Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-357/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-06-07
Bylos Nr.: 2A-357/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Atsakovas: V. R., uždarajai akcinei bendrovei „Rūdupis“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Doleta“, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-357/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7.; 44.2.; 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASn u t artisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1946-798/2011 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Doleta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Rūdupis“ bei V. R. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) V. R. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ pareiškė ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė priteisti ieškovams solidariai iš atsakovų UAB „Rūdupis“ bei V. R. 2 885 642,51 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, solidariai iš atsakovų UAB „Rūdupis“ bei V. R. ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ priteisti 500 000 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas UAB „Doleta“ ir kitos ieškovui priklausančios grupės įmonės specializuojasi medinių ir medžio aliuminio langų, žiemos sodų, fasadų bei durų gamyboje. Ieškovai UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ priklauso tai pačiai įmonių grupei. Atsakovas V. R. dirbo UAB „Vilniaus Doleta“ konstruktoriumi. Ieškovų pavedimu V. R., naudodamasis ieškovų kompiuterine technika bei programine įranga, atlikdavo nestandartinių langų projektavimo darbus. Skaitmeninės bylos su kompiuteriniais langų projektais buvo talpinamos bendrame vidiniame ieškovų kompiuteriniame tinkle (serveryje). 2009 m. UAB „Vilniaus Doleta“ vadovui tapo žinoma, kad V. R. nuolat teikia UAB ‚Rūdupis“ konfidencialią ieškovo informaciją. Paprašius pasiaiškinti, V. R. prisipažino, kad jau kelerius metus sistemingai teikė atsakovui UAB „Rūdupis“ ieškovo gaminių brėžinius, gaminių kainas bei kitą komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Dalyvaujant liudyti pakviestiems keliems ieškovo darbuotojams, V. R. ieškovo direktoriui 2009 m. birželio 17 d. įsipareigojimu patvirtino, kad sistemingai perduodavo UAB „Rūdupis“ konfidencialią ieškovo informaciją, pripažino, kad tokiais veiksmais padarė ieškovui žalą ir įsipareigojo ją atlyginti. Po šalių darbo santykių pabaigos, įvertinęs serveryje išsaugotų kompiuterinių bylų turinį, ieškovo vadovas pastebėjo, kad V. R. ne tik siuntė naujausių gaminių projektų pavyzdžius, teikė duomenis apie konstrukcijoms naudojamas medžiagas ir jų tiekėjus, tačiau teikė ir informaciją apie ieškovo dalyvavimą atskiruose statybos konkursuose, apie ieškovo gaminių pirkėjus bei siūlomas gaminių kainas. V. R. sąmoningai už atlyginimą teikė UAB „Rūdupis“ komercines ieškovų paslaptis, o UAB „Rūdupis“ neteisėtai už atlyginimą įgijo ieškovų komercines paslaptis ir gautą informaciją panaudojo savo veikloje, tuo neteisėtai įgydamas konkurencinį pranašumą prieš ieškovus. Kadangi UAB „Rūdupis“, padedamas V. R., neteisėtai gavo ieškovų komercinę paslaptį sudarančią informaciją, atsakovai privalo kompensuoti ieškovų patirtas išlaidas gaminių sukūrimui. Didžiąją dalį UAB „Doleta“ išlaidų gaminių sukūrimui sudaro konstruktorių ir kitų ieškovų darbuotojų darbo užmokestis bei konstruojamų gaminių sukūrimui naudojamų įrenginių nusidėvėjimas.

Šalies argumentai

Atsakovas V. R. pateikė priešieškinį dėl 2009 m. birželio 17 d. sudaryto sandorio – įsipareigojimo padengti žalą pripažinimo negaliojančiu. Nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog ginčijamą sandorį buvo priverstas sudaryti prieš savo valią dėl panaudoto psichologinio spaudimo bei grasinimų. Atsakovas įsipareigojimo pasirašymo metu neturėjo galimybės išeiti iš patalpos, kurioje vyko darbuotojų susirinkimas, taip pat ir paskambinti telefonu. Atsakovui ne tik buvo daromas psichologinis spaudimas ir apribota galimybė laisvai priimti sprendimus, tačiau buvo apribota ir fizinė laisvė. Be to, atsakovui buvo grasinama, akcininkui V. S. užsimenant apie „berniukus“, padedančius grąžinti skolas“, bei nurodant, kad, jei bus spyriojamasi, jis „sugrįš ir padarys tvarką“. Atsakovo surašyto ir pasirašyto įsipareigojimo tekstą padiktavo UAB „Vilniaus Doleta“ generalinis direktorius A. D., atsižvelgdamas į V. S. telefonu išsakytas pastabas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 7 d. daliniu sprendimu reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Rūdupis“ bei V. R. ieškovams UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ 2 885 642,51 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė, atnaujino civilinės bylos dalį pagal reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Rūdupis“ bei V. R. ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ 500 000 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir pagal atsakovo V. R. priešieškinį dėl 2009 m. birželio 17 d. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“, kaip savarankiškas juridinis asmuo, turi įrodyti, kokią žalą patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kad atsakovas V. R. su vienu iš ieškovų UAB „Doleta“ nebuvo susijęs jokiais teisiniais santykiais, sprendė, jog atsakovas V. R., būdamas susijęs darbo teisiniais santykiais su UAB „Vilniaus Doleta“, galėjo būti įpareigotas saugoti tik UAB „Vilniaus Doleta“ informaciją, kuri laikoma komercine paslaptimi. Remiantis šia aplinkybe, teismas sprendė, jog ieškovas UAB „Doleta“ iš viso neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų į bylą pateikti elektroniniai laiškai yra paimti iš atsakovo asmeninės elektroninio pašto dėžutės, kad atsakovas neigia, jog prisijungimo prie asmeninės elektroninio pašto dėžutės duomenis jis buvo perdavęs ieškovui, sprendė, kad ieškovai atsakovo V. R. susirašinėjimą su UAB „Rūdupis“ surinko neteisėtai prisijungę prie atsakovo asmeninės elektroninio pašto dėžutės, tai yra, kad ieškovų pateikti įrodymai neatitinka leistinumo reikalavimų ir jais negali būti remiamasi byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. dalinis sprendimas nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 21 d. galutiniu sprendimu reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų V. R. ir UAB „Rūdupis“ ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ 500 000 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ iš atsakovo V. R. 20 000 Lt žalos atlyginimo pagal 2009 m. birželio 17 d. pasirašytą sandorį dėl žalos atlyginimo. Teismas atsakovo V. R. priešieškinį dėl 2009 m. birželio 17 d. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė, taip pat netenkino atsakovo UAB „Rūdupis“ prašymo priteisti nuostolių atlyginimą iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“.

Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ ir atsakovas UAB „Rūdupis“ užsiima ta pačia veikla – medinių ir medžio aliuminio langų, žiemos sodų gamyba, tai yra veikia toje pačioje verslo srityje, dažnai dalyvauja įvairiuose konkursuose, todėl Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme jie laikytini konkurentais. Teismas sprendė, jog ieškovo teiginiai apie tai, kad atsakovas V. R., dirbdamas UAB „Vilniaus Doleta“, siuntė UAB „Rūdupis“ įvairius brėžinius, teikė konsultacijas bei kitokią komercinę informaciją ir suprato, kad savo veiksmais daro žalą UAB „Vilniaus Doleta“, atitinka faktines aplinkybes. Iš byloje apklaustų liudytojų – ieškovo akcininko V. S., ieškovo vadovo L. D., buvusio ieškovo vadovo A. D. paaiškinimų, UAB „Rūdupis“ darbuotojų P. P., G. V., P. K. parodymų, fiksuotų ikiteisminio tyrimo metu liudytojų apklausos protokoluose, bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, matyti, kad atsakovai V. R. ir UAB „Rūdupis“ susirašinėjo elektroniniais laiškais ir bendravo klausimais, kurie susiję su atsakovo V. R. profesinės veiklos vykdymu UAB „Vilniaus Doleta“ bei UAB „Rūdupis“ verslu. Teismas pažymėjo, kad ir pats atsakovas V. R. neneigia susirašinėjęs elektroniniais laiškais su UAB „Rūdupis“, kad V. R. konsultacijas teikė iš darbinio kompiuterio, kad dauguma konsultacijų konkurentams buvo teikiamos darbo metu, pasinaudojant ieškovui priklausančia programine įranga. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog UAB „Vilniaus Doleta“ informacija buvo prieinama kiekvienam darbuotojui, neatsižvelgiant į tai, jog ieškovas neturėjo pasitvirtinęs vidinių dokumentų dėl konfidencialios ir komercinės informacijos apsaugos, tai nereiškia, kad ieškovui nebuvo aktuali komercinės informacijos ir konfidencialios informacijos apsauga. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas V. R. yra išsilavinęs asmuo, atsižvelgdamas į jo eitas pareigas UAB „Vilniaus Doleta“, darė išvadą, jog atsakovas V. R. suprato ir turėjo suprasti, kad ieškovo turimi brėžiniai, unikalūs projektai, informacija apie prekių kainas ir dalyvavimą konkursuose sudaro ieškovo komercinę paslaptį. Teismas pripažino esant labiau tikėtina, kad dėl atsakovo V. R. neteisėtos informacijos perdavimo ir panaudojimo atsakovas UAB „Rūdupis“ nesąžiningai galėjo įgyti konkurencinį pranašumą.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas V. R. jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė apie grasinimus jam ir jo šeimos nariams bei jo patirtą psichologinį smurtą pasirašant įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad pasirašant įsipareigojimą atsakovo laisvė nebuvo apribota, kad atsakovas bet kuriuo metu galėjo palikti UAB „Vilniaus Doleta“ patalpas, turėjo galimybę atsisakyti pasirašyti įsipareigojimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. R. yra išsilavinęs asmuo, turintis aukštąjį išsilavinimą, jo gyvenimiška patirtis yra pakankama, jog jis galėtų suvokti savo veiksmų esmę, taip pat sudaryto įsipareigojimo pasekmes. Įsipareigojimo tekstas dėl žalos atlyginimo yra aiškus, todėl V. R. negalėjo suklysti ar neteisingai suprasti paties įsipareigojimo turinio. Be to, atsakovas V. R. po įsipareigojimo pasirašymo nesikreipė į policiją dėl galimo smurto ir grasinimų prieš jį panaudojimo. Nepaisant to, kad ginčo šalis saistė darbo santykiai, ši aplinkybė, teismo nuomone, neįrodo, kad V. R. buvo ekonomiškai priklausoma ir silpnesnė šalis, kuriai buvo taikomas ekonominis spaudimas. Dėl minėtų aplinkybių teismas darė išvadą, kad atsakovas V. R., niekieno neverčiamas ir laisva valia prisipažino, jog savo veiksmais pažeidė teisės aktų įsipareigojimus, taip pat sukėlė žalą ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ ir įsipareigojo šią žalą atlyginti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prisiimto įsipareigojimo atlyginti žalą suma atsakovui V. R., kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė ir jos priteisimas sukeltų atsakovui sunkius padarinius, bei į tą aplinkybę, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovas V. S. nurodė, kad įmonės tikslas nebuvo išsireikalauti visą sumą iš V. R., sprendė, jog 20 000 Lt yra pakankama suma, kuri iš dalies kompensuotų ieškovo patirtus nuostolius dėl neteisėtų V. R. veiksmų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti galutinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ ieškinys ir atmestas atsakovo V. R. priešieškinis, ir dėl šios teismo sprendimo dalies priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti visiškai, o priešieškinį tenkinti. Atsakovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai taikė atsakovui V. R. civilinę atsakomybę, kadangi skundžiamame sprendime nebuvo nustatytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teismo išvada, kad V. R. atskleidė UAB ‚Rūdupis“ ieškovo komercinę paslaptį, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ apskritai net nesiėmė jokių veiksmų apsaugoti tokios informacijos slaptumą. Visą atsakovo V. R. darbo UAB „Vilniaus Doleta“ laikotarpį šios bendrovės vadovas nebuvo nustatęs, kas laikytina bendrovės komercine paslaptimi, taip pat su darbuotojais nebuvo pasirašytos konfidencialios informacijos neatskleidimo sutartys, įpareigojančios neatskleisti konkrečios informacijos tretiesiems asmenims. Ieškovas nesiėmė jokių vidinių-organizacinių priemonių tam tikros įmonės informacijos slaptumui išsaugoti. Įvairūs su bendrovės veikla susiję dokumentai vidiniame