- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-02-20
- Bylos Nr.
- 1-134-271/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53447-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Kaltinamasis
- K. S.
- Nukentėjusysis
- J. M., M. M.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d.,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Kaltinamasis K. S., tikslu tyčia apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių, daugiau nei dešimties metų, draugiškų santykių, kai, jam (K. S.) tarpininkaujant M., J. bei I., atvežant iš Jungtinių Amerikos Valstijų nupirktus daugiau nei 8 automobilius, šie (M.) mašinų pirkimui K. S. perduodavo pinigus grynaisiais, nepasirašydami jokių dokumentų, patvirtinančių piniginių lėšų priėmimus – perdavimus, bei pasinaudojęs jam žinomomis M. ir J. M. šeimoje susiklosčiusiomis šeiminėmis aplinkybėmis, kad šie stato namą ir jiems yra reikalingi papildomi pinigai, sudaręs sėkmingo verslininko įvaizdį, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, apie 2015 m. birželio mėnesį, įtikino M. ir J. M. duoti jam 13 900 eurų, nurodydamas, kad kelių savaičių laikotarpiu už jų paskolintus pinigus Prancūzijoje jis nupirks tris katerių variklius „HONDA“ 150 AG, 175 AG ir 250 AG, kuriuos iš karto pristatys į M. ir J. M. namus Lietuvoje, esančius adresu Viršupio sodų 13-osios g. 28, Vilniuje, o po to, išnuomotu transportu nugabenus šiuos katerių variklius į Kroatiją ir juos pardavus iš anksto ten turimam pirkėjui, gautą pelną pasidalys pusiau, tokiu būdu, taip įtikinęs ir suklaidinęs M. ir J. M., jis (K. S.) 2015-07-30 sutuoktinių M. namuose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paėmė iš J. M. 13 900 eurų grynaisiais pinigais, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, katerių variklių nenupirko, todėl į M. namus jų neatvežė, paimtų pinigų negrąžino. Tokiu būdu kaltinamasis K. S., suvokdamas, kad sąmoningai suklaidina M. ir J. M., tyčia, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą nukentėjusiųjų turtą – 13 900 Eur.
K. S. teisiamajame posėdyje nusikalstamos veikos padarymo fakto nepripažino ir parodė, kad M., J. ir jo žmoną M., pažinojo virš 10 metų. Jis pirkdavo JAV aukcionuose automobilius, nemažai tokių automobilių vėliau iš jo įsigijo M.. Tarp jų buvo pasitikėjimas, pakvitavimų, raštelių dėl pinigų jie nerašydavo. 2015 m., galimai liepos mėnesį, Prancūzijoje, susipažino su vyriškiu, prisistačiusiu M. (M.) vardu. Pastarasis, kaip suprato, perka, parduoda automobilius. Išsišnekėjo, M. pasiūlė jam sudalyvauti sandoryje, t.y. nupirkti iš jo skirtingo galingumo 3 variklius kateriams. Pasiūlyta variklių kaina tiko, jis apžiūrėjo variklius, pačiupinėjo. Matė, kad laidai nukirpti. Sutiko pirkti, pranešė M., jog dabar prie savęs pinigų neturi, tačiau jei jis palauks savaitę, tai suras lėšų ir organizuos variklių pirkimą. Grįžęs į Lietuvą pasiūlė M. sudalyvauti tokiame pirkime, nes pats turėjo tik pusę reikiamos sumos. Kartu tikėjosi vėliau parduoti variklius Kroatijoje ir gauti pelno, kurį sutarė pasidalinti per pusę. Susimetė po lygiai, neneigia, kad gavo iš J. M. kaltinime nurodytą pinigų sumą. Dokumentų, pakvitavimų nerašė, nes ir anksčiau, kuomet perparduodavo M. automobilius iš JAV, to nedarė. Gavęs pinigus jis nuvažiavo į Kroatiją, perdavė M. pinigus, iš viso 28000 Eur už tris katerių variklius. Jokių dokumentų iš M. negavo. Planavo skristi į Prancūziją, sudalyvauti variklių pakrovime, tačiau M. pažadėjo jam, kad pats suras transportą, pasirūpins jų pakrovimu ir kuomet varikliai bus jau Lietuvoje, sunkvežimio vairuotojas paskambins jam (kaltinamajam). Kaip suprato iš pokalbio, M. rado vairuotoją iš Latvijos. Ryte atvažiavo pas J., nes abu turėjo važiuoti į Rygą. Kadangi J. namuose nerado, teko važiuoti vienam. Susitiko su vairuotoju, kuris pranešė, jog varikliai buvo sulaikyti pasienyje. Būtent iš jo sužinojo, kad varikliai buvo vogti, todėl Šveicarijos pasienyje pareigūnų konfiskuoti. Jokių dokumentų iš muitinės vairuotojas neturėjo ir nepateikė. Todėl bandė surasti M., pasiaiškinti, tačiau iš pastarojo sužinojo tik tai, kad varikliai buvo pakrauti ir išvažiavo, ir kad varikliai buvo be dokumentų. Vėliau pastarasis į skambučius neatsiliepdavo. Nuvyko pas J. (M.) ir pranešė jam apie tai, kas atsitiko su varikliais. Praėjus savaitei paskambino J. žmona M., paprašė susitikti – ji taip pat norėjo sužinoti, kas atsitiko su varikliais. M. aiškino, jog su vyru nieko nežinojusi apie galimą riziką perkant variklius. Tačiau, prieš dalyvaujant variklių pirkime, J. buvo įspėtas, kad yra rizikos, nes variklių kaina buvo per pusę mažesnė nei rinkos kaina. Taigi, jis turėjo suvokti, kad varikliai be dokumentų, kad gali būti ir sulaikyti. 2015 m. rugpjūčio mėn. išvyko atostogauti. Kai jam paskambino tyrėja, jis neigė variklių pirkimą, kadangi išsigando, jog gali būti apkaltintas variklių vagyste. Vėliau parodymuose nurodė, kad iš M. atgavo savo skolintus pinigus. Po to nurodė tyrimui tikrąsias įvykių aplinkybes, o būtent, kad gavo iš M. 13.900 Eur variklių pirkimui, tačiau jie buvo konfiskuoti. Variklių pardavėjo, t.y. M., telefono numerio neišsaugojo, nes po pirmos apklausos išsigando ir išmetė telefono SIM korteles ir telefoną. Neturi jis jokių duomenų ir apie vairuotoją iš Latvijos. Negali pasakyti, kur dirba latvis - vairuotojas. Susitikimo su M. M. metu jis aiškino jai, kad pats dalyvavo užsienyje (Prancūzijoje) variklių pakovime, nors to nebuvo. Padarė tai tam, kad M. greičiau nuo jo atsikabintų. Kalbėjo su ja apie vairuotoją iš Latvijos, dabar nežino, kodėl tuomet nesuteikė M. M. turėto vairuotojo - latvio telefono numerio ir kitų duomenų. Jo manymu, M. galėjo kreiptis ir atgauti savo pinigus civilinio proceso tvarka. Pagaliau, tai buvo jų bendras verslas, kuriame egzistuoja rizika, jis taip pat prarado savo pinigus.
