- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- e2S-319-544/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-0096-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. J., T. T.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr.e2S-319-544/2019
Vladimiras Kurasovas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-0096-2019-1
2019 m. balandžio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mituva“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM), D. J., T. T. (T. T.) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmuose 2019 m. vasario 13 d. gautas pareiškėjos UAB „Mituva“ pareiškimas, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad 1979 metais pastatyti lieptas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, ir takas b1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklype unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso UAB „Mituva”.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja nurodė, kad pareiškimą dėl liepto ir tako valdymo nuosavybės teise faktų nustatymo teikia ne siekdama administracinės procedūros, o norėdama įgyvendinti statytojos nuosavybės teises, nes egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsniuose numatytos sąlygos nustatyti turto valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčius faktus.
3. Paaiškino, kad ji neturi ir negali gauti 1977 m. lapkričio 17 d. išduoto leidimo Nr. 136 rekonstruoti sodybą į poilsio namus, įskaitant lieptą ir taką, todėl negali įrodyti, jog nuosavybės teisę į turtą įgijo teisėtai statybos būdu. Pateikus turimus dokumentus, VĮ Registrų centro Utenos filialas 2018 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. UKS-61 atmesti prašymą įrašyti kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šį sprendimą apskundė centriniam registratoriui, tačiau šis 2018 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą palikti galioti.
4. Tvirtina, jog prašomi nustatyti juridiniai faktai turi juridinę reikšmę, kadangi siekiama nustatyti, kad 1979 metais pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą tvarką Statybos - remonto valdyba pastatė lieptą ir taką, kurie nuosavybės teise priklauso jos teisių ir pareigų perėmėjai pareiškėjai UAB „Mituva”. Nustačius prašomus nustatyti juridinius faktus, pareiškėja galės įgyvendinti savo nuosavybės teises į lieptą ir taką bei kreiptis dėl jų kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto registrą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2019 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Mituva“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kadangi, kreipdamasi į teismą, pareiškėja nesilaikė šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
6. Teismas nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra visos CPK 444, 445 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismo nuomone, pareiškimas neatitinka CPK 447 straipsnio reikalavimų, nes, nors pareiškėja nurodo, jog siekia ne administracinės procedūros, tačiau, pati sau prieštaraudama, teigia, jog faktų nustatymas reikalingas daiktinių teisių į minėtą turtą įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.
7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.253 straipsnio 1 dalies, 4.256 straipsnio 1 dalies, 4.257 straipsnio 1 dalies, 4.258 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 6, 8 straipsnio, 30 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, kasacinio teismo praktika, sprendė, kad nekilnojamajam daiktui ar daiktinėms teisėms į jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nustatyta administracinė procedūra. Tokiais atvejais teisę į teisminę gynybą asmuo gali įgyvendinti ne kreipdamasis dėl juridinio fakto nustatymo, o Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Centrinio registratoriaus sprendimą skųsdamas administraciniam teismui.
8. Nustatęs, kad pareiškėja buvo kreipusis į teritorinį ir centrinį registratorių su prašymu (skundu) įregistruoti lieptą Nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teises į jį, tačiau jos prašymas buvo nepatenkintas, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nes nepateikė duomenų, jog kreipėsi į teritorinį registratorių dėl daiktinių teisių į taką įregistravimo, kad tai atlikti buvo atsisakyta, kad pareiškėja teritorinio registratoriaus sprendimą skundė centriniam registratoriui, o šio sprendimą apskundė teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Mituva“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti jos pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Apeliantės nuomone, skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas neįsigilino į pareiškimo turinį, argumentus, faktinį ir teisinį pagrindą, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną skundžiamą nutartį.
11. Nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl liepto ir tako valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nes administracinė procedūra (nuosavybės teisių į lieptą ir taką įregistravimas) neįmanoma, kol nėra įrodymų, kam nuosavybės teise priklauso turtas.
12. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos analogiškose pagal faktines aplinkybes bylose, o rėmėsi praktika, kuri suformuluota bylose, kuriose sprendimai priimti dėl pareiškėjų reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus registruotinais Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo pripažinti liepto ir tako registruotinais objektais ir nekelia reikalavimo dėl administracinės tvarkos, o prašo, kad būtų nustatyti minėto turto valdymo nuosavybės teise faktai.