įmonės kompiuterių tinkle (serveryje) buvo talpinami visų ieškovo darbuotojų patogumui, šiame tinkle talpinami įvairūs ieškovo dokumentai, tiek susiję su gaminių gamyba, tiek su jų pardavimu (gaminių projektai, sutartys, komerciniai pasiūlymai ir kt.). Bet kuris prie vidinio ieškovo tinklo prisijungęs asmuo turi galimybę kopijuoti ir naudoti šiuos ieškovo duomenis. Nors ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ direktoriaus 2005 m. spalio 20 d. įsakymu buvo patvirtintos darbo tvarkos taisyklės, kuriose buvo nustatyta bendro pobūdžio pareiga darbuotojams saugoti bendrovės komercines paslaptis, tačiau darbuotojai nebuvo supažindinti, kokia konkrečiai informacija negali būti atskleista tretiesiems asmenims. Apie įmonės sprendimą dėl konkrečios informacijos pripažinimo komercine paslaptimi darbuotojas privalo būti aiškiai informuotas. Atsakovas neginčija, kad laisvu nuo darbo laiku vykdė projektavimo darbus ir su šiais projektavimo darbais susijusiais tikslais bendravo su UAB „Rūdupis“ atstovais, kadangi UAB „Rūdupis“ turėjo pagaminti langus atsakovo V. R. atliekamų projektavimo darbų užsakovams. Jokios informacijos apie UAB „Vilniaus Doleta“ gaminius, jų kainas, naudojamas medžiagas ir jų tiekėjus ir pan., atsakovas V. R. nei UAB „Rūdupis“, nei jokiems kitiems asmenims neatskleidė ir UAB „Vilniaus Doleta“ brėžinių niekam nesiuntė. Bendravimas su UAB „Rūdupis“ darbuotojais, jų konsultavimas negali būti laikomas atsakovo neteisėtais veiksmais. Vien tik bendravimo su UAB „Rūdupis“ darbuotojais faktas dėl papildomos V. R. veiklos nereiškia, kad buvo atkleista kokia nors UAB „Vilniaus Doleta“ konfidenciali informacija. Ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ nepateikė įrodymų, kad jis turėjo kokių nors išlaidų informacijos, turinčios potencialią komercinę vertę, sukūrimui ar tobulinimui, taigi patyrė žalą, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti žalos atsiradimo faktą ir priteisti iš atsakovo V. R. žalos atlyginimą ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo 2011 m. birželio 7 d. daliniu sprendimu, kuriame nurodė, kad ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“, kaip savarankiškas juridinis asmuo, turi įrodyti, kokią žalą patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas apskritai nenustatė, kokia UAB „Vilniaus Doleta“ informacija buvo perduota UAB „Rūdupis“, juo labiau nenagrinėjo, ar tokia informacija buvo saugoma ir ar tokiai informacijai sukurti, tobulinti bei naudoti ieškovas patyrė kokių nors išlaidų. Tai leidžia daryti išvadą, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė žalos padarymo fakto, todėl neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovo V. R. žalos atlyginimą ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“. Atsakovas V. R. neturėjo kitos protingos alternatyvos, kaip tik sudaryti priešieškiniu ginčijamą sandorį. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti 2009 m. birželio 17 d. sandorį dėl įsipareigojimo atlyginti žalą negaliojančiu, kaip sudarytą dėl psichologinio spaudimo bei grasinimo. Teismas neatsižvelgė į objektyvias šio sandorio sudarymo aplinkybes. Nors teismas ir nurodė, kad UAB „Vilniaus Doleta“ darbuotojų susirinkime išsakyti kaltinimai V. R. galėjo šiam sukelti stresą, tačiau visiškai nevertino tų aplinkybių, jog minėtas sandoris buvo pasirašytas praėjus vos porai valandų po to, kai V. R. visų įmonės darbuotojų akivaizdoje buvo nepagrįstai apkaltintas slaptos informacijos atskleidimu konkuruojančiai įmonei. Nuo susirinkimo pradžios iki ginčijamo sandorio pasirašymo V. R. nebuvo nei išėjęs iš kabineto, kuriame vyko susirinkimas, neturėjo galimybės kam nors paskambinti, per visą šį laiką su V. R. nuolat bendravo UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ vadovai bei akcininkai. Akivaizdu, kad tokios sąlygos buvo sudarytos sąmoningai siekiant sukelti didelę emocinę įtampą, dėl kurios asmuo lengviau pasiduoda bet kokiam spaudimui bei grasinimui, taigi pripažintina, jog ieškovai siekė daryti psichologinį spaudimą. Be to, sandorio tekstas buvo diktuojamas. Šios objektyvios aplinkybės patvirtina, kad sudarytas sandoris nebuvo V. R. laisvos valios išraiška. Užuomina apie „berniukus, padedančius grąžinti skolas“, nurodymas iš kišenių išsiimti mobilųjį telefoną, raktus bei kitus daiktus ir padėti ant stalo, draudimas paskambinti pažįstamam advokatui negali būti vertinami kitaip nei psichinė prievarta. Kadangi atsakovas turi šeimą ir augina su mažamečius vaikus, tokie darbdavio grasinimai atsakovui sukėlė baimę dėl jo paties ir jo šeimos saugumo. Turėdamas laiko pagalvoti atsakovas, kaip ir bet kuris kitas pakankamai apdairus ir protingas žmogus, ginčijamo sandorio nebūtų sudaręs, nes jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Be to, įsipareigojimo tekstas yra nekonkretus, jame nurodoma, jog V. R. perduodavo „slaptus duomenis“, atsakovui sandorio pasirašymo metu konkreti informacija apie tariamai patirtą žalą, išskyrus žalos dydį, nebuvo pateikta, todėl teismas nepagrįstai ginčijamą sandorį vertino kaip atsakovo prisipažinimą dėl tariamai atliktų neteisėtų veiksmų ir įrodymą, patvirtinantį, jog UAB „Vilniaus Doleta“ patyrė kokią tai žalą. Akivaizdu, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo, nesant delikto, ne tik kad buvo sudarytas dėl atsakovo atžvilgiu panaudoto psichologinio spaudimo be grasinimo, tačiau yra ir niekinis, kadangi prieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 str.).

Atsiliepimas

Ieškovai UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ atsiliepime į atsakovo skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo komercinė informacija nebuvo laisvai prieinama tretiesiems asmenims, buvo saugoma vidinėmis organizacinėmis priemonėmis, be to, naudodamas ieškovo informaciją V. R. suprato, jog teikia komercinę paslaptį sudarančią informaciją konkurentui. Komercinės informacijos apsauga taip pat pasireiškė ir tuo, jog ieškovas buvo patvirtinęs vidaus tvarkos taisykles, kurios įpareigojo darbuotojus saugoti bendrovės komercinę informaciją, naudoti šią tik įmonės veiklos tikslais. Atsakovas pats pripažįsta, kad vykdė projektavimo darbus konkurentui ir su šiais projektavimo darbais susijusiais tikslais bendravo su UAB „Rūdupis“ atstovais. Ieškovas kartu su UAB „Doleta“ pateikė teismui įrodymus apie atskirų gaminių, kurių brėžiniai ir gamyboje naudojamų medžiagų sąrašai, kartu su kitais technologiniais sprendimais buvo neteisėtai atskleisti UAB „Rūdupis“, sukūrimui, tobulinimui bei testavimui patirtas išlaidas. Didžiąją dalį išlaidų gaminių sukūrimui sudaro konstruktorių ir kitų ieškovo darbuotojų darbo užmokestis bei konstruojamų gaminių sukūrimui naudojamų įrenginių nusidėvėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rūdupis“, pasisavinęs ieškovo komercines paslaptis, neteisėtai naudojo ieškovo gaminių brėžinius ir technologinius sprendimus savo gaminių konstrukcijose, atsakovai privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą. Be kitų įrodymų, į bylą buvo pateikti ir projekto „Žiemos sodas“ sukūrimui patirtų sąnaudų apskaičiavimai. Akivaizdu, kad vien konstruktoriams mokėto darbo užmokesčio dydį patvirtinančių dokumentų pakanka ieškovo patirtos žalos dydžiu pagrįsti. Be to, pasirašytas įsipareigojimas dėl žalos atlyginimo neginčijamai patvirtina, jog pats V. R. pripažino, kad ieškovui padarė žalą, kurio dydžio pasirašant įsipareigojimą neginčijo. Liudytojų parodymai, taip pat aplinkybės apie tai, jog atsakovas yra išsilavinęs asmuo, turintis aukštąjį išsilavinimą, pakankamą gyvenimišką patirtį, kad galėtų suvokti savo veiksmų esmę, sudaromo sandorio pasekmes, jo įsipareigojimo tekstas, kuris yra aiškus, aplinkybė, kad po įsipareigojimo pasirašymo atsakovas nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl smurto ir grasinimų, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog V. R., niekieno neverčiamas ir laisva valia sudarė sandorį, kuriuo pripažino atlikęs neteisėtus veiksmus, susijusius su darbdavio konfidencialios informacijos panaudojimu, bei patvirtino, kad savo veiksmais sukėlė žalą ieškovui ir įsipareigojo šią žalą atlyginti. Nei ieškovo akcininkas, nei vadovas atsakovo V. R. atžvilgiu nesiėmė jokių neteisėtų veiksmų, grasinimų, psichologinio smurto, nes jie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvavo apeliantui surašant ir parašu patvirtinant sandorį.

