- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-1709/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „TELE 2“
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2412-413/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo. Tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „TELE 2“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Omnitel“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti atsakovo (perkančiosios organizacijos) UAB „Kauno autobusai“ viešųjų pirkimų komisijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta atmesti UAB „Omnitel“ 2011 m. kovo 14 d. pasiūlymą ir pasiūlymų eilę išdėstyti tokia tvarka: 1) UAB „Bitė Lietuva“; 2) UAB „Tele 2“.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas paskelbė viešąjį judriojo (mobilaus) ryšio paslaugų pirkimą apklausos būdu pagal atsakovo 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintas Judriojo (mobilaus) ryšio paslaugų pirkimo apklausos būdu sąlygas. 2011 m. kovo 14 d. ieškovas pateikė atsakovui pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą pirmajai pirkimo objekto daliai, kurio galutinė kaina pagal pateiktą formulę buvo 0,01 Lt. Atsakovas 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. kovo 23 d. raštais prašė ieškovo pateikti įrodymus, pagrindžiančius pasiūlymo ekonomiškumą ir jo mažą kainą.
Ieškovas 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. kovo 30 d. pateikė atsakovui atsakymus. Atsakovo viešųjų pirkimų komisija 2011 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą atmesti UAB „Omnitel“ pasiūlymą dėl neįprastai mažos pasiūlytos kainos nepagrindimo. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu atsakovo sprendimu, 2011 m. balandžio 5 d. pateikė pretenziją, prašydamas panaikinti atsakovo viešųjų pirkimų komisijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimą ir sudaryti bei paskelbti naują pasiūlymų eilę, tačiau atsakovas 2011 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 02-513 ieškovo pretenziją atmetė.
Ieškovo nuomone, atsakovas, atmesdamas jo pasiūlymą, nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau - VPĮ) 40 straipsnio reikalavimų ir pažeidė Lietuvos teismų praktiką dėl neįprastai mažos kainos, lygiateisiškumo bei skaidrumo principus. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas turėjo teisę atmesti jo pasiūlymą tik tuo atveju, jeigu įrodytų, jog jis negali tinkamai ir laiku įvykdyti judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų sutarties pasiūlytomis kainomis. Anot jo, UAB „Omnitel“ yra viena didžiausių mobiliojo ryšio tiekėjų Lietuvoje, turinti daugiau kaip 2 mln. vartotojų ir per pirmąjį 2011 m. ketvirtį uždirbusi 130,6 mln. Lt, todėl tiek finansiniu, tiek technologiniu požiūriu jis yra pajėgus pasiūlyti savo pasiūlyme nurodytą kainą ir pagal ją vykdyti mobiliojo ryšio paslaugų sutartį. Pasak ieškovo, neįprastai mažos kainos institutas viešuosiuose pirkimuose yra ne priemonė atmesti tiekėjo, pasiūliusio mažą kainą, pasiūlymą, bet galimybė įsitikinti tokio tiekėjo pasiūlymo rimtumu, pagrįstumu bei gebėjimu įvykdyti sutartį už pasiūlytą kainą. Todėl perkančioji organizacija privalo įvertinti, ar objektyviai įmanoma įvykdyti pirkimo sutartį tiekėjo pasiūlytomis kainomis. Ieškovo teigimu, tiekėjui turi būti leidžiama be jokių apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie, jo manymu, yra tinkami, atsižvelgiant į viešojo pirkimo pobūdį. Todėl atsakovo argumentai, kad UAB „Omnitel“ nesivadovavo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau - VPT) rekomendacijomis dėl mažos kainos, ieškovo nuomone, nėra pagrindas atmesti jo pasiūlymą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakyme į pretenziją atsakovas nurodė, kad pasiūlyta kaina 99,999976 proc. skyrėsi nuo kitų tiekėjų pasiūlytos kainos vidurkio, kas skaitine verte pasiūlytos kainos vidurkį sudaro – 100 Lt. Ieškovo teigimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į pirkimo sutarties mastą, paslaugų pobūdį bei tiekėjų finansinį pajėgumą, tiek ieškovo, tiek kitų tiekėjų pasiūlytos kainos yra panašios. Todėl nepagrįstas ieškovo dalyvavimo konkurse apsunkinimas pažeidžia lygiateisiškumo principą. Ieškovo nuomone, nepagrįstas ir atsakovo teiginys, kad jis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neįprastai mažą pasiūlymo kainą, nes ieškovas, grįsdamas pasiūlytos kainos dydį, 2011 m. kovo 15 d. atsakyme rėmėsi aplinkybėmis dėl palankių sąlygų teikti paslaugas ir tai yra tinkamas neįprastai mažos kainos pagrindimas. