Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-12-02 · Administracinė byla Nr. I1-8426-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-12-02Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-02
Bylos Nr.
I1-8426-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01840-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-8426-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01840-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 2 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019-10-01 iki 2020-08-24 buvo grubiai pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą: nebuvo užtikrintas nustatytas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas kamerose Nr. 102, 87, 63 ir 8. Buvo nustatyti higienos normos pažeidimai kamerose Nr. 8 ir 87, bendra dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normoje HN 134:2015 reglamentuojamos mažiausios gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos. Dėl blogos šviesos negalėjo rašyti, skaityti, pasidarė irzlus, nes sumažėjo lataninas jo organizme, tai privedė prie depresijos. Kamerose sienos ir lubos buvo aptrupėję, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, nebuvo ventiliacijos, didelė drėgmė. Kamerose tualetai neatitiko jo fiziologinių poreikių, nes buvo tupimi, o ne sėdimi, dėl to patyrė diskomfortą.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (71 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (2 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (71 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (27-33 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019-10-24 iki 2020-07-03 buvo laikomas kamerose Nr. 8, 102 ir 87, su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,92 iki 9,8 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Atsakovė nurodo, kad kameroje Nr. 8 įrengtas klozetas, o kamerose Nr. 87 ir 102 tualetai tupimi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, vėdinimas per langus galimas.

Atsakovė nurodė, jog Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nėra numatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimų aktų matosi, kad kameroje Nr. 102 dalis sienų/lubų tinko yra nubyrėję, kameroje Nr. 87 apšvieta per žema, oro temperatūra tinkama, pelėsio nėra, galimybė vėdinti patalpas per langą sudaryta, drėgmė tinkama. Nors buvo nustatyti higienos normos pažeidimai, susiję su apšvietimu bei tinko nutrupėjimu, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškė tariami neigiami išgyvenimai ir nepagrindžia prašomos neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą atmestinas. Nors kamera Nr. 8 dėl skunde nurodomų aspektų aktualiu laikotarpiu netikrinta, atsakovas nurodo ir tai, kad jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, iš turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad 2019-11-19 kameroje Nr. 8 atliktas kosmetinis remontas, sutvarkytos plytelės grindyse.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas D. M. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019-10-01 iki 2020-08-24 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2020-02-06) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 taip pat numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (2.2. p.).

Iš byloje esančios 2020-09-18 pažymos Nr. 60-26492 (35-40 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. M. ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-10-24 iki 2020-07-03, viso 208 dienas, kamerose Nr. 8, 102 ir 87, su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,92 iki 9,8 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109, nei 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (16,72 kv. m kamerose Nr. 8 ir 102 bei 19,6 kv. m kameroje Nr. 87, 35-40 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1,420 kv. m kameroje Nr. 8, 1,478 kv. m kameroje Nr. 87 ir 1,361 kv. m kameroje Nr. 102, 41-42 b. l.) bei kamerose buvusių asmenų skaičių (2-5 asmenys), nustatė, kad net tuo atveju, kai kameroje Nr. 87 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (19,6 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,478 kv. m) pareiškėjui teko 3,62 kv. m, t. y. daugiau negu 3,6 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui pastoviai teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (43-46 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (67-69 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose bendra dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normoje HN 134:2015 reglamentuojamos mažiausios gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos, sienos ir lubos aptrupėję, kaupėsi pelėsis, nebuvo ventiliacijos, drėgna.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Higienos normos 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14 punktas numato, kad Tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1.), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3.).

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (57-66 b. l.), iš kurių matosi, kad atliktų patikrinimų metu buvo patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 8, 87 ir 102. 2019 m. lapkričio 25 d. grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje Nr. 102 nepašalintas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – dalis kameros sienų / lubų tinko sluoksnio nutrupėjusi (57-58 b. l.). Tas pats higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 102 užfiksuotas ir 2020 m. vasario 4 d. patikrinimo metu (59-60 b. l.). 2020 m. liepos 23 d. vykdant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Šiaulių TI, siekiant įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl galimų pažeidimų gyvenamosiose kamerose Nr. 8, 28, 87 ir 102, atlikti bendrosios dirbtinės apšvietos, oro temperatūros ir oro santykinės drėgmės matavimai; bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 8 sudarė 165 ± 26 lx, kameroje Nr. 87 – 138 ± 22 lx, kameroje Nr. 102 – 212 ± 34 lx, taigi bendra dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 8 ir 87 neatitiko higienos normoje HN 134:2015 reglamentuojamos mažiausios patalpų dirbtinės apšvietos 200 lx (nustatytas higienos normos 14 punkto pažeidimas); išmatuota oro temperatūra kamerose atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 8 nustatyti techniškai netvarkingi apšvietimo įrenginiai, kameroje Nr. 87 langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės, kameroje Nr. 102 nuo sienų nutrupėjęs tinko sluoksnis, t. y. šiose kamerose pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 12 punktas; įvertinus gyvenamąsias kameras Nr. 8, 87 ir 102 pagal higienos normos 39 punkto reikalavimus, kameroje Nr. 102 ant lubų nustatytas vizualiai matomas pelėsis; patikrinimo metu nustatyta, kad kamerose Nr. 8, 87 ir 102 nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, tačiau galimybė išvėdinti patalpas per langus sudaryta (61-63 b. l.). 2020 m. rugpjūčio 6 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 87 nustatyta santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, pažymėta, kad šioje kameroje nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, galimybė išvėdinti patalpą per langą sudaryta (64-66 b. l.).

