- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-26
- Bylos Nr.
- 2-766/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1397-640/2012 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tysart“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Tysart“, prašydamas priteisti iš atsakovo 364 460 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą 364 460 Lt sumai. Ieškovo teigimu, ieškinio suma labai didelė, atsakovas vengia grąžinti skolą, įsteigė antrą įmonę UAB „Egin LT“, į kurią perveda iš UAB „Tysart“ uždirbamas lėšas, taip pat naujai įmonei perduoda visą turimą turtą, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi areštavo atsakovui UAB „Tysart“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, mainyti įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o esant šio turto nepakankamai, nutarė areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 364 460 Lt sumai, leidžiant atsakovui atsiskaityti su darbuotojais, mokėti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo biudžetui, taip pat leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu.
Teismas sutiko su ieškovu, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau pažymėjo, kad kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar atsakovui pareikšto ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teismas nustatė, kad atsakovas nekilnojamojo turto neturi, jį tik nuomojasi nuomos sutarties pagrindu, pagal viešuosiuose registruose esančią paskutinę atsakovo finansinę informaciją atsakovo įsipareigojimai yra lygūs jo turimo turto vertei, pinigai ir piniginiai ekvivalentai yra 4 874 Lt dydžio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad piniginių lėšų areštas yra labiausiai atsakovo turtinius interesus suvaržanti priemonė, todėl visų pirma taikytinas areštas atsakovo nekilnojamiesiems ir kilnojamiesiems daiktams ne didesnei kaip 364 460 Lt sumai, uždraudžiant atsakovui nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos, tačiau paliekant atsakovui teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudoti jais, o neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai ieškinio sumai užtikrinti, areštuotinos atsakovo piniginės lėšos, uždraudžiant disponuoti atsakovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant atsakovui iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei ir savivaldybei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Tysart“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas, grįsdamas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais klaidingais spėjimais apie UAB „Egin LT“ ir UAB „Tysart“ ryšį. Nurodytos bendrovės nėra susijusios, tarp jų nėra sudarytų ir galiojančių sandorių be to, UAB „Egin LT" veiklos nėra pradėjusi vykdyti. Dėl to ieškovo teismui pateikti argumentai dėl tarp bendrovių sudaromų sandorių, perleidžiant UAB „Tysart“ priklausantį turtą bei gaunamas lėšas, yra nepagrįsti, remtis ieškovo pateiktais spėjimais apie atsakovo turto bei lėšų perleidimą, nesant tai pagrindžiančių įrodymų, ir taikyti atsakovo teises itin varžančias laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo.Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo E. B. melagingai nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas vengia grąžinti skolą. Atsakovas teismui pateikė argumentus bei tai pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kad UAB „Tysart“ kiekvieną mėnesį dalimis grąžina skolą, tačiau teismas to neįvertino. Be to, atsakovo skola ieškovui šiuo metu yra mažesnė, negu suma, kuriai areštuotas atsakovo turtas.Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams, kadangi skundžiamos teismo nutarties vykdymas sąlygoja atsakovo veiklos stabdymą.Teismas, vertindamas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo atsižvelgti ne tik į ieškinio sumos dydį, bet ir į ieškinio pagrįstumą.Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, teismas galėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi tik tuo atveju, jeigu būtų pateikti įrodymai, pagrindžiantys galimą atsakovo nemokumą, tačiau nagrinėjamu atveju UAB „Tysart“ yra mokus ir sėkmingai veiklą vystantis ūkio subjektas. Teismas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad atsakovas UAB „Tysart“ neturi nekilnojamojo turto, jį tik nuomojasi nuomos sutarties pagrindu. UAB „Tysart“ finansinio lizingo sutarties pagrindu yra įsigijęs negyvenamąsias patalpas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas E. B. prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti. Ieškovo teigimu, apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, kad UAB „Egin LT“ ir UAB „Tysart“ nėra susijusios įmonės. Įmonių sąsają patvirtina į bylą pateikti Juridinių asmenų registro išrašai. Ieškovas pažymi, kad apeliantas taip pat klaidina teismą ir dėl atsiskaitymo su ieškovu, kadangi periodiniai mokėjimai nevykdomi. Ieškovo nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės faktiškai stabdo jo veiklą, kadangi teismo nutartimi nurodyta areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir tik esant jo nepakankamai – pinigines lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis paliktina nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertino atsakovo turtinę padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovo turtinės padėties vertinimu ir nurodo, jog UAB „Tysart“ finansinio lizingo sutarties pagrindu yra įsigijęs negyvenamąsias patalpas, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos patalpos CK 6.567 straipsnio pirmosios dalies pagrindu laikytinos lizingo davėjo nuosavybe. Apeliantas įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl atsakovo turtinės padėties vertinimo, į bylą nepateikė.
Dėl apelianto argumento, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi būti atsižvelgiama į ieškinio pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį nagrinėjamoje byloje tenkino, tačiau šis sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Nežiūrint sprendimo apskundimo aplinkybės, galima daryti išvadą, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.