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovo teiginiu, kad 2011 m. kovo 30 d. gautas jo atsakymas buvo neišsamus. Pasak ieškovo, atsakydamas į atsakovo pateiktus klausimus dėl skambučių srautų, jis nurodė, kad paslaugų kaina buvo paskaičiuota atsižvelgiant į daugelį kriterijų, įskaitant, bet neapsiribojant, ir į UAB „Kauno autobusai“ praeityje naudotų paslaugų statistiką. Ieškovo nuomone, atsakovo paprašyta pateikti papildoma informacija yra nesusijusi su neįprastai mažos kainos pagrindimu, todėl atmesti jo pasiūlymą nebuvo pagrindo. Ieškovas vadovavosi teisminėje praktikoje suformuota nuostata, kad tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos sprendimas yra pripažįstamas neteisėtu, sprendimas sudaryti viešojo pirkimo sutartį taip pat tampa neteisėtu, todėl tokiu atveju viešojo pirkimo teisinių santykių šalys turi būti grąžinamos į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį. Todėl pripažinus atsakovo 2011 m. kovo 31 d. viešųjų pirkimų komisijos sprendimą dėl jo pasiūlymo atmetimo ir konkurso pasiūlymo eilės paskelbimo neteisėtu, atsakovas ir UAB „Omnitel“ taip pat turi būti grąžinami į pirminę padėtį ir atsakovas privalo tinkamai įvertinti tiekėjų pasiūlymus ir paskelbti naują pasiūlymų eilę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovo UAB „Omnitel“ ieškinį atmetė ir iš ieškovo valstybei priteisė 5,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo (tiekėjo) UAB „Omnitel“ pasiūlymo kaina – 0,01 Lt, lyginant su kitų tiekėjų pasiūlymais: UAB „Tele 2“ – 673 203,20 Lt ir UAB „Bitė Lietuva“ – 151 752,80 Lt, buvo akivaizdžiai mažiausia ir atitiko neįprastai mažos kainos sąvoką, nurodytą Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakyme Nr. 1S-96, pripažino, jog perkančioji organizacija (atsakovas) pagal VPĮ 40 straipsnį turėjo pareigą pareikalauti, kad ieškovas ekonomiškai pagrįstų siūlomą kainą, pateikdamas reikalingas pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Anot teismo, iš ieškovo atsakymo į atsakovo 2011 m. kovo 15 d. raštą Nr. 02-429 turinio akivaizdu, kad atsakovą dominanti informacija nebuvo pateikta. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Bitė Lietuva“ argumentais, kad ieškovo atsakymas į antrąjį atsakovo raštą buvo taip pat neišsamus ir neinformatyvus ir pažymėjo, kad ieškovo paaiškinimai dėl paslaugų kiekio prieštarauja šio tiekėjo pasiūlymo 1 lentelėje nurodytiems paslaugų kiekiams, t. y. toks plečiamasis paslaugų pirkimo pasiūlymo traktavimas vertintinas kaip pasiūlymo pakeitimas, bet ne kaip tokio pasiūlymo išaiškinimas. Todėl, teismo nuomone, komisija turėjo pagrindą abejoti ieškovo pasiūlymo ekonominiu pagrįstumu bei jo įgyvendinimo realumu ir atmesti tokį pasiūlymą, remiantis racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvu. Teismas taip pat pažymėjo, kad perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę pareikalauti iš tiekėjo pateikti paaiškinimus dėl abejonių sukėlusių pasiūlymo elementų ir, gavusi paaiškinimus, nuspręsti, ar pasiūlymą tenkinti, ar jį atmesti. Teismo teigimu, ieškovo pateikti duomenys apie kitus mobiliojo ryšio paslaugų pirkimus, kai nesutampa perkančiosios organizacijos ir nepateikti įrodymai apie pirkimo sąlygų tapatumą ar panašumą su nagrinėjamos bylos pirkimo sąlygomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovas, taikydamas neįprastai mažos kainos institutą, tinkamai, nepažeisdamas viešojo pirkimo principų, įgyvendino VPĮ 40 straipsnyje įtvirtintas pareigas, tai yra: 1) įvertino visų dalyvių pateiktus pasiūlymus, identifikavo, kuriuose iš jų nurodytos kainos yra neįprastai mažos; sudarė ieškovui, pasiūliusiam neįprastai mažą kainą, galimybę pateikti paaiškinimus dėl abejonių sukėlusių pasiūlymo elementų (dalių); 3) ištyrė ir įvertino pateiktus paaiškinimus; 4) priėmė sprendimą – dalyvio, nepagrindusio pasiūlytos neįprastai mažos kainos, pasiūlymą atmetė. Todėl ieškovo reikalavimus pripažino nepagrįstais ir juos atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Omnitel“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo apelianto turėtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas tinkamai pagrindė 2011 m. kovo 14 d. pasiūlyme nurodytą kainą ir nėra jokių prielaidų, kad jis nebūtų pajėgus įvykdyti viešojo pirkimo sutartį. Tai patvirtina šios aplinkybės: 1) apeliantas pagrindė, kad atskiros paslaugų kainos, pagal kurių vertes apskaičiuojama galutinė kaina, atitinka judriojo (mobiliojo) ryšio rinkos kainas; 2) jis įrodė, kad judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų praktikoje teikti nulines kainas yra įprasta, nes tiekėjai gauna ekonominę naudą net ir tokių kainų pasiūlymu; 3) apeliantas pateikė įrodymus, kad yra sėkmingai teikęs paslaugas ir įvykdęs analogiškas sutartis, kai pasiūlymai, tiekėjų pateikiami viešuosiuose pirkimuose, yra 0,01 Lt, lygūs nuliui ir yra net su minuso ženklu; 4) atitinkamų siūlomų paslaugų kainos nustatymą apeliantas pagrindė planuojamomis uždirbti pajamomis iš paslaugų, viršijančių pirkimo dokumentuose nurodytas paslaugų preliminarias apimtis, taip pat netiesioginių pajamų; 5) apeliantas, grįsdamas pasiūlytos kainos dydį, rėmėsi aplinkybėmis dėl palankių sąlygų teikti paslaugas, t. y. siūlyti paslaugas minėtomis kainomis leidžia į tinklo struktūros tobulinimus investuotos lėšos (2011 m. kovo 15 d. raštas), jam žinoma atsakovo praeityje naudotų paslaugų statistika; 6) apeliantas pagrindė, kad tiek finansiniu, tiek technologiniu požiūriu yra pajėgus pasiūlyti kainas, nurodytas ieškovo pateiktame pasiūlyme, ir vykdyti judriojo ryšio paslaugų sutartį pagal atsakovui pasiūlytas kainas atsakovo abonentams.