Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Komunalinių paslaugų centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-29636-214/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybos ir restauravimo darbai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Komunalinių paslaugų centras“, trečiajam asmeniui „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo sutartį vykdyti natūra, skolos priteisimo už atliktus darbus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės UAB „Statybos ir restauravimo darbai“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei UAB „Komunalinių paslaugų centras“ atlikti tam tikrus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).

Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Respublikos CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Statybos ir restauravimo darbai“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pripažinti UAB „Komunalinių paslaugų centras“ vienašalį 2014-10-20 pirkimo sutarties Nr. 57-11 „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų su projektavimu“ nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę UAB „Komunalinių paslaugų centras“ 2014-10-20 pirkimo sutartį vykdyti natūra, priteisti iš atsakovės 13 141,51 Eur už atliktus darbus, 6 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei UAB „Komunalinių paslaugų centras“ įgyvendinti 2014-10-20 pirkimo sutarties nutraukimo pasekmes, išskyrus pareigą sumokėti ieškovei UAB „Statybos ir restauravimo darbai“ už atliktus darbus, taip pat uždrausti atsakovei UAB „Komunalinių paslaugų centras“ sudaryti naują techninių darbų projektavimo sutartį dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų su (ar be) projektavimo bei pradėti nuostolių išieškojimą kreipiantis į draudimo bendrovę BTA draudimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šį ieškovės prašymą tenkino ir pritaikė jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Komunalinių paslaugų centras“ atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pritaikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones jos pareikštų reikalavimų užtikrinimui, kadangi ieškovei ginčijant pirkimo sutarties dėl modernizavimo darbų su projektavimu vienašališko nutraukimo teisėtumą, laikinų draudimų, susijusių su ginčo sutartimi ir jos nutraukimo pasekmių taikymu, pritaikymas atsakovei yra pateisinamas, nes priešingu atveju ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.

Apeliantė (atsakovė) atskirajame skunde nurodo, jog laikinoji apsaugos priemonė – uždraudimas atsakovei sudaryti naują techninių darbų projektavimo sutartį dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų su (ar be) projektavimo – yra perteklinė, kadangi ieškovė jau yra parengusi techninį darbo projektą, už kurį jai bus sumokėta, o atsakovė neketina rengti naujo projekto. Apeliacinės instancijos teismas tokį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu ir pažymi, jog atsakovė neteisingai aiškina pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimtį, t. y. jog laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta tik dėl techninio darbo projekto sutarties sudarymo. Pažymėtina, jog ieškovės ir atsakovės sudaryta pirkimo sutartis apima du etapus, t. y. techninio darbo projekto parengimą ir statybos rangos darbus. Techninio darbo projekto parengimo etapas yra baigtas (su tuo sutinka abi šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovė), tačiau pagal sudarytą sutartį dar yra likę neatlikti statybos darbai, kuriuos atliekant gali atsirasti poreikis keisti (tikslinti) ir techninį projektą. Atsižvelgdama į tai, ieškovė, siekdama tęsti, anot jos, neteisėtai nutrauktos sutarties vykdymą ir ieškiniu prašydama pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu bei įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį, prašė uždrausti atsakovei sudaryti naują sutartį dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų su (ar be) projektavimo, t. y. sutartį, kuri apimtų modernizavimo ir (ar) projektavimo darbus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę, kadangi atsakovei sudarius naują daugiabučio namo modernizavimo ir (ar) projektavimo darbų sutartį su kitu rangovu ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju taptų neįmanomas ieškinio reikalavimo įgyvendinimas dėl sutarties vykdymo natūra.

Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog teismas, uždrausdamas atsakovei iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos įgyvendinti pirkimo sutarties nutraukimo pasekmes pažeidė viešojo intereso svarbą nagrinėjamos bylos kontekste, nes projektas yra finansuojamas pagal Europos Komisijos, Europos investicijų banko ir Europos plėtros banko tarybos iniciatyvą Jessica, o finansavimas yra įtrauktas į programą, kuri baigiasi 2016 m. liepos 1 d. Tokiu būdu iki nurodytos datos neatlikus rangos darbų ir nerenovavus objekto, objektas netektų finansavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir laiko juos nepagrįstais. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ) nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės ginčuose, kylančiuose iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, taikomos CPK nustatyta tvarka. CPK 144 straipsnio 1 dalies norma įtvirtina bendro pobūdžio pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Tuo pačiu CPK XXI1 skyriaus „Viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumai“ 423⁷ straipsnio 1 dalis tiesiogiai numato papildomus kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymo klausimą: teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu; teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginį, jog neįgyvendinus projekto nustatytais terminais bus prarastas finansavimas, pavyzdžiui, finansavimo sutarties ar kt., ir kad programos, pagal kurią teikiamas finansavimas, vykdymo terminas negali būti pratęstas (CPK 178 straipsnis). Atsakovė taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji ketina sudaryti naują statybos rangos sutartį (ketina skelbti naują viešą konkursą dėl rangovo parinkimo), pagal kurią statybos darbų projektą būtų suspėta įgyvendinti iki nurodytos datos, t. y. iki 2016-07-01. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju 2014-10-20 pirkimo sutartis Nr. 57-11 „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų su projektavimu“ buvo sudaryta, vadovaujantis supaprastinto atviro viešojo pirkimo konkurso 2014 m. rugsėjo 18 d. rezultatais. Tam, kad atsakovė gautų minėtą finansavimą pagal programą ir įgyvendintų daugiabučio namo modernizavimo darbus pagal ieškovės parengtą projektą, ji turėtų skelbti naują viešą konkursą statybos darbams atlikti. Tokio konkurso paskelbimas sąlygotų ne tik papildomų lėšų, tačiau ir laiko sąnaudų atsiradimą, kadangi statybos darbai būtų pradėti tik po visų teisės aktuose numatytų procedūrų: viešo konkurso paskelbimo, laimėtojo atrinkimo, rangos sutarties pasirašymo. Be to, konkurso laimėtojo pasiūlyta statybos darbų kaina gali būti brangesnė nei ta, kurią pasiūlė ieškovė. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina pagrįsta prielaida, jog net ir tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, statybos darbai iki minėto termino (2016-07-01) galimai nebūtų užbaigti. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo ieškovės teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui) pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė. Nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą bei nepažeidžia viešojo intereso.

Atskirasis skundas taip pat grindžiamas argumentu, jog teismas, uždrausdamas pradėti nuostolių išieškojimą kreipiantis į draudimo bendrovę, nenurodė argumentų, kaip toks uždraudimas yra sietinas su pareikštų materialinių reikalavimų patenkinimu, be to, draudimo bendrovė atsisakė tenkinti atsakovės reikalavimą ir išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka ir pažymi, jog pagrindinė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reglamentuojančio CPK XI skyriaus penktojo skirsnio teisės normų paskirtis ir tikslas yra užtikrinti laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei pradėti nuostolių išieškojimą, nors netiesiogiai, tačiau vis tik yra susijusi su ieškinio reikalavimu dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei įpareigojimo vykdyti sutartį natūra, kadangi pripažinus sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu ir įpareigojus šalis vykdyti sutartį toliau, būtų apsunkintas teismo sprendimo vykdymas ir šalių grąžinimas į pradinę padėtį. Be to, pažymėtina, kad nors draudimo bendrovė atsisakė tenkinti atsakovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė gali pakartotinai kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos gavimo ar skųsti tokį draudimo bendrovės sprendimą, todėl minėtos laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra būtinas, siekiant sureguliuoti esamą ginčo situaciją ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Apeliantė atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taip pat grindžia tikėtinu ieškinio nepagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Kartu laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Nors atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog ieškovės ieškinio reikalavimas įvykdyti sutartį natūra nėra prima facie pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškovė net nepradėjo statybos darbų atlikimo, o statybos darbų atlikimo termino pabaiga yra 2015 m. spalio 24 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal šalių sudarytos pirkimo sutarties 5.1. ir 5.2. punktus sutarties įvykdymo terminas gali būti pratęsiamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, naikinti nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio šalims bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.