Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nutartis

Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų nustatymo ir jų paskelbimo (bei tokio skelbimo atšaukimo) tvarką reglamentuoja specialiosios teisės normos, įtvirtintos ŽULPKĮ 20 straipsnyje, kuris nustato, kad: a) jei tam tikroje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir (ar) jų plitimo ypatumų nuolat išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis, ši teritorija turi būti paskelbta užkrėsta užkrečiamųjų ligų sukėlėjais (20 straipsnio 1 dalis); b) teritorijų užkrėstumą užkrečiamųjų ligų sukėlėjais nustato Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (20 straipsnio 2 dalis); c) teritorijas skelbia užkrėstomis užkrečiamųjų ligų sukėlėjais ir tokius skelbimus atšaukia (visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse) – Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau ir – Vyriausybė) sveikatos apsaugos ministro teikimu (20 straipsnio 3 dalis). Pažymi, kad ŽULPKĮ 20 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog teritorijų skelbimo užkrėstomis, tokio skelbimo atšaukimo, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių šiose teritorijose taikymo tvarką nustato Vyriausybė, kuri aptariamą tvarką patvirtino 1999-11-11 nutarimu Nr. 1267 „Dėl užkrėstų teritorijų ir teritorijų karantino Lietuvos Respublikoje skelbimo, jo atšaukimo bei užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių užkrėstose teritorijose naudojimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Teritoriją paskelbimo užkrėstomis teritorijomis tvarka). Tvarkos V skyriaus 14 punktas iš esmės atkartoja ŽULPKĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą - jei tam tikroje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir (ar) jų plitimo ypatumų nuolat išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis, ši teritorija turi būti paskelbta užkrėsta užkrečiamųjų ligų sukėlėjais.

Teritorijų karantinas, kaip specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, gali būti nustatomas tik užkrėstose teritorijose, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ŽULPKĮ 20 straipsnis nustato, jog ta teritorija, kurioje nuolat išlieka galimybė užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, turi būti paskelbta užkrėsta teritorija, darytina išvada, kad karantinas, kaip specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti nustatytas tik tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos teritorija ŽULPKĮ nustatyta tvarka yra paskelbiama užkrėsta teritorija.

Teritorijos paskelbimas užkrėsta teritorija ir karantino tam tikroje teritorijoje paskelbimas (nustatymas) yra nors ir tarpusavyje glaudžiai susijusios, tačiau netapačios teisinės procedūros, kurios, be kita ko, reglamentuojamos ir skirtingų teisės normų - atitinkamai ŽULPKĮ 20 straipsnyje (teritorijos paskelbimas užkrėsta teritorija) ir ŽULPKĮ 21 straipsnyje (karantino paskelbimas). Sistemine minėtų įstatymo teisės normų ir poįstatyminio teisės akto - Teritorijų paskelbimo užkrėstomis teritorijomis tvarkos, teisės normų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad teritorijos paskelbimas užkrėsta teritorija nereiškia (negali būti sutapatinamas su tuo), kad toje teritorijoje per se yra nustatytas ir karantinas, kaip ir nereiškia to, kad paskelbus tam tikroje teritorijoje karantiną, ši teritorija de jure yra paskelbta kaip užkrėsta teritorija. Kita vertus, šių teisės normų sąsajumas pasireiškia tuo, kad karantinas tam tikroje teritorijoje gali būti nustatomas tik šią teritoriją prieš tai paskelbus užkrėsta teritorija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nustato karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri ŽULPKĮ 20 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija, pareiškėja pagrįstai mano, kad nutarimas prieštarauja ŽULPKĮ, todėl vadovautis juo nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo.

Be to, skunde nurodo, kad ŽULPKĮ 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog karantininės užkrečiamosios ligos - ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kurių profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai. To paties straipsnio 34 dalis reglamentuoja, kad tarptautinės teisės aktais, kurie nustato ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę, yra Pasaulio Sveikatos Organizacijos Asamblėjos patvirtintos taisyklės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės klausimais, kiti Pasaulio Sveikatos Organizacijos Asamblėjos priimti teisės aktai, prie kurių įstatymų nustatyta tvarka yra prisijungusi Lietuvos Respublika. Be to, ŽULPKĮ 19 straipsnyje nurodoma, kad Ypatingų epideminių situacijų nustatymo tvarką reglamentuoja ne tik šis įstatymas, bet ir Sveikatos sistemos įstatymas, kiti įstatymai, o taip pat ir tarptautinės teisės aktai.

