Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., 284 str. 1 d., ir 155 str. 1 d., neįrodžius, kad jis nepadarė šias nusikalstamas veikas; D. K. ieškinys atmestas, jos atstovavimo ir proceso išlaidos iš A. K. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 2014 m. balandžio 17 d. apie 19-20 val., vietinės reikšmės keliuke, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą, išžagino ir seksualiai prievartavo D. K., o būtent: D. K. būnant L. I. priklausančiame automobilyje Hyundai Accent, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) ant priekinės sėdynės, jam atlenkus priekinę keleivio sėdynę, sakant „pati nusirengsi ar reikės nuvilkti“, jam perlipus iš vairuotojo pusės į keleivio pusę, užgulus nukentėjusiąją, viena ranka laikant nukentėjusiąją prispaudus prie sėdynės, kita ranka sudraskant pėdkelnes, kramtant krūtis bei per prievartą įkišant pirštus į nukentėjusiosios makštį ir draskant lytinius organus, suimant nukentėjusiąją už galvos ir trenkiant ją į sėdynės atlošą, tokiais veiksmais padarant poodines kraujosruvas pakaušyje, krūtinės kairėje pusėje, abiejų šlaunų vidiniuose paviršiuose, kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, kraujosruvą išorinių lytinių organų kairėje mažojoje lūpoje ir taip nežymiai sutrikdant nukentėjusiosios D. K. sveikatą, bei atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, per prievartą įvesdamas savo lytinį organą D. K. į makštį, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, tai yra ją išžagino ir seksualiai prievartavo;

- 2014 m. rugsėjo 13 d. apie 21 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šventės metu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kitų žmonių akivaizdoje suduodamas nukentėjusiajai D. K. vieną kartą ranka į nugarą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. K. praeinant pro jį, ją išvadindamas „žiurke“, įžeidė nukentėjusiąją D. K..

taip pat pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams, o pagal BK 155 str. 1 d. - laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių, A. K. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 5 metams; patenkinti nukentėjusiosios D. K. ieškinį dėl 53,91 euro turtinės ir 20273,40 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Prokurorė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo. Teigia, kad byloje pakanka A. K. kaltę patvirtinančių įrodymų. Mano, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus laikė neteisingais ir jais nesirėmė, nes jie apie įvykio detales viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Prokurorė nesutinka ir su teismo padaryta prielaida dėl nukentėjusiosios neadekvataus elgesio ir neblaivumo iki 2014-04-17 įvykio. Taip pat pažymi, kad teismas neįvertino nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo pakaušio srityje, kas atitinka D. K. duotiems parodymams apie galvos trankymą į sėdynės atlošą. Skunde ginčijamas ir įrodymų vertinimas dėl A. K. inkriminuotų BK 284 str. 1 d., 155 str. 1 d. numatytų nusikaltimų. Prokurorė atkreipia dėmesį į prieštaringą vieno ir to paties asmens – liudytojo D. K. parodymų vertinimą, dalimi jų remiantis, o kita dalimi, argumentuojant liudytojo mažametyste ir nepatikimumu – atmetant. Skunde teigiama, kad žymės nuo smūgio į nugaros sritį nebuvimas nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais.