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovo pasiūlyta kaina 0,01 Lt buvo ekonomiškai pagrįsta, neatsižvelgė į tai, kad galutinės kainos apskaičiavimo formulėje yra įtraukti sąlyginiai paslaugų kiekiai, todėl ši galutinės paslaugų kainos formulė vienareikšmiškai neatspindi ekonominės tiekėjo naudos, gautinos sudarius viešojo pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu.Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakymą dėl pasiūlymo 1 lentelėje nurodytų kiekių nepagrįstai vertino kaip pakeitimą ir nepagrįstai tai laikė vienu iš kriterijų atmesti pasiūlymą dėl nepagrįstos kainos. Savo pasiūlymo jis nekeitė, o tik paaiškino pateiktame pasiūlyme esančią informaciją. Byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar apeliantas, atsakydamas į atsakovo raštus dėl pasiūlymo, pakeitė pateiktą pasiūlymą, todėl pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pateiktos kainos pagrįstumo klausimą, nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovą dominanti informacija nebuvo pateikta, taip pat nepagrįstai sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, kad apelianto atsakymas į antrąjį raštą buvo neišsamus. Darydamas šias išvadas, teismas neatsižvelgė į Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl pasiūlymo atmetimo kriterijų, esant neįprastai mažai kainai, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo pasiūlymas buvo atmestas vien formaliais motyvais, neatlikus lyginamosios analizės, ir į tai, kad judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų srityje siūlyti net neigiamą bendro pasiūlymo kainą yra įprasta praktika.Atsakovas negalėjo atmesti apelianto pasiūlymo dėl to, kad jis nepateikė konkrečių skaičiavimų, nes nei pirkimo dokumentuose, nei atskiruose raštuose to atsakovas neprašė.Savo sprendimą atmesti apelianto pasiūlymą atsakovas nepagrįstai motyvavo tuo, kad nebuvo vadovautasi pasiūlyme nurodytomis prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos pagrindimo rekomendacijomis, patvirtintomis Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1S-122. Anot apelianto, šios rekomendacijos yra rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Be to, tiekėjui turi būti leidžiama be jokių apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie, jo manymu, yra tinkami, atsižvelgiant į viešojo pirkimo pobūdį, ir perkančioji organizacija privalo priimti ir išnagrinėti visus paaiškinimus.Negalima sutikti su atsakovo argumentu, kad 2011 m. kovo 23 d. pakartotinai paprašius patikslinti neįprastai mažą pasiūlymo kainą, 2011 m. kovo 30 d. gautas UAB „Omnitel“ atsakymas vėl nebuvo išsamus, nebuvo atsakyta į papildomai pateiktus klausimus. Šiuo atveju nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nenurodė, kokios atsakovo prašytos informacijos ieškovas nepateikė, kas yra lemiamas aspektas vertinant neįprastai mažos kainos pagrįstumą.Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo pasiūlyta kaina buvo lyginama ir su šiuo metu už mobiliojo ryšio paslaugas, kurias teikia UAB „Bitė Lietuva“, atsakovo mokamomis sumomis. Anot apelianto, atsakovas tokiu būdu iš esmės suteikia prioritetą pasiūlymui, kuris atitinka atsakovo tikėtiną kainą, kas yra draudžiama.Atsakovas, sudarydamas viešojo pirkimo sutartį, nors ir žinojo apie ieškovo teismui pateiktą ieškinį, pažeidė VPĮ 95 straipsnio 2 dalį ir 94-1 straipsnio 2 dalį, todėl, pripažinus perkančiosios organizacijos sprendimą neteisėtu, turi būti pripažinta neteisėta ir sprendimo pagrindu sudaryta viešojo pirkimo sutartis, o viešojo pirkimo teisinių santykių šalys turi būti grąžinamos į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Kauno autobusai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:
