- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-06
- Bylos Nr.
- 2A-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02324-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Rasa Gudžiūnienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- O. I. M.
- Trečiasis asmuo
- J. M., L. Š., J. Š., Z. T. Š., E. Š., B. Š., G. K., I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybė atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM BUAB "Broner"
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. I. M. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Broner“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių teisėtumo; tretieji asmenys: J. M., L. Š., J. Š., Z. T. Š., E. Š., B. Š., B. Š., G. K., J. M., I. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareikštu ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei ir BUAB „Broner“ prašė: pripažinti negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Broner“ 1999 m. vasario 9 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 87 N01/99-20349 ir 2003 m. spalio 29 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 01/2003-28120; pripažinti negaliojančiais individualius teisės aktus, kurių pagrindu buvo sudarytos šios sutartys; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės nuomone, nurodytos sutartys pažeidžia jos teisėtus interesus. Ieškovė savo mirusios motinos vardu turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,86 ha buvusios savininkės E. Š. iki 1940 m. buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėtą 3,72 ha žemės sklypą. Ieškovei 1993 m. gruodžio 13 d. neatlygintinai buvo suteiktas 0,14 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvės rajone, todėl liko atkurti nuosavybės teises į 1,72 ha ploto žemę. Pagal Vyriausybės patvirtiną Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Ieškovės teigimu, ginčijamomis nuomos sutartimis išnuomoti žemės sklypai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas. Dėl tikslių (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų nustatymo vyksta ginčas administraciniame teisme. Išsprendus ginčą ieškovės naudai, būtų patvirtinta aplinkybė, kad ginčijamomis nuomos sutartimis išnuomoti valstybinės žemės sklypai patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas ir ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teisę į šių žemės sklypų dalį natūra. Ieškovės teigimu, ginčijamos nuomos sutartys buvo sudarytos dėl to, kad visas šių sklypų plotas buvo užstatytas nuomininkui (UAB „Broner“) nuosavybės teise priklausančiais pastatais, tačiau nuomonininkas savo valia šiuos pastatus nugriovė. Žemės sklypams esant laisviems (neužstatytiems), ieškovės nuomone, ji turi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį natūra. Ieškovė siekia nuginčyti minėtas nuomos sutartis, nes jos prieštarauja teisės aktams ir užkerta kelią atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypų dalį natūra.
Ieškovės teigimu, atsakovas UAB „Broner“ iki 2004 m. vykdė savo veiklą ir turėjo metalo gaminių gamyklą, kurios pastatai buvo išsidėstę ginčo žemės sklypuose, todėl turėjo teisėtą pagrindą nuomotis valstybinę žemę, naudojant ją šiems pastatams eksploatuoti. Tačiau 2005 m. atsakovas visą savo veiklą perkėlė iš Vilniaus į Uteną ir pastatai tapo nebenaudojami, todėl atsakovas juos nugriovė ir nusprendė jų vietoje pastatyti daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalą. Tokiu būdu atsakovas ginčijamomis sutartimis išnuomotus žemės sklypus ruošiasi panaudoti visai kitais tikslais, nei jie buvo išnuomoti, todėl turi būti peržiūrėtas šių sutarčių teisėtumas. Ieškovės nuomone, ginčijamose nuomos sutartyse padaryti pakeitimai, leidžiantys keisti tikslinę paskirtį, būdą ir pobūdį, yra neteisėti, nuomos terminas pratęstas nesilaikant įstatymų, be to, pažeidžia ieškovės teisėtus interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 3 d. rašto teismas nustatė, kad ieškovei liko atkurti nuosavybės teises į 1,72 ha ploto žemės miesto teritorijoje – buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kuris iki 1940 m. buvo rėžinis. Šiuo raštu ieškovei buvo išaiškinta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesui nėra svarbu, kurioje vietoje buvo buvusio savininko turėta žemė, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas nesiejamas su buvusio savininko turėta žemės vieta, o tik su rėžinio kaimo ribomis. Ieškovė savo teisės pažeidimu laiko aplinkybę, kad žemės sklypai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją ir rėžinio kaimo ribose suformavus ginčo žemės sklypus yra pažeista jos teisė atkurti nuosavybės teises į 1,72 ha ploto žemės (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.
