Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 str. 1 d. 8 (aštuoneriems) metams laisvės atėmimo;

- pagal BK 253 str. 1 d. 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. A. nustatyta galutinė subendrinta bausmė 8 (aštuoneri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, įgijo, laikė ir nešiojo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – fabrikinės gamybos 16-ojo kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį medžioklinį šautuvą Iž-5 ir 15 vienetų šovinių, skirtų ir tinkamų šaudyti šiuo medžiokliniu šautuvu, panaudojęs vieną iš šovinių žmonai M. A. nušauti, šautuvą ir 4 vienetus šovinių nusinešė į kluoną, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį H. M. , kur 2006-07-01 atvykę rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, L. A. 2006-06-28 apie 13 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose (duomenys neskelbtini), tyčia šaudamas vieną kartą lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu Iž-5 į dešinę krūtinės pusę nukentėjusiajai M. A. , taip padarė jai šautinį krūtinės dešinės pusės sužalojimą su širdies, kairio plaučio, kepenų, apatinės tuščios vienos ir aortos pilvinės dalies pažeidimais, nuo kurių ji mirė.

L. A. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. L. A. kaltė padarius BK 253 str. 1 d., BK 129 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri paduoto apeliacinio skundo ribose. Apeliantas skunde neįvardijo konkretaus prašymo apeliacinės instancijos teismui, tačiau iš skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančia veikos kvalifikacija pagal BK 129 str. 1 d. bei mano, jog teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino jo asmenybę ir kitas bylos aplinkybes. Apeliantas neginčija nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d., todėl ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neperžiūrima.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismo posėdžio metu buvo šoko būsenos ir nesuprato, kuo kaltinamas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog teisiamajame posėdyje prokurorė perskaitė kaltinamąjį aktą. Po to apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas išaiškino L. A. kaltinimo esmę, paklausė, ar jis suprato, kuo kaltinamas, ar prisipažįsta kaltu. L. A. į teismo posėdžio pirmininko klausimą atsakė, jog suprato, kuo kaltinamas, kaltu prisipažįsta (t. 2, b. l. 32). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis dalyvavo tiriant įrodymus, pasisakė baigiamosiose kalbose ir paskutinio žodžio metu. Įvertinus teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas matyti, jog L. A. emocinė būsena netrukdė suprasti jam pareikšto kaltinimo esmės. Teismo posėdžio metu, dalyvaujant L. A. gynėjui advokatui E. Senovaičiui, jam tinkamai buvo pranešta, kuo kaltinamas, ir išaiškinta kaltinimo esmė. Pats nuteistasis teisme patvirtino, jog suprato, kuo yra kaltinamas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog L. A. dėl emocinės būsenos teisme negalėjo suprasti, kuo yra kaltinamas.

Apeliantas skunde nurodo, jog prašė teismo leisti jam susipažinti su teismo posėdžio protokolu bei ekspertizių išvadomis, tačiau jam nebuvo leista susipažinti su šiais dokumentais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu L. A. buvo išaiškintos jo, kaip kaltinamojo, procesinės teisės, numatytos BPK 22 str. 3 d., 261 str. 6 d. Jis teisme patvirtino, jog savo teises suprato. Per tris dienas nuo teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Protokolas buvo pasirašytas 2007-03-30, o L. A. prašymas susipažinti su teismo posėdžio protokolu apygardos teisme gautas 2007-04-16 (t. 2, b. l. 48), t. y. jau praėjus susipažinimo su protokolu terminui. Tai, kad baigus ikiteisminį tyrimą ir nuteistajam susipažinti buvo pateikta visa bylos medžiaga, patvirtina apie tai surašytas protokolas, kurį pasirašė nuteistasis ir jo gynėjas (t. 1, b. l. 199). Nežiūrint to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į nuteistojo prašymą, jam buvo leista kartu su jo gynėju susipažinti su visa bylos medžiaga. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis prašymo susipažinti su bylos medžiaga ar protokolu nepareiškė.

Apeliantas skunde teigia, jog ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras bei kiti prokurorai buvo asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi ir šališki, neva jie pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 str., kuris nurodo, jog prokuroras privalo būti nešališkas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šis L. A. skundo argumentas yra deklaratyvus, kadangi jis nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė prokuroro šališkumas ar asmeninis suinteresuotumas, dėl šios priežasties nėra galimybės patikrinti šią skundo dalį. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro bet kokio pobūdžio suinteresuotumą bylos baigtimi nėra.