Nukentėjusioji nesutinka ir su A. K. išteisinimu pagal BK 284 str. 1 d. Teigia, kad viešąją tvarką galima pažeisti ne tik smurtaujant, bet ir viešai, demonstratyviai vadinant žmogų įžeidžiančiais žodžiais, grasinant. Nors teismas kritiškai vertino liudytojo D. K. parodymus, kaip galimai duotus prieš tai esant paveiktam nukentėjusiosios, tačiau tokia teismo prielaida byloje nepagrįsta jokia objektyvia medžiaga ir netikėti liudytoju D. K. nėra jokio pagrindo. Nukentėjusioji teigia, kad A. K. viešoje vietoje, visuotino renginio metu, esant aplink daugeliui žmonių, nepilnamečio vaiko akivaizdoje garsiai žodžiu pasityčiojo bei grasino nukentėjusiajai, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją rimtį bei tvarką, pasireiškusią nutrauktu asmenų poilsiu. Mano, kad tokie veiksmai kvalifikuotini tik pagal BK 284 str. 1 d., be papildomo BK 155 str. 1 d. inkriminavimo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios atstovas prašė tenkinti jos atstovaujamosios skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Prokurorė bei nukentėjusioji nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl A. K. išteisinimo, kritikuoja įrodymų vertinimą, ginčija teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, teigia apie įrodymų dėl jo kaltės pakankamumą. Tačiau teisėjų kolegija su šiomis prokurorės ir nukentėjusiosios nuomonėmis nesutinka ir pripažįsta, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu išteisinamasis nuosprendis dėl visų inkriminuotų veikų priimtas pagrįstai. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė neteisingą A. K. išteisinimo dėl kaltinimų pagal BK 149 str. l d., 150 str. l d., 284 str. l d. pagrindą – BPK 303 str. 5 d. 2 p., todėl nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.).

Apeliacinių skundų argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės ir nukentėjusiosios manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė A. K. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios D. K. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami A. K. naudai, nes BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Dėl A. K. išteisinimo iš kaltinimų pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji D. K. kaltinimą dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo A. K. iš esmės grindžia savo parodymais bei specialisto išvada. Nukentėjusiosios teigimu, A. K. automobilyje jos atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus seksualinio pobūdžio veiksmus panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą. Specialisto išvada konstatuotos jai padarytos poodinės kraujosruvos pakaušyje, krūtinės kairėje pusėje, abiejų šlaunų vidiniuose paviršiuose, kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kraujosruva išorinių lytinių organų kairėje mažojoje lytinėje lūpoje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie duomenys, taip pat ir suplėšytos pėdkelnės nėra pakankami kaltinime nurodytų prievartinių veiksmų konstatavimui.

Pažymėtina, kad objektyviais bylos duomenimis patvirtinta, jog nukentėjusiosios parodymai dėl tos dienos įvykių, jos pačios veiksmų iki jos ir A. K. seksualinio kontakto automobilyje buvo nenuoseklūs, prieštaringi, kintantys, bandant juos priderinti prie gynybos pateikiamų argumentų, o atskirais atvejais melagingi ir prieštaraujantys objektyviai įvykio situacijai. Tai, kad D. K. parodymai dalyje dėl A. K. seksualinio pobūdžio veiksmų, atliktų jos atžvilgiu automobilyje nekito, juos vertinant visų jos parodymų bei kitų įrodymų kontekste, savaime nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti teisingais ir patikimais.

Pats A. K. neneigė įvykio dieną su D. K. turėjęs seksualinį kontaktą, tačiau jo teigimu, jis smurto prieš ją nevartojo ir santykiai tarp jų vyko laisva abiejų valia. Kad A. K. ir D. K. iki įvykių automobilyje draugiškai bendravo, kartu vyko į parduotuvę, patvirtino liudytojai R. I., R. S., fotonuotraukos ir filmuota medžiaga, esanti A. K. telefone. Objektyvių duomenų apie kokius nors ankstesnius A. K. smurtinius veiksmus jos ar kitų asmenų atžvilgiu, byloje nėra, todėl laikytini tariamais ir išgalvotais.

A. K. parodė, kad automobilyje ant priekinės keleivio sėdynės savanoriškai abu glamonėjosi, jis pirštais lietė jos lytinius organus, buvo užgulęs ją kūnu, tačiau savo lytinio organo nebuvo įkišęs į jos makštį, nes nespėjus to padaryti iš susijaudinimo sperma išsiliejo ant D. K. drabužių. Nukentėjusioji nors ir tvirtino, kad A. K. buvo įkišęs savo lytinį organą į jos makštį, specialisto išvadoje konstatuota, kad D. K. tepinėliuose ir tampone su makšties turiniu spermos nerasta. Taigi byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, kad A. K. įvedė savo lytinį organą D. K. į makštį ir su ja atliko lytinį aktą.