Iš byloje esančios Šiaulių TI turto valdymo skyriaus pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus (47-55 b. l.) matosi, kad per šį laikotarpį buvo remontuojama tik pareiškėjo laikymo kamera Nr. 8, kurioje 2019 m. lapkričio mėn. atliktas kosmetinis remontas – paklijuotos grindų plytelės.

Pareiškėjas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2020 m. liepos 31 raštą Nr. (6-12 4.80) 2-46755, adresuotą D. M. (3-5 b. l.), kuriame nurodyta, jog siekiant įvertinti jo prašymuose nurodytų faktinių aplinkybių atitiktį Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, Šiaulių departamentas 2020 m. liepos 23 d. Šiaulių TI atliko operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu kamerose Nr. 8, 87 ir 102 išmatavo dirbtinę apšvietą ir oro temperatūrą, bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 8 sudarė 165 lx, kameroje Nr. 87 – 138 lx, kameroje Nr. 102 – 212 lx, nustatytas higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas, oro temperatūra kameroje Nr. 8 - 18°C, kameroje Nr. 87 - 19°C, o kameroje Nr. 102 - 20°C atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 102 ant lubų yra vizualiai matomų pelėsių, pažeidžiamas higienos normos 39 punktas, kameroje Nr. 8 nustatyti techniškai netvarkingi apšvietimo įrenginiai, kameroje Nr. 87 langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės, kameroje Nr. 102 nuo sienų nutrupėjęs tinko sluoksnis, t. y. nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas, sąlygos išvėdinti kameras per langus sudarytos.

Iš byloje esančios 2020 m. rugsėjo 18 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymos Nr.61-2303 (56 b. l.) matosi, kad D. M. laikotarpiu nuo 2019-10-01 iki 2020-08-24 į Šiaulių TI direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, tačiau pareiškėjo pateiktas raštas įrodo, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu su prašymais (2020-06-30 ir 2020-07-07) dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentą (3-5 b. l.).

Taigi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai kameroje Nr. 102 užfiksuoti 2019 m. lapkričio 25 d., 2020 m. vasario 4 d. ir 2020 m. liepos 23 d. patikrinimų metu, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. vasario 7 d., taigi 12 punkto pažeidimas buvo būtent pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kameroje Nr. 102, o dirbtinės apšvietos pažeidimas ir techniškai netvarkingi apšvietimo įrenginiai kameroje Nr. 8 užfiksuoti 2020 m. liepos 23 d. atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę būtent pagal pareiškėjo D. M. prašymus, pareiškėjas kameroje Nr. 8 buvo laikomas nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2020 m. sausio 7 d., skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų visuomenės sveikatos centrui pateikė 2020 m. birželio – liepos mėn., todėl laikytina, kad šie pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 8 ir 102 metu. Dirbtinės apšvietos ir higienos normos 12 punkto pažeidimai kameroje Nr. 87 nustatyti 2020 m. liepos 23 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. liepos 3 d., skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų padavė 2020-06-30 ir 2020-07-07, todėl laikytina, kad nurodyti pažeidimai buvo būtent pareiškėjo laikymo šioje kamerose metu.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 102 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o kamerose Nr. 8 ir 87 – pažeidžiant higienos normos 12 ir 14 punkto, reglamentuojančio patalpų dirbtinę apšvietą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Lietuvos higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2020 m. liepos 23 d. atlikto patikrinimo metu konstatavo, kad kamerose Nr. 8, 87 ir 102 nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, tačiau galimybė išvėdinti patalpas per langus sudaryta, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kamerose buvo pažeistas higienos normos HN 134:2015 17 punktas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose tualetai neatitiko jo fiziologinių poreikių, nes buvo tupimi, o ne sėdimi.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo ir iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 8 įrengtas sėdimas klozetas, o kamerose Nr. 87 ir 102 – tupimas, tačiau pareiškėjas nenurodo ir byloje nėra jokių medicininių duomenų, kad tualeto konstrukcija būtų sukėlusi jam kažkokius sveikatos pakitimus, nurodytas teisinis reglamentavimas numato, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupimas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020 ir kt.), todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl sėdimų tualetų nebuvimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Nustatyti higienos normos pažeidimai pareiškėjo laikymo kamerose, kuriose jis buvo laikomas pakankamai ilgą laikotarpį (208 dienas) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 10 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2020-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1267-662/2020, 2020-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-820-520/2020, 2020-06-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1743-662/2020 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė