Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. liepos 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 10-11, 18-22) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu būnant kamerų tipo patalpose didžiąją dalį laiko buvo užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Tačiau laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. iki nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. (iš viso 39 paras) pareiškėjui teko 3,36 kv. m gyvenamojo ploto, taigi nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,24 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad Alytaus PN kamerose buvo bloga ventiliacija, blogas apšvietimas, buvo netinkamos lovos. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN kamerų netinkamos apšvietos, ventiliacijos, netinkamų naudojimui lovų. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams), kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos kamerų apšvietos, ventiliacijos, netinkamų naudojimui lovų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir vidutiniškai protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą kamerų apšvietą, ventiliaciją, inventoriaus trūkumą, netinkamas naudojimui lovas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kamerų apšvietos, ventiliacijos, netinkamų naudojimui lovų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Alytaus PN rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pasisakydamas dėl tokių pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013ir kt.). Pažymėtina, jog skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, nenurodė ar jis pats yra rūkantis, ar nerūkantis, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl jo perkėlimo pas nerūkančiuosius arba pranešęs administracijai apie kameroje rūkančius asmenis. Be to, Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 (b.l. 27-29) konstatuota, jog uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiaisiais vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjo teiginius dėl neišduodamų valymo priemonių paneigia Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA-436 (b.l. 27-29) duomenys, kuriame nurodyta, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudota kenksminga medžiaga - asbestas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamos asbestas. Šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikta, todėl pareiškėjo teiginys, jog jo gyvenamoje aplinkoje buvo asbesto lieka nepaneigtas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam ar jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų buvę vykdomi remonto darbai ginčo laikotarpiu, kurių metu susidaro sveikatai kenksmingos asbesto dulkės. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo. Nurodė, kad nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, Higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015-11-01) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia. Pareiškėjas nurodė, jog prie sporto salės nebuvo dušo, nors jis yra garantuotas teisės aktų. Atsakovo atstovas paneigė šias pareiškėjo pretenzijas nurodydamas, kad Alytaus PN sporto salės nėra, yra įrengtas tik sporto aikštynas po atviru dangumi, kuriame dušas nėra įrengtas, kadangi teisės aktai to nereglamentuoja (b.l. 13). Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo teismui netikėti, todėl pareiškėjo minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Alytaus PN gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjas buvo aprūpintas minėtame teisės akte numatytu inventoriumi. Pareiškėjas skunde nenurodęs tiksliai kokio inventoriaus trūko pareiškėjui, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokiu konkrečiu laikotarpiu ir kokiose gyvenamosiose patalpose jam trūko inventoriaus, be to pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad aplinkybių dėl inventoriaus trūkumo pareiškėjas nepagrindė.

Iš į bylą pateikto medicinos dokumentų išrašo (b.l. 37-38) matyti, kad pareiškėjui diagnozuotas emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas, į gydytojus yra kreipęsis dėl miego sutrikimų ir galvos skausmų, kelis kartus kreipęsis dėl savęs žalojimo. Tačiau įvertinus pateiktus įrodymų negalima konstatuoti, jog minėti pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. Byloje nėra jokių kitų įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Atsakovas nurodo, taip pat ir pats pareiškėjas neneigia, jog į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto kameroje gyveno neilgą laikotarpį (39 paras), tačiau pažymėtina, kad jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 184 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Atsakovo atstovas Alytaus PN prašo priteisti iš pareiškėjo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad rengdami atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir patekdami teismui su ginču susijusių dokumentų kopijas patyrė 1,38 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro prie atsiliepimo ir papildomų dokumentų pateikimo pridėtų dokumentų kopijos – viso 46 A4 formato lapai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN teikdamas teismui atsiliepimą į skundą elektroninių ryšių priemonėmis, kartu su atsiliepimu teikė ir papildomą medžiagą taip pat elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų daręs dokumentų kopijas į šią administracinę bylą, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo G. G. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 184 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.