- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-26
- Bylos Nr.
- I1-799-541/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02150-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus pataisos namai
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. L. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas): 1) priteisti 10 000 eurų neturtinę žalą, bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo; 2) priteisti 400 eurų turtinę žalą iš Departamento, dėl neteisėtai nutraukto darbo ir prarastų darbinių pajamų.
Teigia, kad Departamentas priėmė neteisėtą nutarimą, kuriuo Pareiškėjas iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN).
Nurodo, kad Departamentas nutarime nėra išdėstęs aiškių ir suprantamų argumentų ir motyvų, kuriais remiantis Pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės PN. Paaiškina, jog dėl tokio neaiškaus nutarimo turinio, negalėjo nustatyta tvarka ir laiku apskųsti Departamento direktoriaus nutarimo, dėl ko buvo praleistas apskundimo terminas.
Pažymi, kad Departamento nutarimas neatitinka net minimalių Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Paaiškina, kad nutarime nėra datos, registracijos numerio, taip pat nėra nurodytas nei teisinis, nei faktinis pagrindas, nei pačio administracinio sprendimo motyvai.
Teigia, jog perkėlimas į Marijampolės PN nepalengvino, o kaip tik pasunkino jo socialinę reabilitaciją. Paaiškina, kad bendravimas su artimaisiais būnant Marijampolės PN pasidarė ženkliai sunkesnis, nes dėl padidėjusio nuotolio artimiesiems pasidarė žymiai sunkiau Pareiškėją aplankyti, kadangi atstumas iš Panevėžio į Vilnių ir iš Panevėžio į Marijampolę labai ženklus ir atvykti į Marijampolės PN yra žymiai sunkiau dėl labai padidėjusių kaštų už kelionę, o papildomų išlaidų Pareiškėjo šeima ir artimieji negali sau leisti dėl sunkios finansinės padėties dėl ko socialiniai ryšiai sumažėjo. Dėl šių priežasčių mano, kad Departamento argumentas dėl socialinės reabilitacijos palengvinimo yra visiškai nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, jog prašėsi būti perkeliamas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją (toliau –ir PN-AK), kadangi ten visomis prasmėmis idealiausia vieta likusiai bausmei atlikti, tačiau vis tiek neteisėtai buvo paskirtas į Marijampolės PN, kur iš karto prarado galimybę mokytis, matytis su šeima, artimaisiais, nutrūko darbas, nes tokio pačio darbo Marijampolės PN nėra, o į kitus įsidarbinti sudėtinga, nes yra mažai darbo vietų.
Akcentuoja, kad taip pat dėl perkėlimo teko nutraukti mokslus, nes Marijampolės PN moko kiti mokymo centrai, o klasės buvo pilnai užpildytos, todėl ten neturi jokios galimybės mokytis. Pažymi, jog PN-AK būtų be problemų galėjęs tęsti mokslus. Priduria, jog taip pat nutrūko ir lankytos socialinės pataisos programos, nebuvo jokio tęstinumo, nes visos programos grupės buvo užpildytos.
Šalies argumentai
Atsakovas Departamentas su Pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Pareiškėjas į Departamentą nesikreipė dėl skunde nurodytų aplinkybių (pablogintų resocializacijos sąlygų, prarastos galimybės dirbti ir kt.) ir per įstatymų nustatytą terminą nutarimo dėl perkėlimo neskundė, dėl ko jis laikytinas galiojančiu teisės aktu, todėl plačiau pasisako tik dėl Pareiškėjo prašomos žalos atlyginimo.
Nurodo, jog valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teigia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
Teigia, kad Pareiškėjas deklaruoja, jog patyrė neturtinę žalą, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Departamento nuomone, Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu CK 6.250 straipsnio prasme, taip pat Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių kilti Departamento viešajai atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Akcentuoja, kad Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kuo grindė prašomos sumos apskaičiavimą (tiek turtinės tiek neturtinės žalos), skunde pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie neturi būti laikomi kaip pagrindžiantys turtinį reikalavimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus PN atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti skunde nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad Marijampolės PN jam buvo apribota galimybė paskambinti savo šeimai, nes skambinimui duodama tik valanda, o norinčių paskambinti yra daug. Į Marijampolės PN administraciją su pretenzijomis dėl negalėjimo paskambinti šeimai bei dėl negalėjimo įsidarbinti nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareigos Pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuri Pareiškėjo teigimu, buvo padaryta neteisėtais Departamento veiksmais. Departamento veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindė tuo, kad Departamentui 2020 m. spalio 13 d. priėmus nutarimą Nr. NN-275 (toliau –ir Nutarimas), kuriuo vadovaujantis Pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės PN, buvo pažeista Pareiškėjo teisė būti arčiau šeimos, suvaržyti socialiniai ryšiai su šeimos nariais, prarastas darbas ir kt. Pareiškėjo nuomone, būtent Departamento veiksmai (Nutarimo priėmimas) ir sąlygojo Pareiškėjo teisių pažeidimą bei sukėlė jam emocinę žalą, kurią prašė kompensuoti pinigais.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje, kurio pirma dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti, kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012 ir kt.).
