Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose, BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus laisvės atėmimo bausme 15 (penkiolikai) metų;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė M. K. paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. priteista 50 000 Lt neturtinei ir 1 366,17 Lt turtinei nukentėjusiajam M. Š. padarytai žalai atlyginti.

Iš M. K. priteista 1 500 Lt nukentėjusiajam M. Š. už advokato paslaugų apmokėjimą.

Iš M. K. priteista 4 055,44 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant M. Š. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 25 d., apie 00.55 val., prie (duomenys neskelbtini) upės krantinės suoliukų, ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) kitų asmenų akivaizdoje, dėl mažareikšmės dingsties, dėl to, jog jam pasirodė, kad netoli jo žmonos K. K. stovintis M. Š. bando ją paliesti, dėl chuliganiškų paskatų smogė kumščiu M. Š. iš už nugaros į galvą, sugriebęs nukentėjusiojo galvą trenkė į metalinę šiukšlių dėžę ir, M. Š. praradus sąmonę ir dėl to tapus bejėgiškos būklės, turėdamas tikslą nužudyti, spyrė gulinčiam M. Š. , įstumdamas jį į (duomenys neskelbtini) upę. Dėl to M. Š. skendo vandenyje ir tai sukėlė realų pavojų jo gyvybei. M. K. savo tikslo nužudyti nukentėjusįjį neįgyvendino dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes nugrimzdęs į upės dugną M. Š. atsitiktinių žmonių buvo išgelbėtas, ištrauktas iš vandens ir jam buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Dėl skendimo M. Š. išsivystė ūmus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas bei aspiracinis plaučių uždegimas ir tai sukėlė realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei bei sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Šiuo savo elgesiu M. K. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nenurodė motyvų, kuriais remdamasis paskyrė tokią griežtą bausmę, nors prokurorė prašė skirti 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų galima pasiekti ir paskyrus švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neįvertino, kad jis (M. K. ) nebuvo teistas, buvo ką tik vedęs, žmona įvykio metu buvo 17 metų, nėščia, o nukentėjusysis buvo neblaivus, stovėjo šalia jo žmonos ir toks jo provokuojantis elgesys turėjo įtakos nuteistojo veikai, t. y. teismas turėjo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl pažeidė BPK 54 straipsnio 2 dalį. Prašo šias aplinkybes įvertinti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Mano, kad teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturinės žalos dydį – 50 000 Lt ir priteisdamas ją atlyginti, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio, BPK 113, 115 straipsnių reikalavimus, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokiose bylose, nes neįvertino, kad nukentėjusysis nuo vaikystės serga plaučių ligomis, nuteistasis neseniai sukūrė šeimą, gimė vaikas ir tai turės įtakos vaiko gyvenimo kokybei, todėl neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamų veikų kvalifikacija pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus, BK 284 straipsnio 1 dalį yra teisingos. Apeliantas savo skunde nesutinka tik dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus, todėl teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, nagrinės tik šią nuosprendžio dalį.

Nuteistojo ir prokuroro prašymas nuteistojo veiką vertinti pagal padarinius, t. y. pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (nuteistojo prašymu) ar pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus (prokuroro prašymas), nėra pagrindo. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai yra netiesioginė ar tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Tiesioginės apibrėžtos tyčios požymiai M. K. veikoje yra įrodyti. Pirmosios instancijos teismas apie nuteistojo tyčios turinį sprendė atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, M. K. ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. K. priėjo nukentėjusiajam iš nugaros, kitų asmenų akivaizdoje, dėl mažareikšmės dingsties ir chuliganiškų paskatų smogė M. Š. į galvą, sugriebęs nukentėjusiojo galvą trenkė į metalinę šiukšlių dėžę, o šiam praradus sąmonę spirdamas įstūmė į (duomenys neskelbtini) upę. Nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino tik tuomet kai nuspyrė nukentėjusįjį nuo krantinės ir paliko jį skęsti. Nukentėjusysis nemirė tik dėl to, kad buvo ištrauktas iš vandens kitų asmenų ir laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad nuteistasis, smurtaudamas ir nuspirdamas nukentėjusįjį nuo krantinės, kai šis buvo praradęs sąmonę, siekė konkretaus rezultato – atimti jam gyvybę. Be to, nuteistasis jau prieidamas prie nukentėjusiojo buvo nusiteikęs agresyviai, tai matyti iš jo paties teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kad kai paklausė nukentėjusiojo, ką jis veikia su jo žmona, nelaukdamas M. Š. atsakymo, nes atsakymas nedomino, trenkė (2 t., b. l. 77-78).