Apeliantas skunde nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 129 str. 1 d. Mano, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad jis žmoną nužudė tyčia. Teigia, jog žmonos tyčia nenužudė, tai buvo neatsargus šūvis, tačiau apeliantas skunde šio savo teiginio niekaip neargumentuoja ir nemotyvuoja. Nužudymo, numatyto BK 129 str. 1 d., ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 str. 1 d., sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu - kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o neatsargus gyvybės atėmimas - dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (BK 15 str.).

Ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas dėl nu­si­kals­ta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo yra ta­da, kai kaltinin­kas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplinky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai nu­ma­ty­ti. Kal­ti­nin­kas ne­su­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Ne­at­sar­gus gyvy­bės at­ėmi­mas dėl nu­si­kals­ta­mo pa­si­ti­kė­ji­mo yra ta­da, kai kal­ti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau leng­va­bū­diš­kai ti­ki­si šių pa­da­ri­nių iš­veng­ti. Esant nu­si­kals­ta­mam pasi­ti­kė­ji­mui kal­ti­nin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si ri­zi­kin­gai dėl ki­to žmo­gaus gy­vy­bės, ta­čiau tikisi gy­vy­bės at­ėmi­mo iš­veng­ti. Kal­ti­nin­ko ti­kė­ji­mas tu­ri bū­ti pa­rem­tas ap­lin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­lią ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti ob­jek­ty­vaus po­bū­džio.

