- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-19
- Bylos Nr.
- Ik-954-422/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00317-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės tarybai
- Pareiškėjas
- UAB „Kilminė“
- Advokatai
- Simonas Baltruša
- Kategorijos
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio, sekretoriaujant Anželikai Kuicaitei, dalyvaujant UAB „Kilminė“ atstovui advokatui Simonui Baltrušaičiui, atsakovo Kauno rajono savivaldybės atstovei Virginijai Guogienei viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo UAB „Kilminė“ skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. vasario 28 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. TS-72 „Dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno rajono savivaldybėje specialiojo plano rengimo“.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5-8) ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog 2010 metais pradėtas rengti Kauno rajono teritorijos bendrojo plano pakeitimas. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 28 d. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriui pateikė motyvuotus pasiūlymus dėl bendrojo plano pakeitimo, tačiau į juos atsižvelgta nebuvo, sprendimas dėl jų nepriimtas. 2013 m. kovo 7 d. Kauno rajono savivaldybės internetiniame puslapyje buvo patalpinta informacija, kad užbaigtos Kauno rajono bendrojo plano I-ojo pakeitimo rengimo etapo stadijos: 1) esamos būklės analizė; 2) koncepcijos rengimo. Pareiškėjas Kauno rajone vysto prekybos paslaugų verslą (yra įsigijęs keliolika maisto prekių parduotuvių Kauno apskrityje). Pradėdamas verslą, pareiškėjas susipažino su patvirtintais ir rengiamais ginčo teritorijos planavimo dokumentais bei įsitikino, kad aplinkinė teritorija nebus užstatoma komercinės paskirties statiniais, o paliekama gyvenamosios, rekreacinės, poilsio, visuomeninės paskirties objektų vystymui. Mano, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiojo plano rengimo Kauno rajone, nusprendė ir dėl šalia pareiškėjo valdomų parduotuvių esančių teritorijų statuso, t.y. po tokio sprendimo šalia pareiškėjo valdomų parduotuvių gali atsirasti komercinės paskirties objektų (prekybos centrų), o tai įtakos pareiškėjo ūkinę komercinę veiklą, verslo aplinką, pareiškėjo klientų įpročius, jų gyvenimo kokybę ir pan. Vadovaujantis Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 9 punktu, Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialieji planai rengiami, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo klausimai nespręsti. Šiuo atveju nėra ginčo, kad Kauno rajono savivaldybėje yra parengtas ir galioja bendrasis planas, kurį 2010 m. rugpjūčio 26 d. Kauno rajono savivaldybės sprendimu Nr. TS-286 yra nuspręsta pakeisti. Todėl iš prieš tai priimtų Kauno rajono savivaldybės sprendimų ir faktinės situacijos tampa aišku, jog atsakovas privalėjo ne inicijuoti specialiojo plano rengimą, tačiau Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo klausimus spręsti Kauno rajono savivaldybės bendrajame plane, rengiant I-ąjį jo pakeitimą, tai užtikrintų pilnavertį visuomenės ir suinteresuotų asmenų dalyvavimą sprendžiant klausimus dėl naujų didžiųjų prekybos įmonių įkūrimo Kauno rajone būtinumo. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą ir atsakovo atstovė su skundu nesutinka (b.l. 19-24). Nurodė, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes skundžiamu sprendimu nebuvo pažeistos jokios pareiškėjo teisės ir jokie teisėti interesai. Skundžiamame sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, pareiškėjas turi aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės saugomą teisę ar interesą. Atsakovo atstovė pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu yra sudaroma tik galimybė (prielaida) pradėti rengti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno rajono savivaldybėje specialųjį planą, t.y. juo nepriimtas nė vienas materialus sprendinys, kuris galėtų pažeisti pareiškėjo teises ar interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, turi būti nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.
Atsakovo atstovė nurodė, jog pareiškėjo minimi 2010 m. gegužės 28 d. pasiūlymai nėra laikytini pasiūlymais Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio prasme, nes pasiūlymai teikiami per visą teritorijų planavimo rengimo procedūrą. Savivaldybei, vadovaujantis Vietos savivaldos ir Teritorijų planavimo įstatymais ne tik kad suteikta teisė rengti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiuosius planus, tačiau Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 9 punkte esantis žodis „privaloma“ įpareigoja savivaldybę rengti tokį specialųjį planą, o tai ir buvo padaryta skundžiamu sprendimu. Mano, jog pareiškėjo skundo reikalavimai nepagrįsti. Prašo bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Administracinė byla nutrauktina.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia savivaldybių administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Paminėtų teisės normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Priešingu atveju nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis realiai nepakistų, o tai reikštų, kad nebuvo pasiekti teisminio proceso tikslai.