Atsakovas UAB „Rūdupis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas, spręsdamas sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą, privalėjo atsižvelgti į sandorio sudarymo metu buvusį ieškovų nesąžiningumą. Atsakovas V. R., prieš sudarant ginčijamą sandorį ir jo sudarymo metu, buvo apkaltintas neteisėtais veiksmais, tai yra informacijos, esančios ieškovų komercine paslaptimi, atskleidimu atsakovui UAB „Rūdupis“ bei didelės žalos ieškovams padarymu. Tokie atsakovui V. R. pareikšti kaltinimai yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad sudarant ginčijamą sandorį atsakovas V. R. buvo nepagrįstai apkaltintas neteisėtų veiksmų atlikimu bei didžiulės žalos padarymu, sandorio sudarymo metu ieškovai elgėsi nesąžiningai. Teismas tinkamai neįvertino fakto, jog ieškovai atsakovo V. R. atžvilgiu veikė tikslingai ir iš anksto suplanuotai, tai yra siekiant atsakovą V. R. sukompromituoti kolegų akivaizdoje, sukurti nepatogią ir stresinę aplinką. Atsakovo atžvilgiu ieškovai panaudojo ir apgaulę. Atsakovas V. R. buvo nepagrįstai apkaltintas neteisėtų veiksmų atlikimu ir neva didžiulės (tačiau nepagrįstos) žalos padarymu, kurią buvo grasinama išieškoti iš atsakovo V. R. civiline tvarka. Tokio dydžio nuostolių nurodymas ir grasinimas juos išieškoti, kai ieškovai teisme neįrodė patirtų nuostolių fakto, laikytina atsakovo V. R. atžvilgiu panaudota apgaule ir sąmoningu atsakovo V. R. klaidinimu sandorio sudarymo metu. Sprendžiant sandorio negaliojimo klausimą, teismas privalėjo taikyti ne tik CK 1.91 straipsnį, tačiau ir CK 1.90 straipsnį, kuris numato dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimo pagrindus. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių atsakovas V. R. ginčijamą sandorį sudarė iš esmės suklydęs dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių esminių sandorio faktų, o suklydimą nulėmė antrosios šalies, tai yra ieškovo kaltė, pasireiškusi nepagrįstais kaltinimais ir grasinimu civiline tvarka iš atsakovo V. R. išsireikalauti neva patirtus didžiulius nuostolius. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad kokią nors žalą būtų patyrusi UAB „Vilniaus Doleta“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl prašymo bylą nagrinėti apeliacine žodinio proceso tvarka

Atsakovas V. R. apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą atsakovas argumentuoja tuo, kad byla sudėtinga, joje nagrinėjamos reikšmingos teisinės problemos, susijusios su įstatyme numatyta komercinių paslapčių apsauga ir civilinės deliktinės atsakomybės taikymu, todėl, atsakovo nuomone, ginčą būtina nagrinėti betarpiškai ištiriant visas bylos aplinkybes teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Atsakovas UAB „Rūdupis“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pritaria V. R. prašymui bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovai UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes atsakovas nepateikė naujų įrodymų, nenurodė jokių papildomų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo aptartos pirmosios instancijos teisme, o byloje esančių įrodymų pakanka tinkamam bylos faktinių aplinkybių įvertinimui. Visas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas betarpiškai ištiria nepaisant pasirinkto bylos nagrinėjimo būdo.

Dėl apelianto (atsakovo) prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacijos dalyką nagrinėjamoje byloje apima būtinumas įvertinti, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. galutinis sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ ieškinys atsakovui V. R., o atsakovo V. R. priešieškinis atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. R. dirbo UAB „Vilniaus Doleta“ konstruktoriumi nuo 2005 m. spalio 5 d., jo darbo sutartis buvo nutraukta 2009 m. birželio 18 d. pagal DK 127 straipsnį (savo noru) (1 t., b. l. 11-12). V. R. 2009 m. birželio 17 d. pasirašė įsipareigojimą (toliau − įsipareigojimas), kuriuo prisipažino, kad sistemingai perduodavo UAB „Rūdupis“ atstovams UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ slaptus duomenis bei sutiko, kad padarė įmonei žalą, kuri tarpusavio susitarimu įvertinta 500 000 Lt, įsipareigojo šią sumą sumokėti dalimis per penkerių metų laikotarpį (1 t., b. l. 111). Šį įsipareigojimą pasirašė V. R., UAB „Vilniaus Doleta“ direktorius A. D. ir liudytojai D. J., R. S..

Dėl 2009 m. birželio 17 d. įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu sandoriu