13. Apeliantė tvirtina, kad nebuvo pagrindo pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsisakyti priimti pareiškimą dėl šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo, nes nei CPK, nei kiti įstatymai nenumato privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos pateikiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustymo. NTRĮ 30 straipsnio 1, 2 dalys, kuriomis rėmėsi teismas, taikytinos administracinėms procedūroms, bet nereglamentuoja privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos pateikiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
14. Teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju, pašalinus aplinkybes, nurodytas Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. lapkričio 15 d.ir 2019 m. sausio 16 d. nutartyse, buvo teikiamas papildytas, o ne analogiškas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pareiškėja sąžiningai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
17. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą suinteresuotiems asmenims CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, nes nebuvo laikytasi privalomos išankstinės ginčų sprendimų ne teisme tvarkos. Apeliantė tvirtina, kad teikiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašant pripažinti nuosavybės teises į statybos būdu sukurtus objektus (lieptą ir taką) nėra nustatytos privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu sutinka.
18. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas vertino, jog pareiškėja teisę į teisminę gynybą siekiant nuosavybės teisių pripažinimo į lieptą ir taką gali įgyvendinti ne kreipdamasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka centrinio registratoriaus sprendimą skųsdama administraciniam teismui. Teismo nuomone, siekdama, kad pareiškėjai būtų pripažintos nuosavybės teisės į taką, ji privalo pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipdamasi į teritorinį registratorių dėl daiktinių teisių į taką įregistravimo, apskųsdama teritorinio registratoriaus sprendimą centriniam registratoriui, o šio sprendimą administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti.
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėja UAB „Mituva“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad ji nuosavybės teise valdo 1979 metais pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus ir dokumentus, kurie neišliko, pastatytus lieptą ir taką (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Taigi akivaizdu, jog pareiškėjos reikalavimai yra susiję ne su teritorinio ar centrinio registratoriaus atliktų veiksmų bei priimtų sprendimų, kurie byloje neskundžiami, teisėtumu ir pagrįstumu, o su turto valdymo nuosavybės teise fakto teismine tvarka nustatymu. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą bei įregistruoti daiktines teises į juos (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1-3 dalys). Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, teismo nagrinėjamose bylose dėl turto valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nėra nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka (CPK 442 - 448 straipsniai). Pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė kokiu įstatymu vadovaujasi darydamas išvadą, kad šios kategorijos byloms yra numatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą.
20. NTRĮ nuostatos, reglamentuojančios teritorinių registratorių priimtų sprendimų apskundimo tvarką, nustato, kaip yra sprendžiami ginčai tarp pareiškėjų bei teritorinio registratoriaus. Pagal NTRĮ 30-32 straipsnių nuostatas ginčai tarp suinteresuotų asmenų bei teritorinio registratoriaus yra sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kurios nereglamentuoja bendrosios kompetencijos teisme ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo tvarkos.
21. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodyta teritorinio ar centrinio registratoriaus sprendimų apskundimo tvarka nagrinėjamu atveju nėra taikoma pareiškėjos UAB „Mituva“ pareiškime nurodytiems suinteresuotiems asmenims NŽT prie ŽŪM, D. J., T. T.. Pareiškėja pareiškimo pagrindu nenurodo aplinkybės, kad centrinio registratoriaus sprendimas, priimtas dėl turto neįregistravimo nekilnojamojo turto registre, yra neteisėtas ar (ir) nepagrįstas. Priešingai, pareiškimu reikalaujama nustatyti juridinius faktus, kurių pagrindu būtų galima atlikti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, jų bei nuosavybės teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju teritorinis ir centrinis registratoriai, kurių sprendimus nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nėra nagrinėjamo teisinio santykio dalyviai. Taigi pareiškėjos siekiamos iškelti bylos proceso NTRĮ nuostatos nereglamentuoja, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio kito įstatymo, kuris numatytų pareiškėjos keliamo reikalavimo išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką.
22. Pažymėtina, kad skundžiamosios nutarties motyvuojamoji dalis prieštaringa tarpusavyje, teismo nurodytos kaip nustatytos faktinės aplinkybės teisiškai nekvalifikuotos, todėl neaišku ar pareiškimą priimti atsisakyta vien tik CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Tokia išvada daroma todėl, kad teismas skundžiamojoje nutartyje nurodo, jog pareiškėja teisę į teisminę gynybą turi įgyvendinti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka centrinio registratoriaus sprendimą skųsdama administraciniam teismui bei kad yra įsiteisėję 2018 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. sausio 16 d. teismų procesiniai sprendimai atsisakyti priimti analogiškus pareiškėjos pareiškimus analogiškais motyvais. Nustatęs tokias faktines aplinkybes, teismas turėjo pasisakyti, kokią teisinę reikšmę turi jų nustatymas ir ar jos taip pat yra atsisakymo priimti pareiškėjos pareiškimą teisiniai pagrindai, numatyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose, tačiau apie tai skundžiamoje teismo nutartyje išvadų nėra.
23. Atsižvelgdamas į virš išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, NTRĮ nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja nesilaikė šiai bylų kategorijai NTRĮ nustatytos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir be teisėto pagrindo pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos UAB „Mituva“ pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.