Išteisintojo teigimu, jam atliekant aukščiau nurodytus veiksmus D. K. atžvilgiu jis jokio smurto nevartojo, ji jo veiksmams neprieštaravo, jiems pritarė ir netgi skatino. Liudytojo R. I. parodymai liudija, kad dar iki įvykių automobilyje tarp A. K. ir D. K. buvo seksualinio pobūdžio veiksmai, pasireiškę abiems laisva valia bučiuojantis, kartu vaikštinėjant, fotografuojantis ir filmuojantis. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra, o netikėti pastarojo liudytojo parodymais, kurie atitinka išteisintojo parodymus bei kitus byloje esančius duomenis, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad D. K. buvo prievarta pasodinta į automobilį ir laikoma jame, kad iki A. K. persėdimo ant priekinės keleivio sėdynės ir jos užgulimo ji nebūtų turėjusi galimybės išlipti, pasišalinti iš automobilio. Nors byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuoti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, tačiau ši išvada nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, tai yra, kad tokie sužalojimai padaryti būtent išžaginimo ir seksualinės prievartos metu. Bylos duomenimis patvirtinta, kad A. K. ir D. K. seksualinio pobūdžio veiksmai automobilyje vyko ant priekinės keleivio sėdynės, kur erdvė judėjimui yra ribota, nepatogi, su įvairiomis atsikišusiomis interjero detalėmis. Be to, teismo medicinos ekspertas R. Ž. teisme parodė, kad nukentėjusiajai nustatytos kraujosruvos galėjo būti padarytos ir tas vietas tiesiog stipriau spaudžiant pirštais. Todėl įvertinus visas šias aplinkybes aukščiau nurodytų įrodymų visumos kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, D. K. nustatyti sužalojimai, jų pobūdis nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad A. K. seksualinio pobūdžio veiksmai automobilyje atlikti panaudojant fizinį ir psichinį smurtą. Tokiu būdu D. K. parodymų dėl jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo naudojant smurtą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti jų teismas neturi galimybių. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą kitiems bylos duomenims, jų nenuoseklumą, o taip pat jos po įvykio automobilyje liudytojui R. I. rašytų trumpųjų žinučių turinį, vertinti nukentėjusiosios D. K. parodymus, kaip išteisintojo kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo.

Taigi, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai dėl jų seksualinio kontakto yra akivaizdžiai prieštaringi, vieni A. K. kaltinantys, kiti teisinantys, o esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. kaltę dėl inkriminuotų BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo neabejotinai patvirtinančių įrodymų nesurinkta, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl A. K. dėl jų išteisintas pagrįstai.

Šios išvados nekeičia apeliantų nesutikimas su teismo padaryta prielaida apie nukentėjusiosios neblaivumą bei teiginiai apie išteisintojo neblaivumą jį sulaikius, nes nuo vaizdo užfiksavimo filmuojant D. K., iš ko padaryta minėtoji prielaida apie jos neblaivumą, iki nukentėjusiosios kreipimosi į policiją, bei nuo įvykio automobilyje iki A. K. sulaikymo buvo praėję pakankamai laiko.

Dėl A. K. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d.

A. K. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d. kaip pažeidęs viešąją tvarką, viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje nukentėjusiajai suduodamas smūgį. Šis kaltinimas buvo grindžiamas nukentėjusiosios D. K. ir netiesiogiai – liudytojos N. K. parodymais. Anot nukentėjusiosios D. K. parodymų, kaltinime nurodytu metu ir vietoje prie jos priėjęs A. K. sudavė jai smūgį į nugarą. Tačiau kiti byloje esantys duomenys nukentėjusiosios D. K. parodymų nepatvirtina. Nors liudytoja N. K. parodė, kad prie jos priėjusi už šono susiėmusi moteris teigė, kad A. K. sudavė jai smūgį į šoną, tačiau tai tėra netiesioginis įrodymas, pakartojantis nukentėjusiosios išsakytus subjektyvius teiginius. Pažymėtina, kad su nukentėjusiąja buvęs jos sūnus D. K. parodė, kad A. K. pro jį su mama praėjo neprisilietęs. Specialistas sumušimo žymių nenustatė. Pats A. K. neigia sudavęs D. K. smūgį. Abejones dėl smūgio buvimo sustiprina ir tai, kad pagal liudytojos N. K. parodymus nukentėjusioji skundėsi skausmu šone, o nukentėjusioji nurodė gavusi smūgį į nugarą, t.y. visai kitą kūno vietą. Tokiu būdu nukentėjusiosios teiginių, kad A. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sudavė jai smūgį, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

Taigi, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai dėl smūgio sudavimo yra akivaizdžiai prieštaringi, o esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos nuostatų, visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintojo kaltę dėl smūgio sudavimo patvirtinančių įrodymų, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė kaltinimus A. K., jį išteisindamas.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama apie viešosios tvarkos pažeidimo pasireiškimą necenzūrinio žodžio jos atžvilgiu pavartojimu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 p.). Nukentėjusioji parodė buvusi viešoje vietoje A. K. pavadinta įžeidžiamu žodžiu, ką tvirtino ir kartu su ja buvęs jos sūnus. Tačiau šio liudytojo parodymai negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes jis, būdamas nukentėjusiosios sūnumi, yra suinteresuotas, priklausomas nuo jos ir nėra nešališkas. Tuo tarpu pats A. K. neigė D. K. išvadinęs kaltinime nurodytu žodžiu. To nepatvirtino joks pašalinis asmuo. Apie tai D. K. nenurodė ir policijos pareigūnei N. K., į kurią ji kreipėsi dėl, nukentėjusiosios teigimu, jai A. K. suduoto smūgio. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad kokiais tai A. K. neteisėtais veiksmais būtų buvusi sutrikdyta visuomeninė rimtis ar tvarka, kas laikytina privalomu BK 284 str. sudėties elementu. Tokiu būdu A. K. traukti baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą dėl necenzūrinio at įžeidžiamo žodžio pavartojimo nėra jokio pagrindo.

Dėl A. K. išteisinimo iš kaltinimų

pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., 284 str. 1 d. pagrindo

Teisėjų kolegija pastebi, kad pagrįstai išteisinęs A. K. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., 284 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė neteisingą A. K. išteisinimo pagrindą – BPK 303 str. 5 d. 2 p., kuris reiškia, kad neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Toks išteisinimo pagrindas galimas tik tuo atveju, kai ištirtų įrodymų viseto pagrindu padaroma išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nėra pakankamai įrodymų, kad tokią nusikalstamą veiką padarė šios veikos padarymu kaltinamas asmuo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji D. K. kategoriškai nurodė, kad, jos manymu, minėtas nusikalstamas veikas jos atžvilgiu padarė būtent išteisintasis A. K.. Tuo tarpu byloje nėra surinkta įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad A. K. padarė BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., 284 str. 1 d. numatytas veikas, todėl jis išteisinamas dėl to, kad nepadarė šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, t.y. dėl netinkamai nurodyto A. K. išteisinimo pagrindo (BPK 328 str. 3 p.).

Pakeitus išteisinimo pagrindą, remiantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. keistinas ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas – nukentėjusiosios D. K. pareikštą civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.

Dėl A. K. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d.

Skundžiamu nuosprendžiu A. K. BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu buvo išteisintas ir iš kaltinimo dėl D. K. įžeidimo pagal BK 155 str. 1 d. Tačiau nuo 2015-07-10 BK 155 str. 1 d. numatytoji veika 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888 buvo dekriminalizuota, todėl, nebenagrinėjant kaltės klausimo, A. K. dėl šios veikos išteisintinas kitu nei skundžiamame nuosprendyje nurodyta pagrindu – pagal BPK 3 str. 1 d. 1 p. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje nuosprendis taip pat yra keistinas (BPK 328 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendį dalyje dėl A. K. išteisinimo ir civilinio ieškinio pakeisti:

A. K. iš kaltinimų pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., 284 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

Nukentėjusiosios D. K. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.