Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimo V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. birželio 8 d., apie 23.50 val. Kauno (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3,10 promilių girtumas). Šiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d.

V. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas neigia padaręs ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nurodydamas, jog automobilio nevairavo, o jo pažeidimo protokole įrašas „sutinku” neturėtų būti vertinamas kaip prisipažinimas. Apelianto įsitikinimu teismas neteisingai vertino įrodymus, nepagrįstai rėmėsi liudytojais apklaustų pareigūnų parodymais, kas ir nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Nors apeliantas ir neginčija jam nustatyto girtumo laipsnio, tačiau teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, betarpiškai patvirtinančių, kad jis vairavo automobilį.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, vertinami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Remiantis šia teisės norma, galima daryti išvadą , kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Faktą, kad V. D. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas sunkus – 3,10 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, įrodo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėjo E. Ž., vyr. patrulio V. P. ir postinio G. V. bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, taip pat kiti bylos duomenys. Liudytojas E. Ž. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą, rado stovintį automobilį, kuri variklis buvo įjungtas, degė automobilio žibintai, o už jo vairo sėdėjo V. D. Prie jo priėję pareigūnai patikrino dokumentus. Policijos pareigūnai grįžo į tarnybinį automobilį ir tuo metu V. D. pradėjo važiuoti automobiliu. Tada pareigūnai jį pasivijo ir jam surašė protokolą už KET pažeidimą. Liudytojas G. V. teismo posėdžio metu davė analogiškus parodymus. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pastarųjų liudytojų parodymai nenuoseklūs, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad mažareikšmiai neatitikimai pareigūnų parodymuose, nelaikytina iš esmės skirtingomis aplinkybėmis ir nesudaro pagrindo abejoti jų duotais parodymais, kadangi tai nepaneigia apelianto kaltės ir nepatvirtina aplinkybės, kad V. D. būdamas neblaivus automobilio nevairavo. Teismas pažymi, kad liudytojų pozicija dėl aplinkybės, jog V. D. vairavo automobilį, nekito viso proceso metu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareigūnų E. Ž. ir G. V., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Minėtų pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareigūnai gali būti šališki, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Priešingai – liudytojas T. V., kuris parodė, kad yra V. D. kaimynas ir jie bendrauja bei V. D. kaimynė V. D., galimai buvo suinteresuoti padėti V. D. išvengti atsakomybės, todėl teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo jų parodymais ta dalimi, kurioje liudytojai nurodė, kad V. D. automobilis visą laiką stovėjo toje pačioje vietoje, kadangi šis paaiškinimas visiškai prieštarauja policijos pareigūnų, mačiusių daromą pažeidimą, parodymams. Policijos pareigūnai atlieka savo tarnybinę pareigą ir fiksuoja eismo dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl netikėti jų paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad kitų pašalnių asmenų prie automobilio nebuvo, o liudytojas T. V. priėjo tik vėliau, kai policijos pareigūnai sustabdė V. D. vairuojamą automobilį.

Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, pagrįstai vadovavosi byloje nesuinteresuotų pareigūnų parodymais, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog apeliantas būdamas girtas vairavo automobilį, ir nesivadovavo liudytojų T. V. ir V. D. parodymais, kuriais akivaizdžiai buvo siekiama padėti V. D. išvengti administracinės atsakomybės. Priimant nutarimą teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl V. D. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą.

Apygardos teismas taip pat pažymi, jog tai, kad V. D. vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, įrodo ne tik liudytojų parodymai, bet ir administracinio teisės pažeidimo protokolas, alkoholio matuoklio šaknelė, vyr. patrulio V. P. tarnybinis pranešimas dėl KET pažeidimo, kuriame aiškiai nurodyta, kad nuvykus į įvykio vietą, policijos pareigūnai perdavė neblaivų vairuotoją V. D. Todėl V. D. teiginys, kad jis protokole įrašydamas žodį „sutinku” sutiko tik dėl neblaivumo, o ne dėl automobilio vairavimo, vertintinas kaip noras išvengti atsakomybės, nes toks jo teiginys paneigtas byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais. Aukštesnysis teismas be kita ko pažymi, kad paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvus situacijos vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

V. D. darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti jam skirti mažesnę nuobaudą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-1756/2006 ir kt.).

Pabrėžtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes ir įvertindamas byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. D. administracinėn atsakomybėn patrauktas teisingai ir teisėtai, jo veika pagal ATPK 126 str. 4 d. kvalifikuota tinkamai, jam skirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.