemonių, kad būtų gerbiami subjektų, kurių veikla reguliuojama, teisėti lūkesčiai. Viena iš tokių priemonių yra pereinamasis laikotarpis iki naujo reguliavimo įsigaliojimo, kurio reguliuojamiesiems subjektams pakaktų realizuoti dėl ankstesniojo reguliavimo įgytas teises bei teisėtus lūkesčius, taip pritaikyti savo veiklą prie numatomų reguliavimo pakeitimų.
Trečia, pareiškėjo nuomone, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2-4.3 p. nuostatos prieštarauja teisinio apibrėžtumo ir teisinio tikrumo principams bei VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, kadangi šiuose 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo punktuose nėra aiškiai suformuluotų pareiškėjo teisių ir pareigų, o nuostatų privalomumas (galiojimas) yra susietas su kitais RRT teisės aktais, kurie bus arba nebus priimti.
Ketvirta, pareiškėjas nurodė, kad konstatavus teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimus, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2-4.3 p. taip pat pažeidžia ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principus inter alia proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo principus, taip pat VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus inter alia objektyvumo bei proporcingumo principus bei VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, ERĮ 17 straipsnio 6 dalies imperatyvią nuostatą.
Penkta, pareiškėjas, papildydamas skundą (II t., b. l. 111-115), taip pat teigė, kad po skundo pateikimo teismui Tarnybos direktorius priėmė 2010 m. sausio 8 d. Įsakymą, kurio 1 ir 2.3 punktai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, yra neteisėti ir nepagrįsti, dėl to turėtų būti panaikinti.
Paaiškino, kad 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 ir 2.3 punktuose numatyta: „1. <...> Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus <...> 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. lV-1517 <...> 4.1 punktuose yra padaryta korektūros klaidų.“; „2.3. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. lV-1517 <...> po 4.1 punkte pateikta lentele turi būti nurodytas šios lentelės 2.1 eilutėje esančio žymėjimo „*“ paaiškinimas „* Piko laikas: nuo 8.00 iki 20.00 val. darbo dienomis“ ir 2.2 eilutėje esančio žymėjimo „**“ paaiškinimas ,,** Nepiko laikas: nuo 20.00 iki 8.00 val. darbo dienomis, visą parą poilsio ir švenčių dienomis“.
Šis reguliavimas pakeitė anksčiau galiojusį aukščiausių kainų ribų piko ir nepiko laiku reguliavimą, nustatytą 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymu, pagal kurį piko laikas yra nuo 8.00 iki 20.00 val. kiekvieną dieną, o ne piko laikas – nuo 20.00 iki 8.00 val. kiekvieną dieną. Taigi 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 2.3. punktu buvo pakeistas anksčiau galiojęs aukščiausiųjų kainų ribų piko ir nepiko laiku reguliavimas, iš naujo nustatant, kad poilsio ir švenčių dienos visą parą yra ne piko laikas, dėl to šiuo laiku galioja dvigubai mažesnė didmeninė skambučio užbaigimo kainos aukščiausioji riba.
Remdamasis pirminiame skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigė, kad Tarnyba, 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu reikšmingai pakeitusi ankstesnį savo nustatytą reguliavimą ir žymiai apribojusi pareiškėjo veiklos sąlygas bei nenumačiusi jokio realaus pereinamojo laikotarpio, taip pat nenurodžiusi argumentų, pagrindžiančių tokias staigias reguliavimo priemones, pažeidė ne tik teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, bet ir proporcingumo principą. Papildomai nurodė, jog dėl 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo pareiškėjas patiria ir patirs ženklių nuostolių (negautų pajamų), taip pat privalės suderinti visą savo veiklą inter alia apskaitos sistemas, su staiga pakeistu reguliavimu, dėl to patirs didelių išlaidų. Nei 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme, nei Ataskaitoje nėra jokių teiginių, pagrindžiančių 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu nustatytą aukščiausių kainų ribų reguliavimo staigų pakeitimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigė, kad 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 2.3 punkte įtvirtintas reguliavimo priemonių pakeitimas nėra motyvuotas jokiais teiginiais, dėl to pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.
2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 2.3 punkte įtvirtintas balso skambučių užbaigimo aukščiausių kainų ribų reguliavimo piko ir nepiko laiku pakeitimas, pareiškėjo nuomone, negali būti pripažintas techninio pobūdžio klaida, dėl to 2010 m. sausio 8 d. Įsakymas pažeidžia VAĮ 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kadangi 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo galiojimas nebuvo sustabdytas, RRT pažeidė ir VAĮ 35 straipsnio 2 dalį, numatančią, jog „jeigu klaida gali turėti esminės įtakos sprendimo vykdymui, viešojo administravimo subjektas, priėmęs administracinės procedūros sprendimą, sustabdo sprendimo vykdymą iki klaidų ištaisymo“. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, nesilaikė VAĮ 35 taikymo praktikos, suformuotos LVAT procesiniuose sprendimuose (2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1324/2010, 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1938/2008).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat rėmėsi ERĮ nuostatomis (17 str. 6, 8 d.). Teigė, jog Tarnyba, 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 2.3 punkte staiga nustatydama balso skambučių užbaigimo aukščiausių kainų ribų reguliavimo piko ir nepiko laiku pakeitimą, dėl tokio įpareigojimo neatliko jokio rinkos tyrimo, dėl to pažeidė ERĮ 17 straipsnio 8 dalį. Šią išvadą patvirtina Ataskaita, kurioje nėra jokių teiginių, motyvuojančių įpareigojimų pakeitimą.
Pareiškėjas nurodė, kad konstatavus teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei proporcingumo principų pažeidimus, taip pat akivaizdu, jog 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 ir 2.3 punktai pažeidžia ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principus, inter alia proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo principus, taip pat VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, inter alia objektyvumo bei proporcingumo principus bei VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, ERĮ 17 straipsnio 6 dalies imperatyvią nuostatą.
Atsiliepimas
Atsakovas RRT prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 144-158).
Paaiškino, kad Tarnyba balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimą (toliau – ir Tyrimas) atliko neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų ir laikydamasi Rinkos tyrimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-297 (toliau – ir Rinkos tyrimo taisyklės), nustatytos tvarkos. Ataskaita ir rinkos tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad Tarnyba visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino visas aplinkybes.
Nurodė, kad balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinka yra rinka, reguliuojama ex-ante, kadangi yra įtraukta į 2007 m. gruodžio 17 d. EK rekomendaciją 2007/879/EB dėl elektroninių ryšių sektoriaus atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex-ante reguliavimas pagal Europos Tarybos ir Parlamento direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL L 344, 2007 p. 65) (toliau – EK rekomendacija 2007/879/EB). Ex-ante reguliavimas orientuotas į ateitį ir juo siekiama sudaryti sąlygas esamiems ir naujiems rinkos dalyviams lygiais pagrindais įsitvirtinti rinkoje ir sėkmingai konkuruoti su jau esančiais rinkos dalyviais. Taigi ex-ante reguliavimo, vykdomo ERĮ pagrindu, esmė yra užkirsti kelią galimiems pažeidimams, todėl dėl anksčiau minėtų priežasčių ERĮ 17 straipsnyje numatyti įpareigojimai taikomi į ateitį dėl specifinio ex-ante reguliavimo pobūdžio. Iš to išplaukia, kad siekiant nustatyti ūkio subjektui, turinčiam didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, ex-ante įpareigojimus, pakanka pagrįstų prielaidų, kad jis turi galimybių ir motyvų ateityje daryti konkurencijos pažeidimus, t. y. rinkoje esanti situacija leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl galimo ūkio subjekto, turinčio didelę įtaką joje, piktnaudžiavimo pastarąja.
Pastebėjo, kad atitinkamoje balso skambučių užbaigimo individualiame viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje, galima pradėti naudotis ūkio subjekto, pripažinto turinčiu didelę įtaką joje, turima galia, kadangi kiekvienas ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija atitinkamoje balso skambučių užbaigimo individualiame viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje, nes jis šioje rinkoje yra vienintelis pardavėjas. Balso skambučių užbaigimo individualiame viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje tokia situacija susidaro dėl skambučių užbaigimo paslaugos teikimo technologinio pobūdžio, sukuriančio monopolinę padėlį. Operatorius, norėdamas suteikti savo abonentui galimybę susisiekti su kito operatoriaus abonentu, privalo pirkti skambučių užbaigimo paslaugą tik iš to konkretaus operatoriaus dėl skambučių užbaigimo paslaugos pakeitimo negalimumo.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 2005 m. Tarnyba atliko Tyrimą, kurio metu inter alia nustatyta, kad ūkio subjektas palaiko pernelyg aukštas balso skambučių užbaigimo kainas ir taiko kainų spaudimą (angl. price squeeze, margin squeeze), tuo darydamas žalą galutiniams paslaugų gavėjams. Nustatytai problemai spręsti ūkio subjektui 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo 3.4 punkte buvo nustatytas kainų kontrolės įpareigojimas. Pareiškėjui buvo nustatyta pareiga kainas mažinti ne mažiau kaip 20 procentų kas dvylika mėnesių, todėl pareiškėjas savo iniciatyva kainas galėjo mažinti ir daugiau, tam, jog būtų išspręstos 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme identifikuotos konkurencijos problemos. Tarnyba nespėjo pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymą laiku nustatyti ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, skambučių užbaigimo paslaugų kainų. Todėl Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad faktiškai 2007 m. spalio mėn. ji dar nebuvo nustačiusi ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, skambučių užbaigimo paslaugų kainų, bei vadovaudamasi ERĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta Tarnybos teise pačiai nustatyti aukščiausią kainų ribą, 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymu nustatė aukščiausią balso skambučių užbaigimo Tele2 Tinkle ir susijusių priemonių kainų ribą (kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d.). Tarnybos direktoriaus 2009 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1V-727 „Dėl ūkio subjektų UAB „Tele2“, UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „Omnitel“, efektyviai veikiančių konkurencinėse rinkose, balso skambučių užbaigimo atitinkamuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir susijusių priemonių kainų nustatymo“ (toliau – ir 2009 m. birželio 3 d. Įsakymas, BU-LRAIC Įsakymas) Tarnyba apskaičiavo ir nustatė efektyvaus operatoriaus balso skambučių užbaigimo atitinkamuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose kainas (toliau – ir efektyvaus operatoriaus kainos), kurios nebuvo žinomos, priimant 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymą. BU-LRAIC Įsakyme buvo nurodyta jo įsigaliojimo data – 2010 m. sausio 1 d. Tele2 neapskundė BU-LRAIC Įsakymu nustatytų kainų. Tai rodo, jog Tele2 pripažino, kad minėtos kainos apskaičiuotos objektyviai ir atspindi efektyvaus operatoriaus patiriamas sąnaudas. BU-LRAIC Įsakymu apskaičiuotos kainos buvo 4 kartus mažesnės už Tele2 2009 m. I ketvirtį taikytas skambučių užbaigimo Tele2 tinkle kainas. Atsižvelgiant į tai, jog per 2009 m. skambučių užbaigimo Tele2 tinkle kainos nekito, jos visus 2009 m. buvo 4 kartus didesnės nei BU-LRAIC Įsakymu nustatytos kainos. Skambučių užbaigimo Tele2 tinkle kainos sumažėjo 20 proc. tik dėl Tarnybos direktoriaus 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo. Tuo tarpu mažmeninių paslaugų vidutinės kainos nuo 2006 m. pradžios (data, kai faktiškai įsigaliojo Tarnybos 2005 m. sprendimai) mažėjo, ir nuo 2006 m. pradžios buvo parduodamos pigiau nei šių paslaugų sudedamosios dalies – skambučių užbaigimo – kainos. Nepaisant to, kad Ataskaitos 14 paveiksle 2009 m. I ketvirtį buvo parodytas mažmeninių paslaugų kainų didėjimas, mažmeninių paslaugų kainų mažėjimo tendencija išlieka (Ataskaitos 14 paveikslas). Siekdama spręsti galimas konkurencijos problemas kuo greičiau, Tarnyba 2009 m. pakartotinai atliko Tyrimą, kurio metu nustatyta, kad be kitų Ataskaitoje identifikuotų konkurencijos problemų, Tele2, kaip ir konstatuota 2005 m. Tyrime, taiko per aukštas balso skambučių užbaigimo Tele2 tinkle kainas.
Dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei proporcingumo principų atsakovas nurodė, kad Tarnyba yra savarankiška valstybės įstaiga, reguliuojanti elektroninių ryšių veiklą ir įgyvendinanti ERĮ nuostatas bei prižiūrinti jų laikymąsi. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, todėl tokios veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1-4.3 punktuose nustatyto kainų kontrolės įpareigojimo tikslas – spręsti Tyrimo nustatytas konkurencijos problemas (Ataskaitos 3.3.4 skyrius) bei užkirsti kelią ūkio subjektui Tele2 piktnaudžiauti jo turima didele įtaka balso skambučių užbaigimo Tele2 viešajame judriojo telefono ryšio tinkle, rinkoje bei siekti naudos vartotojams, todėl jis yra pagrįstas, atitinkantis Ataskaitoje nustatytų problemų prigimtį, proporcingas ir pateisinamas elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principais ir tikslais dėl priežasčių, nurodytų Ataskaitos 3.3 skyriuje.
Paaiškino, kad Tarnyba pakeitė 2005 m. priimtus sprendimus, nes per 4 metų laikotarpį, t. y. nuo 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo iki 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo priėmimo, situacija rinkoje pasikeitė iš esmės, o Tele2 (taip pat ir UAB „Bitė Lietuva“ bei UAB „Omnitel“) nesiėmė jokių veiksmų (nors galėjo) ištaisyti susiklosčiusią ir Ataskaitoje išsamiai aprašytą padėtį. Todėl Tarnyba, kaip valstybės įstaiga, atsakinga už veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimą ir jos tolesnę plėtrą bei vartotojų gerovę, turėjo imtis atitinkamų veiksmų. Tele2 visiškai nevertino nuo 2005 m. pasikeitusios situacijos ir gynė išimtinai tik savo interesus bei nurodė vien tik savo subjektyvią nuomonę.