Nukentėjusysis J. M. parodė, kad su K. (S.) susipažino per draugą V., kuris rekomendavo jį kaip padorų žmogų, kuris gali įsigyti automobilius iš aukcionų Amerikoje. Bendravo apie 10 metų, pirko daužtus automobilius, remontavo ir perpardavinėjo. K. žinojo, kad jie statosi namą, kad antstoliai turi grąžinti jiems pinigus, todėl pranešė, kad yra vienas verslo pasiūlymas, bet jo neišduos jiems, kol jie neturės pinigų. Kai atsirado pinigai, tuomet K. ir pasakė, kad yra varikliai kateriams, kad per mėnesį galima apsisukti, t.y. nupirkti 3 variklius Prancūzijoje ir parduoti Kroatijoje, užsidirbti gerus pinigus. Aiškino, jog Kroatijoje varikliams yra jau klientas. Pasitikėjo juo. Vekselį pinigams K. atsisakė pasirašyti, pasakė aiškiai: jeigu jie nori gauti pelną, jokių vekselių jis nepasirašinės. Susigundė dėl pelno, savo namuose prie liudininkų perdavė kaltinamajam į rankas 13900 Eur. Pagal kaltinamojo K. tuometinius aiškinimus - jis prisidės tokia pat pinigų suma. K. S. aiškino, kad po pardavimo kiekvieno iš jų pelnas bus 7000 Eur. Jiems reikėjo pinigų statyboms tęsti. Nežinojo, ar jis pats (kaltinamasis) turi pinigų, tačiau patikėjo juo. K. aiškino, kad pats važiuos į Prancūziją, pakraus variklius, atveš į jų namus Lietuvoje, o po to varikliai važiuos į Kroatiją, kur bus pelningai parduoti. Po kiek laiko jis pasakė, kad viskas vyksta gerai - varikliai jau važiuoja. Apie jokią riziką jis nekalbėjo, jeigu būtų buvę jo pasakyta, kad varikliai be dokumentų ar gali būti vogti, pinigų kaltinamajam jie su žmona tikrai nebūtų davę. Kaltinamasis netgi neminėjo jiems, kad gali būti netvarkingi variklių dokumentai. Nesulaukę variklių, klausinėjo kaltinamojo ir tuomet išgirdo iš jo, kad variklius Šveicarijos muitinėje konfiskavo, vairuotojas dingo, todėl jie gali pamiršti savo pinigus. Klausinėjo jo, kur ir kas įvyko, kokie yra dokumentai apie variklių konfiskavimą, tačiau K. jokių dokumentų, jokių pažymų jiems nepateikė. Aiškino, jog jų ir būti negali. Jokių duomenų apie vairuotoją, apie variklių konfiskavimą iš jo negavo. Tada su žmona suprato, kad buvo apgauti. Prisiminė atvejį su paskutine K. pirkta jiems mašina, kuomet, pagal kaltinamąjį, mašina JAV tiesiog pradingo. Kaip jis aiškino jiems - dingo ir pats pardavėjas, tačiau jie pradėjo griežtai reikalauti savo pinigų ar mašinos. Pagaliau automobilis atsirado ir jie turėjo dar primokėti už aikštelę. Nors dokumentų apie tai iš jo ir negavo. Dabar supranta, kad jau tuomet buvo bandymas juos apgauti. Nusikaltimu kaltinamasis padarė moralinę žalą, sukėlė didžiulius išgyvenimus. Namas taip ir stovi nebaigtas statyti, jie turi mokėti bankui pagal paskolas. Augina 3 vaikus, o kaltinamasis tiesiog paėmė ir apgavo juos. Pasinaudojo jų pasitikėjimu. Žinojo, kad dėl statybų jiems reikalingi pinigai. Norėjo užsidirbti, susigundė kaltinamojo pasiūlymu, perdavė jam pinigus ir liko apgauti.