Apeliantas, grįsdamas pasiūlymo kainą, pateikė lentelę su paslaugų kainomis, kurios buvo surašytos pasirinktinai – buvo pasirinktos tos paslaugos, kurių apelianto įkainiai yra didesni. Tačiau tos kainos pačios savaime dar neįrodo, kokia kaina iš tikrųjų tos paslaugos bus perkamos ir parduodamos.Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nekvestionavo apelianto teiginio, kad judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų praktikoje teikti nulines kainas yra įprasta praktika. Tačiau apeliantui pasiūlius kainą, kuri atitinka neįprastai mažos kainos sąvoką, atsakovas turėjo pareigą pareikalauti, kad ieškovas pagrįstų siūlomą kainą.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti duomenys apie kitus mobiliojo ryšio paslaugų pirkimus, kai nepateikti įrodymai apie pirkimo sąlygų tapatumą arba panašumą su nagrinėjamos bylos pirkimo sąlygomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus.Apeliantas, grįsdamas pasiūlymą planuojamomis uždirbti pajamomis iš didesnių perkamų paslaugų kiekių, nei nurodyta formulėje ir iš tarptautinių bei tarptinklinių skambučių, nepateikė perkančiajai organizacijai nei planuojamų tarptautinių skambučių srautų, nei planuojamų įeinančių skambučių srautų, nei paaiškinimų, kokiu būdu tai suteikia jam pranašumą žymiai sumažinti pasiūlymo kainą, lyginant su kitais paslaugų tiekėjais. Be to, papildomos vartotojų užsakytos paslaugos nėra papildomi paslaugų kiekiai, kaip tai pateikia apeliantas. Perkančiosios organizacijos pateiktoje formulėje V1 ir V2 vertės nėra prognozuojami srautai, kaip klaidingai aiškina apeliantas. Apeliantas nepaaiškino, kodėl jis planuoja didesnius srautus nei yra šiuo metu. Apeliantui yra žinoma, jog perkančioji organizacija neturi įrangos ir galimybių skaičiuoti iš kitų operatorių įeinančius skambučius, o jis perkančiajai organizacijai tokių duomenų niekada neteikė.Atmestinas apelianto argumentas, kad iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo bus gaunamos netiesioginės pajamos dėl konkurencingumo ir žinomumo didinimo. Tokį argumentą paneigia pats apeliantas, skundo 6 punkte nurodydamas, kad „atsakovo abonentų skaičius tesudaro 0,03 proc. nuo bendro UAB „Omnitel“ vartotojų kiekio“.Nurodydamas, kad siūlyti paslaugas jo nurodyta kaina leidžia ir į tinklo struktūros tobulinimus investuotos lėšos, apeliantas nepateikė jokių paaiškinimų (į kokius tobulinimus, kokiu būdu tai gali turėti įtakos kainai, kokį pranašumą šie tobulinimai suteikia prieš kitus mobiliojo ryšio operatorius ir kt.).Apeliantas teigia, kad jis yra pajėgus pasiūlyti kainas, kurios buvo pateiktos pasiūlyme, ir pagal tas kainas įvykdyti sutartį, tačiau atsakovui nebuvo pateikta informacija ir paaiškinimai, kurie leistų įsitikinti mažos kainos pagrįstumu ir apelianto gebėjimu sutartį įvykdyti griežtai laikantis pirkimo sąlygų. Atsakovo ūkinė veikla nesusijusi su mobiliojo ryšio paslaugų rinka ir jam nėra žinomos šios veiklos plonybės, todėl tiekėjams, teikiantiems paaiškinimus, keliami didesni jų pateikiamos informacijos aiškumo, detalumo, suprantamumo reikalavimai. Vien faktas, kad apeliantas yra viena iš didžiausių mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjų Lietuvos rinkoje, neleidžia teigti, kad jis, kaip neįprastai mažą kainą pasiūliusi bendrovė, sugebės įvykdyti įsipareigojimus numatytais įkainiais.Ieškovas apeliaciniame skunde pavėluotai išplėstai aiškina paaiškinimus ir argumentus, nes jis tai turėjo padaryti, atsakydamas į perkančiosios organizacijos paklausimus.Apeliantas pateikia klaidinančius aiškinimus dėl pirkimo sąlygose nurodytos formuluotės, nes galutinėje formulėje naudojami koeficientai maksimaliai priartina skaičius prie realių perkamų paslaugų kiekių. Tai, kad apeliantas tikisi, kad bus perkama daugiau paslaugų, yra niekuo nepagrįsti lūkesčiai, nes atsakovas to daryti neįsipareigoja. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad plečiamasis paslaugų pirkimo pasiūlymo traktavimas vertintinas kaip pasiūlymo pakeitimas.Atsakovas neribojo apeliantui teisės pateikti jo manymu reikalingus pasiūlymo paaiškinimus. Visi jo raštai ir paaiškinimai buvo priimti ir įvertinti.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad atsakovas iš esmės suteikia prioritetą pasiūlymui, kuris atitinka atsakovo tikėtiną kainą. 2010 m. sumokėta už mobiliojo ryšio paslaugas suma buvo paminėta kaip papildomas kriterijus, įvertinant, ar pasiūlyta kaina yra neįprastai maža.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Bitė Lietuva“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:
Apeliantas nepateikė neįprastai mažos kainos pagrindimo, įskaitant tokio pagrindimo finansinę dalį, bei neteisingai ir nepagrįstai vertina savo pateiktus paaiškinimus dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo, nes: 1) į tiekėjo faktiškai siūlomą kainą turėjo būti įskaičiuotos ir tam tikrų papildomų paslaugų suteikimo išlaidos, tuo tarpu apeliantas visiškai atsisakė pateikti tokią informaciją; 2) apeliantas nepagrįstai vertino, jog informacija apie papildomas paslaugas nėra susijusi su neįprastai mažos kainos vertinimu; 3) neturi reikšmės, kad atitinkamoms sudėtinėms paslaugų dalims kitų pasiūlymų ar paslaugų paketų atvejais tiekėjai gali taikyti panašius įkainius, nes turi būti vertinama konkretų pasiūlymą apimančių paslaugų paketo ir jo bendros kainos pagrįstumo visuma.Apeliantas netiksliai ir vienpusiškai aiškina neįprastai mažos