Be to, pareiškėjo nurodyta 17 mln. Lt per 2010 m. planuojama negauti pelno suma yra nepagrįsta jokiais faktais bei juos patvirtinančiais įrodymais. Tele2 nurodytas 17 mln. nuostolių dydis laikytinas ne Tele2 negautu pelnu dėl kainų mažinimo, bet Tele2 dėl per didelių skambučių užbaigimo kainų gaunamo antpelnio (pelno, kuris yra didesnis, nei Tarnybos apskaičiuota protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža) sumažėjimu. Tarnyba 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu kaip tik ir siekia apriboti antpelnį, kad per dideliu pelnu negalėtų subsidijuoti konkurenciniu pagrindu teikiamų paslaugų ir tokiu būdu riboti konkurenciją. Tik tuo atveju, jei Tele2 būtų įpareigota teikti paslaugas žemiau sąnaudų, ji galėtų patirti nuostolius. Tarnyba siekė, kad iki to laiko, kol pagal EK rekomendaciją bus suformuotas BU-LRAIC modelis ir įsigalios Tarnybos atskiru teisės aktu nustatytos ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, kainos, būtų: 1) apribotos pareiškėjo galimybės pasinaudoti turima didele įtaka atitinkamoje rinkoje, t. y. nepagrįstai didinti reguliuojamų paslaugų kainas bei 2) sumažinta vis didėjanti konkurencijos problema – didėjantis skirtumas tarp didmeninių ir mažmeninių paslaugų kainų, 3) didinti vartotojų gerovę naudojantis viešojo judriojo telefono ryšio paslaugomis.
Dėl EK rekomendacijoje 2009/396/EB nurodytų pereinamųjų terminų atsakovas paaiškino, kad Tarnyba sprendimą dėl šios rekomendacijos nuostatų įgyvendinimo, nustatydama Tele2 skambučių užbaigimo kainas, atsižvelgė į EK rekomendaciją 2009/396/EB Tele2 naudingiausiu būdu ir atidėjo galutinių apskaičiuotų kainų pritaikymo terminą iki vėliausio galimo rekomendacijoje numatyto termino – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tarnyba nustatė šį pereinamąjį laikotarpį (o ne įpareigojo prilaikyti BU-LRAIC įsakymu apskaičiuotas kainas iš karto), atsižvelgdama į būtinybę užtikrinti, kad vartotojai gautų didžiausią naudą dėl efektyvių sąnaudomis pagrįstų skambučių užbaigimo tarifų bei suteikti Tele2 galimybę atitinkamai pritaikyti savo verslo planus. EK rekomendacijoje 2009/396/EB yra nustatyta, jog kainos, apskaičiuotos pagal EK rekomendacijos reikalavimus, turi būti pasiektos iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tai yra galutinis terminas, o ne kintantis 3,5 metų terminas. Jį būtina išlaikyti įgyvendinant rekomendaciją. Tai reiškia, jog kuo vėliau bus pradėta įgyvendinti EK rekomendacija, tuo pereinamasis laikotarpis bus trumpesnis. 3,5 metų pereinamasis laikotarpis buvo galimas tik tuo atveju, jei Tarnyba jau 2009 m. gegužės mėnesį būtų priėmusi sprendimus dėl kainų keitimo. Skundžiamu įsakymu yra nustatytas 3 metų pereinamasis laikotarpis įgyvendinti EK rekomendacijoje 2009/396/EB, bet ne 7 kalendorinių dienų laikotarpis, kaip klaidingai skunde teigia pareiškėjas.
Dėl Tele2 informavimo apie kainų reguliavimą atsakovas nurodė, kad Tele2 apie numatomą kainų mažinimą žinojo jau 2009 m. birželio mėn. priėmus BU-LRAIC įsakymą, kuriuo buvo nustatytos efektyviai skambučių užbaigimo viešojo judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje veikiančio operatoriaus kainos. Tele2 BU-LRAIC įsakymo neapskundė, vadinasi, su nustatytomis kainomis sutiko. Tarnyba, parengusi 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projektą, dėl jo nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. lapkričio 29 d. vykdė viešą konsultaciją. Tele2, įskaitant ir kitus rinkos dalyvius, apie 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projekto viešą paskelbimą buvo papildomai pranešta Tarnybos 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr.(43.2)1B-5524 (toliau – ir 2009 m. rugsėjo 28 d. Raštas) (III t., b. l. 14-15). Viešos konsultacijos metu paskelbtame projekte buvo nustatytos kainos, analogiškos 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkte nustatytoms kainoms. Tai reiškia, jog jau nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. Tele2 žinojo apie Tarnybos numatomą konkretų atitinkamuose skambučių užbaigimo viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose kainų reguliavimą bei periodiškumą, kuriuo remiantis bus pasiektos BU-LRAIC įsakyme nustatytos kainos. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme numatyti jo įsigaliojimo terminai yra pakankami, kad Tele2 galėtų tinkamai bei laiku peržiūrėti savo kasdienines operacijas bei įgyvendinti nustatytus įpareigojimus.
Dėl santykio tarp skambučių užbaigimo viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose atsakovas paaiškino, kad įvertinusi EK rekomendacijoje 2009/396/EB įvardintą viešojo fiksuoto – judriojo telefono ryšio subsidijavimo problemą, Tarnyba nustatė, jog skambučių užbaigimo viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose kainų santykis būtent ir parodo šios subsidijos mastą. Tarnybos apskaičiuotų ir patvirtintų skambučių užbaigimo viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose kainų, kurias konkurencinėje rinkoje taikytų efektyvus ūkio subjektas, santykis turėtų būti 1,71. Atsižvelgdama į tai, jog priimant 2005 m. sprendimus dėl skambučių užbaigimo viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose ir skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose kainų, nebuvo nustatyta viešojo fiksuoto – judriojo telefono ryšio subsidijavimo problema ir detaliau nebuvo nagrinėjamas kainų tarpusavio santykis, nuspręsta iš pradžių atstatyti kainų santykį, buvusį iki kainų reguliavimo pradžios, o vėliau jį laipsniškai mažinti iki bus pasiektas BU-LRAIC įsakymu apskaičiuotas lygis. Pareiškėjo skundo 2.5.2 ir 2.5.3 punktuose pateikti argumentai nėra 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo reguliavimo dalykas, nes Tele2 teiginiai yra susiję su skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose kainų kontrolės įpareigojimo pagrindimu ir kainų keitimo mechanizmo nustatymu, bet ne su Tele2 kainų reguliavimu. Tai nėra šios bylos dalykas.
Dėl argumentų, kad 2,67 ir 1,71 kainų santykis leis pasiekti ERĮ numatytus tikslus atsakovas paaiškino, kad tiek 2,67, tiek 1,71 yra išvestiniai dydžiai, kurie yra apskaičiuoti remiantis informacija apie kainas, o šių santykių apskaičiavimo principai yra aprašyti Ataskaitos projekto, pateikto viešai konsultacijai, ir Ataskaitos 3 priede. Iš Tele2 viešosios konsultacijos dėl Ataskaitos projekto metu pateiktos informacijos (2009 m. lapkričio 27 d. Raštas) matyti, jog Tele2 iš esmės neprieštarauja kainų mažinimui ir EK rekomendacijos įgyvendinimui iki 2012 m. pabaigos bei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkto lentelės 5 stulpelyje nurodytų kainų pasiekimui iki 2012 m. pabaigos. Vadinasi, Tele2 iš esmės neginčija siektinų kainų ir dėl šių kainų gaunamo 1,71 santykio.
Dėl 2,67 santykio pasiekimo per 7 kalendorines dienas atsakovas paaiškino, kad 2,67 santykio apskaičiavimas ir konkrečių kainų nustatymo pagrindimas buvo pateiktas Ataskaitoje. Tele2 savo skunde apsiriboja tik vieno laikotarpio – 2010 m. – nagrinėjimu, kai tuo tarpu Tele2 kainų reguliavimas nesibaigs 2010 m. gruodžio 31 d. Iš Tele2 pastabų viešai konsultacijai matyti, jog pati Tele2 yra linkusi peržiūrėti savo veiklos planus, o taip pat supranta būtinybę pakeisti savo dėl Tarybos 2005 m. priimtų sprendimų suformuotus lūkesčius.
Dėl užtikrinimo gauti protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą,skatinti efektyvią ir ilgalaikę konkurenciją bei didinti vartotojų naudą Tarnyba nurodė, kad Ataskaitos 3.3.6 skyriaus „Kainų kontrolės įpareigojimas“ poskyryje ir Ataskaitos 3 priede pateikta informacija aiškiai parodo, kad taikant numatytą kainų kontrolės įpareigojimą, ūkio subjektui bus užtikrinama teisė gauti protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, o taip pat nurodoma, kokį poveikį operatoriams ir vartotojams darys numatytas kainų mažinimas. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkto lentelės 5 stulpelyje ir Ataskaitos 6 lentelės 5 stulpelyje nurodytos kainos buvo patvirtintos BU-LRAIC įsakymu. Šios kainos atspindi operatoriaus, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, sąnaudas, apskaičiuotas pagal BU-LRAIC modelį. Nustatant kainas, taip pat buvo atsižvelgta į operatoriaus teisę gauti investicijų grąžą, ir tai žino pati Tele2, nes ji pati teikė pastabas priimant minėtą teisės aktą bei aktyviai dalyvavo kainų nustatymo procese. Kitos 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme ir Ataskaitos 6 lentelėje nurodytos kainos yra didesnės nei Tarnybos apskaičiuotos sąnaudos (įskaitant investicijų grąžą) ir rodo, jog 2010 ir 2011 m. Tele2 padengs ne tik efektyviai patiriamas sąnaudas, bet gaus ir antpelnį. Gaudamas antpelnį, operatorius gali subsidijuoti mažmeninėje rinkoje teikiamas paslaugas ir jas teikti netgi žemesnėmis kainomis nei sąnaudos. Tokia situacija ilgainiui iškreipia konkurenciją, stabdo kitų operatorių paskatas investuoti į tinklus ir skatina rinkos koncentracijos procesus. Operatoriai, patirdami dideles sąnaudas dėl kitų operatorių taikomų didelių skambučių užbaigimo kainų, savo abonentams negali pasiūlyti konkurencingų paslaugų ir ilgainiui yra išstumiami iš rinkos. Mažėjanti konkurencija neigiamai atsilieps vartotojų gerovei, nes mažės paslaugų teikėjų pasirinkimas, didės paslaugų teikėjų koncentracija, atsiras didesnė galimybė operatoriams pasinaudoti savo padėtimi ir padidinti paslaugų kainas. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu siekiama išvengti žalos galutiniams paslaugų gavėjams, apribojant pareiškėjo galimybes pasinaudoti turima didele įtaka rinkoje ir nepagristai didinti arba išlaikyti nepagrįstai dideles reguliuojamų paslaugu kainas bei tokiu būdu varžyti konkurenciją, teikiant mažmenines paslaugas.
Dėl reikalavimų individualiam administraciniam aktui atsakovas paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas nepažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei proporcingumo principų, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais ir faktinėmis aplinkybėmis) ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas ir neprieštarauja ERĮ, kadangi buvo priimtas laikantis jame numatytos tvarkos ir sąlygų.
Paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu Tarnyba pakeitė anksčiau galiojusį aukščiausių kainų ribų piko ir nepiko laiku reguliavimą, kuris buvo nustatytas 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymu. BU-LRAIC įsakymo 2.2 punkte yra nustatyta, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2010 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymas neteko galios nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo priėmimas 2010 m. sausio 8 d. negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo galiojimui. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkto įpareigojime nurodytos nuo 2012 m. sausio 1 d. taikytinos kainos yra nustatytos BU-LRAIC įsakyme. BU-LRAIC įsakyme aiškiai yra įtvirtinta, kad piko laikas yra nuo 8.00 iki 20.00 val, darbo dienomis, o nepiko laikas nuo 20.00 iki 8.00 val., darbo dienomis, visą parą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. identiška formuluotė nurodoma ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme. Tarnyba nustatyta tvarka ir sąlygomis konsultavosi su rinkos dalyviais, taip pat ir su UAB „Tele2“, dėl BU-LRAIC įsakymo projekto. Apie viešosios konsultacijos paskelbimą UAB „Tele2“ buvo informuota Tarnybos 2009 m. vasario 3 d. raštu Nr. (24.11) 1B-422 „Dėl viešosios konsultacijos dėl judriojo ryšio BU-LRAIC modelio rezultatų“ (toliau – ir 2009 m. vasario 3 d. Raštas) (IV t., b. l. 51-52). 2009 m. balandžio 9 d. įvyko viešas UAB „Tele2“, UAB „Omnitel“ ir UAB „Bitė Lietuva“ pateiktų pastabų aptarimas, tačiau nei teikdama pastabas, nei jų viešo aptarimo metu UAB „Tele2“ nepateikė jokių prieštaravimų dėl BU-LRAIC įsakymo projekte numatomo piko ir nepiko laiko skirstymo. UAB „Tele2“ jau nuo 2009 m. vasario 3 d. žinojo apie Tarnybos numatomą dėl piko ir nepiko laiko reguliavimą bei skirstymą ir tokiam skirstymui neprieštaravo. BU-LRAIC įsakyme toks piko ir nepiko laiko reguliavimas buvo nustatytas siekiant suderinti piko ir nepiko laiko skirstymą su mažmeninėje kainodaroje bei skambučių užbaigimo viešuosiuose fiksuoto telefono ryšio tinkluose taikomu piko ir nepiko laiko skirstymu ir užtikrinti harmonizuotą balso skambučių užbaigimo kainų reguliavimą.