Atsakovas V. R. priešiniu ieškiniu prašė pripažinti jo parašytą įsipareigojimą negaliojančiu, kaip sudarytą dėl psichologinio spaudimo bei grasinimo. Teisės doktrinoje apibrėžiama, kad sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl būtinas sutarties elementas yra savanoriškumas, nesuderinamas su prievarta. Bet kokie veiksmai, lemiantys šalies valios trūkumus, gali lemti sutarties (sandorio) negaliojimą. Dėl to sutarties laisvės principas reiškia, kad iš esmės sutartys sudaromos savanoriškai, tad negalima versti asmens sudaryti sutartį (sandorį) prieš jo valią. Teisėjų kolegija sutinka, jog įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo atsakovas V. R. pasirašė stresinėje situacijoje. Tokios aplinkybės neneigė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vien ši aplinkybė, nenustačius konkrečių spaudimo ar realaus grasinimo veiksmų, nesudarė pagrindo pripažinti minėtą įsipareigojimą negaliojančiu sandoriu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo V. R. valios trūkumų, surašant įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija negali nepritarti išvadai, kad atsakovas V. R. neįrodė, jog jam realiai buvo grasinama, jog siekiant, kad atsakovas pasirašytų ginčijamą įsipareigojimą, prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas, jog būtent šios aplinkybės nulėmė, kad V. R. pasirašė ginčijamą įsipareigojimą. Visų pirma, atsakovo amžius, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis nėra tokie, kad būtų galima spręsti, jog atsakovas galėjo nesuprasti pasirašomo įsipareigojimo turinio ir jo pasekmių. Nors skunde atsakovas teigia, kad neturėjo kitos protingos alternatyvos, kaip tik pasirašyti ginčijamą įsipareigojimą, tačiau, nesant neabejotinų duomenų, kurios pateisintų tokį atsakovo elgesį, teisėjų kolegija pripažįsta sunkiai tikėtina aplinkybę, kad asmuo, net ir būdamas susijaudinimo, streso būsenoje, tačiau iš tikrųjų neatlikęs neteisėtų veiksmų, savo ranka surašytame įsipareigojime prisipažintų, jog sistemingai perduodavo UAB „Rūdupis“ slaptus ieškovų duomenis. Taip pat nepaaiškinama, kodėl atsakovas, teigdamas, jog įsipareigojimas nebuvo jo laisvos valios išraiška, nesikreipė su pareiškimu į teisėsaugos institucijas. Iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 210 straipsnyje ir BK 211 straipsnyje, požymių bei BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimas), 166 straipsnio 1 dalyje (asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas), 198 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas) požymių. Beje, dėl savavaldžiavimo panaudojant psichinę prievartą V. R. atžvilgiu pareiškimą pateikė UAB „Rūdupis“, o ne pats atsakovas V. R.. Be to, kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas dėl psichinės prievartos panaudojimo V. R. atžvilgiu buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Bylos nagrinėjimo metu liudytojai nepatvirtino, kad buvo ribojama atsakovo V. R. judėjimo galimybė, tai yra galimybė laisvai išeiti, kol nebuvo pasirašytas įsipareigojimas. Liudytojas D. J., kuris pasirašė ginčijamame įsipareigojime kaip liudytojas, bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad nebuvo ribojamas praėjimas. Kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog V. R. buvo ribojama galimybė laisvai judėti ar skambinti, nėra. Pažymėtina, kad nors pagal byloje nustatytas aplinkybes įsipareigojimo tekstas buvo atsakovui diktuojamas, tačiau tekstą rašė ir pasirašė pats atsakovas V. R.. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. D. nurodė, kad V. S. jo atžvilgiu taip pat yra naudojęs psichinę prievartą (A. D. į susitikimą atėjus su dukra, V. S. pasakė, kad gali nukentėti jo dukra, ir kad ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti buvus psichinę prievartą ir V. R. atžvilgiu). Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka, nes psichologinis spaudimas A. D. atžvilgiu nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, net jei toks spaudimas A. D. atžvilgiu ir yra buvęs, jis niekaip neįrodo, kad atsakovo V. R. atžvilgiu buvo panaudotas psichologinis spaudimas tam, jog jis pasirašytų ginčijamą įsipareigojimą. Pirmiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad įsipareigojimas buvo sudarytas esant atsakovo valios trūkumui.

Dėl nuotolių atlyginimo priteisimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, o šalys aplinkybės, kad ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ ir atsakovas UAB „Rūdupis“ yra konkurentai Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo prasme, taip pat neginčijo. Ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų direktoriaus 2005 m. spalio 20 d. įsakymu, 7 punkte numatyta, kad įmonės darbuotojai turi saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis. Taisyklių 111.3 punkte numatyta, kad komercinių, technologinių, finansinių duomenų, paslapčių atskleidimas, jos pranešimas konkuruojančiai įmonei, žiniasklaidai (spaudos, televizijos, radijo atstovai), tretiesiems asmenimis priskiriami prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Atsakovas V. R. su šiomis taisyklėmis buvo supažindintas pasirašytinai 2005 m. spalio 21 d. (3 t., b. l. 211-224). Atskiro sąrašo, kas yra laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, ieškovas UAB „Doleta“ nebuvo patvirtinęs. Komercinė paslaptis apibrėžta CK 1.116 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Taigi komercinė paslaptis gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006). Ūkio subjektui priklausanti komercinę paslaptį sudaranti informacija užtikrina jo pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, jos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą.

Kaip jau buvo minėta, byloje yra atsakovo V. R. įsipareigojimas, tuo pačiu ir prisipažinimas, jog jis sistemingai perduodavęs UAB „Rūdupis“ atstovams UAB „Doleta“ ir UAB „Vilniaus Doleta“ slaptus duomenis. Šis įsipareigojimas nenuginčytas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo juo nesivadovauti, nustatant ir įvertinant atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų faktą. Juolab, kad neteisėtų veiksmų faktą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pats atsakovas V. R. apeliaciniame skunde neginčija, kad jis siuntėsi kompiuterines bylas, susijusias su atsakovo tuo metu atliekamais projektavimo darbais, į asmeninę pašto dėžutę, kurią galėjo pasiekti savo namuose. Nurodė, kad tai darė turėdamas tikslą darbe pradėtą darbą tęsti namuose, tačiau įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos išsiuntimas į pašto dėžutę, esančią ne ieškovo, bet kitų subjektų pašto serveriuose, kurių administratoriai neatsako atsakovo darbdaviui (ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“) už jame esančios informacijos išsaugojimą, sudaro galimybę prie atsakovo V. R. asmeninės pašto dėžutės prieiti kitiems asmenims. Taigi šiuo atveju ieškovo kompiuterinių bylų išsiuntimas į pašto dėžutę, esančią ne ieškovo, bet kitų subjektų pašto serveriuose, prilygintinas informacijos išnešimui iš darbdavio buveinės. Akivaizdu, kad tokia informacija buvo susijusi su UAB „Vilniaus Doleta“ vykdoma veikla, projektais, kad ji nebuvo vieša, o prieinama tik UAB „Doleta“ darbuotojams. Šis veiksmas yra nesuderinamas su pareiga saugoti įmonės ūkines komercines paslaptis ir yra neteisėtas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas V. R. buvo supažindintas su UAB „Vilniaus Doleta“ darbo tvarkos taisyklėmis, kad atsakovas įsipareigojo neatskleisti komercinių, technologinių, finansinių duomenų, neatskleisti paslapčių, jų nepranešti konkuruojančiai įmonei, žiniasklaidai, tretiesiems asmenims, į atsakovo pareigų pobūdį (V. R. ėjo konstruktoriaus pareigas, kurios buvo tiesiogiai susijusios su ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ pagrindine veikla (langų ir durų gamyba), o tai leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovas disponavo dideliu kiekiu informacijos, kuri laikytina komercine (gamybine) paslaptimi), sprendžia, jog bendravimas su konkurentų darbuotojais, jų konsultavimas, neinformuojant apie tai darbdavio, rodo atsakovo nelojalumą darbdaviui, ilgalaikį darbdavio interesų neatitinkantį elgesį. Nors byloje ir nėra duomenų apie tai, kokia konkrečiai ieškovo konfidenciali informacija buvo atskleista, tačiau pirmiau minėti atsakovo veiksmai (ieškovo kompiuterinių bylų siuntimasis į asmeninę pašto dėžutę, bendravimas su konkurentų darbuotojais, jų konsultavimas, neinformuojant apie tai darbdavio), atsakovo V. R. rašytinis prisipažinimas apie slaptų komercinių duomenų persiuntimą, leidžia spręsti, jog labiau tikėtina yra tai, kad tam tikra ieškovo nevieša, saugojama, turinti komercinę vertę informacija visgi buvo neteisėtai atskleista.