kainos instituto taikymo pagrindus ir tvarką. Neįprastai mažos kainos nepagrindimas iš esmės, o tik deklaratyvus ketinimų sudaryti ir vykdyti sutartį nurodymas nesudaro pagrindo laikyti, jog neįprastai maža kaina buvo pagrįsta tinkamai. Ieškovo teikiami duomenys ir informacija apie kitiems subjektams įvykdytas sutartis ir įsipareigojimų vykdymą nėra vertintini, kadangi šie duomenys viešojo pirkimo metu, kai buvo vertinamas ieškovo kainos pagrįstumas, nebuvo pateikti ir jie nebuvo vertinami. Be to, nepagrįstai ir neaišku kokių šaltinių pagrindu ieškovas nurodo kitų operatorių paslaugų kainas. Šiuo atveju vien kelių paslaugų sudėtinių dalių įkainių nurodymas neturi jokios įtakos vertinant pasiūlymo, apimančio iš esmės visas mobiliojo ryšio paslaugas, kainą konkretaus pirkimo atveju.Ieškovas, reikšdamas reikalavimus panaikinti sprendimą atmesti pasiūlymą ir sudaryti pasiūlymų eilę, netinkamai įgyvendina procesines teises ir teisę į teisminę gynybą, nes šiuo metu pirkimas yra pasibaigęs (yra sudaryta pirkimo sutartis (VPĮ 7 str. 3 d.)), tačiau ieškovas neginčija sudarytos viešojo pirkimo sutarties ir nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam buvo pateikta informacija, jis netikslino ieškinio ir sąmoningai nereiškė reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia. Vien tai, kad buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, galimai neišlaikius viso VPĮ 94-1 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, neturėtų sudaryti pagrindą naikinti viešojo pirkimo sutartį, kadangi perkančioji organizacija pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo pasiūlymą ir viešojo pirkimo rezultatai nesikeistų.
2011 m. spalio 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apelianto UAB „Omnitel“ prašymas išspręsti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nurodant, kad žodinis bylos nagrinėjimas leistų atskleisti ginčo esmę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neįprastai mažos kainos instituto taikymo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno autobusai“ paskelbtame viešajame pirkime, kurio metu buvo perkamos judriojo (mobilaus) ryšio paslaugos.
Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad dalyvis pagrįstų siūlomą kainą, o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą privalo atmesti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę apibrėžti pasiūlyme nurodytos prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos sąvoką.
Remdamasi šia Viešųjų pirkimų įstatymo nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad neįprastai maža pasiūlyta kaina savaime nėra kliūtis viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Pagrindą perkančiajai organizacijai atmesti tiekėjo pasiūlymą sudaro tik tokia neįprastai maža kaina, kurios tiekėjas negali pagrįsti, t. y. įrodyti, kad už pasiūlytą kainą jis galės tinkamai ir laiku įvykdyti viešojo pirkimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, taip pat į racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvą, perkančioji organizacija pagal VPĮ 40 straipsnį privalo atmesti dalyvio pasiūlymą tik dėl nepagrįstos neįprastai mažos kainos. Neįprastai mažos kainos institutas yra įstatymo įtvirtinta papildoma galimybė perkančiajai organizacijai įsitikinti tiekėjo pasiūlymo pagrįstumu bei gebėjimu įvykdyti viešojo pirkimo sutartį po to, kai jau yra įvertinta tiekėjo kvalifikacija ir jo pasiūlymo atitiktis techniniams pirkimo objekto reikalavimams. Šis institutas būtent ir taikomas, siekiant įsitikinti tiekėjo pasiūlymo pagrįstumu ir realumu.
Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1S-96 1 punkto nuostatą, pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų neįprastai maža kaina – tai tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina, kuri perkančiosios organizacijos vertinimu gali būti nepakankama viešojo pirkimo-pardavimo sutarties tinkamam įvykdymui. To paties įsakymo 2 punkte nustatyta, kad pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina visais atvejais turi būti laikoma neįprastai maža, jeigu ji atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra 15 ir daugiau procentų mažesnė už visų tiekėjų, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, pasiūlytų kainų aritmetinį vidurkį (2.1 p.p.) arba yra 30 ir daugiau procentų mažesnė nuo suplanuotų viešajam pirkimui skirti lėšų (2.2 p.p.).
Tiek atsakovas, kaip perkančioji organizacija, tiek ir pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad ieškovo pateiktame pasiūlyme nurodyta perkamų paslaugų galutinė kaina yra neįprastai maža: šią aplinkybę patvirtina faktas, jog ieškovo pateikto pasiūlymo galutinė kaina - 0,01 Lt yra daug kartų mažesnė, nei konkursą laimėjusio trečiojo asmens UAB ,,Bitė Lietuva“ pateikto pasiūlymo konkursui kaina - 151 752,80 Lt (1 t., 112 b.l.).