2010 m. sausio 8 d. Įsakyme nurodomas piko ir ne piko laikas yra analogiškas kaip ir BU-LRAIC įsakyme, todėl pareiškėjas jau nuo 2009 m. birželio mėnesio, kai šis įsakymas buvo oficialiai paskelbtas leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“, žinojo apie numatomus piko ir nepiko laiko skirstymo pakeitimus nuo 2010 m. sausio 1 d. ir turėjo daugiau nei pusę metų atlikti atitinkamų savo sistemų pakeitimus ir peržiūrėti savo verslo planus. Tiek Ataskaitos projekte (78 psl.), tiek 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projekte (4.2.1 punktas), kurie buvo pateikti UAB „Tele2“ kartu su Tarnybos 2009 m. rugsėjo 28 d. Raštu, taip pat yra aiškiai nurodyta, kad piko laikas yra nuo 8.00 iki 20.00 val., darbo dienomis, o nepiko laikas nuo 20.00 iki 8.00 val, darbo dienomis, visą parą poilsio ir švenčių dienomis. Dėl šių projektų Tarnyba taip pat vykdė viešąją konsultaciją, apie 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projekto viešą paskelbimą buvo papildomai pranešta minėtu Tarnybos 2009 m. rugsėjo 28 d. Raštu. Pareiškėjas 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte teikė pastabas, tačiau jokių pastabų ar prieštaravimų dėl piko ir nepiko laiko skirstymo nepateikė. 2009 m. gruodžio 24 d Įsakyme pateiktos išvados ir nustatyti įpareigojimai remiasi rinkos tyrimo metu nustatytais ir Ataskaitoje užfiksuotais duomenimis bei išvadomis, todėl negali jiems prieštarauti. Ataskaita įrodo, kad 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme nurodyti piko ir nepiko laiko sąvokų paaiškinimai atitinka įsakymu nustatytų piko ir nepiko laiko sąvokų esmę. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkte pateiktos lentelės 2.1 ir 2.2 eilutėse esančių žymėjimų „*“ ir „**“ buvimas įrodo atitinkamų paaiškinimų, kas laikytina piko ir nepiko laiku, būtinumą, o tai tik dar kartą įrodo, kad tik dėl korektūros (techninės spausdinimo) klaidos atitinkami piko ir ne piko laiko skirstymo paaiškinimai, pateikti 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo pagrindą sudarančioje Ataskaitoje, nebuvo nurodyti 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme. 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu buvo tik ištaisytos 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo korektūros (techninės spausdinimo) klaidos, nenustatant naujo ir nekeičiant jau nustatyto reguliavimo.
Paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas nėra administracinės procedūros sprendimas, todėl teigti, kad taisant 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme nustatytas korektūros (technines spausdinimo) klaidas Tarnyba privalėjo vadovautis VAĮ 35 straipsnio nuostatomis dėl administracinės procedūros sprendimų klaidų ištaisymo, nėra jokio teisinio pagrindo. 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis ERĮ, o ne VAĮ 35 straipsnio nuostatomis. 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo teisinis pagrindas yra nurodytas įsakymo preambulėje, t. y. ERĮ 7 straipsnio 6 dalies 7 punktas, o priėmimo motyvai aiškiai išdėstyti 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 punkte, taigi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba prieš pakeisdama UAB „Tele2“ nustatytą kainų kontrolės įpareigojimą neatliko jokio rinkos tyrimo ir dėl to pažeidė ERĮ 17 straipsnio 8 dalį, yra visiškai nepagrįstas. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas, kurio korektūros (techninės spausdinimo) klaidos yra atitaisomos 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 2.3 punktu, remiasi Ataskaita, kurioje visapusiškai ir išsamiai yra išdėstyti visų atliktų Rinkos tyrimo etapų metu nustatyti rezultatai, motyvuoti ir objektyviais rinkos tyrimo metu nustatytais duomenimis bei teisės normomis pagristi UAB „Tele2“, kaip didelę įtaką atitinkamoje Rinkoje turinčiam ūkio subjektui, nustatyti įpareigojimai, tarp jų ir kainų kontrolės įpareigojimas, kurio sudėtinė ir neatskiriama dalis yra ir balso skambučių užbaigimo kainų reguliavimas piko ir nepiko laiku.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Omnitel“ atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas ( IV t., b. l. 86-96).
Paaiškino, kad Tele2 skunde nurodomos sumos bei teiginiai apie neatsiperkančias / sumažėjusias investicijas nėra pagrįsti skaičiavimais ir skaičiavimus pagrindžiančiais įrodymais. Net jei teiginys dėl 17 mln. litų pelno netekimo būtų pagrįstas, Tele2 pateikiami argumentai dėl prognozuojamo 17 mln. litų pelno netekimo savaime nepagrindžia Tele2 argumentų dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Lūkestis gauti didesnį pelną dėl per aukštų kainų taikymo (net jeigu tokį lūkestį Tele2 turėjo) negali būti laikomas teisėtu. Tele2 skundo 1.2.1-1.2.3 punktuose nurodomi kainų pasikeitimo (sumažėjimo) procentiniai dydžiai yra santykiniai ir nepalyginami. Skunde nurodomus kainos sumažėjimo procentinius dydžius (nuo 30 iki 44 procentų) Tele2 apskaičiuoja lygindama konkretaus laikotarpio kainą ir to laikotarpio kainos sumažėjimą. Tele2 skaičiavimai ir išvados yra neobjektyvūs. Kadangi ankstesniais laikotarpiais Tele2 taikoma skambučių užbaigimo paslaugos kaina buvo didesnė, tai ir procentinis tokio sumažinimo dydis buvo santykinai mažesnis. Tačiau piniginė tokios kainos sumažinimo išraiška bei jos sąlygojamas ekonominis poveikis Tele2 turėjo būti didesnis nei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme reglamentuoto kainų sumažėjimo. Tele2 skunde deklaruojamas „20 procentų“ kriterijus ar riba savaime nieko nepasako apie realų kainos sumažinimo ekonominį poveikį. Paaiškino, kad nei 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme, nei 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakyme nėra nurodoma, jog RRT įsipareigoja nenustatyti kainų kontrolės įpareigojimo, mažinančio skambučių užbaigimo paslaugos kainas ne daugiau kaip 20 proc. Priešingai – tiek 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme įtvirtinta teisinio reguliavimo logika, tiek ir šio įsakymo 3.4.1 punkto formuluotė suponuoja, jog Tele2 skunde nurodomas „20 proc.“ kriterijus yra ne maksimali (aukštutinė), bet minimali (žemutinė) kainos sumažinimo riba. Paaiškino, kad konkurencijos problemos, įskaitant ir per aukštas skambučių užbaigimo kainas Tele2 tinkle, buvo identifikuotos dar 2005 m. Pati nesiimdama priemonių identifikuotoms konkurencijos problemoms spręsti, Tele2 paliko šių problemų sprendimą RRT diskrecijai. Tokios situacijos kontekste Tele2 lūkesčiai, jog RRT nespręs atitinkamų konkurencijos problemų, arba išspręs jas tokiomis priemonėmis, kurios būtų suderinamos su atitinkamų problemų nesprendusios Tele2 planais, negali būti nei teisėti, nei racionalūs. Skundžiamu teisės aktu yra siekiama sumažinti Tele2 kainą iki RRT apskaičiuoto ir 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu patvirtintų efektyvaus operatoriaus kainų lygio. RRT, apskaičiuodama efektyvaus operatoriaus kainas, atsižvelgė inter alia ir į poreikį užtikrinti investicijų grąžą bei protingo dydžio pelną. Tai reiškia, jog net ir įvykdžius RRT nustatytus kainų mažinimo įpareigojimus, efektyviai veikiantis operatorius turėtų išlaikyti veiklos pelningumą bei gauti pagristą investicijų grąžą.
UAB „Omnitel“ nesutiko, kad buvo pažeistas proporcingumo principas. Paaiškino, jog įpareigojimai, įskaitant įpareigojimą sumažinti kainas, buvo nustatyti sprendžiant konkrečias konkurencijos problemas, kurios yra įvardintos skundžiamame teisės akte ir detaliau pagrįstos RRT Ataskaitoje. Konkurencijos problemų buvimas suponuoja, jog Tele2, kaip didelę įtaką rinkoje turinčio ūkio subjekto, kainodara gali turėti neigiamos įtakos kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti atitinkamoje rinkoje, o netiesiogiai – ir vartotojams. Dėl šios priežasties, ilgesnių pereinamųjų laikotarpių nustatymas ar esamos situacijos didmeninėse skambučių užbaigimo rinkose palaikymas sąlygotų ilgesnį konkurencijos tarp operatorių iškraipymo laikotarpį, todėl nukentėtų ir galutiniai paslaugų gavėjai. Visas Tele2 skambučių užbaigimo paslaugos kainų reguliavimo procesas aprėpia laikotarpį nuo 2005 m. iki 2012 m. pabaigos. Toks laikotarpis yra pakankamas įvertinti galimas reguliavimo pasekmes ir prie jų prisitaikyti. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme nurodytas pereinamasis laikotarpis ir jo pabaiga sutampa su EK rekomendacijos 11 punkte įtvirtintu 2012 m. gruodžio 31 d. terminu. Apie ketinamus nustatyti atitinkamus įpareigojimus RRT taip pat buvo informavusi EK. Pastaroji neatitikimo ar prieštaravimo jos rekomendacijoje nurodytiems terminams neįžvelgė. Apie numatomą kainų mažinimą Tele2 sužinojo ne po skundžiamo teisės akto įsigaliojimo, bet daug anksčiau – dar 2005 m. Konkretus efektyvaus operatoriaus kainų lygis, iki kurio turės būti sumažintos Tele2 kainos, buvo patvirtintas 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu. Be to, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projektas, prieš jį priimant, buvo pateiktas viešai konsultacijai laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. lapkričio 29 d. Tele2 dalyvavo šiose konsultacijose.
Teigė, kad Ataskaitoje (75-76 psl.) yra pateikti argumentai, paaiškinantys, kodėl RRT atsižvelgė į santykį tarp Tele2 skambučių užbaigimo paslaugos kainos bei viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle taikomos skambučių užbaigimo paslaugos kainos. Tai, kad reguliavimo ir kainų mažinimo procesas fiksuoto telefono ryšio rinkoje vyko intensyviau (skundo 2.5.1 punktas), savaime nereiškia, jog RRT privalo ignoruoti dėl skirtingo kainų mažinimo proceso intensyvumo kilusias konkurencijos problemas. RRT nustatytas kainų įpareigojimas iš esmės yra grindžiamas 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu patvirtintu efektyvaus operatoriaus kainų lygiu. Pastarasis kainų lygis buvo apskaičiuotas atsižvelgiant būtent į judriojo ryšio operatoriaus veiklos specifiką. Kitaip tariant, įgyvendinus galiojantį teisinį reglamentavimą, skirtumas tarp judriojo ir fiksuoto telefono ryšio operatorių teikiamų skambučiu užbaigimo paslaugų kainų buvo įvardintas kaip konkurencijos problema, kuri turėtų būti sprendžiama RRT įpareigojimais. Nors teoriškai, RRT galėjo nustatyti ir kitokius kainų reguliavimo (mažinimo) laikotarpius ar kitokias atitinkamų laikotarpių kainas, skundžiamame 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme nustatytų įpareigojimų pagrindimas nėra akivaizdžiai neprotingas ar pagrįstas neteisingais skaičiavimais. Taigi RRT, parinkdama būtent tokį reguliavimą, neperžengė savo diskrecijos ribų.
Dėl teisinio apibrėžtumo, teisinio tikrumo principų ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo (2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2-4.3 p.) nebuvimo UAB „Omnitel“ nurodė, kad Tele2 nepaaiškina, kuo pasireiškia tariamas 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2 ir 4.3 punktų neaiškumas. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo nuostatas pagrindžia Ataskaita. Be to, skundžiamas įsakymas buvo priimtas po viešos konsultacijos. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2 ir 4.3 punktų pagrindu RRT pasilieka diskreciją veikti atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurių buvimas paaiškės ateityje. Tai savaime nereiškia, jog reguliavimas nėra aiškus.
Sutiko su atsakovo nuomone, jog sąvokų „piko laikas“ ir „nepiko laikas“ paaiškinimo nebuvimas yra ne RRT kaip teisės akto leidėjo sąmoningas ketinimas, bet techninės klaidos rezultatas.
Nepritarė Tele2 teiginiui, jog 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu keičiamas iki tol galiojęs 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymu nustatytas teisinis reguliavimas yra neteisingas iš esmės. 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo 4.4 punkte buvo nustatytas šio įsakymo galiojimo terminas. Atitinkamos kainos buvo nustatytos 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu. Šiame įsakyme įtvirtintas piko ir nepiko laiko reglamentavimas atitinka ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo nuostatas. Tele2 negalėjo nežinoti, kaip piko ir nepiko laikas apibrėžiamas 2009 m. birželio 3 d. Įsakyme, taip pat negalėjo nežinoti, jog RRT ketino analogišką apibrėžimą pakartoti ir 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme. Todėl nei teisėti Tele2 lūkesčiai, nei teisinis tikrumas techninio pobūdžio korektūros klaidos ištaisymu negalėjo būti pažeisti.