Nukentėjusioji M. M. parodė, kad su kaltinamuoju ji su vyru susipažino prieš 10 metų. Supažindino vyro draugas, kuris pristatė kaltinamąjį kaip prekybininką, iš kurio jie gali nupirkti mašinas per aukcionus iš JAV, Prancūzijos. Pirkdavo automobilius iš kaltinamojo, atsiskaitydavo. K. (S.) turėjo tame savo interesą. Tačiau, kai paskutinį kartą pirko automobilį iš aukciono Amerikoje, jiems atsirado problemų. Automobilis kainavo apie 80 tūkst. litų. Pervedė pinigus, automobilis po mėnesio turėjo atplaukti į Lietuvą. Tačiau praėjo keli mėnesiai, o automobilio nebuvo. Paskambino K., kuris pranešė, kad žmogus su mašina dingo JAV. Nuvyko pas kaltinamąjį, pareikalavo grąžinti pinigus, nes tai buvo jų skolinti pinigai. Po kiek laiko mašina atsirado, tačiau kaltinamasis pasakė, kad jie turi sumokėti dar už stovėjimo aikštelę 10 tūkst. Sumokėjo ir tada atgavo mašiną. Dabar supranta, jog šis žmogus jau tada planavo aferą. 2015 m., galimai kovo mėnesį, vyras pranešė jai, jog K. siūlo kažkokį verslą, bet pasakys apie tai jiems tik tuomet, kai jie turės pinigų. Gavo pinigus, vyras susitiko su K., kuris ir pasiūlė planą: Prancūzijoje nupirks 3 katerių variklius, atgabens pas juos, paskui išsinuomos autobusiuką ir nugabens į Kroatiją, kur jau lauks klientai - pirkėjai. Pelną jie pasidalins po lygiai. Ilgai galvojo, paskui susigundė, reikėjo pinigų statyboms. Iš banko sąskaitos nuėmė 14000 Eur, perdavė vyrui, kuris kaltinamajam atidavė 13900 Eur. Vekselio pasirašyti kaltinamasis nesutiko, pagal jį - tai būtų skolinimosi dokumentas, o tai yra verslas, iš kurio jie kartu tikisi pelno. Klausinėjo vyro, kaip reikalai su pirkimu. Šis teigė, jog, pagal K., varikliai pakrauti ir jau važiuoja. Paskui vyras pasisakė, jog (vėl iš K. žodžių): variklius sustabdė muitinėje ir pinigų nėra. Suvokė, kad K. turi parodyti dokumentus, pasitikėti jo žodžiais negalima. Susitiko su kaltinamuoju, įrašė pokalbį į diktofoną. Reikalavo parodyti nors kokius dokumentus apie variklių pirkimą, sulaikymą, į ką kaltinamasis teigė, jog dokumentų neturi. Prašė jo, kad nurodytų vairuotoją - žmogų, kuris vežė variklius, nes kaltinamasis aiškino, jog jis yra iš Latvijos. Jokių duomenų, jokių kontaktų negavo, nors kaltinamasis vis žadėjo jai suteikti. Siūlėsi netgi kartu nuvažiuoti į Latviją ir jį (vairuotoją) surasti. Taip pat siūlėsi važiuoti į muitinę ieškoti dokumentų, bet kaltinamasis aiškino, kad nežino, kur jų ieškoti. Pagaliau jis pasisakė, kad varikliai be dokumentų, kad jie yra vogti ir kad vyrui jis apie tai minėjo. Iš tikrųjų to nebuvo, nes jeigu jie būtų žinoję apie variklius be dokumentų, apie vogtus variklius, pinigų kaltinamajam nebūtų davę ir vyras bei ji tame nebūtų dalyvavę. Pokalbį įrašinėjo tam, kad apsaugotų savo šeimą, nes dokumentų apie pinigų perdavimą jie neturėjo, tuo labiau, kad vyrui kaltinamasis teigė, jog savo pinigų jie nematys. Kaltinamasis netgi nesakė, kad grąžins jiems pinigus, aiškino, kad jo pinigai sudegė, tai ir jų pinigai sudegė. Kaip suprato, jokios Prancūzijos nebuvo, jokių variklių taip pat nebuvo. Kaltinamasis aiškino, kad susitarė su latviu, kad už tam tikrą sumą šis atgabens variklius į Lietuvą. Prašė K. duoti latvio - vairuotojo kontaktus, į ką kaltinamasis atsakė, kad šis turi greitai sugrįžti iš reiso ir ji tikrai galės su juo (vairuotoju) pasikalbėti. Bet pastarasis, pagal kaltinamojo melagingus aiškinimus, taip ir neatvažiavo. Vairuotojo duomenų ji taip ir nesužinojo. Dėl kaltinamojo veiksmų patyrė didžiulį stresą, išgyvenimus.
Liudytoja A. Š. parodė, kad kaltinamąjį matė vieną kartą pažįstamo J. M. namuose. Tai buvo 2015 metais, tiksliai datos neatsimena. Pas J. M. ji buvo kartu su R. G.. Tuomet į namus atvyko kaltinamasis (atpažįsta jį teismo posėdžių salėje). Jis kalbėjosi su šeimininku, po ko J. kaltinamajam padavė pinigus. Matė didžiulę pinigų krūvą. Vyriškių pokalbio turinio ji nežino.
Liudytoja R. G. parodė, kad pažįsta nukentėjusiuosius M.. 2015 m. vasarą, datos tiksliai neatsimena, buvo šilta, galėjo būti liepos mėnesį. Jai su A. Š. būnant pas M. namuose, užėjo žmogus (parodo į kaltinamąjį). Matė, kad jis atvažiavo su mašina. Padarė jam arbatos, kaltinamasis kalbėjosi su J. (M.). Paskui J. ištraukė pinigus iš po čiužinio, padavė kaltinamajam, kaltinamasis dar perskaičiavo. Buvo kupiūros po 500, po 200 ir po 100 eurų. Buvo ir į pakelius sudėti, ir atskirai. Kaltinamasis išgėrė arbatos ir išvažiavo. Po kiek laiko J. jai papasakojo, kad gautų pinigų kaltinamasis jam taip ir negrąžino.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. D. 2015-09-21 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad siekiant iškviesti K. S. apklausai, 2015-09-21 10.39 val. buvo skambinta jam telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Pokalbio metu K. S. nurodė, kad yra Italijoje bei paaiškino, kad M. jam nėra perdavę 13 900 eurų, taip pat, kad jis nežadėjo katerių variklių pirkti ir parduoti (t.1, b.l. 90).
