- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- eI-3883-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04049-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Povilas Gruodis
- Kategorijos
- 1.9.1.2Gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas
- 1.9.1.5Kiti su gyventojų pajamų mokesčiu susiję klausimai
- 1.9.2.1.1Pajamų ir sąnaudų pripažinimas
- 1.9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjo S. V. atstovui advokatui Povilui Gruodžiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Jurgitai Narkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. V. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. S-117(7-94/2015) dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 68-62; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-62 dalį, kuria pakeistas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648 ir pareiškėjui S. V. nurodyta sumokėti 139 224 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 108 207,66 Lt GPM delspinigių, 8 183 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 3 951,5 Lt PSD įmokų delspinigių, 4 290 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648; 4) perduoti pareiškėjo S. V. skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjo nuomone, neteisėtai ir nepagrįstai visos gautos lėšos pripažintos jo asmeninėmis pajamomis, kadangi nebuvo tirtos jo sutuoktinės L. V. mokestinės prievolės. Paaiškina, kad tuo metu, kai buvo gautos tariamos pajamos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė L. V. kartu vedė bendrą ūkį, todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsniu ir 3.92 straipsnio 1 dalimi preziumuojama, kad pareiškėjo gautos lėšos yra ir jo sutuoktinės gautos lėšos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad vien tai, jog ginčo lėšos buvo pervestos į vieno iš sutuoktinių sąskaitą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme gavo tik pareiškėjas, t. y. tik vienas sutuoktinis. Be to, į jo sąskaitą gautos lėšos buvo naudojamos abiejų sutuoktinių poreikiams tenkinti. Pareiškėjas buvo įsigijęs ne vieną transporto priemonę bei nekilnojamojo turto objektą ir padengė 952 372,12 Lt ir 445 108,67 Lt paskolas. Įsigytos transporto priemonės, nekilnojamasis turtas laikomas bendru šeimos turtu (CK 3.87 str.), todėl jų faktiškai teikiamą naudą gavo ir pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo vertinama, ar jo sutuoktinė padėjo jam vykdyti individualią veiklą, ar ji ieškojo pirkėjų, pagelbėjo vyrui kitais veiklos vykdymo klausimais. Pareiškėjo nuomone, jis negalėjo vienu metu būti UAB „Šalnos prekyba“ ir UAB „Šalnos ranga“ direktoriumi, valdyti šių įmonių akcijas ir vykdyti papildomą individualią veiklą be pagalbos.
Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai išimtinai naudojamasi UAB „Šalnos prekyba“ baudžiamosios bylos medžiaga ir mokestinio ginčo metu papildomai nerinkti įrodymai, susiję ne su UAB „Šalnos prekyba“, o su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis. Mokesčių administratorius bei Komisija rėmėsi baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymais. Pareiškėjas pažymi, kad baudžiamojoje byloje asmenys buvo apklausti vertinant būtent UAB „Šalnos prekyba“ sandorius ir UAB „Šalnos prekyba“ vedamą „juodąją“ buhalteriją, o ne pareiškėjui mokėtas sumas kaip jo individualios veiklos pajamas. Teritorinis mokesčių administratorius savo iniciatyva jokių papildomų dokumentų ir informacijos nerinko, jos neanalizavo ir išvadų nerengė, nepateikė jokių įrodymų, kad į pareiškėjo sąskaitą pervestos lėšos buvo jo asmeninės lėšos, o ne UAB „Šalnos prekyba“ veiklos pajamos. Pareiškėjo nuomone, sprendimai negali būti grindžiami išimtinai UAB „Šalnos prekyba“ baudžiamosios bylos medžiaga – mokesčių administratorius ir Komisija privalėjo savarankiškai, nesiremdami baudžiamosios bylos medžiaga nustatyti, ar realiai pareiškėjas vykdė individualią veiklą ir pardavinėjo prekes savarankiškai, ir jei taip, tai kokio dydžio apmokestinamąsias pajamas gavo bei kokias išlaidas šioms pajamoms gauti jis patyrė.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo įvertintos jo patirtos sąnaudos įsigyjant buitinę techniką. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į atliktų ūkinių operacijų pobūdį ir ex officio įvertinti jo patirtų išlaidų dydį. Pareiškėjo nuomone, Komisija privalėjo įvertinti patirtas išlaidas prekėms įsigyti atsižvelgdama į statistinį parduotų prekių kainų įsigijimo vidurkį ir tik tada įvertinti patirtas sąnaudas.