Dėl skundo papildymo nurodė, kad jis turi būti vertinamas kaip naujas skundas. Už papildomą skundą Tele2 žyminio mokesčio nemokėjo. UAB „Omnitel“ laikosi pozicijos, jog šis skundas yra paduotas su trūkumais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bitė Lietuva“ atsiliepime į skundą (IV t., b. l. 102-105) prašė atmesti pareiškėjo skundą. Paaiškino, kad didžiausią tinklų sujungimo mokesčių dalį surenkantis operatorius subsidijuoja savo vartotojus. Tokiu atveju naudą gauna tik to operatoriaus vartotojai. Sumažinus tinklų sujungimo mokesčius, naudą gauna visų operatorių vartotojai. Skambučių užbaigimo įkainių sumažinimas sudarytų geresnes konkurencines sąlygas ir kitiems judriojo ryšio operatoriams. Aukšti tinklų sujungimo mokesčiai yra didelis barjeras sėkmingai įeiti į mažmeninę rinką – tinklų sujungimo kainos neleidžia naujiems rinkos dalyviams pasiūlyti mažmeninių paslaugų konkurencinga kaina. Skundžiami įsakymai neturėtų būti panaikinti, nes nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (tV t. , b. l. 133-141).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nei atsakovo veikla, nei priimti teisės aktai neleido pareiškėjui tikėtis kitokio rezultato, nei kad skundžiamame įsakyme įtvirtintas kainų mažinimo modelis. Pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių ir tikrumo, kad balso skambučių užbaigimo kainos nebus mažinamos.
Pirmas įspėjimas, kad balso skambučio užbaigimo paslaugos kainos bus mažinamos, yra 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo 3.4.1 punkte numatytas įpareigojimas pareiškėjui – užtikrinti, kad skambučių užbaigimo kaina neviršytų Tarnybos nustatytos efektyviai veikiančio subjekto kainos. Kainos mažinimo periodas tuo atveju, kai kaina 20 procentų didesnė, buvo nustatytas kaip mažinimas, pradedamas po 48 mėnesių ir atliekamas kas dvylika mėnesių, kainą sumažinant ne mažiau kaip po 20 procentų. Būsimas kainų mažinimas pareiškėjui buvo daugiau nei akivaizdus. Nors efektyvaus operatoriaus kainos buvo paskelbtos tik priėmus 2009 m. birželio 3 d. Įsakymą, tačiau faktas, kad šiuo įsakymu patvirtintos daugiau nei 4 kartus mažesnės kainos (Ataskaitos 67 psl.) nei pareiškėjo, kurioms esant galima dirbti efektyviai ir gauti pelną, rodo, kad ūkine veikla besiverčiantis ir savo produkcijos pelno ir sąnaudų santykį žinantis pareiškėjas galėjo numatyti, jog efektyvaus operatoriaus kainos bus gerokai mažesnės nei jo taikomas balso skambučio paslaugos užbaigimo mokestis. 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme nėra nurodyta, kas įvyks, jei efektyvaus operatoriaus kainos nebus patvirtintos per 24 mėnesius. Taip asmenys pakliūna į nepakankamai aiškiai apibrėžtą teisinę situaciją, kai tiksliai nėra žinomos verslui įtaką darančios administracinės taisyklės. Tačiau, teismo vertinimu, toks padėties neapibrėžtumas nėra teisėto lūkesčio pagrindas. Pagrindinis teisėtų lūkesčių kilmės šaltinis – galiojantys teisės aktai, kurių pagrindu asmuo susiformuoja įsitikinimą, kad jo interesas, jam veikiant teisės aktų numatytu būdu, bus įgyvendinamas. Teismo nuomone, vertindamas 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme numatytą reguliavimą, pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. jam nereikės sumažinti kainų ne mažiau kaip 20 procentų, o 2008 m. rugsėjo 28 d. – dar nemažiau kaip 20 procentų. Šiuo įsakymu aukščiausios kainos buvo sumažintos 20 procentų, ir taip dar kartą buvo primintas artėjantis kainų mažinimas. Jeigu atsakovas būtų sugebėjęs apskaičiuoti BU-LRAIC kainas iki 2007 m. rugsėjo 28 d., tai 2009 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas būtų turėjęs kainas sumažinti ne mažiau kaip 60 procentų, o nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. – ne mažiau kaip 80 procentų. Tuo tarpu skundžiamu įsakymu kainos sumažintos tik 37 procentais. 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme numatyta, kad 20 procentų yra minimalus dydis, tačiau gali būti taikomas ir didesnis dydis.
Žemesnės instancijos teismas
2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo priėmimas gali būti vertinamas kaip tarpinis susidariusios situacijos, kai nustatytu terminu nepavyko patvirtinti efektyvaus operatoriaus kainų, sprendimas, o ne administraciniu aktu, leidžiančiu manyti, jog 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymu numatytas būsimas kainų mažinimas neįvyks, ar jo mastas nebus toks didelis. Strateginis atsakovo tikslas buvo suformuluotas 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme ir pareiškėjas neturėjo kitų įspėjimų, galinčių rodyti šio tikslo pasikeitimą.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad skundžiamu Tarnybos įsakymu nustatytas terminas, per kurį reikės pasiekti efektyvaus operatoriaus kainas yra tokio pat ilgumo kaip ir nustatytas EK rekomendacijoje 2009/396/EB (iki 2012 m. gruodžio 31 d.).
Pareiškėjo argumentas, jog jam buvo nustatytas tik 4 darbo dienų terminas, teismo vertinimu, taip pat nėra pagrįstas. Tai, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie ne mažiau kaip 20 procentų mažėsiančias kainas, buvo konstatuota pirmiau. Beveik metus iki 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo priėmimo vyko efektyvaus operatoriaus kainų apskaičiavimo pristatymas ir nagrinėjimas. Tarnyba 2009 m. vasario 5 d. raštu Nr. (24.11)1B-465 (toliau – ir 2009 m. vasario 5 d. Raštas) suinteresuotiems rinkos dalyviams (išsiųsta ir pareiškėjui) pranešė, kad visus kviečia į BU-LRAIC modelio pristatymą (IV t., b. l. 49-50). Tarnyba 2009 m. vasario 3 d. Raštu paskelbė viešas konsultacijas dėl judriojo ryšio BU-LRAIC modelio rezultatų. Kaip nurodyta šiame rašte, BU-LRAIC modelis buvo paskelbtas interneto tinklalapyje www.rrt.lt. Taigi, jau nuo 2009 metų pradžios pareiškėjui buvo žinoma apie ne mažesnį nei 20 procentų, o prognozuotinai didesnį (įvertinant pareiškėjo galimybę suprasti, kad jo taikomos kainos daugiau nei 4 kartus didesnės nei efektyvaus operatoriaus) kainos sumažėjimą, nes nustatytos BU-LRAIC kainos esmingai skyrėsi nuo tuo metu buvusiųjų. Nors pats faktas, kad pareiškėjas tikslų kainos mažėjimo dydį sužinojo likus tik 4 darbo dienoms iki jo taikymo, pažeidžia pareiškėjo teises iš anksto sužinoti jo vykdomai ūkinei veiklai taikomus suvaržymus ir turėti pakankamai laiko pritaikyti ūkinės veiklos planus prie naujų aplinkybių, tačiau šis pažeidimas negali turėti įtakos skundžiamo administracinio sprendimo galiojimui. Tokia išvada daroma dėl to, kad pareiškėjas turėjo pagrindo tikėtis ne mažesnio nei 20 procentų kainos sumažinimo. Pareiškėjas apskritai neginčijo atsakovo teisės mažinti kainas, taip pat neginčijo ir 2009 m. birželio 3 d. Įsakymo, taip sutikdamas su tuo, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. didesnės nei BU-LRAIC įsakymu patvirtintos kainos negalės būti taikomos. Iš esmės pareiškėjas klausimą kelia dėl atskirais laikotarpiais iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikomo kainos mažinimo procento, todėl proporcingumo principo pažeidimas analizuojamas tik pereinamojo laikotarpio trukmės aspektu. Dėl išdėstytų argumentų teismas nelaikė kainų mažinimo proceso nustatymo galimo pareiškėjui numatyti ar teisės aktais numatyto reguliavimo pakeitimu ir dėl to atmeta argumentus dėl nepakankamo sprendimo motyvavimo. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu kainos mažinamos iš esmės proporcingai (37, 30 ir 44 procentais), todėl sumažinimo 37 procentais negalima laikyti staigiu ir nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nesutiko, kad dėl pasikeitusio reguliavimo buvo pažeisti pareiškėjo ūkiniai interesai, nes jis negalėjo pritaikyti ūkinės veiklos planų. Visuomeniškai svarbus interesas yra ūkio vystymas ir skatinimas. Pagrindinė žmonių ūkinę veiklą skatinanti priežastis yra pelno gavimas. Efektyvaus operatoriaus kainoje yra įskaičiuota protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža. Protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža yra pakankamas stimulas verslui vystyti. Taigi visuomenės ginama ir saugoma gali būti asmens teisė į protingo dydžio pelną. Tai, kad pareiškėjas gali prarasti antpelnį negali būti ginama remiantis Konstitucijoje įtvirtintais principais.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad priimdamas 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punktą, atsakovas nepažeidė teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei proporcingumo principų.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2-4.3 punktai neatitinka teisinio apibrėžtumo ir teisinio tikrumo principų bei VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nurodo vienintelį akto trūkumą – pareiškėjo pareigų priklausymo nuo iš anksto nežinomų aplinkybių nustatymą. Iš 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2 ir 4.3 punktų redakcijos matyti, kad įvedama aplinkybė, galinti pakeisti kainos dydį, kuris šiuo metu yra nustatytas administraciniuose aktuose, t. y. jeigu Tarnyba priims įsakymą dėl individualių pareiškėjo kainų, tai bus taikomas būsimame įsakyme nustatytas kainų dydis. Esant tokiam reguliavimui, teismo vertinimu, negalima teigti, kad pareiškėjui būsima kaina nežinoma apskritai, jam nėra žinoma tik tai, ar kaina nebus pakeista. Šiuo metu iki 2012 m. gruodžio 31 d. liko daugiau nei 2,5 metų – pakankamas periodas sąlygai įvykdyti. Be to, nėra pagrindo manyti, kad konkrečiai pareiškėjui nustatyta kaina galėtų esmingai skirtis nuo BU-LRAIC įsakymu nustatytos efektyvaus operatoriaus kainos, todėl 4.2-4.3 punktuose numatytas reguliavimas nelaikomas pažeidžiančiu aukštesnės galios teisės aktus, kad būtų galima sprendimo dalį naikinti taikant ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjui nepateikus naujų argumentų, atsižvelgdamas į jau pateiktą argumentaciją, pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog 4.1-4.3 punktai pažeidžia ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principus, taip pat VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, ERĮ 17 straipsnio 6 dalies imperatyvią nuostatą.
Dėl 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo Vilniaus apygardos administracinis teismas pritarė atsakovo nuomonei, jog 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo 4.4 punkte nurodyta, kad įsakymas galioja iki tol, kol įsigalios Tarnybos nustatytos efektyvaus operatoriaus kainos. Tai reiškia, kad šis įsakymas nustojo galioti kartu su juo patvirtinta lentele. BU-LRAIC įsakymas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Šio įsakymo 1 punktu patvirtintoje lentelėje buvo nustatytas toks pat piko laikas, kaip ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme. Atsižvelgiant į tai, minėtas įsakymas nelaikytinas nauju administraciniu aktu, kuriuo buvo nustatytos skirtingos nei ankstesniuose aktuose taisyklės. Tai, kad piko laikas 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme bus nustatytas taip, kaip nurodyta 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme, pareiškėjui buvo žinoma iš anksto. Tai rodo pareiškėjo 2009 m. lapkričio 27 d. Raštas. Šiame dokumente pareiškėjas pateikia jam žinomą lentelę iš atsakovo pateikto projekto, kurioje piko laikas nurodytas taip pat kaip 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme.
III.
Pareiškėjas UAB „Tele2“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), bei netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) (IV t., b. l. 144-153).
Pareiškėjas pateikia savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.
Papildomai teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Visų pirma, nesutinka su tuo, kad nei atsakovo veikla, nei priimti teisės aktai neleido pareiškėjui tikėtis kitokio rezultato nei skundžiamame įsakyme įtvirtintas kainų mažinimo modelis (pirmosios instancijos teismo sprendimo 14 lapas, 5 pastraipa). Pareiškėjo nuomone, šis motyvas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, neištyrė bei neaptarė pareiškėjo skundo argumento, nurodyto 1.6.2.2. skundo pastraipoje. Šio argumento neištyrimas, pareiškėjo manymu, yra procesinių teisės normų – ABTĮ 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto – pažeidimas, dėl kurio buvo neteisingai išspręsta byla, kadangi jį įvertinus, ištyrus bei aptarus, akivaizdžiai galėjo pasikeisti bylos baigtis. Be to, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu, teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimu, priimtu byloje Ruiz Toria prieš Ispaniją, 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, priimtu byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pripažino buvus pažeistą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį, kai nacionaliniai teismai atsisakė pagrįsti, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus, galėjusius turėti reikšmės teismo sprendimui bei nulemti bylos baigtį.
Antra, nesutinka su tuo, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių ir tikrumo, jog balso skambučių užbaigimo paslaugos kainos nebus mažinamos (pirmosios instancijos teismo sprendimo 14 lapas, 5 pastraipa, 15 lapas, 1 pastraipa). Šiuo klausimu pareiškėjas remiasi skundo pirmosios instancijos teismui 2.6 pastraipoje pateiktais argumentais.