Ginčas tarp šios bylos šalių faktiškai kilo dėl to, ar ieškovas, kaip neįprastai mažos kainos pasiūlymą pateikęs tiekėjas, pateikė tinkamus tokios kainos pagrįstumo įrodymus, kaip tai numato VPĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata.
Pagal VPĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatą, perkančioji organizacija, siekdama, kad neįprastai mažos kainos būtų pagrįstos, raštu kreipiasi į tokią kainą pasiūliusį dalyvį ir prašo pateikti, jos manymu, reikalingas pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus. Perkančioji organizacija, vertindama kainos pagrindimą, atsižvelgia į: 1) gamybos proceso, teikiamų paslaugų ar statybos metodo ekonomiškumą; 2) pasirinktus techninius sprendimus ir (arba) išskirtinai palankias sąlygas tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus; 3) dalyvio siūlomų prekių, paslaugų ar darbų originalumą; 4) norminių dokumentų dėl darbų saugos ir darbo sąlygų, galiojančių prekių tiekimo, paslaugų pateikimo ar darbų atlikimo vietoje, laikymąsi; 5) dalyvio galimybę gauti valstybės pagalbą. Taigi, sprendžiant iš šios VPĮ nuostatos, perkančioji organizacija gali, bet neprivalo remtis minėtais neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimo kriterijais. Jai yra suteikta teisė nuspręsti, kokie, jos manymu, pasiūlymo aspektai, sudėtinės kainos dalys ir skaičiavimai turi būti pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-216/2010).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neįprastai mažos kainos instituto nuostatų nustatyta privaloma neįprastai mažos kainos pasiūlymo vertinimo procedūra yra pagrįsta rungtyniškumo principu. Tai reiškia, kad perkančioji organizacija turi pareigą raštu paprašyti patikslinimų dėl pasiūlymo, kuris pripažįstamas neįprastu, elementų, kurių pagrindu perkančiajai organizacijai kilo abejonių, bei pareigą vėliau įvertinti šį tiekėjo pasiūlymą pagal jo pateiktus paaiškinimus. Tiekėjui turi būti leidžiama be apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie, jo manymu, yra tinkami, atsižvelgiant į viešojo pirkimo pobūdį. VPĮ 40 straipsnio 2 dalis neriboja tiekėjų paaiškinimų, tiekėjai gali pateikti kitokių, nei VPĮ įtvirtintų, paaiškinimų, o perkančioji organizacija privalo priimti ir išnagrinėti visus paaiškinimus. Neįprastai mažos pasiūlytos kainos vertinimo rungtyniškumo pobūdis turi būti suprantamas ir taip, kad perkančioji organizacija turi teisę prašyti, o tiekėjas – privalo pateikti kuo išsamesnius kainos pagrindimo duomenis. Tiekėjai, atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi, tačiau turi teisę pateikti platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-216/2010).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad atsakovas, kaip perkančioji organizacija, pagal VPĮ 40 straipsnio nuostatą turėjo pareigą pareikalauti, jog ieškovas ekonomiškai pagrįstų savo pasiūlymo kainą. Iš byloje esančio UAB ,,Kauno autobusai“ 2011 m. kovo 15 d. rašto Nr. 02-429 nuorašo (1 t., 23 b.l.) matyti, kad atsakovas pasiūlė ieškovui iki 2011 m. kovo 21 d. pateikti viešųjų pirkimų komisijai įrodymus, pagrindžiančius pasiūlymo ekonomiškumą ir mažą kainą, rekomenduodamas vadovautis Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. IS-122 patvirtintomis ,,Pasiūlyme nurodytų prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos pagrindimo rekomendacijomis“ (toliau - Rekomendacijos). Tai iš esmės reiškia, kad atsakovas, kaip perkančioji organizacija, nustačiusi, kad ieškovo pasiūlymo kaina yra neįprastai maža, pasiūlė pateikti jos pagrindimo įrodymus, numatytus minėtose rekomendacijose.
Atsakydamas į pasiūlymą pagrįsti neįprastai mažą kainą, ieškovas savo 2011 m. kovo 15 d. raštu (1 t., 24 b.l.) faktiškai apibrėžė mažos kainos instituto paskirtį ir jo taikymo pagrindą bei nurodė, kad nėra objektyvių įrodymų, jog jo pateikta pasiūlymo kaina neatitinka realios rinkos situacijos, yra nepagrįsta ir nurodyta, siekiant kitokių tikslų, negu teikti paslaugas. Šiame rašte ieškovas taip pat nurodė, kad siūlyti paslaugas tokia kaina jam leidžia į tinklo struktūros tobulinimą investuotos lėšos, o pelną jis tikisi uždirbti iš kitų perkančiajai organizacijai teiktinų ir konkurso skaičiavimuose nepaminėtų paslaugų. Tačiau jokių įrodymų, nurodytų Rekomendacijų 6 punkte, ieškovas nepateikė.