2016-09-23 K. S. elektroniniu paštu atsiuntė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniajai tyrėjai I. D. rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jos jis pinigų iš M. M. nesiskolino ir apie jokius variklius nežino (t.1, b.l. 91).
2016-09-28 Vilniaus apsk. VPK kanceliarijoje užregistruotas K. S. ranka rašytas paaiškinimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniajai tyrėjai I. D. (reg. Nr. 10-AP-25319), kuriame jis nurodė, kad liepos pabaigoje 28 d. ar 29 d. iš J. M. atsiėmė 8500 eurų skolą ir 750 eurų už procentus. Iš viso 9250 eurų. Vėl pakartojo, kad jis jokių variklių kartu pirkti neketino ir nežadėjo (t.1, b.l. 92).
2015-09-29 apžiūrėtas 2015-09-24 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo pagrindu pateiktas diktofonas (t.1, b.l. 26-27 ).
2015-10-22, 2015-10-23, 2015-10-26 garso įrašas apžiūrėtas ir surašyta garso įrašo pokalbio stenograma (t.1, b.l. 28-37).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas, teismo išvados
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.
Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Objektyvieji požymiai - 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-9/2013, 2K-335/2010). Sukčiavimo dalykas - svetimas turtas, kuris kaltininkui nuosavybės teisėmis nepriklauso. Apgaulei būdingi trys požymiai: objektyviosios tiesos iškreipimas, tikslas suklaidinti ir tyčia, t.y. kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių ar egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti savo turtu, t.y. perduoti turtą, perleisti turtinę teisę, prisiimti turtinius įsipareigojimus, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę ir panašiai. Apgaunančioji šalis piktam panaudoja jai žinomus faktus, šie faktai nežinomi kitai šaliai arba ji dėl tų faktų klysta. Jei tokiais atvejais apgautoji šalis, vadovaudamasi neteisingai suvoktomis aplinkybėmis, sudaro nenaudingą sandorį ar atlieka nenaudingą sau veiksmą disponuojant turtu, toks aktas negali būti pripažintas laisvu, kadangi jame trūksta asmens išreikštos laisvos valios. Kadangi apgaulės samprata yra ir civilinėje teisėje, svarbu, įvertinant asmens veiksmus, atskirti baudžiamąją ir civilinę atsakomybes. Svetimas, kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir civilinių sutarčių pagrindu. Bet toks turto įgijimas laikomas teisėtu tada, kai sutarties sudarymo metu šalys išreiškė savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminė, t.y. suklaidinimas turi lemiamą reikšmę apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui ar kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-133/2010). Suklaidinimo būdai galimi įvairūs.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nustato atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino.
Teisiamajame posėdyje įvertinęs ikiteisminio tyrimo surinktų ir teismo proceso metu išnagrinėtų bei patikrintų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog šioje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis K. S. panaudojo nukentėjusiųjų J. M. bei M. M. atžvilgiu apgaulę, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu suklaidino juos ir būtent tai nulėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą perduoti jam didelės vertės turtą - 13900 Eur, kuriuos kaltinamasis tokiu būdu įgijo savo naudai.
Bylos duomenims nustatyta, kad kaltinamasis bei nukentėjusieji buvo pažįstami ir eilę metų K. S. parduodavo jiems iš užsienio gabenamus automobilius. Tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusieji J. bei M. M. parodė, kad pinigus pastarieji perduodavo kaltinamajam be rašytinių dokumentų, pakvitavimų. Tokiu būdu, nukentėjusieji pripažįsta, jog kaltinamasis K. S. buvo įgijęs tam tikrą jų pasitikėjimą. Nors, kaip nukentėjusieji nurodė teisiamojo posėdžio metu, perkant iš kaltinamojo paskutinį automobilį iš JAV, jiems iškilo problema, kadangi jie perdavė pinigus, o šis (kaltinamasis) po kiek laiko pranešė, kad JAV dingo automobilio pardavėjas ir pats automobilis. Galėjo netekti didelių pinigų. Todėl važiavo pas K. S. aiškintis, reikalauti automobilio ar pinigų grąžinimo. Automobilį jie atgavo, nors reikėjo primokėti jam į rankas grynaisiais dar 10 tūkst. litų, nes kaltinamasis pareikalavo apmokėjimo neva už stovėjimo aikštelę. Pagal nukentėjusiųjų J. M. bei M. M. parodymus, po įvykio su varikliais jie suprato, kad atvejis su automobiliu iš JAV buvo K. S. bandymas juos apgauti.
Kaip matyti iš nukentėjusiosios M. M. parodymų, ji iš banko sąskaitos nuėmė 14000 Eur, iš kurių 13900 Eur 2015 m. liepos 30 d. nukentėjusiosios vyras J. M. savo namuose perdavė kaltinamajam K. S.. Pinigų perdavimo faktą patvirtina liudytojos A. Š., R. G., kurios buvo nukentėjusiųjų namuose ir matė pinigų perdavimą kaltinamajam. Ikiteisminio tyrimo baigiamojoje stadijoje pinigų iš M. gavimo faktą, ilgai neigęs tai, apklausos metu pripažino ir kaltinamasis K. S. (t.1, b.l.111-113).