Trečia, nesutinka su tuo, kad ūkine veikla besiverčiantis ir savo produkcijos pelno bei sąnaudų dydį žinantis pareiškėjas galėjo numatyti, jog efektyvaus operatoriaus kainos bus gerokai mažesnės nei jo taikomas balso skambučio paslaugos užbaigimo mokestis (pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapas, 1 pastraipa). Pareiškėjas mano, kad teismo motyvai šiuo klausimu yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi iki tol, kol RRT ėmėsi reguliuoti didmeninę balso skambučių rinką, visi rinkoje veikiantys operatoriai vienas kitam taikė vienodą didmeninę balso skambučių užbaigimo kainą, nustatytą tarpusavio susitarimuose. Po to, kai RRT priėmė 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymą, visi rinkoje veikiantys operatoriai taikė vienodą didmeninę balso skambučių užbaigimo kainą, lygią šiame įsakyme nustatytai aukščiausiai kainos ribai. Iki BU-LRAIC įsakymo priėmimo nebuvo jokio aiškaus teisinio pagrindo (inter alia galiojančio teisės akto), leidžiančio susidaryti pagrįstą nuomonę, kokias efektyvaus operatoriaus kainas nustatys RRT – šios kainos galėjo būti didesnės, lygios ir / ar mažesnės už nustatytas 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakyme, „efektyvaus operatoriaus kainos“ nėra a priori žinomas dydis. Šio dydžio nustatymas priklauso tiek nuo RRT naudojamų taisyklių bei algoritmų, tiek ir nuo vertinamųjų požymių (inter alia nuo to, kas laikoma „efektyviu“, „pagrįstu“ ir pan.). Tai, kad RRT vykdė „efektyvaus operatoriaus kainų“ nustatymo procesą ne mažiau kaip ketverius kalendorinius metus, akivaizdžiai patvirtina, jog tokių kainų dydžio nustatymas yra itin sudėtingas bei daug kainuojantis procesas. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad rinkoje veikiantys operatoriai privalėjo patys numatyti, kokios bus RRT nustatytos „efektyvaus operatoriaus kainos“. Teisės aktai nėra nustatę (ir, matyt, negalėtų nustatyti) pareiškėjo pareigos pačiam nuolat atlikti kokius nors veiksmus ir / ar skaičiavimus, jų pagrindu susikurti savo prielaidas dėl būsimo RRT reguliavimo bei savo ūkinę veiklą planuoti, atsižvelgiant į tokias prielaidas. To iš pareiškėjo akivaizdžiai nereikalauja ir teisingumo, protingumo ir / ar sąžiningumo principai.
Ketvirta, nesutinka su tuo, kad vertindamas 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme numatytą reguliavimą, pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog 2007 m. rugsėjo 28 d. jam nereikės sumažinti kainų ne mažiau kaip 20 procentų, o 2008 m. rugsėjo 28 d. dar nemažiau kaip 20 procentų (pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapas, 3 pastraipa). Pareiškėjas pažymi, kad jo teisėtus lūkesčius suformavo galiojantys ir konkrečias teises bei pareigas sukūrę teisės aktai – 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas (inter alia juo patvirtinta Pirmoji rinkos tyrimų ataskaita) bei 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymas. 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas pareiškėjo pareigos mažinti didmeninę balso skambučių užbaigimo kainą atsiradimą susiejo su aiškiais juridiniais faktais, kurių atsiradimas ir / ar neatsiradimas niekaip nepriklausė nuo pareiškėjo. Pareiškėjui nebuvo ir neturėjo būti žinoma, kokias efektyvaus operatoriaus kainas nustatys RRT – šios kainos galėjo būti didesnės, lygios ir / ar mažesnės už de facto galiojusias (2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo priėmimo metu) ar vėliau nustatytas 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakyme.
Penkta, nesutinka su tuo, kad 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme numatyta, jog 20 procentų yra minimalus dydis, tačiau gali būti taikomas ir didesnis dydis (pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapas, 3 pastraipa). Pareiškėjo nuomone, šis teiginys yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi iš jo negalima suprasti, kas galėjo ir / ar privalėjo taikyti „ir didesnį dydį“, ir kokie yra tokios galimybės ir / ar pareigos teisiniai padariniai. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog balso skambučių užbaigimo Tele2 tinkle paslaugos teikimas pareiškėjo bendrovei yra naudinga veikla. Todėl pareiškėjo bendrovės valdymo organų ir / ar administracijos veiksmai, taikant „ir didesnį dydį“ būtų akivaizdžiai pripažinti neteisėtais – inter alia teisės normų, reguliuojančių bendrovių valdymo organų ir / ar administracijos darbuotojų pareigas bendrovei, pažeidimu (inter alia Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d.).
Šešta, nesutinka su tuo, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu nustatytas terminas, per kurį reikės pasiekti efektyvaus operatoriaus kainas, yra tokio pat ilgumo kaip ir nustatytas EK rekomendacijoje (pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapas, 5 pastraipa). Pareiškėjo vertinimu, EK rekomendacijoje konstatuojama, jog reikšmingas balso skambučių užbaigimo paslaugos kainos sumažinimas gali būti vykdomas tik suteikus operatoriams pakankamai laiko pritaikyti savo verslo planus prie numatomų reguliavimo pakeitimų. Pagal EK pakankamas pereinamasis laikotarpis, kurį nustačius nebūtų pažeisti teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai, yra 3,5 metų. UAB „Tele2“ RRT pateiktame 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte nurodytos priežastys bei argumentai, dėl kurių 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu nustatytas reguliavimas (inter alia kainų sumažinimo tvarka ir dydžiai) esmingai pažeidžia pareiškėjo galimybes pritaikyti savo verslo planus prie numatomų reguliavimo pakeitimų. Nei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme, nei juo patvirtintoje Ataskaitoje, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra jokių argumentų, dėl kurių Tele2 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte nurodyti pasiūlymai būtų neteisėti ir nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Septinta, nesutinka su tuo, kad jis turėjo žinoti apie ne mažiau kaip 20 procentų mažėsiančias kainas, tai buvo konstatuota anksčiau (pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapas, 6 pastraipa, 16 lapas, 1 pastraipa). Pirmosios instancijos teismo pateikiami motyvai šiuo klausimu, pareiškėjo manymu, yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pareiškėjo teisėtus lūkesčius suformavo 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas (inter alia juo patvirtinta Pirmoji rinkos tyrimų ataskaita) bei 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymas. Tai, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad RRT vykdo „efektyvaus operatoriaus kainų paskaičiavimą ir nagrinėjimą“ niekaip nepakeitė UAB „Tele2“ teisėtų lūkesčių – galiojantys teisės aktai nenustatė pareiškėjo pareigos pasiekti „efektyvaus operatoriaus kainų“ (kokios jos bebūtų nustatytos) mažinant atitinkamas kainas daugiau kaip 20 proc. kiekvienais metais nuo nustatytų juridinių faktų atsiradimo.
Aštunta, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, neištyrė bei neaptarė pareiškėjo skundo argumentų dėl VAĮ 8 str. įtvirtintos pareigos motyvuoti administracinius aktus pažeidimo (skundo 2.4.5., 2.5.4., 2.5.5., 2.5.6. pastraipos).
Devinta, nesutiko su tuo, kad visuomenės ginama ir saugoma gali būti asmens teisė į protingo dydžio pelną, o tai, kad pareiškėjas gali prarasti antpelnį, negali būti ginama remiantis Konstitucijoje įtvirtintais principais (pirmosios instancijos teismo sprendimo 16 lapas, 2 pastraipa). Šis motyvas, pareiškėjo vertinimu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks yra sąvokų „asmens teisė į protingo dydžio pelną“, „antpelnis“ teisinis turinys ir / arba kokie byloje nustatyti arba nenustatyti juridiniai faktai leidžia šitaip kvalifikuoti.
Dešimta, nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, išdėstyta jo sprendimo 16 lape, 5-6 pastraipose. Rėmėsi pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytais argumentais.
Vienuolikta, nesutiko su tuo, kad 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme buvo nustatytos skirtingos nuo ankstesniuose aktuose taisyklės (pirmosios instancijos teismo sprendimo 17 lapas, 2 pastraipa), kadangi BU-LRAIC įsakymas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau šiuo įsakymu nustatytos efektyvaus operatoriaus kainos nėra įsigaliojusios. Dėl to, priėmus BU-LRAIC įsakymą, 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymu nustatytos kainos (inter alia piko ir ne piko reguliavimas) neprarado teisinės galios. Atsižvelgiant į tai, 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo pakeitimu buvo pakeistas anksčiau galiojęs aukščiausių kainų ribų piko ir ne piko laiku reguliavimas, iš naujo nustatant, kad poilsio ir švenčių dienos visą parą yra ne piko laikas, o dėl to šiuo laiku galioja dvigubai mažesnė didmeninė balso skambučio užbaigimo kainos aukščiausioji riba.
Dvylikta, nesutiko su tuo, kad tai, jog piko laikas 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme bus nustatytas taip, kaip nurodyta 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme, pareiškėjui buvo žinoma iš anksto, rodo 2009 m. lapkričio 27 d. Raštas (pirmosios instancijos teismo sprendimo 17 lapas, 2 pastraipa). Pareiškėjo nuomone, Įsakyme nebuvo numatytas piko ir nepiko laiko reguliavimo pakeitimas. Pasiūlymas keisti piko ir nepiko reguliavimą buvo nemotyvuojant nurodytas Ataskaitoje. Kadangi Ataskaitoje toks siūlymas buvo visiškai be motyvų, dėl to pareiškėjas turėjo pagrindą sąžiningai manyti, jog 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu tokiam nemotyvuotam pasiūlymui buvo nepritarta. Teismas nemotyvuotai atmetė argumentus, nurodytus skundo papildymo 3.1, 3.4, 3.6, 4.3 pastraipose.
Atsiliepimas
Atsakovas RRT atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jo netenkinti (IV t., b. l. 159-168).
Atsakovas laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytos išvados padarytos visų bylos įrodymų analizės pagrindu, atsižvelgiant į 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo, 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo ir su jais susijusių kitų Tarnybos direktoriaus įsakymų turinį, šalių paaiškinimus ir kitas bylos aplinkybes, taip pat jame yra išdėstytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, pasisakyta dėl visų esminių skundo ir skundo papildymo pagrindą sudarančių aplinkybių ir juose pareikštų reikalavimų, todėl teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir yra teisėtas bei pagrįstas.
Atsiliepimas
Tarnyba remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas negalėjo numatyti tik tikslių BU-LRAIC įsakymu patvirtintų efektyvaus operatoriaus kainų, tačiau tai nereiškia, kad UAB „Tele2“ negali įvertinti ir numatyti balso skambučių užbaigimo paslaugos sąnaudų. UAB „Tele2“, net nesant Tarnybos taisyklių, kaip apskaičiuojamos vienų ar kitų paslaugų sąnaudos, konkuruodama su kitais analogiškų paslaugų teikėjais ir siekdama veikti efektyviai, galėjo ir gali įvertinti savo faktines pajamas iš balso skambučių užbaigimo paslaugos ir šių paslaugų teikimo sąnaudas. Tarnyba, siekdama užtikrinti skaidrų ir kokybišką BU-LRAIC apskaitos modelio, kurio pagrindu reguliuojamos balso skambučių užbaigimo Tinkluose kainos, kūrimo procesą, nuolat konsultavosi su rinkos dalyviais (tarp kurių buvo ir pareiškėjas). Atsižvelgiant tai, atsakovo nuomone, UAB „Tele2“, kaip pelno siekiantis ūkio subjektas, kontroliuojantis savo veiklos pajamas ir sąnaudas, turėjo žinoti, kad efektyviai veikiančio operatoriaus balso skambučių užbaigimo kainos, padengiančios šios paslaugos teikimo sąnaudas, bus mažesnės nei faktiškai taikomos kainos.
Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 14 d. įvykusio viešo pastabų aptarimo metu buvo aptartos ir UAB „Tele2“ 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte pateiktos pastabos ir išdėstyta tiek Tarnybos, tiek kitų rinkos dalyvių nuomonė dėl UAB „Tele2“ pasiūlymų. Tai užfiksuota Tarnybos 2009 m. gruodžio 14 d. pastabų, pateiktų Skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose telefono ryšio tinkluose, teikiamuose fiksuotoje vietoje, ir Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkų tyrimų preliminarių rezultatų viešo aptarimo protokole (toliau – ir Protokolas). Nurodė, kad UAB „Tele2“ 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte pateiktas pasiūlymas balso skambučių užbaigimo Tinkle kainas mažinti nenuosekliai, t. y. iki 2012 m. po 20 procentų kiekvienais metais, o nuo 2012 m. iš karto taikyti BU-LRAIC įsakymu patvirtintas kainas, neužtikrintų efektyvaus Ataskaitoje užfiksuotų konkurencijos problemų sprendimo, nes pagrindinės konkurencijos problemos – taikomos per didelės balso skambučių užbaigimo kainos – sprendimas būtų atidėtas iki 2012 m. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymu gi balso skambučių užbaigimo kainos yra mažinamos nuosekliai ir užtikrinama, kad jau nuo 2010 m. sausio 1 d. būtų įgyvendinamos priemonės spręsti Ataskaitoje užfiksuotas konkurencijos problemas. Nurodė, jog Tarnyba, priimdama 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymą, įvertino visas viešosios konsultacijos metu gautas pastabas bei pasiūlymus, ir atsižvelgdama į tai, kad Tarnybai, kaip ūkinę veiklą Lietuvoje reguliuojančiai institucijai, yra suteikta tam tikra diskrecija parinkti tinkamiausią, atsižvelgiant į ERĮ 8 straipsnyje ir 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir uždavinius, bei efektyviausiai sprendžiantį Ataskaitoje užfiksuotas konkurencijos problemas, įpareigojimą.
Atkreipia teismo dėmesį, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas remiasi Ataskaita, kurioje visapusiškai ir išsamiai yra išdėstyti visų atliktų Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo etapų metu nustatyti rezultatai, motyvuoti ir objektyviais rinkos tyrimo metu nustatytais duomenimis bei teisės aktų normomis pagrįsti UAB „Tele2“, kaip didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam ūkio subjektui, nustatyti įpareigojimai, tarp jų – ir kainų kontrolės įpareigojimas. Teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, kad Tarnybos atitinkamos rinkos tyrimo ataskaitoje ar sprendimuose dėl rinkos tyrimo rezultatų būtų išdėstytos viešųjų konsultacijų metų suinteresuotų ūkio subjektų pateiktos pastabos ar Tarnybos argumentai dėl šių pastabų, todėl pareiškėjas teigdamas, kad Tarnyba Ataskaitoje ir skundžiamame įsakyme turėjo nurodyti Tarnybos motyvus dėl 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte pateiktų pasiūlymų tik klaidina teismą.
Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad BU-LRAIC įsakymu nustatytos efektyvaus operatoriaus kainos nėra įsigaliojusios, taip pat tik siekia suklaidinti teismą. BU-LRAIC įsakyme nėra numatyta jokiu išimčių dėl atskirų BU-LRAIC įsakymo nuostatų vėlesnio įsigaliojimo, taip pat Tarnyba nėra priėmusi jokių kitų teisės aktų, kuriais būtų keičiama ar naujai nustatoma BU-LRAIC įsakymo ar atskirų jo nuostatu įsigaliojimo tvarka ir terminai. BU-LRAIC įsakymu patvirtintos efektyvaus operatoriaus kainos galioja ir taikytinos (mažinant faktiškai taikomas skambučių užbaigimo kainas) 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Omnitel“ nesutiko su apeliaciniu skundu ir jame pateiktais argumentais.
Nurodė, jog UAB „Omnitel“ pozicija šioje byloje yra nuosekliai išdėstyta pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Taip pat, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai nurodė, kad nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų apelianto argumentų dėl teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo, kadangi tiek Pirmosios rinkos tyrimų ataskaitos formuluotės (133 psl.), tiek 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas suponuoja, jog Tele2 skunde nurodomas „20 proc.“ kriterijus yra ne maksimali (aukštutinė), bet minimali (žemutinė) kainos sumažinimo riba. Be to, Tele2 nepagrįstai sureikšmina kainų pokyčio „20 procentų“ ribą, akcentuodama tą aplinkybę, jog 2005 m. parengtoje Pirmoje rinkos tyrimų ataskaitoje yra nurodyta, jog, RRT nuomone, „skambučio užbaigimo UAB „ Tele2“ Tinkle kainos pokytis daugiau nei 20 procentų <...> gali turėti neigiamą įtaką tiek ūkio subjektui UAB ,,Tele2“, tiek visai rinkai.“
UAB „Omnitel“, remdamasis pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais motyvais, taip pat nesutinka, jog iki BU-LRAIC įsakymo priėmimo nebuvo jokio aiškaus teisinio pagrindo (inter alia galiojančio teisės akto), leidžiančio susidaryti pagrįstą nuomonę, kokias efektyvaus operatoriaus kainas nustatys RRT. Pažymi, kad nors iki BU-LRAIC įsakymo priėmimo nei viena rinkoje veikianti įmonė negalėjo įvertinti kainos mažinimo ribų labai tiksliai, neteisinga būtų teigti, jog suinteresuotos įmonės apskritai neturėjo galimybių atlikti reikiamų prognozių. Nors iki BU-LRAIC įsakymo priėmimo Tele2 negalėjo įvertinti kainos mažinimo ribų cento tikslumu, tačiau įsivertinti protingos paklaidos ribose, kiek turėtų mažėti didmeninė skambučių užbaigimo kaina tam, kad išnyktų neadekvatus skirtumas tarp didmeninių ir mažmeninių kainų, Tele2 galėjo. Poreikį vertinti galimus ūkinės veiklos sąlygų pasikeitimus bei planuoti savo veiksmus atsižvelgiant į tokių pasikeitimų sąlygojamas rizikas suponuoja pati ūkinės veiklos prigimtis. Bet kuri protinga ir atsakinga įmonė turi pasitvirtinusi verslo planus, kurie yra rengiami atsižvelgiant į pagrindines įmonės veiklos rizikas.
Akcentavo, kad vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymu, kainos mažinimo ribas nustato RRT. Kita vertus, priešingai nei teigia Tele2, tai nereiškia, jog kainos negalėjo būti sumažintos ir pačios Tele2 iniciatyva. Kaip pagrįsta tiek Pirmojoje rinkos tyrimų ataskaitoje, tiek ir Ataskaitoje, Tele2 kainodara sukuria konkurencijos problemas ir daro žalą vartotojams. Pelno siekimas negali būti teisėtas tokio pobūdžio veiksmų pateisinimo argumentas. Dėl šios priežasties, galiojantys teisės aktai nedraudžia Tele2 valdymo organams savo iniciatyva užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui, net jei tai bus nuostolinga pačiai įmonei.
Papildomai pažymėjo, kad parinkdama kainos mažinimo etapus ir dydį, RRT privalėjo atsižvelgti ne tik į Tele2 interesą ir lūkesčius, bet ir į viešą interesą, kad nebūtų iškraipoma konkurencija ir daroma žala vartotojams. Galiausiai, Tele2 nepateikė jokių įrodymų apie savo verslo planus bei tai, kad skundžiami teisės aktai juos „pažeidė“.
Dėl to, kad teismas, pareiškėjo nuomone, neaptarė apeliacinio skundo 3.8.1.1 - 3.8.1.4 pastraipose nurodytų argumentų, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog RRT, kaip reguliuojanti institucija, turi tam tikrą diskreciją parenkant kainų reguliavimo (mažinimo) laikotarpius (etapus) bei kiekvieno iš tokių laikotarpių mastą. Šiuo atveju RRT sprendimo motyvai yra išdėstyti Ataskaitoje (75 psl.). Nors teoriškai RRT galėjo nustatyti ir kitokius kainų reguliavimo (mažinimo) laikotarpius ar kitokias atitinkamų laikotarpių kainas, skundžiamame teisės akte nustatytų įpareigojimų pagrindimas nėra akivaizdžiai neprotingas ar pagrįstas neteisingais skaičiavimais. Ataskaitoje (75-76 psl.) yra pateikti argumentai, paaiškinantys, kodėl RRT atsižvelgė į santykį tarp Tele2 skambučių užbaigimo paslaugos kainos bei viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle taikomos skambučių užbaigimo paslaugos kainos. UAB „Omnitel“ supratimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog RRT kompetencijos ribose tinkamai įgyvendino savo diskreciją. Kadangi skundžiami teisės aktai nepažeidė Tele2 teisėtų lūkesčių principo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog būtent toks teisinis reguliavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl šios priežasties Tele2 teiginiai, jog kainų mažinimo procesas galėtų būti reglamentuotas kitaip, savaime nepaneigia RRT pasirinkto reglamentavimo būdo teisėtumo ir neįrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pritarė pirmosios instancijos teismo argumentui, kad „visuomenės ginama ir saugoma gali būti asmens teisė į protingo dydžio pelną. Tai, kad pareiškėjas gali prarasti antpelnį negali būti ginama remiantis Konstitucijoje įtvirtintais principais“. Pirmosios instancijos teismas, UAB „Omnitel“ nuomone, akcentavo tą aplinkybę, kad net ir „sumažintos“ Tele2 kainos leidžia gauti protingą pelną. Investicijų grąža ir protingas pelnas buvo įtraukti į BU-LRAIC įsakymu patvirtintinų kainų skaičiavimą. Pats apeliantas šios aplinkybės neneigia. Įstatymo ginami teisėti lūkesčiai negali būti suderinami su siekiu gauti monopolinį antpelnį konkurencijos ir vartotojų sąskaita. Tuo tarpu tai, kad Tele2 taiko per dideles skambučių užbaigimo kainas, yra nustatyta skundžiamuose teisės aktuose ir Ataskaitoje. Pažymėjo, kad ir pats apeliantas neginčija tos aplinkybės, jog jo taikomos skambučių užbaigimo paslaugos kainos viršija tas kainas, kurias taikytų konkurencingoje rinkoje veikiantis operatorius.
UAB „Omnitel“ nesutinka, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2 ir 4.3 punktuose Tele2 nėra suformuluotų teisių ir pareigų. Teigia, jog minėtas nuostatas pagrindžia Ataskaita. Be to, skundžiamas įsakymas buvo priimtas po viešos konsultacijos. Atsižvelgiant į tai, net darant prielaidą, kad pareiškėjas iš tikrųjų nesupranta jam nustatytų įpareigojimų turinio, jis galėjo rūpimus klausimus išsiaiškinti su RRT viešojo konsultavimosi procedūros metu. Pastebi, kad ir dabar niekas nekliudo Tele2 raštu kreiptis į RRT, prašant paaiškinti iš skundžiamo teisės akto kylančias teises ir pareigas. Tuo tarpu tai, jog 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2 ir 4.3 punktų pagrindu RRT pasilieka sau diskreciją veikti, atsižvelgdama į tam tikras aplinkybes, kurių buvimas paaiškės ateityje, savaime nereiškia, jog reguliavimas nėra aiškus. RRT taikomos reguliavimo priemonės yra priskirtinos vadinamajam ex-ante, t. y. į ateitį orientuotam reglamentavimui. Dėl šios priežasties natūralu, kad į ateitį orientuotas reglamentavimas yra susiejamas su tam tikrais ateities įvykiais, kurių buvimą galima tik prognozuoti.
UAB „Omnitel“ taip pat remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime bei savo atsiliepime į skundą pateiktu vertinimu ir argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1, 4.2, 4.3 punktų ir Tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1, 2.3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Remdamasi, šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika elektroninių ryšių reguliavimo srityje, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant minėtų įsakymų teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ar ginčijami įsakymai atitiko bendrus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, po to nustatyti, ar įsakymai neprieštaravo specialių (inter alia ERĮ) teisės aktų keliamiems reikalavimams, taip pat – ar RRT neviršijo teisės aktuose nustatytos diskrecijos ribų (žr. 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1371/2010). Atsakovo diskrecijos teisės ribose atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų teisminė kontrolė turi apsiriboti tikrinimu: 1) ar atsakovas laikėsi nustatytos rinkos tyrimo procedūros; 2) ar materialiai tikri yra faktai, kuriais rėmėsi atsakovas; 3) ar atsakovas nepiktnaudžiavo kompetencija, nesivadovavo neleistinais motyvais; 4) ar atsakovas, tirdamas rinką, rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; 5) ar atsakovo aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus; 6) ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kuri suprantama kaip labai aiškus nukrypimas nuo taisyklės, atliekant vertinimą, t. y. šiuo atveju turėtų būti nustatyta tokia vertinimo klaida, kuri būtų regima tiek asmenų, turinčių specialių žinių, tiek asmenų, kurie specialiomis žiniomis disponuoja ribota apimtimi (žr. 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7 – 2203/2006, 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 – 589/07).
Pagal VAĮ 8 straipsnį (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija), nustatantį bendrus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Vadovaujantis ERĮ 17 straipsnio 6 dalimi, RRT nustatomi ūkio subjektams įsipareigojimai turi būti pagrįsti, atitikti nustatytos problemos prigimtį, būti proporcingi ir pateisinami elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principais ir tikslais. Rinkos tyrimo taisyklių 25 straipsnis taip pat nustato, kad Tarnybos sprendime dėl rinkos tyrimo rezultatų, atsižvelgiant į tai, kurios rinkos tyrimo procedūros dalys atliktos, taip pat atsižvelgiant į rinkos tyrimo eigą, nurodoma: faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimas; sprendimo atlikti ne visą rinkos tyrimo procedūrą, bet atskiras jos dalis, motyvai; rinkos apibrėžimas ir tokio apibrėžimo motyvai, sprendimo tirti ne visas atitinkamas rinkas, kurias sudaro pradiniai produktai (paslaugos) ir (ar) geografinė teritorija, motyvai; didelės įtakos atitinkamoje rinkoje nustatymo motyvai, nurodant ūkio subjektus, įvardijamus turinčiais didelę įtaką atitinkamoje rinkoje; nustatomi, paliekami galioti, pakeičiami ar panaikinami įpareigojimai bei tokio nustatymo, palikimo galioti, pakeitimo ar panaikinimo pagrindimas, nurodant, kodėl įpareigojimai yra laikomi atitinkančiais nustatytos problemos prigimtį, proporcingais ir pateisinamais elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principais ir tikslais, ir (arba) nurodant tarptautinių sutarčių ir (ar) susitarimų nuostatas, kurių įgyvendinimas lemia atitinkamų įpareigojimų nustatymą, palikimą galioti, pakeitimą ar panaikinimą; esminiai ūkio subjektų Tarnybai pateikti paaiškinimai ir jų įvertinimas; sprendimo pagrindimas teisės normomis; Tarnybos išvados ir priimti sprendimai dėl rinkos tyrimo (kurie nėra įforminti atskirais sprendimais) bei jo rezultatų; sprendimo apskundimo tvarka; kita, Tarnybos nuomone, reikalinga informacija.
Teisėjų kolegija toliau vertins, ar 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1-4.3 punktai ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1, 2.3 punktai atitinka aukščiau apibrėžtus Tarnybos aktui keliamus reikalavimus.
Dėl 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1-4.3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo
2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymas priimtas vadovaujantis ERĮ 15 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 9 ir 15 dalimis, 17 straipsnio 1, 3, 5, 6 ir 8 dalimi ir Rinkos tyrimo taisyklių 21, 24 ir 25 punktais, atsižvelgiant į EK rekomendaciją 2007/879/EB, EK rekomendaciją 2009/396/EB bei išnagrinėjus Tyrimo metu juridinių asmenų pateiktus atsakymus į RRT 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (43.4)-1B-3497 „Dėl Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo“ pateiktą Balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkos tyrimo anketą ir atsižvelgiant į Ataskaitą.
2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme buvo konstatuota egzistuojanti balso skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinka (toliau – ir Rinka) (1.1 p.), šioje rinkoje egzistuojantis konkurencijos neveiksmingumas (1.2) bei išlikusios dar 2005 m. nustatytos konkurencijos problemos (3 p.). Minėtu įsakymu pareiškėjas taip pat pripažintas ūkio subjektu, turinčiu didelę įtaką Rinkoje (2 p.). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, todėl darytina išvada, kad su jomis sutinka ir ginčo apimtyje vertinti jų nėra pagrindo.