Iš liudytojos Ž. E. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nuteistasis ne tik sudavė smūgį į galvą, bet ir paėmęs nukentėjusiojo galvą trenkė į šalia stovėjusią šiukšlių dėžę (1 t., b. l. 58-59), kuriuos patvirtino teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 138-139). Liudytoja V. Š. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuteistasis nelaukdamas atsakymo į savo klausimą „Ką tu čia su mano žmona darai?“ su alkūne trenkė nukentėjusiajam, o po to nukentėjusiojo galvą visa jėga trenkė į šalia buvusią betoninę šiukšliadėžę (1 t., b. l. 60-61, 2 t., b. l. 135-138). Tai patvirtino liudytojas J. J. , kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė kaip nuteistasis paėmęs M. Š. galvą tiesiog metė į šiukšliadėžės pusę. Į kurią šiukšliadėžės vietą pataikė nežino, bet tikrai į ją atsitrenkė, nes buvo garsas (1 t., b. l. 49-50, 2 t., b. l. 84-86). Šį garsą girdėjo ir liudytojai V. G. (1 t., b. l. 80-82) ir S. G. (1 t., b. l. 83-85). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G. 1081/10 (03) tiriamosios dalies matyti, kad apžiūrint nukentėjusįjį šis skundėsi dešinės veido pusės aptirpimu (1 t., b. l. 15-16). Ekspertas D. Vitkus teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neurologas smegenų sukrėtimo nerado, bet nukentėjusysis skendo, todėl smegenys patyrė hipoksiją ir tai galėjo užgožti buvusį smegenų sukrėtimą. Ne visuomet padaroma atvira žaizda, jeigu buvo smūgiuota į šiukšliadėžę (2 t., b. l. 143). Liudytojai Ž. E. , V. Š. ir J. J. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog po smūgio M. Š. nejudėjo, nes buvo praradęs sąmonę, ir tai matydamas M. K. priėjęs prie gulinčio nukentėjusiojo jį nuspyrė nuo krantinės. Tokius jų parodymus patvirtina liudytojos G. A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad kai susitiko su U. A. , kuri pasakė, jog Kristinos vyras (M. K. ) sumušė M. Š. ir įmetė į vandenį (1 t., b. l. 63-65). Ekspertas D. Vitkus teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nekiekvienas smūgis koja palieka išorinius sužalojimus. Tai, kad nukentėjusysis įkrito į vandenį ir neiškilo rodo, jog žmogus buvo sužalotas. Tikėtina, kad jis buvo nesąmoningoje būklėje, nes jei žmogus įkrenta, jis sąmoningai stengiasi išplaukti, o tai kad įkrito ir paniro, rodo, kad įkrito su sąmonės sutrikimu (2 t., b. l. 142). Be to, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš įvykio vietos pasišalino, nes išsigando policijos ir pamanė, jog M. Š. nuskęs, tačiau vėliau pagalvojo, kad yra keturi draugai, kurie jį ištrauks (1 t., b. l. 152-154). Nukentėjusysis teisme parodė, kad moka plaukti ir jeigu būtų sąmoningas būtų išplaukęs (2 t., b. l. 78-79).

Teismo nuomone liudytojų Ž. E. , V. Š. ir J. J. parodymuose yra nedideli prieštaravimai dėl to kaip buvo nukritęs ir kokioje pozoje gulėjo nukentėjusysis ant krantinės, tačiau jie nėra labai svarbūs nustatant nuteistojo nusikalstamą veiką, todėl nebuvo būtinybės jo atlikti, nes viso ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu šie liudytojai nuosekliai parodė kitas aplinkybes, kurias patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Be to, eksperimento atlikimas nėra privalomas tyrimo veiksmas (BPK 197 straipsnis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei nuteistasis nei jo gynėjas nenurodė priežasčių dėl kurių šie liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti M. K. , patys liudytojai nurodė, kad nuteistojo anksčiau nepažinojo ir neturi jokio pagrindo jį apkalbėti. Tai, kad liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, nereiškia, jog jie suinteresuoti bylos baigtimi ir apkalba nuteistąjį M. K. , todėl teismas neturi jokio pagrindo netikėti šių liudytojų duotais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus pirmiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad nuteistasis M. K. suvokė, kad suduoda smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą, galvą, ir nuspiria nukentėjusįjį nuo krantinės, kai šis buvo praradęs sąmonę, spyrė ne iš karto, o po kurio laiko, t. y. po ginčo su sutuoktine, veikė tiesiogine apibrėžta konkretizuota tyčia. Nuteistasis siekė vienintelės pasekmės – nukentėjusiojo mirties, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šalia įvykio vietos buvę asmenys nukentėjusįjį ištraukė iš vandens ir jam iš karto buvo suteikta kvalifikuota medikų pagalba. M. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, kaip pasikėsinimas nužudyti nukentėjusįjį M. Š. . Be to, esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti kitą žmogų, nesvarbu kokios – „realios“ ar atsitiktinės priežastys sutrukdė kaltininkui pasiekti norimų pasekmių. Teisiškai reikšminga yra tik tai, ar šios pasekmės priklausė ar nepriklausė nuo kaltininko valios. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, M. K. siekiamos pasekmės nekilo dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti. Tik liudytojų S. G. ir V. G. dėka nukentėjusysis buvo ištrauktas iš (duomenys neskelbtini) upės dugno, laiku atvykusiems medikams suteikus reikiamą pagalbą ir nugabenus nukentėjusįjį į ligoninę, buvo išvengta nukentėjusiojo mirties.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė jo parodymų, nes teismas nuosprendyje pateikė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl M. K. ir liudytojų U. A. , M. R. , M. V. ir M. K. duotų parodymų teisingumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė šiuos parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis nepagrįstai prašo nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, vertinama, kiek toks elgesys esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Taip pat būtina įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius ir jų asmenybes, nukentėjusiojo elgesį prieš pat nusikaltimo padarymą ir iki jo. Iš įvykio vietoje buvusių liudytojų E. Z. , U. A. , G. A. G. , J. J. , J. G. , V. Š. , Ž. E. , tarp kurių yra ir nuteistojo žmonos draugės, ir nukentėjusiojo M. Š. parodymų matyti, kad M. Š. nuteistojo žmoną matė pirmą kartą, su ja beveik nebendravo, nukentėjusysis prie nuteistojo žmonos nesikabinėjo ir visi bendravo draugiškai. Tokio nukentėjusiojo elgesio negalima vertinti kaip provokuojantį, ar neatitinkantį moralės ir dorovės principų, pažeidžiantį garbę bei orumą. Teismo nuomone, nuteistasis pats buvo nusiteikęs agresyviai, nes net nesulaukęs atsakymo pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys.

