Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo J. B. ir jo gynėjos advokatės Aušros Degulytės kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis J. B. ir jo gynėja advokatė A. Degulytė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neįrodyta, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotas veikas, nurodytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, byloje nepakanka įrodymų jo kaltei pagrįsti. Bylos įrodymai (globos namų išvada, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, specialistų paaiškinimai teisme) nepatvirtina nuteistojo kaltės, ji grįsta prielaidomis, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas išimtinai vertino tik kaltinančius nukentėjusiosios parodymus ir jai palankius įrodymus, o nuteistojo parodymus ir jam palankius įrodymus nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė, arba jų turinio ir įrodomosios reikšmės apskritai neatskleidė ir dėl jų nepasisakė. Nuteistasis buvo išteisintas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, nes nukentėjusiosios parodymai buvo paneigti bylos duomenimis, tuo tarpu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį jis nuteistas, remiantis išimtinai tais pačiais nukentėjusiosios parodymais, nors jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Darydamas prielaidomis grįstas išvadas ir byloje nepašalintų abejonių nevertindamas kaltinamojo naudai teismas pažeidė in dubio pro reo principą, kartu perkeldamas nuteistajam pareigą įrodyti savo nekaltumą. Be to, tokia išvada dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo prieštarauja BK 1, 3, 4 dalių nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, nuteistojo apeliacinį skundo argumentus išnagrinėjo formaliai arba iš viso į juos neatsakė.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismuose nebuvo laikomasi BPK 7, 22, 270 straipsnių reikalavimų. Buvo nemotyvuotai atmesti prašymai paskirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nors ši buvo būtina, nes ikiteisminio tyrimo metu gynyba, prieš pateikdama klausimus ekspertams, neturėjo galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bylos duomenimis, įskaitant ir pačios nukentėjusiosios sveikatos istoriją, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajai buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, kurie gali būti susiję su nukentėjusiosios netinkamu tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimu bei polinkiu fantazuoti. Nors teisiamajame posėdyje psichologė nurodė, kad nukentėjusiosios susirgimai nėra susiję su duodamų parodymų patikimumu, tačiau ekspertei toks klausimas atliekant ekspertizę nebuvo užduotas ir ekspertizės akte jis plačiau nebuvo analizuojamas. Tokio ekspertinio tyrimo išsamumas ir kokybė yra abejotini, nes teismo posėdyje ekspertė nesugebėjo atsakyti, kokie požymiai ar duomenys leidžia nustatyti padidintą polinkį į įtaigumą, padidintą polinkį fantazuoti. Be to, abiejų instancijų teismai netenkino prašymo teismo posėdyje apklausti nukentėjusiąją, nors iš jos parodymų neaišku, kokius veiksmus atliko nuteistasis ir ar apskritai atliko. Taip buvo pažeistas rungtyniškumo principas, suvaržyta kaltinamojo teisė reikalauti, kad būtų paskirta pakartotinė nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, užduoti klausimus ekspertams, apklausti mažametę nukentėjusiąją.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, o įrodymų vertinimo klausimus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais.

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir padarė kitus BK bendrosios dalies normų bei BPK reikalavimų pažeidimus, faktiškai yra skundžiamasi dėl įrodymų nepatikimumo ir nepakankamumo. Apskundimo pagrindas grindžiamas nesutikimu su atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimą. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato, o teisės taikymo aspektu patikrina bylą. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių galimai padarytą teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, pripažįstant J. B. kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo ir kvalifikuojant šias veikas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Kasaciniame skunde BPK pažeidimai nurodomi deklaratyviai, nepateikiant teisinių argumentų, duodančių pagrindą manyti, kad skunde minimi pažeidimai buvo esminiai, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pažymėtina, kad į iš esmės analogiškus nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus (dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, BPK pažeidimų) išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, o apeliacinės instancijos teismo išvados teisės taikymo aspektu nėra skundžiamos, o tik neigiamos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti nuteistojo J. B. ir jo gynėjos advokatės Aušros Degulytės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.