Tačiau pareiškėjas nesutinka su vienu iš 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme jam nustatytų įpareigojimų – kainų kontrolės įpareigojimu, įtvirtintu ginčijamo įsakymo 4.1-4.3 punktuose. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad minėtas įpareigojimas įsigalioja, nesuteikiant UAB „Tele2“ jokio pereinamojo laikotarpio, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Jis taip pat ginčija nustatytą balso skambučių užbaigimo kainų mažinimą daugiau nei 20 procentų. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba, 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme reikšmingai pakeitusi ankstesnį reguliavimą ir žymiai apribojusi UAB „Tele2“ veiklos sąlygas bei nenumačiusi jokio realaus pereinamojo laikotarpio, taip pat nenurodžiusi argumentų, pagrindžiančių tokias staigias reguliavimo priemones, pažeidė ne tik teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, bet ir proporcingumo principą, VAĮ 3 straipsnyje, ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, VAĮ 8 straipsnio, ERĮ 17 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, šiuos pareiškėjo teiginius ir juos pagrindžiančius motyvus laiko nepagrįstais.
Pirmiausia pažymėtina, kad ERĮ reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu. Tarnyba – tai elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir ERĮ nuostatų laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga. Tarnybos tikslas – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, efektyvus elektroninių ryšių išteklių naudojimas bei užtikrinta elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsauga (ERĮ 1 str., 6 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Tarnybos uždaviniai (užtikrinti sąlygas, reikalingas veiksmingai konkurencijai elektroninių ryšių rinkose; užtikrinti elektroninių ryšių paslaugų gavėjų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, ypač užtikrinant paprastas ir nebrangias ginčų sprendimo procedūras bei skatinant elektroninių ryšių paslaugų teikimo sąlygų ir tarifų skaidrumą, ir pagal kompetenciją užtikrinti galimybę naudotis universaliosiomis paslaugomis ir kt.) išdėstyti ERĮ 8 straipsnio 2 dalyje, o funkcijos išvardintos 9 straipsnyje. Tarnybos teisės įtvirtintos 10 straipsnyje, tačiau šis sąrašas nėra išsamus, nes pagal 10 straipsnio 9 punktą Tarnyba gali turėti ir kitas ERĮ bei kitais teisės aktais nustatytas teises. Viena iš Tarnybos 10 straipsnyje neapibrėžtų teisių yra teisė atlikti rinkos tyrimą, kurio tikslas – siekti, kad elektroninių ryšių srityje būtų užtikrinta veiksminga konkurencija, o didelę įtaką turintiems ūkio subjektams būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje (ERĮ 16 str.). Atlikusi rinkos tyrimą, Tarnyba turi kompetenciją nustatyti ūkio subjektui kainų kontrolės įpareigojimą ir šio įpareigojimo pradžios momentą (ERĮ 17 str. 1 d. 5 p., 23 str. 1 d.). Įstatymas išsamiai nereglamentuoja kainų kontrolės įpareigojimo turinio ir apimties, išskyrus Tarnybos pareigą pasirinkti tokį konkretų įpareigojimą, kuris būtų pagrįstas, atitiktų nustatytos problemos prigimtį, būtų proporcingas ir pateisinamas elektroninių ryšių veiklos reguliavimo tikslais ir principais (ERĮ 17 str. 6 d.) bei užtikrintų operatoriaus teisę gauti protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą (ERĮ 23 str. 1 d.). Priešingai, įtvirtina, kad šio įpareigojimo konkretus ir detalus nustatymas priskiriamas Tarnybos kompetencijai (ERĮ 23 str. 1 d., 17 str. 1, 3 d.). Iš to išplaukia, kad Tarnyba, nustatydama konkretų kainų kontrolės įpareigojimą ir jo pradžios momentą, turi diskreciją.
Atsižvelgdama į minėtas teisines nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo akto analizė, jo priėmimo tikslai, priežastys ir teisinis pagrindas (inter alia išsamiai apibrėžti Ataskaitos 3.3.4, 3.3.6 skyriuose) įgalina tvirtinti, kad ginčijamas atsakovo įsakymas neprieštaravo tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią medžiagą (III t., b. l. 1-3, 14-15, 64-74) taip pat vertina, kad ginčijamo akto priėmimo procedūros reikalavimai (Rinkos tyrimų taisyklių 6-36 p., ERĮ 11, 16 str.) pažeisti nebuvo.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu vertinimu, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas dėl to, jog nei 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme, nei Ataskaitoje nėra jokių argumentų dėl 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte UAB „Tele2“ pateiktų pastabų.
Rinkos tyrimo taisyklių 25.6 punkte pažymėta, kad Tarnybos sprendime dėl rinkos tyrimo rezultatų, atsižvelgiant į tai, kurios rinkos tyrimo procedūros dalys atliktos, taip pat atsižvelgiant į rinkos tyrimo eigą, nurodomi ir esminiai ūkio subjektų Tarnybai pateikti paaiškinimai ir jų įvertinimas. Akcentuotina, kad šiame punkte nurodomi paaiškinimai negali būti sutapatinami su ūkio subjektų teikiamomis pastabomis, nurodytomis Rinkos tyrimo taisyklių 27 punkte. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, lingvistiniu požiūriu sąvokos „pastabos“ ir „paaiškinimai“ nėra visiškai identiškos pagal savo prasmę. Be to, Rinkos tyrimo taisyklių 25.6 punkte minimi ūkio subjektų paaiškinimai, o reguliuojant viešo konsultavimosi procedūras paprastai kalbama apie suinteresuotų asmenų pastabas. Rinkos tyrimo taisyklių 25.6 punkte minimi paaiškinimai yra tie paaiškinimai, kurie gaunami rinkos tyrimo metu ir neaprėpia tų ūkio subjektų ar kitų suinteresuotų asmenų pastabų, kurios pateikiamos viešo konsultavimosi procedūros metu (žr. 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-2202/2006, 2007 m. birželio 7 d. nutartį A556-589/07). Taigi atsakovui pareiškėjo pateikta raštiška pozicija (2009 m. lapkričio 27 d. Raštas) po atlikto rinkos tyrimo laikytina pastabomis ir nepatenka į „paaiškinimų“ sąvoką, todėl nėra teisinio pagrindo teigti apie padarytą procedūrinį pažeidimą.
Be to, pastebėtina, jog gavus 2009 m. gruodžio 3 d. UAB „Tele2“ prašymą, 2009 m. gruodžio 14 d. buvo surengtas viešas pastabų, gautų dėl atlikto Tyrimo rezultatų, aptarimas (III t., b. l. 84-85, 102-110). 2009 m. gruodžio 14 d. Protokolas (III t., b. l. 102-110) patvirtina, jog pareiškėjo atstovai viešai posėdžio metu pateikė argumentuotas pastabas, dėl jų nuomonę pateikė tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai, tiek TEO LT, AB, UAB „NTT“, AB „LRTC“, UAB „Telekomunikacijų grupė“. Tarnyba dėl pareiškėjo pateiktų pastabų savo nuomonę taip pat išdėstė bei nurodė, jog gautos pastabos bus įvertintos prieš priimant galutinį sprendimą. Tačiau pačių pastabų paminėjimo imperatyvumas Ataskaitoje nėra įtvirtintas teisės aktais. Be to, duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog toks, UAB „Tele2“ nuomone, trūkumas suvaržė teises tinkamai dalyvauti rinkos tyrimo procese, negauta. Tarnybai tenka tik pareiga įvertinti gautas nuomones (Rinkos tyrimo taisyklių 29 p.), o tokios prievolės įvykdymas nagrinėjamoje administracinėje byloje abejonių nekelia.
Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir pareiškėjo teiginius, kad ginčijamas aktas buvo nemotyvuotas, neatitiko VAĮ 8 straipsnio, ERĮ 17 straipsnio 6 dalies reikalavimų, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, proporcingumo, ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje, VAĮ 3 straipsnio dalyje numatytų principų.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo kainų kontrolės įpareigojimas pakeitė 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo 3.4 punkte nustatytą įpareigojimą (2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4 p.). Ginčijamas įpareigojimas priimtas dėl Ataskaitos 3.3.6 skyriuje įvardintų priežasčių. 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4 punkte expressis verbis įtvirtinama, jog skirtas įpareigojimas atitinka problemų, nustatytų Ataskaitos 3.3.4 skyriuje, prigimtį, yra proporcingas ir pateisinamas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kainų įpareigojimo tinkamumas, būtinumas, proporcingumas išsamiai pagrįstas minėtame Ataskaitos 3.3.6 skyriuje (kainų kontrolės įpareigojimu siekiama išspręsti identifikuotas konkurencijos problemas, kurių, beje, pats pareiškėjas neginčija; įgyvendinti ERĮ 14 str. 1 d. tikslus; konkurencijos problemų negalima pasiekti kitais RTT diskrecijoje esančiais įpareigojimais ir kt.) (Ataskaitos 73-79 psl.). Šiame Ataskaitos skyriuje, be kita ko, pagrindžiama pereinamojo laikotarpio nustatymo ir efektyvaus operatoriaus kainų pasiekimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. būtinybė (remiamasi EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 punktu; konstatuojamas analogiškų konkurencijos problemų išlikimas ilgą laiką – pirmą kartą jos nustatytos dar 2005 m.; būtinybė jas spręsti nedelsiant; didėjantis skirtumas tarp balso skambučių užbaigimo Tinkle ir jų užbaigimo viešajame fiksuoto telefono ryšio tinkle kainų; susidarymas situacijos, kai viešųjų fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėjai subsidijuoja viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjus ir kt.). Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas expressis verbis įtvirtina, jog Tarnyba atsižvelgia į EK rekomendacijas (ERĮ 1 str. 4 d.), todėl Tarnyba turėjo pagrindą vadovautis EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 punktu. Ataskaitos 3.3.6 skyriuje taip pat pagrindžiamas santykių tarp UAB „Tele2“ skambučių užbaigimo paslaugos kainos bei viešajame fiksuoto ryšio tinkle taikomos skambučių užbaigimo paslaugos kainos (2,67 ir 1,71) pasirinkimas ir būtinybė atsižvelgti į juos (Ataskaitos 75-77 psl., 3 priedas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šių aspektų neargumentavimo nei Ataskaitoje, nei ginčijamame įsakyme yra atmestini.
Teisėjų kolegija toliau pažymi, kad atsakovas, nustatydamas balso skambučių užbaigimo kainas, priešingai nei teigia pareiškėjas, į protingą ūkio subjekto pelną bei investicijų grąžą atsižvelgė, taip užtikrindamas ERĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo laikymąsi. Tokia išvada kyla iš to, kad tiek 2010 m., tiek 2011 m. pareiškėjui pagal ginčijamą įsakymą privalomos kainos yra vis dar didesnės nei efektyvaus operatoriaus kainos, nustatytos 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu. Šiuo atveju mažiausios, t. y. efektyvaus operatoriaus kainos, kurias pareiškėjas turės pasiekti tik nuo 2012 m. sausio 1 d., vis dar atspindi operatoriaus, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, sąnaudas ir užtikrina protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą (IV t., b. l. 123-124). Pareiškėjas dalyvavo 2009 m. birželio 3 d. Įsakymo priėmimo procedūroje, teikė pastabas ir paaiškinimus (IV t., b. l. 37-53), nustatytų kainų neginčijo, todėl jo argumentai dėl neatsižvelgimo į operatoriaus teisę gauti protingumo kriterijus atitinkančią grąžą (ERĮ 23 str. 1 d.), atmestini.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su UAB „Tele2“ teiginiais, kad nebuvo atsižvelgta į ERĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą skatinti efektyvumą, ilgalaikę konkurenciją, padidinti naudą vartotojams. Kaip nurodoma ir pagrindžiama Pirmojoje rinkos tyrimo ataskaitoje ir pakartojama Ataskaitoje, pareiškėjo taikomos kainos sukuria jau ilgą laiką trunkančias konkurencijos problemas ir daro žalą vartotojams. Todėl būtent kainų kontrolės įpareigojimas, o ne tolesnis UAB „Tele2“ pasirinktų kainų taikymas, skatina efektyvumą, ilgalaikę konkurenciją ir padidina naudą vartotojams.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Tarnybos priimami aktai turi atitikti ir Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus bei išplėtotus teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir proporcingumo principus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).
Be to, Tarnyba, įgyvendindama jai priskirtą kompetenciją, turi laikytis ne tik konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, proporcingumo principų reikalavimų, bet ir užtikrinti VAĮ 3 straipsnyje, ERĮ 2 straipsnyje įtvirtintų principų laikymąsi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad minėti principai pažeisti nebuvo, pareiškėjo apeliaciniame skunde šioje dalyje nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
Šią išvadą pirmiausia leidžia daryti aplinkybė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, iš 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo, Pirmosios rinkos tyrimo ataskaitos, 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo nuostatų jam nekilo teisėtas lūkestis, jog RRT nenustatys (nepakeis) pareiškėjo veiklos reguliavimo taip, kad atitinkamais metais pareiškėjas privalėtų daugiau nei 20 proc. sumažinti balso skambučių užbaigimo paslaugos kainą, negautų suplanuotos investicijų grąžos, turėtų keisti savo veiklos planus ar sustabdyti investicijas, tai yra Tarnyba nebuvo prisiėmusi įpareigojimo nekeisti balso skambučių užbaigimo kainų ar nemažinti jų daugiau nei 20 procentų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais, dėl to iš naujo jų nebekartoja.
Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad konkurencijos problemos ir būtinybė jas spręsti paaiškėjo dar 2005 m., kai buvo priimtas 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymas, būtent šiuo įsakymu ir yra remiamasi 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakyme. 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo 3.4.1 punkte aiškiai nurodoma, kad „tuo atveju, jei nustatytos ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje, kainos ir faktiškai taikomos skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ Tinkle kainos skirtumas bus didesnis nei 20 procentų, ūkio subjektas UAB „Tele2“ privalo keisti skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ Tinkle kainą ne mažiau kaip po 20 procentų kas dvylika mėnesių nuo dienos, einančios po dvidešimt keturių mėnesių nuo šio įpareigojimo nustatymo dienos, iki tol, kol skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ tinkle kaina bus lygi ūkio subjekto, efektyviai veikiančio rinkoje, skambučių užbaigimo Tinkle kainai.“ Šios nuostatos į 2005 m. rugsėjo 28 d. Įsakymą buvo perkeltos iš Pirmosios rinkos tyrimo ataskaitos išvadų, todėl pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtą ataskaitą, nėra.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas – ūkine veikla užsiimantis subjektas, suinteresuotas planuoti savo pajamas, veiklos planus, būsimas investicijas – žinodamas savo produkcijos pelną ir sąnaudas, galėjo preliminariai (apytiksliai) prognozuoti, kad efektyvaus operatoriaus kainos bus gerokai mažesnės nei jo taikomos (pagal Tarnybos 2009 m. birželio 3 d. Įsakymą, jos skyrėsi net keturis kartus). Be to, negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo tik 7 dienas pasiruošti būsimiems pokyčiams. Tarnyba jau nuo 2005 m., konstatavusi konkurencijos problemas, sistemingai, argumentuotai, bendradarbiaudama su ūkio subjektais, tyrė Rinką, išleido aktus, kuriuose akivaizdžiai išreiškė poreikį ir įpareigojimus mažinti balso skambučių užbaigimo kainas. Todėl pareiškėjui ginčijamu aktu nustatytas įpareigojimas negali būti vertintinas kaip netikėtas. Prieš priimant 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. birželio 3 d. įsakymus, vyko vieša konsultacija, kurioje dalyvavo ir pareiškėjas (vieša konsultacija dėl 2009 m. birželio 3 d. Įsakymo prasidėjo dar 2009 m. vasario mėn.). Šis laikotarpis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pradėti ruoštis būsimiems balso skambučių užbaigimo kainos pokyčiams.
Taigi nors, kaip nurodo pareiškėjas, ūkio subjekto, efektyviai veikiančio rinkoje, skambučių užbaigimo Tinkle kainos nėra a priori žinomas dalykas, teisės aktais numatytos prievolės ją nustatyti nebuvo, tačiau pareiškėjas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, negalėjo nenumatyti, jog kainos bus mažinamos daugiau nei 20 procentų. Tuo labiau, kad nei 2005 m. rugsėjo 28 d., nei 2009 m. birželio 3 d. Įsakyme nebuvo nurodyta, kad Tarnyba įsipareigoja kainas mažinti tik 20 procentų, o efektyvaus operatoriaus kainos nuo pareiškėjo skyrėsi net keturis kartus.
Atsižvelgdama į Ataskaitoje konstatuotas konkurencijos problemas, Ataskaitos 3.3.6 skyriuje išdėstytas priežastis kainų kontrolės įpareigojimo nustatymui, teisėjų kolegija vertina, kad pasirinktas kainų kontrolės modelis, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, siekiant apsaugoti ūkio subjektą nuo staigių pokyčių, suteikia jam protingą pereinamąjį laikotarpį – efektyvaus operatoriaus kainos, nustatytos 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu, neįsigaliojo iš karto, ūkio subjektams buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis (atitinkąs numatytąjį EK rekomendacijos 2009/396/EB 11 p.), mažinant kainas proporcingai – pirmaisiais metais mažinant 37 procentais, antraisiais – 30 procentų, trečiaisiais – 44 procentais.
Proceso šalys nagrinėjimo teisme metu grįsdamos skundą ar nuo jo besigindamos, naudojasi proceso šalių teise teikti įrodymus (ABTĮ 53 str., 57 str. 4 d.), o teismui tenka pareiga pateiktus įrodymus įvertinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–225/07, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438 – 401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–662/11).
Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad minėtas kainų mažinimas daugiau nei 20 procentų sukėlė jam neigiamų pasekmių: pareiškėjas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais dėl tikėtinų, galbūt įmanomų aplinkybių. Remiantis pareiškėjo pateikta sumažėjusio 2010 m. pirmojo ketvirčio gauto pelno pažyma, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovo įsakymas yra esminė tokio sumažėjimo priežastis, byloje nepateikta šią pažymą pagrindžiančių skaičiavimų bei tyrimų (IV t., b. l. 116). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo teisė užsiimti ūkine veikla ir gauti jo norimą pelną nėra absoliuti, ji negali paneigti viešojo intereso užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir vartotojų apsaugą (Konstitucijos 46 straipsnis), šie interesai turi būti derinami tarpusavyje. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, galiojantys teisės aktai nedraudžia Tarnybai taikyti tokias teisines priemones, kurios sukeltų ir tam tikrus nukrypimus nuo įprasto pareiškėjo gaunamo pelno. Priešingu atveju, būtų užkirstas kelias užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Byloje nenustatyta, kad ginčijamu įsakymu būtų iš esmės paneigta pareiškėjo teisės užsiimti ūkine veikla prigimtis ir esmė.
Atsižvelgiant į visa tai, nenustačius, kad atsakovo pasirinktas kainų kontrolės modelis – kainų mažinimas atitinkamomis procentinėmis dalimis, pasirenkant pereinamąjį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., būtų akivaizdžiai neprotingas, pagrįstas neteisingais skaičiavimais, jis vertintinas kaip pagrįstas, protingas, proporcingas ir atitinkantis Tarnybos turimos diskrecijos ribas.
Pareiškėjas taip pat ginčija 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.2-4.3 punktus tuo aspektu, kad juose pareiškėjui nebuvo nustatytos teisės ir pareigos, be to, šių punktų galiojimas buvo susietas su būsimais Tarnybos aktais.
Remiantis EK rekomendacija 2007/879/EB (jos priedu), balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo telefono ryšio tinkluose rinkai gali būti taikomas ex-ante reguliavimas. Taigi atsakovas pagrįstai skundžiamų punktų pagrindu pasilieka sau diskreciją veikti, atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes, kurių buvimas paaiškės ateityje. Toks reguliavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomas neaiškiu. Priešingai, šis reguliavimas yra nukreiptas į ateitį, suponuojant, viena vertus, Tarnybos galimybę imtis kitų reguliavimo priemonių, kita vertus, ūkio subjekto galimybę numatyti, prognozuoti tolimesnius Tarnybos ir savo veiksmus. Be to, minėtuose punktuose pareiškėjui yra nustatyta aiški pareiga – „nuo dienos kai įsigalios Tarnybos sprendimas, kuriuo, atsižvelgiant į efektyvaus operatoriaus sąnaudas, apskaičiuotas BU-LRAIC sąnaudų apskaitos modeliu pagal EK rekomendacijos dėl skambučių užbaigimo tarifų reguliavimo reikalavimus, bus nustatytos skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ Tinkle kainos, bet ne vėliau kaip nuo 2013 m. sausio 1 d., užtikrinti, kad balso skambučių užbaigimo kainos, nepriklausomai nuo skambučių inicijavimo kilmės, neviršytų Tarnybos nustatytų balso skambučių užbaigimo UAB „Tele2“ Tinkle kainų“, o tuo atveju, „jei Tarnyba iki 2012 m. gruodžio 31 d. <...> nenustatys skambučių užbaigimo UAB ,,Tele2“ Tinkle kainų, nuo 2013 m. sausio 1 d. užtikrinti, kad balso skambučių užbaigimo ūkio subjekto UAB „Tele2“ Tinkle kainos neviršytų Tarnybos, pagal EK rekomendacijos dėl skambučių užbaigimo tarifų reguliavimo 11 punkto reikalavimus, nustatytos kainų aukščiausios ribos <...>“.
Atsižvelgiant į tai, skundžiamo įsakymo 4.2 bei 4.3 punktų nuostatos nepažeidžia teisinio tikrumo, teisinio apibrėžtumo, VAĮ 3 straipsnio, ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, VAĮ 8 straipsnyje ir ERĮ 17 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų.
Dėl 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 ir 2.3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo
Tarnybos direktorius 2010 m. sausio 8 d. Įsakymu (1, 2.3 p.) konstatavo, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punkte yra padaryta korektūros klaidų. Padarytos klaidos atitaisomos po 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1 punktu esančia lentele, nurodant šios lentelės 2.1 eilutėje esančio žymėjimo „*“ paaiškinimą „* Piko laikas: nuo 8.00 iki 20.00 val. darbo dienomis“ ir 2.2 eilutėje esančio žymėjimo „**“ paaiškinimą „** Ne piko laikas: 20.00 iki 8.00 val. darbo dienomis, visą parą poilsio ir švenčių dienomis“.
Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad Tarnyba, 2010 m. sausio 8 d. Įsakyme reikšmingai pakeitusi ankstesnį reguliavimą ir ženkliai apribojusi UAB „Tele2“ veiklos sąlygas bei nenumačiusi jokio realaus pereinamojo laikotarpio, taip pat nenurodžiusi argumentų, pagrindžiančių tokias staigias reguliavimo priemones, pažeidė ne tik teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, bet ir proporcingumo principą, VAĮ 3 straipsnyje, ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, VAĮ 8, 35 straipsnio, ERĮ 17 straipsnio 6 ir 8 dalių reikalavimus. Nurodo, kad ginčijamu įsakymu padarytas atitaisymas negali būti laikomas korektūros klaida.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, padarė išvadą, kad minėtu įsakymu atliktas atitaisymas yra korektūros klaida. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir jo pateiktais argumentais, todėl jų iš naujo nebekartoja.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal 2008 m. lapkričio 26 d. Įsakymo (pagal kurį piko laikas – nuo 8.00 iki 20.00 val. kiekvieną dieną, o ne piko laikas – likusi paros dalis) 4.4 punktą, jis galioja iki tol, kol Taryba nustatys ūkio subjekto, efektyviai veikiančio konkurencinėje rinkoje kainas, balso skambučių užbaigimo viešajame judriojo ryšio tinkle kainas. Šios kainos buvo nustatytos 2009 m. birželio 3 d. Įsakymu. Būtent 2009 m. birželio 3 d. Įsakymas ir pakeitė piko ir ne piko laiko apibrėžtį, todėl taikyti ERĮ 17 straipsnio 8 dalį, vertinant 2010 m. sausio 8 d. Įsakymą, nėra pagrindo.
Akcentuotina, kad pareiškėjas apie piko ir ne piko laiko naują apibrėžtį žinojo nuo 2009 m. vasario mėn. (kai prasidėjo vieša konsultacija dėl 2009 m. birželio 3 d. Įsakymo projekto), tačiau jos neginčijo. Be to, tiek 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo projekte, tiek Ataskaitos projekte, dar 2009 m. rugsėjo 28 d. pateiktuose pareiškėjui, buvo nurodoma: piko laikas – darbo dienomis nuo 8.00 iki 20.00 val., ne piko laikas – darbo dienomis nuo 20.00 iki 8.00 val., visą parą poilsio ir švenčių dienomis. Viešo konsultavimosi dėl 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo metu pareiškėjas (nei 2009 m. lapkričio 27 d. Rašte, nei 2009 m. gruodžio 14 d. surengto viešo pastabų, gautų dėl atlikto Tyrimo rezultatų, aptarime), nepateikė jokių pastabų dėl laiko reglamentavimo. Taigi pareiškėjo elgesys rodo, jog abejonių dėl piko ir ne piko laiko jam nekilo, pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas nebuvo pažeisti.
Be to, pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad minėto laiko įvedimas būtų pažeidęs jo teises (ABTĮ 53 str., 57 str. 4 d.).
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, Tarnybos turimą diskreciją nustatyti konkretų kainų įpareigojimą, pasirinkto kainų kontrolės modelio išsamų pagrindimą Ataskaitoje, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais bei nenustačiusi pareiškėjo teisių pažeidimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principo, VAĮ 3 straipsnyje, ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, VAĮ 8 straipsnio, ERĮ 17 straipsnio 6 ir 8 dalių reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti, o 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 ir 2.3 punktai yra teisėti ir pagrįsti.
Pastebėtina, kad VAĮ 35 straipsnis reglamentuoja klaidų ištaisymą administracinės procedūros metu. Administracinė procedūra – tai pagal VAĮ viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (VAĮ 19 str. 1 d.). Kadangi šioje byloje ginčijami įsakymai nėra administracinės procedūros sprendimai, VAĮ 35 straipsnis netaikomas.
Lietuvos Respublikos ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti argumentus dėl atitinkamų aplinkybių, numatytų byloje taikytinos teisės normos hipotezėje, buvimo ar nebuvimo taip pat ir dėl tam tikrų aplinkybių nereikšmingumo bylai (ABTĮ 87 str. 4 d.). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės, todėl ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Taigi išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta. Siekiant šio tikslo, būtina įvertinti visas skundo (prašymo) pagrindu nurodytas aplinkybes, skunde (prašyme) pareikštus reikalavimus. Sprendimu, kuriame teismas nepasisako dėl esminių kaip skundo (prašymo) pagrindas nurodomų aplinkybių, nepasisako dėl skunde (prašyme) iškeltų pakankamai savarankiškų reikalavimų, ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas. Tokioje byloje teisingumas nėra įvykdomas, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403 – 1286/06, 2008 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 – 333/08).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus esminius pareiškėjo pateiktus argumentus ir reikalavimus, priėmė išsamų, pagrįstą ir motyvuotą procesinį sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes bei argumentus, konstatuoja, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Įsakymo 4.1-4.3 punktai ir 2010 m. sausio 8 d. Įsakymo 1 ir 2.3 punktai atitinka bendrus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, taip pat neprieštarauja specialių teisės aktų keliamiems reikalavimams, o paskirtas kainų kontrolės įpareigojimas yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Tarnyba, priimdama ginčijamus įsakymus, neperžengė jai teisės aktuose nustatytos diskrecijos ribų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.