Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas B. S. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, kad būtų išaiškinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio taikymo tvarka nuteistiems asmenims iki 3 metų už sunkius nusikaltimus, atliekantiems bausmę atviroje kolonijoje, jeigu jie bepatenka į BVK 158 straipsnio dispoziciją. Vėliau, patikslinęs savo reikalavimus, prašė įpareigoti atsakovą paruošti ir skubos tvarka per Lietuvos Respublikos Vyriausybę pateikti Seimui svarstyti įstatymo projektą dėl BVK 90 straipsnio 1 dalies ir 157 straipsnio 3 dalies 1 punkto pakeitimo. Teigė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra valstybės valdžios (Vyriausybės) įstaiga, kuri tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Konstitucijos 68 straipsniu Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ji pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą vykdo įstatymus, o pagal 5 punktą - rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus. Vyriausybė privalo užtikrinti bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymo sąlygas, atitinkančias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Konstituciją. BVK reglamentuoja bausmės atlikimo sąlygas, todėl BVK straipsniai negali riboti ar kitaip varžyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 50 ir 54 straipsnių taikymą. Negali būti uždrausta asmeniui, nuteistam už sunkų ir net labai sunkų nusikaltimą, būti lygtinai paleistam iš atviros kolonijos, kai tokia teisė yra suteikta asmenims, atliekantiems bausmę pataisos namuose ar kalėjimuose. Už BK numatytą sunkų tyčinį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmė gali būti paskirta nuo 3 mėnesių iki 10 metų, todėl yra nelogiška nepaleisti iš atviros kolonijos lygtinai asmenį, nuteistą iki 3 metų laisvės atėmimo, tai yra nesunkaus nusikaltimo sankcijos ribose. Netgi už BK 135 straipsnyje, BK 11 straipsnio pagrindu, numatytą labai sunkų nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 12 metų ir paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Manė, kad atviroje kolonijoje laikomiems formaliai už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus nuteistiesiems BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktas taikomas aiškiai pažeidžiant teisingumo principą ir nuteistųjų konstitucines teises, todėl šį punktą būtina suformuluoti taip, kad niekas jo negalėtų aiškinti dviprasmiškai, savanaudiškai. Dėl to turi būti panaikinta BVK 90 straipsnio l dalies nuostata, kad atviroje kolonijoje bausmę atlieka asmenys, nuteisti už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus. Ši nuostata prieštarauja BK 50 straipsniui ir riboja teismų galias parenkant pataisos įstaigos rūšį. BVK patvirtintas dviem metais vėliau nei BK, todėl BVK nuostatos jau tvirtinimo stadijoje turėjo būti suderintos su BK normomis. Dėl nurodytų priežasčių turi būti pakeistas BVK 90 straipsnis ir panaikintas apribojimas atlikti bausmę atviroje kolonijoje asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, išskirta ir aiškiai apibrėžta atviroje kolonijoje atliekančių bausmę nuteistųjų lygtinio paleidimo iš atviros kolonijos teisė. Mano, kad šie straipsniai turėtų būti išdėstyti taip:

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. kovo 2 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą dėl išaiškinimo, kaip jam turi būti taikomas BVK 157 straipsnis, ir įpareigoti skubos tvarka pateikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektą dėl BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punkto pakeitimo, kuriame būtų numatyta galimybė paleisti lygtinai prieš laiką iš atviros kolonijos asmenis, nuteistus už sunkius ir net labai sunkius nusikaltimus. Taip pat prašo priimti atskirąją nutartį dėl BVK 91 straipsnio ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pažeidimų Praveniškių 2-ųjų pataisos namų atviroje kolonijoje. Nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems įstatymams. Teismas paliko nenagrinėtą jo prašymą įpareigoti Teisingumo ministeriją kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą dėl BVK 157 straipsnio taikymo. Teisingumo ministerija 2005 m. liepos 29 d. raštu Nr. (1.23)-7R-6189 nurodė, kad jam negali būti taikomos BVK 157 straipsnio nuostatos, švelninančios bausmės atlikimo sąlygas. Taip jis yra diskriminuojamas, laikomas žemesniu prieš įstatymą, taip pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnyje garantuota visų asmenų lygybė įstatymui, nes asmuo, nuteistas už analogišką nusikaltimą ir laikomas pataisos namuose, BVK 157 straipsnio 3 dalies 2 punkto tvarka gali būti paleistas lygtinai prieš laiką iš pataisos namų, atlikęs pusę teismo paskirtos bausmės laiko. Iš atviros kolonijos asmenys paleidžiami atlikę vieną trečiąją paskirtos bausmės. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnyje numatyta Aukščiausiojo teismo kompetencija teikti rekomendacinius išaiškinimus, į kuriuos turi atsižvelgti ne tik teismai, tačiau ir valstybės bei kitos institucijos. Teismų įstatyme neužsiminta, kas turi teisę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą dėl įstatymų taikymo išaiškinimo, todėl Teisingumo ministerijai neuždrausta pasinaudoti šia teise. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 18 straipsnio tvarka teisingumo ministras privalėjo pradėti administracinę procedūrą savo kompetencijos ribose. Teisingumo ministerijos nuostatų 9.1. punktas įpareigoja Teisingumo ministeriją padėti užtikrinti efektyvų bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymą. Nuostatai įpareigoja Teisingumo ministeriją analizuoti Lietuvos Respublikos įstatymų atitikimą žmogaus teisėms ir laisvėms, sisteminti viešosios ir privatinės teisės aktus, rengti pasiūlymus dėl jų pakeitimo. Dėl nurodytų priežasčių demokratinėje valstybėje, kokia skelbiasi Lietuva, Teisingumo ministerija yra tiesiogiai įpareigota užtikrinti visų piliečių lygybę įstatymui ir imtis visų priemonių šiai nelygybei pašalinti. Todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad demokratinėje valstybėje Teisingumo ministerija negali būti įpareigotą imtis priemonių pakeisti įstatymą, prieštaraujantį žmogaus teisėms ir laisvėms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nepriėmė atskiros nutarties dėl BVK 91 straipsnio ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pažeidimo jį perkeliant iš atviros kolonijos į Lukiškių tardymo izoliatorių, kuriame laikymo sąlygos yra sunkesnės, nei atviros kolonijos baudos izoliatoriuje. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu jis iš atviros kolonijos į tardymo izoliatorių galėjo būti perkeltas tik su teisėjo sankcija. Sankciją teisėjas galėjo duoti tik baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju buvo nagrinėjama ne baudžiamoji, o administracinė byla, kurioje jis yra pareiškėjas, todėl jam negali būti taikomos baudžiamojo proceso normos. Perkeliant jį į Lukiškių tardymo izoliatorių buvo neteisėtai sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos, pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 straipsnio nuostata. Atsisakant priimti atskirąją nutartį buvo pažeistas šios konvencijos 6 straipsnis, garantuojantis kiekvieno asmens teisę, kad per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis bylą teisingai išnagrinėtų bešališkas teismas.