Pareiškėjas ginčija Kauno rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. TS-72 „Dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno rajono savivaldybėje specialiojo plano rengimo“ (b.l. 12). Šiuo sprendimu Kauno rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi ir 16 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-201/D1-290 patvirtintų Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 9 ir 10 punktais, nusprendė rengti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno rajono savivaldybėje specialųjį planą (Sprendimo 1 punktas) ir Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui pavedė vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijas (Sprendimo 2 punktas).
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas UAB „Kilminė“ Kauno rajone vysto prekybos paslaugų verslą, yra įsteigęs prekybos tinklą „Express Market“. Pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės prielaida, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas gali įtakoti naujų komercinės paskirties objektų (prekybos centrų) atsiradimą, o tai ateityje įtakotų pareiškėjo teises, ūkinę komercinę veiklą, verslo aplinką, klientų įpročius ir pan.
Administracinėje byloje nėra ginčo, jog yra parengtas ir 2009-01-29 Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-1 patvirtintas Kauno rajono savivaldybės bendrasis planas, tačiau jame neišspręstas Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo klausimas.
Savivaldybės tarybos teisė rengti šio pobūdžio specialiuosius planus yra įtvirtinta įstatymu (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 4dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 16 str. 4 dalis).
Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog specialieji planai yra rengiami, kai galiojančių bendrojo ar detaliojo planavimo dokumentų sprendiniai planuojamai veiklai nėra parengti arba būtina detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-201/D1-209 (Žin., 2004, Nr. 96-3552) (toliau – Taisyklės) 9 punkto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 20 d. iki 2006 m. gruodžio 13 d. nurodė, kad „planai rengiami, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose Įmonių išdėstymo klausimai nespręsti“. Ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 4-464/D1-570 (Žin., 2006, Nr. 135-5119) pakeitus Taisykles, pastarųjų 9 punktas išdėstytas taip: „planus privaloma rengti, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose Įmonių išdėstymo klausimai nespręsti“. Tokiu būdu, savivaldybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos ir Teritorijų planavimo įstatymais ne tik kad suteikta teisė rengti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiuosius planus, tačiau Taisyklių 9 punkte esantis žodis „privaloma“, įpareigoja savivaldybę parengti tokį specialųjį planą. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, jog savivaldybės taryba privalėjo šiuos klausimus spręsti bendrojo plano pakeitimais. Ginčijamas sprendimas yra priimtas kompetentingo asmens, laikantis teisės aktų reikalavimų dėl specialiojo plano rengimo. Teismo vertinimu, ginčijamu sprendimu buvo pradėta specialiojo plano rengimo procedūra, tačiau juo nėra patvirtintas specialusis planas, nėra priimti jokie sprendiniai, kurie turėtų įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams.
Iš esmės visi pareiškėjo skunde dėstomi argumentai dėl pažeidžiamų teisių yra prevencinio pobūdžio – t. y. grįsdamas reikalavimo pagrįstumą pareiškėjas iš esmės vadovaujasi prielaidomis apie galimai jam kilsiančias neigiamas pasekmes, kurias susieja ne su šioje byloje ginčijamu sprendimu, bet su galutinio specialiojo teritorijų planavimo procedūros rezultatu – specialiuoju planu, tačiau teismas iš anksto neturi teisinio pagrindo vertinti viešojo administravimo subjekto galimų veiksmų – t.y. iškelti ir paneigti ar patvirtinti įvairias prielaidas. Dar kartą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčijamu sprendimu yra tik inicijuojama specialiojo teritorijų planavimo procedūra, todėl šiuo teritorijos planavimo proceso etapu neįmanoma įvertinti, ar ateityje parengtu specialiuoju planu bus pažeidžiamos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo skundžiamas aktas, t. y. 2013 m. vasario 28 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-72 „Dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno rajono savivaldybėje specialiojo plano rengimo“ jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia ir jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Dėl analogiško pobūdžio ginčų nagrinėjimo tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2009 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-578/2009, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1004/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/11, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 145/11, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2188/2011).
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, todėl vadovaujantis šia įstatymo nuostata pareiškėjui UAB „Kilminė“ grąžintinas jo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis (b.l. 13).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsniu, 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Administracinę bylą Nr. I-954-422/2013 nutraukti.
Nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui UAB „Kilminė“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. kovo 28 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“).
Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.