Pažymėtina, kad pagal VPĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareiga pateikti tinkamus kainos pagrįstumo įrodymus tenka tiekėjui, o pastarajam to nepadarius, perkančioji organizacija pasiūlymą privalo atmesti. Todėl ieškovo atsakyme dėl kainos pagrindimo išdėstytas teiginys, kad nėra objektyvių įrodymų, jog jo pateikta pasiūlymo kaina neatitinka realios rinkos situacijos, yra nepagrįsta ir nurodyta, siekiant kitokių tikslų, negu teikti paslaugas, negali būti pripažįstamas tinkamu neįprastai mažos kainos pagrindimu. Tinkamu pagrindimu negalima pripažinti ir teiginio, kad pelnas bus uždirbtas iš kitų perkančiajai organizacijai teiktinų ir konkurso skaičiavimuose nepaminėtų paslaugų (perkančiosios organizacijos inicijuotų tarptautinių ir tarptinklinių skambučių, tarptinklinio sujungimo iš kitų mobilaus ryšio operatorių, papildomų vartotojų užsisakytų paslaugų), nes jokių paskaičiavimų bei įrodymų apie tokias būsimas pajamas ieškovas nei su savo 2011 m. kovo 15 d. raštu, nei su 2011 m. kovo 30 d. raštu, nepateikė, nors perkančioji organizacija ir reikalavo (1 t., 25, 26 b.l.).
Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis įrodė, jog judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų praktikoje teikti nulines kainas yra įprasta praktika, nes tiekėjai gauna ekonominę naudą net ir tokių kainų pasiūlymu. Tačiau ši aplinkybė byloje nebuvo ginčo objektas ir ji nereiškia, kad atsakovas tinkamai pagrindė neįprastai mažą savo pasiūlymo kainą. Vien teiginys, kad tokia įmonė, kaip UAB ,,Omnitel“, finansiniu ir technologiniu požiūriu pajėgi pasiūlyti tokias kainas, negali būti laikomas pakankamu kainų pagrįstumo įrodymu.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad grįsdamas pasiūlytos kainos dydį, jis rėmėsi aplinkybėmis dėl palankių sąlygų teikti paslaugas, t. y. kad siūlyti paslaugas minėtomis kainomis leidžia į tinklo struktūros tobulinimus investuotos lėšos, ir šį teiginį grindžia 2011 m. kovo 15 d. raštu. Tačiau 2011 m. kovo 15 d. raštas yra ieškovo atsakymas perkančiajai organizacijai (atsakovui) dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo (1 t., 24 b.l.), kuriame tik išdėstytas toks pat teiginys: kad siūlyti paslaugas tokia kaina jam leidžia į tinklo struktūros tobulinimą investuotos lėšos. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių įrodymų taip pat nepateikta.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas pateikė įrodymus, kad jis yra sėkmingai teikęs paslaugas ir įvykdęs analogiškas sutartis, kai pasiūlymai, tiekėjų pateikiami viešuosiuose pirkimuose, yra 0,01 Lt, lygūs nuliui ir yra net su minuso ženklu. Tačiau duomenų, kad tokie įrodymai būtų buvę pateikti perkančiajai organizacijai, pareikalavus pagrįsti neįprastai mažą kainą, byloje nėra. Atsakovui, kaip perkančiajai organizacijai, tokie duomenys, jų pačiam ieškovui nepateikus, negalėjo būti žinomi.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar ieškovo pasiūlyta kaina 0,01 Lt buvo ekonomiškai pagrįsta, neatsižvelgė į tai, kad galutinės kainos apskaičiavimo formulėje yra įtraukti sąlyginiai paslaugų kiekiai ir todėl ši galutinės paslaugų kainos formulė vienareikšmiškai neatspindi ekonominės tiekėjo naudos, gautinos sudarius viešojo pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu. Tai iš esmės reiškia, kad apeliantas tikisi, jog bus perkami žymiai didesni paslaugų kiekiai, negu nurodyta pirkimo dokumentuose. Tačiau tokių teiginių jis taip pat nepagrindė. Šiuos teiginius galėtų pagrįsti tik duomenys, kad atsakovo veikla plečiasi ir tai pareikalaus papildomų paslaugų kiekių: ateityje atsakovas žymiai intensyviau naudosis perkamomis judriojo (mobiliojo ryšio) paslaugomis. Tačiau tokių duomenų byloje nėra ir atsakovas tokias perspektyvas neigia. Priešingai, atsakovo teigimu, darbuotojų skaičius jo įmonėje sumažėjo, pasikeitė situacija rinkoje ir jis sumažino mobiliajam ryšiui pirkti skirtas lėšas. Taigi, žymesnio perkamų paslaugų kiekio padidėjimo, tuo pačiu ir ieškovo galimos ekonominės naudos padidėjimo perspektyva jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįsta.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovas savo sprendimą atmesti jo pasiūlymą nepagrįstai motyvavo tuo, kad nebuvo vadovautasi pasiūlyme nurodytomis prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos pagrindimo rekomendacijomis, patvirtintomis Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1S-122. Anot apelianto, šios rekomendacijos yra ne privalomo pobūdžio, o tiekėjui turi būti leidžiama be jokių apribojimų pateikti visus paaiškinimus, kurie jo manymu, yra tinkami.
Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta šioje nutartyje, neįprastai mažos pasiūlytos kainos pasiūlymo vertinimo procedūra yra pagrįsta rungtyniškumo principu, kuris turi būti suprantamas ir taip, kad perkančioji organizacija turi teisę prašyti, o tiekėjas – privalo pateikti kuo išsamesnius kainos pagrindimo duomenis. Tiekėjai turi teisę pateikti platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus, negu jų prašo perkančioji organizacija, tačiau atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi. Kadangi savo prašyme pagrįsti pasiūlymo kainą atsakovas rekomendavo vadovautis Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1S-122 patvirtintomis Rekomendacijomis, tai ieškovas ir privalėjo pateikti Rekomendacijose (6 p.) nurodytus pasiūlymo ekonomiškumą ir mažą kainą pagrindžiančius įrodymus. Todėl aplinkybė, kad Rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio, neatleidžia ieškovo nuo VPĮ 40 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Teigti, kad ieškovui buvo trukdoma pateikti visus paaiškinimus, kurie jo manymu, yra tinkami, nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad nei su 2011 m. kovo 15 d. raštu, nei su 2011 m. kovo 30 d. raštu ieškovas UAB ,,Omnitel“ nepateikė jokių Rekomendacijų 6 punkte nurodytų pasiūlymo ekonomiškumą ir mažą kainą pagrindžiančių įrodymų. Šiuose savo raštuose atsakovas tik išdėstė teiginius apie tai, kad jis finansiniu ir technologiniu požiūriu yra pajėgus pasiūlyti tokią paslaugų kainą, kad siūlyti paslaugas tokiomis kainomis jam leidžia į tinklo struktūros tobulinimus investuotos lėšos, o pelną ji tikisi uždirbti iš konkurso skaičiavimuose nepaminėtų paslaugų. Tačiau jokių įrodymų bei paskaičiavimų, tarp jų ir atsakovo UAB ,,Kauno autobusai“ 2011 m. kovo 23 d. rašte Nr. 02-450 nurodytų teiginių apie planuojamus skambučių srautus, pajamas už tarptinklinius sujungimus bei planuojamas papildomas paslaugas pagrindimo, šiems teiginiams pagrįsti ieškovas nepateikė.
Taigi, ieškovas, kaip pasiūlymą konkursui pateikęs tiekėjas, savo pareigos pagrįsti neįprastai mažą pasiūlymo kainą, neįvykdė: tinkamų savo pasiūlymo kainos pagrįstumo įrodymų nepateikė. Esant tokiai aplinkybei, atsakovas UAB ,,Kauno autobusai“ tinkamai taikė VPĮ 40 straipsnio 1 dalies bei atsakovo Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 14.10.5 punkto nuostatas ir pagrįstai ieškovo pasiūlymą atmetė. Todėl iš esmės pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo pagrindą abejoti ieškovo pasiūlymo ekonominiu pagrįstumu bei jo įgyvendinimo realumu ir jį atmesti, vadovaudamasis racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvu.
Negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, taikydamas neįprastai mažos kainos institutą, tinkamai, nepažeisdamas viešojo pirkimo principų, įgyvendino VPĮ 40 straipsnyje įtvirtintas pareigas: įvertino visų dalyvių pateiktus pasiūlymus, identifikavo, kuriuose iš jų nurodytos kainos yra neįprastai mažos; ieškovui, pasiūliusiam neįprastai mažą kainą, sudarė galimybę pateikti paaiškinimus dėl abejonių sukėlusių pasiūlymo elementų (dalių); ištyrė ir įvertino pateiktus paaiškinimus; priėmė sprendimą – dalyvio, nepagrindusio pasiūlytos neįprastai mažos kainos, pasiūlymą atmetė. Todėl teigti, kad ieškovo pasiūlymas buvo atmestas vien formaliais motyvais, nėra pagrindo.
Remdamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo, kaip perkančiosios organizacijos, priimto sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo pasiūlymas, teisėtumo ir pagrįstumo bei ieškinį atmetė pagrįstai, t.y. bylą iš esmės išsprendė teisingai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovo reikalavimas pasiūlymų eilę išdėstyti jo nurodyta tvarka yra nepagrįstas ir dėl to, jog pasiūlymo eilės sudarymas yra ne teismo, o perkančiosios organizacijos kompetencija. Tuo tarpu teismui pareikštu ieškiniu gali būti pateikiami reikalavimai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo, žalos atlyginimo, pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ar alternatyvių sankcijų taikymo (VPĮ 93 str. 1 d.).
Ieškovas 2011 m. spalio 3 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą spręsti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.
Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Ieškovas savo prašymą nagrinėti bylą (apeliacinį skundą) žodinio proceso tvarka pateikė ne apeliaciniame skunde, o vėliau, atskirame prašyme. Šiame prašyme išdėstytos aplinkybės - kad ginčas susijęs su specifine ryšio paslaugų sritimi, sutarties objektas yra nematerialus daiktas, kad ieškovas pageidauja išdėstyti kainos apskaičiavimo aspektus žodžiu - nėra pakankamas pagrindas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Visas aplinkybes, reikšmingas bylos išsprendimui, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje ieškovas nekėlė ir nekelia klausimų, kurie reikalautų specialių žinių ir neprašo skirti ekspertizės. Savo poziciją apeliantas taip pat išdėstė ir rašytiniuose paaiškinimuose. Todėl pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, teisėjų kolegija nenustatė. Dėl šios priežasties bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą teisėjų kolegija išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“ savo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų dydį nepateikė. Todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (CPK 79 str, 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.