Tik teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir nėra įpareigotas skirti tokio dydžio bausmę, kurios prašo prokuroras, nukentėjusysis, nuteistasis ar jo gynėjas. Teismo nuomone, skiriant M. K. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei jas bendrinant baudžiamojo įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. BK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Skiriant M. K. bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus šio įstatymo nuostatos taip pat nebuvo pažeistos, nes kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą (neteistas, baustas administracine tvarka, stropus, darbštus, drausmingas ir sąžiningas darbuotojas, jauno amžiaus, turi vaiką), nukentėjusysis liko gyvas ne nuo nuteistojo valios priklausančių aplinkybių, paskyrė M. K. nedaug didesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį – 15 metų laisvės atėmimo. Ši bausmė atitinka BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Tokia bausmė šiuo atveju atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismo nuomone, nėra pagrindo taikyti BK 57 straipsnio 2 dalies nustatytas ir už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio Kodekso 62 straipsniu paskirti švelnesnę negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatytą bausmę, nes byloje nėra kitų įstatyme nurodytų aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis prašo sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nuo vaikystės sirgo plaučių ligomis, jis neseniai sukūrė šeimą, gimė vaikas ir tai turės įtakos vaiko gyvenimo kokybei. Toks prašymas atmetamas.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), kiti teisės aktai.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Šioje byloje dėl neturtinės žalos nukentėjusysis M. Š. pareiškė 150 000 Lt civilinį ieškinį. Teismas šį ieškinį tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į visas byloje esančias aplinkybes, tarp jų ir į nuteistojo nurodytas aplinkybes ir dar į tai, kad nuteistas yra jaunas, neturi turto, neseniai pradėjo savarankišką gyvenimą, yra darbingas, geros fizinės būklės, todėl turi galimybę dirbti ir nors ir per ilgesnį laiką atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Dėl patirto pasikėsinimo į gyvybę bei sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis gulėjo ligoninėje, po to ilgai gydėsi namuose, jautė skausmus, kitus nepatogumus, ilgą laiką buvo netekęs darbingumo. Nukentėjusysis po įvykio tapo nervingas, blogai miega, dėl patirto aspiracinio plaučių uždegimo greičiau uždūsta, nepakelia krūvių, nebegali sportuoti ir dėl to labai išgyvena. Dėl įvykio labai išgyveno ir jo šeimos nariai, o tai negali neatsiliepti ir nukentėjusiajam. Byloje nėra medicininių duomenų, kad nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo būtų tapęs iš dalies nedarbingas ir kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo jaus pasekmes visą gyvenimą. Visiškai tikėtina, kad per ilgesnį laiką nusikaltimo pasekmių nukentėjusysis nebejaus. Taigi teismas, laikydamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio nuostatų, įvertino visas neturtinės žalos dydžio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistasis M. K. prašymo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nepagrindžia naujais argumentais, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų paminėjęs. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nukentėjusiajam priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Kolegija laiko, kad teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ir, įvertindamas pinigais nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, įstatymo nuostatų nepažeidė bei nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos analogiškose bylose.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.