Kaip nustatyta iš skundo argumentų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš Departamento veiksmų – nutariant Pareiškėją perkelti į Marijampolės PN, todėl, siekiant įrodyti Departamento veiksmų neteisėtumą, būtent Pareiškėjui kyla pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp Departamento sprendimo ir kilusios žalos.
Nustatyta, kad Nutarimas, kurio teisėtumas byloje nėra nagrinėjamas, buvo priimtas vadovaujantis BVK 69 straipsniu, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 (toliau – ir Aprašas) 3 punktu, 5 punktu ir 22 punktu.
BVK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija), kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse nurodytus reikalavimus – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Aprašo 22 punkte nurodyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.
Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad Departamento direktoriui įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę, atsižvelgiant į atitinkamas (išimtines) aplinkybes, nuteistąjį perkelti tęsti bausmės atlikimą į kitus pataisos namus.
Nutarimas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės PN, buvo priimtas galiojančių teisės aktų pagrindu, taip pat ir pats Nutarimas yra galiojantis ir nenuginčytas. Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas jokiais įrodymais neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas Nutarimas, yra neteisėtas ir negaliojantis, todėl teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, atliko neteisėtus veiksmus. Darytina išvada, kad Pareiškėjas Departamento veiksmų – Nutarimo priėmimas, neteisėtumo neįrodė.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, pažeidė jo teisę būti arčiau šeimos, suvaržė pareiškėjo socialinius ryšius su šeimos nariais, taip pat dėl perkėlimo prarado darbą, dėl ko negavo numatytų pajamų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik Pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas nors ir nurodo, kad dėl jo perkėlimo į Marijampolės PN buvo suvaržyti jo socialiniai ryšiai su šeimos nariais, tačiau, kaip konkrečiai tokie suvaržymai pasireiškė, Pareiškėjas nedetalizavo. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Pareiškėjo ir jo artimųjų socialiniai ryšiai varžomi būtent dėl blogo susisiekimo su Marijampole, kad Pareiškėjo artimiesiems realiai apsunkinta galimybė (dėl blogo susisiekimo) atvykti pas Pareiškėją. Pareiškėjas iš esmės tik deklaratyviai nurodė, kad jo santykiai su artimaisiais tolsta (pablogėjo), tačiau plačiau šių aplinkybių nedetalizavo, o aplinkybės dėl blogo susisiekimo nėra įtikinamai pagrįsta. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, jog Marijampolės PN tikrai nėra laisvų darbo vietų, dėl ko Pareiškėjas negali tęsti darbo ir gauti pajamų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad su minėtomis pretenzijomis dėl įsidarbinimo ar susiskambinimo su šeima nesikreipė nei į Marijampolės PN, nei į Departamentą nesikreipė.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jokių neteisėtų Departamento veiksmų, Pareiškėją perkeliant į Marijampolės PN, ar siekio sąmoningai bloginti jo padėtį nenustatyta. Vien aplinkybė, kad Pareiškėjas pageidauja laisvės atėmimo bausmę atlikti PN-AK, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo perkėlimas į Marijampolės PN buvo neteisėtas, kadangi joks teisės aktas Departamentui nenustato pareigos, perkeliant nuteistuosius, atsižvelgti į jų pageidavimus, bei, joks teisės aktas nuteistajam nesuteikia teisės rinktis bausmės atlikimo vietos.
Pažymėtina, kad Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neteisėtų Departamento veiksmų, kurie, kaip teigia pareiškėjas, sąlygojo jam kilusią žalą, pasireiškusią socialinių ryšių ribojimu (Nutarimo pasekmės). Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Išnagrinėjus administracinę bylą nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kilusią iš Nutarimo priėmimo, yra neįrodytas, nes pareiškėjas neįrodė Departamento neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas skundo argumentais neįrodė Departamento neteisėtų veiksmų fakto, todėl Pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (šiuo atveju neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų įrodinėjimas iš esmės nėra tikslingas. Pabrėžtina, kad Pareiškėjas neįrodė ir jam iš Nutarimo kilusių neigiamų pasekmių (padarytos žalos) fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais,
nusprendė:
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.