Analizuojant kaltinamojo K. S. veiksmus, pinigų gavimo iš nukentėjusiųjų fakto neigimą ikiteisminio tyrimo pradžioje, itin nenuoseklius jo parodymus bei jų paneigimą kitais byloje surinktais bei teismo patikrintais įrodymais, nukentėjusiųjų J. M. bei M. M., liudytojų A. Š., R. G. parodymus, nukentėjusiosios M. M. bei kaltinamojo įrašyto pokalbio turinį, rašytinius bylos įrodymus - Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2015-11-12 bei 2016-03-07 raštus, 2016-10-19 Latvijos Respublikos Vyriausiosios kriminalinės policijos valdybos Tarptautinio bendradarbiavimo biuro atsakymą, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis K. S. melagingai įtikino nukentėjusiuosius dalyvauti kartu su juo neva katerių variklių pirkime ir vėlesniame jų pardavime, gavo iš jų 13900 Eur, nors minėtų variklių užsienyje jis nepirko, jų į Lietuvą nei pats, nei per kitus asmenis negabeno, ir taip apgaulės būdu įgijo nukentėjusiųjų didelės vertės turtą. Nukentėjusiesiems K. S. teikė jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtiną, melagingą variklių įsigijimo, jų, o tai reikštų ir pinigų, praradimo paaiškinimą, o būtent tai, jog varikliai buvo be dokumentų, vogti, dėl ko jie ir buvo sulaikyti Šveicarijos pasienyje bei konfiskuoti. Jokių dokumentų tam faktui patvirtinti, pardavėjo iš Prancūzijos, vairuotojo iš Latvijos kontaktų, pagal kaltinamąjį, neišliko, nes jis jų neišsaugojo, išmetė.
Neabejotina, kad, suklaidindamas nukentėjusiuosius dėl tikrų savo ketinimų ir taip įgydamas jų turtą (pinigus) kaltinamasis suvokė, jog jo veika nukreipta prieš nukentėjusiųjų nuosavybę, kad jis apgaulės būdu užvaldo jų turtą, nes realiai pažado pirkti katerių variklius neketina vykdyti.
Kaltinamasis K. S. teigia, kad nukentėjusieji savo noru sudalyvavo variklių pirkime, tikėdamiesi vėliau iš jų pardavimo gauti pelno, todėl jie suvokė ir galimos rizikos tokiame versle momentą. Kad nukentėjusysis J. M., pagal kaltinamąjį, žinojo, jog varikliai perkami be dokumentų, t.y. gali būti vogti, kas vėliau ir atsitiko - varikliai buvo sulaikyti Šveicarijos pasienyje ir konfiskuoti. Tokiu būdu, kaip jis aiškino M., nukentėjo ne tik nukentėjusieji, tačiau ir jis pats, nes už nupirktus Prancūzijoje variklius iš viso jis pardavėjui sumokėjo 28000 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais apie tai, jog kaltinamasis kurį laiką aiškino jiems, kad jie galės sudalyvauti versle, tačiau apie tai sužinos tik tuomet, kai jie gaus ir turės pakankamai pinigų. Sužinojęs, jog jie gavo pinigų, kaltinamasis pranešė, kad yra galimybė nupirkti katerių variklius ir juos vėliau pelningai parduoti Kroatijoje, kur yra didelė variklių paklausa. Apie tai, kad varikliai gali būti be dokumentų ir tuo labiau - vogti, kalbos, pagal nukentėjusiuosius, nebuvo. Jeigu jis būtų pranešęs jiems apie tai, pinigų kaltinamajam jie nebūtų atidavę, nes jiems tai buvo didelė pinigų suma ir akivaizdu, kad rizikuoti jie nebūtų norėję. Kaip parodė J. M. bei M. M., kaltinamasis aiškino jiems, kad pirks variklius Prancūzijoje, o Kroatijoje jau yra šiems varikliams pirkėjas. Apie jokią riziką kalbos nebuvo. Priešingai, K. S. aiškino, jog pats važiuos ir pakraus variklius. Kuomet po pinigų perdavimo jie pradėjo domėtis, kur gi varikliai, kaltinamasis pradžioje teigė, kad varikliai jau važiuoja, vėliau pradėjo aiškinti jiems, jog varikliai buvo sulaikyti pasienyje būtent todėl, kad jie be dokumentų, įtikinėjo juos, kad jie turėjo tai patys suvokti ir netgi su tuo susitaikyti, nes nukentėjo ne tik jie, tačiau ir jis pats prarado įdėtus į šį verslo sandorį pinigus. Tokiu būdu, kaip nuosekliai nurodo nukentėjusieji, apie variklius be dokumentų, apie galimai vogtus variklius jis prakalbo tik tuomet, kai jie pradėjo nerimauti, jog žadami varikliai nebuvo jiems atvežti.
Kaltinamasis K. S. aiškina, jog nukentėjusieji iš anksto žinojo apie galimą riziką gabenant variklius be dokumentų, tačiau jo parodymus paneigia pokalbio su M. M. turinys. Susitikimo su juo metu nukentėjusioji M. M. klausia kaltinamojo, kur gi dokumentai varikliams ir kodėl jie galėjo būti konfiskuoti, pasako jam, kad sunkvežimio vairuotojas nepaimtų vežti prekių be dokumentų, kad vogtų prekių jis nevežtų. Tik tuomet kaltinamasis pradeda aiškinti, jog dokumentai buvo, tačiau jie „lievyje“ (iš rusų kalbos - suklastoti, padirbti) t.1, b.l. 30-31. Kaltinamasis pripažino, kad yra įrašytas jo ir M. M. pokalbis.
Pažymėtina, kad kaltinamasis nukentėjusiajai M. M. pokalbio metu nurodė, kad pats asmeniškai dalyvavo pakraunant variklius į automobilį (t.1, b.l.30). Vėliau K. S. pakeitė savo poziciją ir apklausiamas tyrimo metu nurodė, kad Kroatijoje jis tik įteikė variklių pardavėjui M. (M.) 28000 Eur, variklius matė, tačiau pats variklių Prancūzijoje nekrovė, o nukentėjusiajai M. M. apie tai pasakojo netiesą, norėdamas tiesiog užbaigti jų pokalbį (t.1, b.l.112). Iš kaltinamojo K. S. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) prisijungimo prie bazinių stočių matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-07-31 iki 2015-08-05 jis buvo Kroatijoje (t.1, b.l.89).