Teismas nurodė, kad, atsakovų teigimu, į 12,4266 ha ploto (duomenys neskelbtini) kaimo ribas detaliai suplanuoti ginčo žemės sklypai nepatenka, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto nustatymo klausimą iš naujo, nes kartografuojant šio kaimo ribas nebuvo įvertintas 1937 m. kaimo planas. Ieškovė nepateikė šiuos teiginius paneigiančių įrodymų. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo detalusis planas buvo nagrinėjamas iš naujo ir dabartiniu metu pakartotinai ieškovės ginčijamas administraciniame teisme. Šiuo metu neaišku, ar šio kaimo teritorija ir ginčo žemės sklypai persidengia, todėl, teismo vertinimu, atsakovas BUAB „Broner“ pagrįstai teigia, kad neaišku, ar ieškovė turi teisę ir kokia dalimi reikšti reikalavimą dėl nuomos sutarčių ir administracinių aktų nuginčijimo. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ploto neužteks ieškovės nuosavybės teisių 1,72 ha ploto žemei atkurti. Be to, ieškovas neginčija ginčo žemės sklypų detalųjį planą patvirtinančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1558. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovė savo teisių pažeidimą grindžia tik prielaidomis, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Teismas nustatė, kad ginčijamos nuomos sutartys buvo sudarytos, o vėliau ir pakeistos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų įsakymų pagrindu. Ieškovė teigė, kad yra neteisėti ir pažeidžia jos teises ginčo nuomos sutartyse padaryti pakeitimai, t. y. 2005 m. liepos 4 d. susitarimas Nr. K01/2005-759, kuriuo pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2003-28120, papildant galimybe keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, ir 2006 m. gegužės 10 d. susitarimas Nr. K01/2006-578, kuriuo buvo pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. Nr. 87 N01/99-20349, padidinant nuomojamo žemės sklypo dalį, pakeičiant paskirtį ir pratęsiant nuomos terminą. Teismas nustatė, kad šie susitarimai buvo sudaryti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 21 d. ir 2006 m. kovo 20 d. įsakymų pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimai negalėtų būti patenkinti ir dėl to, kad ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti. Ieškovė neginčija fakto, kad apie ginčijimas nuomos sutartis ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymus sužinojo 2006 m. spalio 9 d. detaliojo plano svarstymo su visuomene metu. Ieškovės su dubliku pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 20 d. raštas patvirtina, kad apie ginčijamas nuomos sutartis jai buvo žinoma anksčiau. Ieškovė ieškinį pareiškė 2010 m. liepos 10 d. Teismas ieškovės nurodytą priežastį, kad ji neturėdama išsilavinimo negalėjo žinoti, jog minėti administraciniai aktai galimai pažeidžia jos teises, nelaikė svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą administraciniams aktams ginčyti. Pažymėjo, kad nesant duomenų, jog ginčijamos sutartys pažeidžia ieškovės teises, nėra teisinio pagrindo svarstyti ieškovės argumentų, susijusių su atsakovo UAB „Broner“ veikla ir sutartinius santykius su valstybe.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovės teisėtą interesą pareikšti reikalavimą dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindžia šios aplinkybės. Pirma, teismas nustatė, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybę į 1,72 ha žemės iki 1940 m. buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Antra, ieškovė rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuriuo Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto nustatymo klausimą iš naujo. Nurodytoje byloje administracinis teismas pripažino, kad atsakovo nuomojama žemė gali patekti į iki 1940 m. buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas. Trečia, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba teismui pateiktame 2012 m. balandžio 16 d. rašte dėl taikos sutarties nurodė, kad ginčijamų žemės sklypų nuoma UAB „Broner“ gali būt pripažinta teisėta tik tokiu atveju, jeigu šiuose žemės sklypuose yra tie statiniai, kuriems eksploatuoti jie buvo išnuomoti. Be to, pripažino, kad nuomojamoje teritorijoje liko tik keletas statinių, dėl ko sumažėjo žemės sklypų užstatymo plotas, todėl nuomos sutartys turi būti iš dalies pakeistos, kiek reikalinga likusiems statiniams eksploatuoti. Ketvirta, aplinkybę, kad ginčo valstybinė žemė yra laisva (neužstatyta), patvirtina tai, kad buvę statiniai yra nugriauti ir atsakovui nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas statyti naujus statinius nurodytoje teritorijoje. Penkta, ieškovės nuosavybės teisės į žemę dar nėra atkurtos, todėl ji turi teisę reikšti reikalavimus dėl žemės, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybę.