Nors atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nesiėmė jokių vidinių-organizacinių priemonių įmonės informacijos slaptumui išsaugoti, tačiau faktas, kad su bendrovės veikla susiję dokumentai buvo patalpinti vidiniame įmonės kompiuterių tinkle (serveryje), kad prie šio serverio, kuriame buvo laikoma ir informacija apie gaminių gamybą, pardavimus, turėjo galimybę prisijungti tik ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ darbuotojai, kurie turi pareigą būti lojalūs, veikti sąžiningai ir darbdavio interesais, o tretiesiems asmenis tokia galimybė nebuvo sudaryta, leidžia daryti priešingą išvadą, tai yra, kad informacija, kuri susijusi su ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ komercine (gamybine) veikla, buvo apsaugota, o jos atskleidimą lėmė ne ieškovo neveikimas (nepakankamos techninės, organizacinės priemonės apsaugant informaciją), o būtent atsakovo V. R. veiksmai, tai yra informacijos, buvusios darbdavio informacijos duomenų bazėje (serveryje), atskleidimas.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atkleidė komercinę (gamybinę) paslaptį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ ieškinį dėl žalos atlyginimo ir priteisdamas ieškovui iš atsakovo V. R. 20 000 Lt nuostolių atlyginimo, rėmėsi tuo, kad V. R., niekieno neverčiamas ir laisva valia pripažino, jog savo veiksmais pažeidė teisės aktų įsipareigojimus, taip pat sukėlė žalą ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ ir įsipareigotojo šią žalą atlyginti. Tai reiškia, jog teismas, priteisdamas nuostolių atlyginimą, rėmėsi atsakovo įsipareigojimu, ir, vadovaudamasis CK 6.251 straipsniu, sumažino nuotolių atlyginimo sumą iki 20 000 Lt, konstatuodamas, kad ši suma yra pakankama, jog iš dalies kompensuotų ieškovo patirtus nuostolius dėl neteisėtų V. R. veiksmų.

Žala nėra preziumuojama ir jos faktą turi įrodyti asmuo, teigiantis, jog dėl kito asmens neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar apskritai šiuo atveju ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ dėl konfidencialios informacijos atskleidimo patyrė kokią nors žalą, o jei patyrė – tai kokio dydžio. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. R. įsipareigojimu prisipažino, jog perduodavo UAB „Rūdupis“ atstovams ne tik UAB „Vilniaus Doleta“, tai yra įmonės, kurioje dirbo, slaptus duomenis, bet ir UAB „Doleta“ slaptus duomenis, ir būtent dėl šių veiksmų įsipareigojo atlyginti 500 000 Lt nuostolių. Pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, paneigė UAB „Doleta“ reikalavimo teisę nagrinėjamoje byloje, nes V. R. nebuvo susijęs jokiais teisiniais santykiais su UAB „Doleta“, o UAB „Doleta“ yra tik UAB „Vilniaus Doleta“ akcininkas. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatytas faktas, kokia gi konkreti ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ konfidenciali informacija buvo atskleista ir ar būtent šiai atskleistai informacijai sukurti, tobulinti bei naudoti ieškovas UAB „Vilniaus Doleta“ patyrė kokių nors išlaidų. Kadangi tokių duomenų byloje nėra, tikėtina, kad jų nebuvo ir atsakovui V. R. pasirašant įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog tinkamai įvertinti, ar atsakovo atlikti neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ žalą, o jei sukėlė – tai kokio dydžio, nebuvo galima. Juo labiau, kad atsakovo pasirašyto įsipareigojimo tekstas yra nekonkretus, jame nurodoma, kad V. R. perduodavo „slaptus duomenis“, tačiau nėra aišku, kokią konkrečiai konfidencialią informaciją pripažįstama neteisėtai perdavus (atskleidus), neaiškus perduotų duomenų pobūdis ir turinys. Nors atsakovo įsipareigojimas ir nėra pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl psichologinio spaudimo ir grasinimo, vertinti, jog įsipareigojime esantis įrašas dėl žalos padarymo nereikalavo šioje byloje papildomo įrodinėjimo dėl žalos padarymo fakto tikrumo ir žalos dydžio, nėra pagrindo.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad jis kartu su UAB „Doleta“ pateikė teismui įrodymus apie atskirų gaminių, kurių brėžiniai ir gamyboje naudojamų medžiagų sąrašai, kartu su kitais technologiniais sprendimais buvo neteisėtai atskleisti UAB „Rūdupis“, sukūrimui, tobulinimui bei testavimui patirtas išlaidas, kad UAB „Rūdupis“, pasisavinęs ieškovo komercines paslaptis, neteisėtai naudojo ieškovo gaminių brėžinius ir technologinis sprendimus savo gaminių konstrukcijose, todėl atsakovai privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau šioje nutartyje jau konstatuota, jog atsakovas V. R. iš tikrųjų atliko veiksmus, kurių neturėjo teisės atlikti, tačiau kokie konkrečiai ieškovo gaminių brėžiniai ir gamyboje naudojamų medžiagų sąrašai, technologiniai sprendimai ar kita konkreti konfidenciali informacija buvo atskleista, duomenų byloje nepakanka. Nesant šių duomenų, negalima nustatyti, kokio dydžio žala ieškovui UAB „Vilniaus Doleta“ galėjo būti padaryta, nes, kaip jau minėta, nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Taip pat byloje neįrodyta aplinkybė, kad UAB „Rūdupis“ būtų pasisavinęs ieškovo komercines paslaptis ir neteisėtai naudojęs ieškovo gaminių brėžinius ir technologinius sprendimus savo gaminių konstrukcijose. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nesutinka su argumentu apie tai, kad vien atsakovo pasirašytas įsipareigojimas esą neginčijamai patvirtina žalos padarymą, o kitų įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, byloje nėra. Nėra duomenų ir apie tai, kad V. R. įsipareigojimo pasirašymo metu buvo pateikta konkreti informacija apie UAB „Vilniaus Doleta“ tariamai patirtą žalą, išskyrus subjektyviai įvertintą ir įsipareigojime įrašytą žalos dydį. Nėra duomenų, kad V. R. įsipareigojimo pasirašymo metu turėjo galimybę įvertinti, ar kokia nors žala dėl jo veiksmų UAB „Vilniaus Doleta“ realiai buvo padaryta. Nesant įrodymų dėl realios žalos padarymo fakto UAB „Vilniaus Doleta“ ir žalos dydžio, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovui UAB „Doleta“ iš atsakovo priteisti 20 000 Lt nuostolių atlyginimą, todėl dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas pakeistinas, atmetant UAB „Vilniaus Doleta“ reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą atmestas abiejų atsakovų atžvilgiu, taip pat atmestas atsakovo V. R. priešieškinio reikalavimas dėl įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu sandoriu, todėl nei ieškovams, nei atsakovui V. R. nepriteistinos jų sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme išlaidos. Teisėjų kolegija, įvertinusi sumas, kurias atsakovai V. R. ir UAB „Rūdupis“ sumokėjo advokato pagalbai apmokėti, į Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytus dydžius, į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą bei apimtį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo atsakovams priteista po 4 970,50 Lt suma advokato pagalbai apmokėti yra pakankama. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu turėjo 101,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į byloje nagrinėto ginčo teisinį rezultatą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“.