Kaltinamojo K. S. parodymai itin prieštaringi, jo teiginius paneigia ne tik nukentėjusiųjų parodymai, tačiau ir kiti byloje surinktų ir teismo proceso metu patikrintų įrodymų visuma.
Kaip rodo šios bylos tyrimo eiga, kaltinamasis K. S. savo poziciją keitė priklausomai nuo to, kiek ir kokių įrodymų bylos tyrimo eigoje buvo surenkama konkrečiu momentu: 2015-09-21 telefonu tyrėjai I. D. kaltinamasis nurodė, jog M. iš viso nėra perdavę jam 13900 Eur (t.1, b.l.90). Jis gi pateikė tyrimui rašytinį paaiškinimą, kad pinigų iš jų neskolino ir apie jokius variklius nieko nežino (t.1, b.l.91). Vėliau raštu nurodė, jog 2015 m. liepos 28-29 d.d. atsiėmė iš J. M. savo skolintus jam 9250 Eur (t.1, b.l.92). 2015-10-01 apklausos tyrimo metu kaltinamasis vėl gi nurodė, kad dėl minėtos sumos skolinimosi buvo pasirašytas su J. M. paskolos raštelis, kurį vėliau, pagal K. S. aiškinimus, jie suplėšė (t.1, b.l.107). Darytina išvada, kad kaltinamasis suprato, jog pinigų perdavimą galės patvirtinti liudytojos, kurios buvo M. namuose ir stebėjo, kaip jis gavo pinigus iš šeimininko. Tik 2015-12-01 apklaustas tyrimo metu kaltinamasis K. S. pripažino, kad gavo iš M. 13900 Eur, kuriuos, pagal jo aiškinimus, jis panaudojo kartu su savo pinigais Honda katerių variklių pirkimui Prancūzijoje iš M. (t.1, b.l. 111-113). Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis paaiškino, jog pradžioje neigė gavęs tam tikslui pinigus iš M. todėl, kad bijojo atsakomybės už galimai vogtus variklius, tačiau tai laikytina tik kaltinamojo pozicijos gynybine versija, kuri iš dalies paneigiama paties kaltinamojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu. 2015-12-01 apklausos metu ikiteisminio tyrimo eigoje K. S. parodė : <...“Pats žinojau, kad kuomet J. M. man perdavė pinigus, mes nepasirašėme jokio pinigų perdavimo raštelio, todėl buvau ramus, žinodamas, kad jie (M.) niekaip negalės to įrodyti. Dėl šių aplinkybių abiejuose rašteliuose neigiau šios situacijos žinojimą ir pinigų skolinimą“ (t.1, b.l.111). Jis gi parodė, kad <...J. iš karto įspėjau, kad yra rizika su varikliais ta prasme, kad jie gali neveikti, ar jų galime nesutaisyti, ne ta prasme, kad jie įgyti neteisėtu būdu. To aš nežinojau...>“, <J. M. nesakiau, kad varikliai galimai gali būti vogti, nes pats to nežinojau.>“ ( t.1, b.l.112). Taigi, iš šių kaltinamojo K. S. parodymų matyti, jog jis : 1) pinigų gavimo iš M. neigimo faktą motyvuoja tuo, kad M. tiesiog negalės šio fakto įrodyti, nes nėra rašytinio dokumento; 2) kaltinamasis savo parodymuose aiškiai nurodo, kad J. M. jis nesakė, jog varikliai gali būti vogti, o minėjo, jog rizika galima tik todėl, kad variklius gali tekti paremontuoti. Tokiu būdu, tyrimo eigoje jis pats neigė aiškinęs nukentėjusiesiems apie tai, jog varikliai gali būti vogti ir apie tai jis prakalbo tik tuomet, kai iš jo buvo pareikalauta grąžinti pinigus.
Kaltinamasis K. S. teigia, kad variklius pirko iš asmens, vardu M. (M.), kuriam susitikimo metu Kroatijoje jis įteikė 28000 Eur ir kurio pavardės, kontaktinių duomenų jis neturi. Kad variklių transportavimu rūpinosi M., o sunkvežimio vairuotojas, kurio duomenų jis taip pat nežino, yra iš Latvijos. Vėliau jis informavo nukentėjusiuosius, jog varikliai buvo konfiskuoti Šveicarijos pasienyje, apie ką jam pranešė vairuotojas iš Latvijos. Dokumentų, patvirtinančių variklių sulaikymą, nėra. Tačiau, kaip nustatyta tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, minėtieji kaltinamojo teiginiai apie variklių gabenimą ir jų galimą sulaikymą paneigiami ne tik K. S. prieštaringais įvykių aiškinimais nukentėjusiesiems, tačiau ir rašytiniais įrodymais:
iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Europol 2015-11-12
pranešimo matyti, kad buvo gautas Interpolo Šveicarijos nacionalinio biuro pranešimas, kad nei Šveicarijos muitinės, nei Šveicarijos sienos apsaugos tarnybos nebuvo konfiskavusios trijų valčių iš K. S. (t.1, b.l.94). Papildomai 2016-03-07, tikrinant kaltinamojo K. S. aiškinimus dėl variklių galimo sulaikymo 2015-08-05 iki 2015-08-27 aplinkybes, buvo gautas Europolo Lietuvos biuro atsakymas, kad vėl Šveicarijos pareigūnai informavo juos, jog minėtu laikotarpiu šioje valstybėje nebuvo užfiksuoti katerių Honda variklių patikrinimo ir konfiskavimo atvejai (t.1, b.l.96);
iš Latvijos vyr.kriminalinės policijos valdybos Tarptautinio bendradarbiavimo biuro
pranešimo seka, kad mobiliojo ryšio telefono numeris, kurį nurodė teismui kaltinamasis, teigdamas, kad tai gali būti vairuotojo iš Latvijos telefono numeris, buvo susietas su anonimine išankstinio apmokėjimo kortele, todėl nustatyti ir apklausti (duomenys neskelbtini) vartotoją neįmanoma. Taip pat nurodyta, kad Latvijos Respublikos VKPV Tarptautinio bendradarbiavimo biuras negavo nei vieno užsienio šalies teisinės pagalbos prašymo būtent iš Šveicarijos arba Prancūzijos, susijusių su valčių varikliais, taip pat negavo ir iš Latvijos Respublikos Generalinės prokuratūros (t.3, b.l.70).