2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė praleido senaties terminą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pagrindinis reikalavimas yra dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o šalutinis – dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškovė apie ginčijamas nuomos sutartis sužinojo 2006 m. spalio 9 d. detaliojo plano svarstymo su visuomene metu, todėl nepraleido senaties termino šiam reikalavimui pareikšti. Ginčijami įsakymai nebuvo paskelbti viešai ir ieškovei nebuvo įteikti. Dalis jų buvo pateikta tik šios bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė, gavusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 29 d. raštą, buvo suklaidinta dėl nuomos sutarčių sudarymo aplinkybių, todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik kreipusis kvalifikuotos teisinės pagalbos. Šiuo raštu ieškovei nebuvo pateiktos ginčijamų administracinių aktų kopijos. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą.
3. Teismas nepagrįstai nevertino ieškinio argumentų dėl nuomos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Broner“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad ieškovė neturi subjektinės teisės reikšti ieškinio.
2. Abu atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomi du skirtingi terminai, t. y. ieškinio senaties terminas ginčijant nuomos sutartis ir administracinių bylų teisenos terminas ginčijant administracinius aktus. Būtent taip šiuos terminus skundžiamame sprendime traktavo teismas. Ieškovė prašė atnaujinti praleistą terminą, tačiau pagal teismų praktiką tokia aplinkybė, kaip teisinio išsilavinimo stoka, teisės aktų nežinojimas, nesudaro pagrindo nukelti kreipimosi į teismą termino skaičiavimo pradžią. Priešingai nei nurodo apeliantė, tariamas jos suklaidinimas nėra objektyvi aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti praleistą terminą.
3. Nustačius, kad ieškinys pareikštas asmens, neturinčio teisės pareikšti ieškinio, be to, praleidus terminą, kitų ieškinio argumentų vertinimas neturi teisinės reikmės nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškovės teisės reikšti reikalavimą dėl nuomos sutarčių nuginčijimo
Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 3 d. atsakymo į ieškovės prašymą matyti, kad pagal pateiktus dokumentus A. K. (ieškovės motina) turėjo teisę atkurti nuosavybes teises į 1,86 ha buvusios savininkės E. Š. iki 1940 m. buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 3,72 ha žemės sklypą (t. 1, b. l. 16). Atsakyme pažymėta, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1993 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1952-01 ieškovei kaip A. K. turto paveldėtojai neatlygintinai buvo suteiktas 0,1400 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvės rajone, todėl ieškovei mirusios motinos A. K. vardu liko atkurti nuosavybės teises į 1,72 ploto žemę. Pagal Vyriausybės patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą laisva (neužstatyta) žemė miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtam žemės plotui. Atsižvelgiant į tai, ieškovei buvo išaiškinta, kad kadangi (duomenys neskelbtini) kaimas iki 1940 m. buvo rėžinis, nuosavybės teisių atkūrimo procesui nėra svarbu, kokioje vietoje buvo buvusio savininko turėta žemė, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas nesiejamas su buvusio savininko turėta žemės vieta, o tik su rėžinio kaimo ribomis. Iš šio atsakymo taip pat matyti, kad iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo kartografavimo darbai buvo baigti 2004 m. vasario 2 d. Taigi šis dokumentas patvirtina, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybę į 1,72 ha žemės iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tačiau turi būti nustatytos šio kaimo tikslios ribos ir plotas.
Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. 87 N01/99-20349, sudaryta 1999 m. vasario 9 d., ir valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2003-28120, sudaryta 2003 m. spalio 29 d., žemės sklypai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo išnuomoti atsakovui UAB „Broner“ (t. 1, b. l. 190-191, 219-220). Šios nuomos sutartys buvo sudarytos dėl to, kad išnuomotų žemės sklypų plotas buvo užstatytas nuomininkui (UAB „Broner“) priklausančiais pastatais. Ieškovė iš esmės neginčija aplinkybės, kad atsakovas UAB „Broner“ tuo metu turėjo teisę išsinuomoti iš valstybės šiuos žemės sklypus. Ieškovės teigimu, nuomonininkas savo valia nugriovė šiuose sklypuose esančius pastatus, todėl šiuo metu nuomojami sklypai yra laisvi (neužstatyti pastatais) ir ieškovė turi teisę atkurti nuosavybę į šių žemės sklypų dalį natūra, nes, ieškovės nuomone, jie patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją. Ieškovė įrodinėjo, kad jos teises (atkurti nuosavybę į žemę natūra) pažeidžia ginčijamų nuomos sutarčių atlikti pakeitimai, kuriais numatyta galimybės keisti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, pratęsti nuomos terminai, gamybinių statinių kompleksui eksploatuoti paskirtis pakeista į kitos paskirties žemę, komercinės paskirties objektų teritoriją, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybą. Šie pakeitimai, kurie, ieškovės nuomone, yra neteisėti, sudarė galimybę nuomininkui (UAB „Broner“), perkėlus savo veiklą į kitą miestą ir dėl to ginčo žemės sklypuose esančius pastatus kaip nereikalingus nugriovus, pradėti vystyti daugiaaukščių gyvenamųjų namų statybos projektą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o ginčijamos nuomos sutartys buvo sudarytos dėl žemės sklypų, kurie patenka į šio kaimo teritoriją, todėl šie sklypai (jų dalis) gali būti grąžinti ieškovei natūra. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog ginčo žemės sklypai patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, kurioje ieškovei natūra gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė neįrodė minėtos aplinkybės, laiko pagrįsta. Byloje nėra duomenų, kad buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribų ir ploto nustatymo klausimas yra išspręstas. Ieškovė dar ieškinio teismui pateikimo metu nurodė, kad dėl tikslių buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribų nustatymo vyksta ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Šis teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 20-297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ įformintą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą iš naujo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Šiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, kartografuodama (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas, neįvertino 1937 m. kaimo plano.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė (ieškovė) ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ribų ir ploto nustatymo klausimas būtų iki galo išspręstas. Kaip minėta, šis klausimas nagrinėjamai bylai yra labai svarbus, nes nuo to priklauso, ar ginčo žemės sklypai patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją. Apeliantei nepateikus minėtų duomenų, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra aišku, ar (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorija ir ginčo žemės sklypai persidengia, t. y. nėra aišku, ar ieškovė turi teisę ir kokia dalimi reikšti reikalavimą dėl šių sklypų nuomos sutarčių nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią tik suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo formuojama praktika, kurioje išaiškinta, kad teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, tačiau jeigu jie neįrodo, jog turi teisę ir teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, jog jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006). Ieškovė savo reikalavimus grindė tik prielaidomis, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas.
Dėl ieškinio senaties termino
Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškina, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013, kt.). Be to, išaiškinta, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė civilinio ir administracinio pobūdžio reikalavimus, t. y. prašė pripažinti negaliojančiomis valstybinės žemės nuomos sutartis ir administracinius aktus, kurių pagrindu šios sutartys buvo sudarytos (pakeistos). Dėl to, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo formuojama praktika, reikalavimui ginčyti nuomos sutartis turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė šiuo atveju nepraleido. Reikalavimui panaikinti administracinius aktus turėtų būti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Būtent taip pirmosios instancijos teismas ir traktavo šiuos terminus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, ne dėl to, kad ieškovė praleido įstatymo numatytą vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Šią aplinkybę teismas nurodė kaip papildomą pagrindą atmesti ieškinį, nes ja rėmėsi abu atsakovai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo tiek nustatyta aplinkybe, kad ieškovė praleido minėtą terminą, tiek su išdėstytais argumentais, kuriais teismas motyvavo savo atsisakymą atnaujinti praleistą terminą. Ieškovė į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 10 d., nors pati pripažino, kad apie ginčijamas nuomos sutartis (jų pakeitimus) ir administracinius aktus, kurių pagrindu šios sutartys buvo sudarytos (pakeistos), sužinojo 2006 m. spalio 9 d. detaliojo plano svarstymo su visuomene metu. Ieškovės kartu su dubliku pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugsėjo 20 d. atsakymas (į ieškovės į 2005 m. rugsėjo 5 d. paklausimą) dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų teisėtumo patvirtina, kad ieškovei apie ginčijamas nuomos sutartis ir priimtus administracinius aktus tapo žinoma dar anksčiau (t. 2, b. l. 15-16). Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad tik kreipusis kvalifikuotos teisinės pagalbos ji suprato, jog jos teisės yra pažeidžiamos, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinta kaip nesvarbi sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Šią aplinkybę paneigia minėtas ieškovės 2005 m. rugsėjo 5 d. paklausimas Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įstatymų pažeidimo Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi jau tuo metu ieškovė gebėjo įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus teisėtumo prasme. Be to, ieškovės gebėjimą kritiškai vertinti valstybės institucijų veiksmus patvirtina nevienkartiniai (2005 ir 2006 m.) skundai Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriui, susiję su nuosavybės teisės atkūrimu (t. 1, b. l. 226-230).
Dėl nuomos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškinio argumentų dėl nuomos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovė neįrodė, jog turi teisę atkurti nuosavybę į ginčo žemės sklypų (jų dalies) užimamą teritoriją natūra, kitų ieškinio argumentų vertinimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.