Atsakovas V. R. už apeliacinį skundą (dėl vieno turtinio ir vieno neturtinio reikalavimų) sumokėjo 739 Lt (4 t., b. l. 78). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (turtinio reikalavimo dalyje), atsakovui V. R. iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ priteistina 600 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Be to, atsakovas V. R. turėjo advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo ir paaiškinimų parengimą, kurias sudaro 7 235,80 Lt ir kurių apmokėjimą patvirtinantys dokumentai pateikti kartu su prašymu priteisti šias išlaidas iš ieškovų. Rekomendacijų 8.9 punkte numatyta, kad už apeliacinį skundą numatytas koeficientas 3, o jo pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri apeliacinio skundo parengimo metu sudarė 800 Lt, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą – koeficientas 0,12 (paaiškinimai). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos koeficientus, į patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį, į bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į tai, kad atsakovą ta pati advokatė atstovavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tai yra, kad atsakovą atstovavusiai advokatei rengiant apeliacinį skundą bylos aplinkybės buvo gerai žinomos, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti atsakovui V. R. visos prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytos sumos, todėl atsakovui iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ priteistina bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma mažintina iki 3 000 Lt. Nors atsakovas V. R. prašo bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, priteisti tiek iš UAB „Vilniaus Doleta“, tiek iš UAB „Doleta“, tačiau šios išlaidos priteisintos tik iš UAB „Vilniaus Doleta“, nes reikalavimą dėl 500 000 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo pareiškė UAB „Vilniaus Doleta“ (2 t., b. l. 28-35) ir būtent dėl šio reikalavimo daliniu sprendimu teismas atnaujino bylos nagrinėjimą ir dėl šio reikalavimo buvo priimtas teismo galutinis sprendimas.

Byloje taip pat yra duomenų apie tai, kad atsakovas UAB „Rūdupis“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą turėjo 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (4 t., b. l. 112, 113). Rekomendacijose numatytas koeficientas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1,5. Aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nukrypti nuo šio koeficiento ir priteisti daugiau, nenustatyta, todėl, iš dalies tenkinus atsakovo V. R. apeliacinį skundą, kurį UAB „Rūdupis“ palaikė, atsakovui UAB „Rūdupis“ iš UAB „Vilniaus Doleta“ priteistina 1 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. galutinį sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ ieškinio reikalavimą dėl 500 000 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo ir atsakovo V. R. priešieškinį dėl 2009 m. birželio 17 d. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti.

Atsakovo UAB „Rūdupis“ prašymo priteisti nuostolių atlyginimą iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ netenkinti.

Priteisti atsakovui V. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ (juridinio asmens kodas: 126321313) 4 970,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti atsakovui UAB „Rūdupis“ (juridinio asmens kodas: 170681385) iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ (juridinio asmens kodas: 126321313) 4 970,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ (juridinio asmens kodas: 126321313) 101,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.“

Priteisti atsakovui V. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ (juridinio asmens kodas: 126321313) 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, taip pat 600 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti atsakovui UAB „Rūdupis“ (juridinio asmens kodas: 170681385) iš ieškovo UAB „Vilniaus Doleta“ (juridinio asmens kodas: 126321313) 1 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisAlvydas Poškus