2008-01-18 įstatymu Nr. X-1430 „Dėl tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių" (įsigaliojo nuo 2008-02-05) Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles (2005 m.). Pažymi, kad Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės pateikia labai aiškią karantino sąvokos apibrėžtį: „karantinas“ - asmenų, kurie serga arba įtariami, kad serga, veiklos apribojimas, taip pat jų ir (arba) įtartino bagažo, konteinerių transporto priemonių ar prekių atskyrimas nuo kitų taip, kad būtų sustabdytas galimas infekcijos ar taršos plitimas. Pareiškėja mano, kad karantinas, kaip specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, yra taikytinas asmenų kurie serga arba, kurie yra įtariami, kad serga, veiklos apribojimui ir jų atskyrimui nuo kitų asmenų, tačiau privaloma tvarka nėra ir negali būti taikomas asmenims, kurie neserga užkrečiamosiomis ligomis, nėra įtariami, kad serga užkrečiamosiomis ligomis, todėl nėra užkrečiamąją ligą platinančio užkrato nešiotojais.

Aptartų teisės normų sisteminė analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad Nutarimo 2.1.8.1 papunkčiu nustatytas draudimas - „daugiau nei vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio artimi kontaktai“ - nepriklausomai nuo, ar konkretus asmuo ŽULPKĮ kontekste yra laikytinas pavojingu asmeniu (gali užkrėsti kitus) ar nėra laikytinas pavojingu asmeniu (negali užkrėsti kitų), vertintinas kaip prieštaraujantis ŽULPKĮ ir Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklėms. Nutarimo 2.1.8.1 papunkčiu nustatytas įpareigojimas uždrausti visuomenei nepavojingiems asmenims (asmenims, kurie neserga, kurie nėra įtariami, kad serga ar nėra pripažinti turėjusiais sąlytį su sergančiuoju) kontaktuoti su kitos šeimos ir (ar) ne vieno namų ūkio asmenimis, gali būti laikomas ir Konstitucijos 22 straipsniu žmogui garantuotos konstitucinės teisės į jo privatų gyvenimą (žmogaus orumo) pažeidimas ir (ar) neteisėtas bei nepagrįstas suvaržymas. Juo labiau, kad Lietuvos Respublikos teritorija, kaip minėta, ŽULPKĮ nustatyta tvarka net nėra paskelbta užkrėsta teritorija.

Be to, pareiškėja skunde nurodo, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau tekste-TPĮ) 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad, rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėja. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad, atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas- numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims. Taigi Nutarimo projekto rengėja (šiuo konkrečiu atveju - Sveikatos apsaugos ministerija), prieš pateikdama parengto teisės akto projektą Vyriausybės svarstymui, privalėjo atlikti teisės akto projektu numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjos manymu, Nutarimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias TPĮ teisės normas.

Pareiškėja neginčija to, kad buvo skundžiamame nutarime nurodytoje vietoje, tačiau ne naktiniame klube (kuris nuo karantino paskelbimo veiklos nebevykdo), o draugo A. Z. nuomojamose patalpose. Kategoriškai nesutinka su tuo, kad nurodytas pažeidimas sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai, kaip ir nesutinka su tuo, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas. Nurodo, kad administracinio nusižengimo byloje nėra įrodymų, kurie patvirtina, kad toks pažeidimas sukėlė pavojų išplisti užkrečiamai ligai, o padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, kadangi neįrodyta, kad padaryta veika sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai. Aplinkybė, kad vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio narių buvimas kartu nesukelia ar tik sumažina riziką užsikrėsti COVID-19 liga (tačiau šio pavojaus visiškai neeliminuoja), nesukelia pagrindo daryti išvadą, kad daugiau nei vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio narių buvimas šalia, jau yra savaime sukeliamas realus pavojus išplisti COVID-19 ligai. Tuo tarpu ANK 45 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma tik dėl tokių teisės pažeidimų, kurie sukelia realų pavojų išplisti ligai.

Institucija priėmusi nutarimą byloje Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. B. skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti galioti Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2021-06-07 nutarimą. Nurodo nors byloje nėra duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo bei kartu buvę asmenys tuo metu būtų sirgę COVID-19 liga, tačiau tai niekaip nemažina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų pavojingumo ir savaime nešalina pastarosios atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Jei administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo vis dėlto įvykio metu būtų sirgęs COVID-19 liga, nors ir to nežinodamas, jo veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje, o kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnyje. Mano, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, buvo išsiaiškintos visos pažeidimo aplinkybės ir skiriant administracinę nuobaudą buvo atsižvelgta į teisės pažeidimo padarymo pobūdį, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Priimtas nutarimas pagrįstas ir teisėtas, teisingai buvo pritaikytos administracinio nusižengimo nuostatos. Skundą teikiančio asmens pateikti motyvai vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Pareiškėjai N. B. ir Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, tačiau pareiškėja ir minėtos institucijos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.