Kaip teigia kaltinamasis K. S., variklių pardavėjo M., vairuotojo iš Latvijos kontaktinius duomenis, telefono SIM kortelę ir telefoną jis išmetė iš baimės dėl galimos atsakomybės už vogtus variklius, tačiau pagrindo tikėti tokiais aiškinimais nėra, nes priešingai jo pozicijai, būtent šie žmonės galėtų patvirtinti jo dėstomas įvykių aplinkybes, jeigu jo minimas katerių variklių pirkimas iš tikrųjų būtų buvęs įvykdytas, jeigu varikliai būtų buvę gabenami iš Prancūzijos ir sulaikyti pareigūnų. Pagaliau, būtų išlikę nors kokie duomenys, dokumentai apie šį faktą: variklių įsigijimą, gabenimą, sulaikymą, konfiskavimą. Pažymėtina, kad pokalbyje su nukentėjusiąja M. M. kaltinamasis K. S. aiškina, kad jokių dokumentų vogtiems varikliams būti negali ir kad jis sulauks grįžtančio iš reiso vairuotojo iš Latvijos, suras jį, tuomet ji (M. M.) galės šiam asmeniui skambinti. Jis taip ir neįvykdė pažado rasti Latvijos vairuotoją, suteikti nukentėjusiesiems galimybę bendrauti su juo, skambinti jam. Kaip aiškino kaltinamasis, asmens, vardu M., iš kurio pirko variklius, kitų duomenų, išskyrus vardą, jis nežino, po variklių sulaikymo M. jis neieškojo, jo telefono numerio neišsaugojo.
Kaltinamasis K. S. aiškina, kad nusikalstamos veikos jis nevykdė, nukentėjusieji ir anksčiau už automobilius atsiskaitydavo su juo be jokių pakvitavimų, nes jų santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, tai buvo verslo santykiai ir Honda katerių variklių pirkime M. sudalyvavo savo noru, tikėjosi pelno. Tyrimo metu apklausoje jis pripažino 13900 Eur gavimą iš jų, todėl nesupranta, kodėl buvo kreiptasi į policiją, jeigu santykius jie galėjo išspręsti civiliniame procese, jis sutiktų netgi pasirašyti jiems skolos vekselį.
Iš tikrųjų bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji pirko iš kaltinamojo gabenamus iš užsienio automobilius, neneigia jie ir tos aplinkybės, kad pinigų perdavimą ne visada įformindavo dokumentais (pavedimais), tačiau tai visiškai nepašalina kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės epizode dėl 13900 Eurų įgijimo iš nukentėjusiųjų, ką K. S. padarė pasinaudojęs apgaule (piktnaudžiaujant pasitikėjimu).
Svetimas, t.y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t.y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007). Kaip papildomas taip pat taikytinas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį.
Nagrinėjamoje byloje yra aktuali apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) esmingumo įvertinimo problema ir šioje vietoje teismas konstatuoja šios sąlygos buvimą: K. S. bei nukentėjusieji buvo pažįstami, pirmasis suvokė, kad pastarieji pasitiki juo; jis gi aiškino nukentėjusiesiems, kad turi gerą pasiūlymą, tačiau jie galės kreiptis į jį tik tuomet, kai turės pinigų; sužinojęs, kad jie gavo pinigų, jis pasiūlė sudalyvauti trijų katerių variklių pirkime Prancūzijoje, kuriuos vėliau jie, pagal kaltinamąjį, pelningai parduos Kroatijoje; aiškino M., jog Kroatijoje varikliai paklausūs ir jis netgi turi jau pirkėją; žadėjo pats skirsti į Prancūziją, pakrauti variklius ir 2 savaičių bėgyje atvežti į Vilnių; nukentėjusiesiems pradėjus domėtis, kur gi varikliai, kaltinamasis ramino juos, kad viskas gerai - varikliai važiuoja, po ko aiškino, jog dingo sunkvežimio vairuotojas, galiausiai - kad varikliai buvo konfiskuoti, dėl ko nukentėjo ne tik jie, bet ir jis pats.
Kad kaltinamasis veikė apgaule ir neatliko jokių veiksmų įsigyjant katerių variklius, patvirtina jo elgesys po pinigų iš nukentėjusiųjų gavimo: visą laiką jis įtikindavo juos, teikdamas klaidinančią informaciją, jog varikliai jau nupirkti, jog jie yra vežami, vėliau, kad jie sulaikyti Šveicarijoje ir konfiskuoti, tačiau jokių dokumentų vogtiems varikliams jis pateikti negali. Pažymėtina ir tai, kad byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad pinigus iš nukentėjusiųjų K. S. gavo, tačiau ikiteisminio tyrimo pradžioje šį faktą jis neigė, susitikimo su nukentėjusiąja M. M. metu pinigų praradimą aiškino nepavykusio verslo rizika, apeliavo į tai, kad pinigus prarado ir jis pats, dėl ko liko netgi skolingas (t.1, b.l.31). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad kaltinamasis aiškiai suvokė, jog nukentėjusiųjų pozicija apginti savo teises civilinio proceso tvarka yra esmingai pasunkinta, kadangi kaltinamasis jiems apeliavo, kad pinigus abi pusės prarado dėl verslo rizikos, apie kurią nukentėjusieji turėjo žinoti. Jis gi žinojo, kad jokių rašytinių dokumentų apie pinigų gavimą iš nukentėjusiųjų pastarieji neturi. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė kaltinamasis : <...“Kuomet paskambino tyrėja ir pradėjo domėtis šiuo klausimu, aš iš karto supratau, apie ką eina kalba, supratau, kad galimai M. kreipėsi į policiją ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pats žinojau, kad kuomet J. M. man perdavė pinigus, mes nepasirašėme jokio pinigų gavimo raštelio, todėl buvau ramus, žinodamas, kad jie (M.) niekaip negalės to įrodyti..“> t.1,b.l.111. Taip K. S. argumentavo savo pirminius rašytinius paaiškinimus, kuriuose neigė gavęs iš jų pinigus.
Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentuoja tai, kad kaltinamojo sukčiavimas pasireiškė apgaule įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems neva naudingą variklių pirkimą su tikslu vėliau juos pelningai realizuoti, ko (variklių pirkimo) realiai kaltinamasis neatliko, nes byloje jokių įrodymų apie tai, išskyrus paties kaltinamojo itin nenuoseklius aiškinimus, nėra.
Tokiu būdu, aptartų aplinkybių visuma, ypač tai, kad pinigai (13900 Eur) buvo perduodami kaltinamajam nurodytam konkrečiam tikslui - nupirkti tris katerių variklius, kas suponuoja tam tikrą investiciją į bendrą verslą, nesant įrodymų, jog kaltinamasis atliko kokius nors veiksmus dėl variklių pirkimo ir gabenimo į Lietuvą, suteikia pagrindą išvadai, kad nukentėjusiųjų pinigus jis gavo panaudodamas apgaulę (piktnaudžiaudamas pasitikėjimu), kuri ir buvo esminė aplinkybė, dėl kurios nukentėjusieji perdavė pinigus K. S.. Kaltinamasis, atlikdamas šiuos veiksmus, suvokė, kad įgyja nukentėjusiųjų M. pinigus apgaule, juos norėdamas pasisavinti ir neketindamas jų grąžinti, aiškindamas tai paprasta nesėkme ir rizika versle.
Kaltinamojo K. S. veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.
Iš kaltinimo teismas pašalina valstybinio kaltintojo nurodytą aplinkybę, kad K. S. nepasidalino turėto gauti pelno, kadangi minėti kaltinamajam inkriminuojami veiksmai savaime yra prieštaraujantys likusiai kaltinimo daliai, nes akivaizdu, kad katerių varikliai nebuvo pirkti, nebuvo parduoti, todėl negalėjo būti ir pelno bei jo dalybų.
Bausmės skyrimas
Skirdamas bausmę kaltinamajam K. S. teismas atsižvelgia į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį. Teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos tikslus ir motyvus, kaltininko asmenybę. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Nusikaltimas priskiriamas prie sunkių. Kaltinamojo teistumas yra išnykęs (t.3, b.l.22-26). Jis buvo baustas administracinėmis nuobaudomis už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t.1, b.l. 130-133).
Priklausomybės ligų centre kaltinamasis K. S. neregistruotas (t.1, b.l.138).
Kaltinamajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nesiekia įstatymo sankcijoje numatyto už įvykdytą veiką šios bausmės rūšies vidurkio.
K. S. dirba, vedęs, augina mažametį vaiką, gim. 2017-01-24, žmona serga cukriniu diabetu, jai konstatuotas komplikuotas pogimdyminis laikotarpis (t.3,b.l. 97). Kaltinamasis iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą - sumokėjo 1000 Eur (t.3, b.l. 98).
Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad visuma išvardintų teismo faktinių aplinkybių apie kaltinamąjį, jo asmenybę, elgesį po įvykdytos nusikalstamos veikos leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą ir skiriant jam BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio norma nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti už veiką materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Nukentėjusysis J. M. pateikė 13900 Eur dydžio ieškinį turtinei žalai atlyginti. Be to, nukentėjusieji prašo priteisti kiekvienam iš jų po 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisiamojo proceso metu kaltinamasis atlygino dalį turtinės žalos, sumokėjo J. M. 1000 Eur, ką patvirtino ir nukentėjusieji. Likusios 12900 Eur žalos sumos dydžio kaltinamasis neginčija, žala įrodyta, todėl ieškinys tenkintinas.
Kaip minėta, nukentėjusieji byloje pareiškė civilinį ieškinį kiekvieno iš jų patirtai 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis panaudojęs apgaulę, padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įgijo nukentėjusiesiems priklausančius 13900 Eur ir daugiau kaip dvejus metus vengė juos grąžinti, iš pradžių teisėsaugos institucijoms netgi neigdamas jų gavimo faktą. Teismas neturi pagrindo netikėti, kad tokia situacija nukentėjusiesiems kėlė dvasinius išgyvenimus dėl fiziniam asmeniui gana didelės sumos netekimo, sukėlė jiems nemažai nepatogumų, kadangi pinigai buvo skirti namo statyboms, nukentėjusieji turėjo bendrauti su teisėsauga, dalyvauti procesiniuose tyrimo veiksmuose. Pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas iš dalies ir nukentėjusiesiems iš kaltinamojo K. S. priteistina po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu būtent tokia priteistina suma atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-7-41-511/2017, 2K-165-489/2016, 2 K-66-303/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 302-307 str.str., teismas
NUSPRENDĖ:
K. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams.
Bausmės vykdymą nuteistajam remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. pagrindu atidėti 2 metams.
neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam J. M. 6450 Eur turtinės žalos, likusią dalį (6450 Eur) – iki bausmės atidėjimo termino pabaigos.
Nukentėjusiojo J. M. ieškinį turtinei žalai atlyginti tenkinti. Priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai 12900 Eur.
Nukentėjusiųjų J. M. bei M. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies: priteisti iš nuteistojo kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 500 Eur.
Kardomąją priemonę nuteistajam (rašytinį pasižadėjimą neišvykti), nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinti.
Nuosprendis 20 dienų terminu gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.