Iš L. A. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad žmoną sužeidė, kai, norėdamas atidaryti ginklą, daužė jį į stalo kampą, kol netikėtai pasigirdo šūvis. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Iš specialisto išvados Nr. M 929/06 (02) matyti, jog M. A. kūne konstatuotas vienintelis mirties priežastimi tapęs šautinis krūtinės dešinės pusės sužalojimas. Nustatyta, kad buvo šauta vieną kartą iš arti ar net įrėmus į krūtinės dešinę pusę iš medžioklinio šautuvo, vamzdį nukreipus iš dešinės į kairę ir žemyn (t. 1, b. l. 32-35). Teismo medicinos specialistas J. Vėlavičius pirmosios instancijos teismo metu ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino šias savo išvadas ir parodė, jog šauta buvo iš arti, nes šovinio įėjimo anga 3-4 cm, plati, šratai nepasiskirstę ir yra minkštųjų audinių irimas (t. 2, b. l. 33). Tai patvirtina ir 2006-12-06 specialisto išvada Nr. 11-2104 (06), 11-3455 (06), 11-3454 (06)/MK272/06(01), kurioje nurodyta, jog M. A. drabužių pažeidimai ir jos kūno sužalojimai yra šautiniai, padaryti šaunant įrėmus ginklo vamzdžio laibgalį. Pažeidimų aplinkoje yra artimo šūvio pėdsakai - aiškus medžiagos trūkumas su plyšimais kraštuose - parako degimo dujų mechaninio poveikio pėdsakai, marškinėlių pažeidimo kraštuose esančios apdegusios parako dalelės ir intensyvūs homogeninės švino metalizacijos pėdsakai (t. 1, b. l. 67-72). Specialistas A. Jurevičius teisme patvirtino šias išvadas ir paaiškino, kad į M. A. buvo šauta įrėmus ginklą į kūną. Specialistas taip pat nurodė, jog šūvio trajektorija leidžia teigti, kad nukentėjusioji negalėjo būti sužalota trankant ginklą į stalą. Tokiu atveju nukentėjusioji turėjo klūpoti, būti palinkusi į priekį arba grumtis. Tačiau iš nuteistojo parodymų matyti, kad tokių aplinkybių nebuvo. Tokiu būdu L. A. parodymai prieštarauja bylos medžiagai, kadangi nustatyta, jog iššauta į nukentėjusiąją buvo iš labai arti ar net įrėmus ginklą į kūną. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis buvo virtuvėje ir daužė ginklą į stalo kampą, o nukentėjusioji tuo momentu, kai įvyko šūvis, įėjo pro duris ir buvo prie šaldytuvo. Tokiu būdu M. A. buvo sąlyginai toli nuo L. A. , maždaug už dviejų ar trijų metrų. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei jo priede fotolentelėje esančios virtuvės fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog virtuvės plotas 4,5x5 m, stalas stovi prie sienos, esančios priešais įėjimą į kambarį, iš kurio šūvio metu, pasak L. A. , į virtuvę įėjo M. A. (t. 1, b. l. 4-12). Tai prieštarauja specialistų išvadoms bei jų parodymams teisme. Be to, pagal L. A. parodymus nukentėjusioji šūvio metu stovėjo, nes ėjo į virtuvę, o tai neatitinka specialisto nurodytos ginklo vamzdžio padėties šūvio metu. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad M. A. ūgis yra 1,66 m (t. 1, b. l. 33). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad virtuvėje esantis stalas yra apie 1 metrą aukščio. Iš specialisto išvados matyti, kad ginklas buvo nukreiptas į nukentėjusiąją iš dešinės į kairę ir žemyn, todėl daužant medžioklinį ginklą į nedidelio aukščio stalą tokia trajektorija pataikyti stovinčiam žmogui į dešinę krūtinės pusę iš tikrųjų neįmanoma. Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo parodymai dėl šios dalies yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu L. A. apklausus kaip įtariamąjį, jis parodė, jog nežino, kas atsitiko su žmona. Vėliau parodė, jog norėjo atidaryti ginklą ir iššovė, todėl netyčia pataikė žmonai, kuri tuo metu ėjo į kambarį (t. 1, b. l. 140-141). Dar vėliau nuteistasis parodė, jog norėjo atidaryti ginklą ir dėl to jį daužė į stalą, dėl ko šautuvas netikėtai iššovė ir žmona nukrito (t. 1, b. l. 147-148). Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis parodė, jog, negalėdamas atidaryti ginklo virtuvėje stuktelėjo jį į kėdės atlošą (t. 1, b. l. 150-151). Teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, jog negalėdamas atidaryti ginklo, daužė jį į stalo kampą, todėl ginklas iššovė ir pataikė žmonai (t. 2, b. l. 32). Tokiu būdu bylos duomenys nepatvirtina, jog L. A. , neatsargiai elgdamasis su ginklu, atėmė gyvybę M. A. . Bylos medžiaga patvirtina, kad L. A. tyčia vieną kartą iššovė lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu Iž-5 į dešinę krūtinės pusę nukentėjusiajai M. A. ir taip padarė jai šautinį krūtinės dešinės pusės sužalojimą su širdies, kairio plaučio, kepenų, apatinės tuščios venos ir aortos pilvinės dalies pažeidimais, nuo kurių ji mirė, t. y. tyčia nužudė M. A. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiomis apygardos teismo išvadomis ir konstatuoja, jog ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis teisėta ir pagrįsta. Nors teismo balistine-medicinine specialisto išvada nustatyta, kad ginklas yra netvarkingas (savadarbė medinė dalis, savadarbis skiltuvas, nėra lovelio, įvyksta šūvis nenuspaudus nuleistuko) ir yra tinkamas šaudyti, tačiau esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms dėl šūvio krypties ir sužalojimo mechanizmo laikoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtent dėl šios aplinkybės (galimo savaiminio šūvio, nenuspaudus nuleistuko) buvo mirtinai sužalota M. A. (t. 1, b. l. 67-74). Apygardos teismas teisingai konstatavo, jog nuteistasis L. A. nukentėjusiąją M. A. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau nuosprendyje neteisingai atskleidė tiesioginės tyčios kaltės turinį, nurodydamas netiesioginei tyčiai būdingus požymius (t. 2, b. l. 43). Ši apygardos teismo nuosprendžio dalis patikslinama, nurodant, jog L. A. , atimdamas gyvybę M. A. , veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, jog šaudamas lygiavamzdžiu medžiokliniu ginklu iš labai arti į dešinę krūtinės pusę atlieka pavojingus M. A. gyvybei veiksmus, numatė, jog nuo šių veiksmų ji realiai gali mirti, ir siekė jos mirties.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatė šio nusikaltimo padarymo motyvo. Teisėjų kolegija šio trūkumo taip pat nelaiko esminiu pažeidimu. Iš nukentėjusiosios R. B. parodymų matyti, kad nuteistasis nuo Joninių švenčių gėrė alkoholį. Iš liudytojo V. M. parodymų matyti, kad nuteistasis nuolat girtavo ir mušė žmoną (nužudytąją M. A. ). Todėl neatmetama galimybė, kad šie žalingi padariniai atsirado tarpusavio konflikto metu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su L. A. skunde nurodytais teiginiais, jog ant ginklo rasti jo biologiniai pėdsakai nieko neįrodo, kadangi ginklas priklauso jam. Ant degtukų dėžutės surasti pirštų pėdsakai taip pat nieko neįrodo, kadangi degtukų dėžutė buvo surasta jo namuose, todėl natūralu, kad ir pirštų pėdsakai ant jos buvo apelianto. Šie įrodymai, paimti atskirai, nieko tiesiogiai neįrodo, tačiau, vertinant juos su kitais bylos duomenimis ir įrodymais, jie patvirtina, jog būtent L. A. , o ne kitas asmuo, kontaktavo su ginklu bei minėta degtukų dėžute. Tuo paneigiama galimybė, jog ginklą galėjo panaudoti kiti asmenys.

Tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur yra kitos 7 grankulkės iš šovinio, kurį iššaunant buvo nužudyta M. A. , neturi esminės reikšmės nei nuteistojo veikos kvalifikacijai, nei jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nustatymui, nei kitoms svarbioms bylos aplinkybėms, nes šios grankulkės galėjo likti nukentėjusiosios kūne. Šią aplinkybę patvirtino ekspertas J. Vėlavičius apeliacinio proceso metu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. A. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis tyčia padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamus padarinius ir padarė ypatingą žalą visuomenei. Teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, kad L. A. anksčiau neteistas, charakterizuojamas patenkinamai. Tačiau teisėjų kolegija mano, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad L. A. baustas administracine tvarka, kadangi iš policijos pažymos matyti, jog pažeidimas padarytas 2006-06-30, t. y. praėjus dviem dienoms po nusikaltimo padarymo. L. A. iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka. Todėl tai, jog L. A. nebuvo baustas administracine tvarka iki nusikaltimo padarymo, negali turėti įtakos pirmosios instancijos paskirtos bausmės dydžiui. Skirdamas bausmę apygardos teismas įvertino tai, kad L. A. registruotas Kaišiadorių psichikos sveikatos centro registre nuo 1978 m., narkologijos kabinete lankosi retai. Jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės alkoholiniai sindromai. Ši psichikos liga konstatuota ir teismo psichiatrijos ekspertizės akte, kur nustatyta, jog L. A. ir nusikaltimo padarymo metu sirgo ir dabar serga psichikos liga - psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, priklausomybės sindromu, tačiau nusikaltimo padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei dabar gali adekvačiai suvokti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, o priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonių jam taikyti nereikia. L. A. asmenybei būdingas demonstratyvumas, egocentriškumas, impulsyvumas. Nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė girtumą nusikaltimo padarymo metu, tačiau apklausiamas kaip įtariamasis net kelis kartus parodė, jog prieš įvykį gėrė degtinę ir namo grįžo girtas. Tą jis patvirtino ir teismo psichiatrijos ekspertizės metu (t. 1, b. l. 179-180). Akivaizdu, kad L. A. pagal savo charakterio savybes yra konfliktiška, impulsyvi asmenybė, o tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Kita vertus, iš minėtos ekspertizės išvadų matyti, kad nuteistasis elgiasi gynybiškai, meluoja, siekia dėmesio ir palaikymo. Teisėjų kolegijos nuomone, L. A. šioje byloje apie tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes duoda melagingus parodymus, siekdamas sušvelninti savo padėtį ir išvengti griežtos bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai L. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). L. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi L. A. pripažino patį šūvio faktą. Nuteistasis pripažįsta, jog neapdairiai elgdamasis su ginklu, iššovė ir neatsargiai atėmė gyvybę žmonai, tačiau tai neatitinka teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl vien tik nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikaltimą nepakanka pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus svarbius bausmės skyrimui faktorius, L. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai švelnesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, skirdamas L. A. bausmę, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo numatytas bausmių skyrimo nuostatas ir paskyrė teisingą bausmę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis yra senyvo amžiaus, ligotas, o nukentėjusioji civilinio ieškinio nepareiškė, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas, skirdamas L. A. bausmę, atsižvelgė į jo amžių (t. 2, b. l. 43). Nors apeliantas nurodo, jog yra labai ligotas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog jis sirgtų kokiomis nors sunkiomis nepagydomomis ligomis, išskyrus tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu ir dabar serga psichikos liga - psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Tačiau ši liga negali turėti reikšmės nei paskirtos bausmės dydžiui, nei jos atlikimui. Teisėjų kolegijos nuomone, L. A. paskirtų bausmių dydžiai, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų, ji nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. A. apeliacinį skundą atmesti.