Pareiškėjas teigia, kad neįrodyta, jog jis vykdė individualią veiklą. Niekur nėra nustatyta ar bent užsiminta, kad UAB „Šalnos prekyba“ pardavimų pajamos buvo pareiškėjo individualios veiklos pajamos, naudotos jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nėra nustatyta, kaip potencialūs pirkėjai susisiekdavo su juo, iš kur jis gavo prekes, kokiu būdu jos buvo pristatytos pirkėjams. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad individuali veikla gali būti konstatuojama tuo atveju, jei pats mokesčių mokėtojas vedė derybas su potencialiais pirkėjais, teikė jiems pasiūlymus, dalyvavo pasirašant sutartis ir atsiskaitant, rūpinosi prekių pristatymu ir jų įsigijimu. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Nėra nustatyta, jog pareiškėjas vykdė tam tikrą savarankišką veiklą. Jis nebuvo vienintelis UAB „Šalnos prekyba“ darbuotojas. Klientų suradimu ir jų užsakymų priėmimu bei įrangos sumontavimu užsiėmė UAB „Šalnos prekyba“ darbuotojai, todėl pareiškėjo atžvilgiu negalima nustatyti savarankiškos veiklos požymio. Be to, nors baudžiamosios bylos medžiagoje nustatyta, kad didelė dalis lėšų už UAB „Šalnos prekyba“ pardavimus buvo perduodama pareiškėjui arba pervedama į jo asmeninę sąskaitą, tai nereiškia, jog šios lėšos buvo individualios jo veiklos pajamos, kurias naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė paaiškino, kad, vykdant mokesčių administratoriaus priemonę „Neturtinga įmonė – turtingas savininkas“, pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatyti galimi neteisėto praturtėjimo požymiai. Konstatuota, kad įvairūs fiziniai asmenys pervedė į jo banko sąskaitą 1 511 689, 25 Lt. Pareiškėjas per tikrinamąjį laikotarpį padengė 952 372,12 Lt ir 445 108,67 Lt paskolas. Jis buvo įsigijęs ne vieną transporto priemonę bei nekilnojamojo turto objektą. Atlikus tyrimą, buvo inicijuotas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas. Iš 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-601 matyti, kad, atlikdamas pareiškėjo patikrinimą, teritorinis mokesčių administratorius vadovavosi duomenimis, surinktais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos (toliau – ir FNTT) ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02007-12, FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2012 m. rugpjūčio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-3/68, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-606/2013. Minėtame Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje pažymėta, kad pareiškėjas prisipažino kaltu ir nurodė, kad siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėti privalomus mokesčius tikslingai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą duomenų apie įmonės sudaromus sandorius, taip įmonė išvengė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio mokėjimo į biudžetą. Patikrinimo metu nustatyta, kad įvairūs fiziniai asmenys laikotarpiu nuo 2006 iki 2010 m. mokestiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervedė / įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas už prekes iš viso 217 102,44 Lt. 2006 m. pervedė / įnešė 59 338,35 Lt, 2007 m. pervedė / įnešė 62 285,08 Lt, 2008 m. pervedė / įnešė 45 413 Lt, 2009 m. pervedė / įnešė 35 004 Lt, 2010 m. pervedė / įnešė 15 062,01 Lt. Atsakovė paaiškina, kad šios sumos gautos eliminavus fizinių asmenų pavedimus, kurie yra užfiksuoti UAB „Šalnos prekyba“ neoficialios apskaitos lentelėse. Pagal baudžiamojoje byloje surastas ir paimtas Excel lenteles, nustatyta, kad dalis fizinių asmenų, atlikusių pavedimus į pareiškėjo banko sąskaitas, atitinka lentelėse nurodytus fizinius asmenis. Dalies fizinių asmenų, atlikusių mokestinius pavedimus į pareiškėjo banko sąskaitas, nebuvo galimybės identifikuoti, todėl mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo įteiktas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. FR0706-4001 pateikti duomenis / dokumentus, kodėl įvairūs fiziniai asmenys bankiniais pavedimais pervedė / įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas pinigines lėšas, bei pateikti duomenis / dokumentus, iš kokių piniginių lėšų buvo atlikti grynųjų pinigų įnešimai į banko sąskaitas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad fiziniai asmenys pinigus pervedė kaip skolų grąžinimą, paskolas, už kelionės organizavimą bei prekių pardavimą nurodant parduotų prekių savikainą. Mokestinio patikrinimo metu apklausti iš pareiškėjo paaiškinime nurodytų fizinių asmenų atsitiktinai atrinkti 7 asmenys, kurie patvirtino pareiškėjo paaiškinime nurodytas aplinkybes. Taip pat prie minėtų fizinių asmenų pareiškėjas nurodė prekių savikainos sumą, tačiau mokestinio patikrinimo metu kartu su paaiškinimu dokumentai, pagrindžiantys prekių savikainą, pateikti nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą MAĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, nebereikia iš naujo vertinti teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos pasekmių, esančių kaip sudėtinė administracinės bylos įrodinėjimo dalyko dalis, todėl teritorinis mokesčių administratorius pagrįstai vertino baudžiamosios bylos Nr. 06-1-02007-12 medžiagą, liudytojų parodymus, specialisto išvadą dėl UAB „Šalnos prekyba“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-3/68 bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį.
Atsakovės nuomone, aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl mokesčių mokėtojo gautos pajamos buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos. Buitinės technikos pardavimai, kuriuos vykdė pareiškėjas, laikytini savarankiška veikla, nes buvo atliekami neatsižvelgiant į kokius nors kitus asmenis, mokesčių mokėtojas pats sprendė su pardavimu susijusius klausimus ir veikė savo iniciatyva. Pareiškėjas užsiėmė tęstine veikla, kadangi pardavimas buvo vykdomas periodiškai nuo 2006 iki 2010 m., o parduodamas buitinę techniką siekė gauti pajamų ir ekonominės naudos. Taigi pareiškėjo buitinės technikos pardavimo paslaugų sistemiškumas bei pobūdis sudaro pagrindą konstatuoti, kad ši veikla nebuvo atsitiktinė, o siekiant gauti naudos. Pažymi, kad teritorinis mokesčių administratorius, apskaičiuodamas tikrinamojo laikotarpio GPM bazę, pajamų, gautų už kelionės organizavimą ir suteiktas paskolas, nepriskyrė prie apmokestinamųjų pajamų.
Dėl buitinės technikos įsigijimo išlaidų pripažinimo atsakovė pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų neginčijamai patvirtinta, jog jis patyrė tokio pobūdžio išlaidas. Pareiškėjui taikyta 30 proc. išlaidų suma nuo individualios veiklos pajamų skaičiuojant 2010 metų GPM bazę.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos AVMI priėmė sprendimą Nr. FR0682-648, kuriuo patvirtino 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-601 ir nurodė pareiškėjui papildomai sumokėti į biudžetą 139 224 Lt (40 322,06 Eur) GPM, 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 13 922 Lt (4 032,09 Eur) GPM baudą, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) PSD įmokų, 3 951,50 Lt (1 144,43 EUR) PSD įmokų delspinigių, 818 Lt PSD (236,91 Eur) įmokų baudą, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) VSD įmokų, 2 145 Lt (621,23 Eur) VSD įmokų baudą.
Byloje ginčijami sprendimai priimti apskaičiavus pareiškėjo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas skunde su ginčijamais sprendimais nesutinka iš esmės dėl kelių priežasčių: 1) nebuvo tirtos pareiškėjo sutuoktinės L. V. mokestinės prievolės; 2) ginčo metu papildomai nerinkti įrodymai, susiję su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis; 3) neįvertintos pareiškėjo patirtos sąnaudos įsigyjant buitinę techniką; 4) neįrodyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 4.1. apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); 4.2. bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais); 4.3. tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); 4.4. saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau – dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015).
Dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad nebuvo tirtos pareiškėjo sutuoktinės L. V. mokestinės prievolės, pažymėtina, kad Klaipėdos AVMI sprendime Nr. FR0682-648 yra nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas, todėl apskaičiuotos pajamos nedalijamos abiem sutuoktiniams, o visos priskiriamos tik pareiškėjui. Taigi, pajamų paskirstymas sutuoktiniams apmokestinimo tikslais buvo vertinamas. Pareiškėjas šioje dalyje pagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. išaiškinimais nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012.
Kaip konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A602 2280/2012, aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais.
Kaip teisėtai ir pagrįstai nustatė Klaipėdos AVMI, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių prielaidų konstatuoti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytus faktus, kad nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas. Pareiškėjo skundas šioje dalyje paremtas iš esmės tik sutuoktinių bendro turto prezumpcija ir abejonėmis dėl sutuoktinės veiklos. Pabrėžtina, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo ir pareiškėjas, ir jos sutuoktinė, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia. Dėl išdėstytų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.
Dėl pareiškėjo motyvų, kad ginčo metu papildomai nerinkti įrodymai, susiję su jo mokestinėmis prievolėmis, ir neįrodyta, jog jis vykdė individualią veiklą, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę pareigą apskaičiuoti mokesčius turi pats mokesčių mokėtojas (MAĮ 66 str. 1 d.). Tačiau kai mokesčių administratorius minėtos pareigos nevykdo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais MAĮ nustatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 str. 2 d.). MAĮ 72 straipsnio 1 dalis savo ruožtu įtvirtina, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad FNTT pagal savo kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 straipsnį mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais ir vadovaudamasis jais apskaičiuoti mokesčio mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas (žr., pvz., 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-372-13, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-388/2009, 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1507/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui tenkančią mokestinę prievolę tam tikrais atvejais apskaičiuoja remdamasis teismų sprendimais (žr. 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1815/2010, 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-589/2008).
Taigi MAĮ nuostatos ir teismų praktika suteikia teisę mokesčių administratoriui mokesčius apskaičiuoti vadovaujantis teismų sprendimais bei FNTT dokumentais.
Pareiškėjas teigia, kad buvo tiriama UAB „Šalnos prekyba“, o ne jo individuali veika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei veiklai (2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1919-556/2015).
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 8 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-606/2013 nustatyta, kad liudytojas T. B. parodė, kad UAB „Šalnos prekyba“ veiklos sritis buvo mikroklimato įrenginiai, šaldytuvų, kondicionierių prekyba, šaldymo įrangos, buitinės technikos pardavimas, montavimas, priežiūra. Šioje bendrovėje jis apie 4 metus dirbo vadybininku, atsakingu už oro kondicionierius, jų prekybą, montavimą, priežiūrą ir pan. Liudytojas nurodė, kad už atliktas paslaugas ir darbus klientai, bendrovės klientai atsiskaitydavo įvairiai. Vieni visus pinigus iš karto sumokėdavo grynaisiais, kiti dalį sumokėdavo direktoriui arba jam, dar kiti, sumontavus įrangą, sumokėdavo montuotojams, dar kiti klientai atlikdavo mokėjimus į UAB „Šalnos prekyba“ arba direktoriaus S. V. asmeninę sąskaitą. S. V. nurodymu klientams nurodydavo jo asmeninę sąskaitą, kur ir buvo pervedami pinigai. Jis asmeniškai visus gautus pinigus iš klientų, taip pat ir iš montuotojų, kurie juos parveždavo iš objektų, atiduodavo bendrovės vadovui S. V.. Kaltinamasis S. V. kaltu padaręs jam inkriminuojamas veikas prisipažino visiškai ir nurodė, jog iš tiesų, siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėti privalomų mokesčių, ir šio tikslo siekdamas tikslingai, tikslingai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą duomenų apie įmonės sudaromus sandorius, tikslingai nerodė gaunamų pajamų ir tikslingai įmonėje buvo vedama vadinamoji juodoji buhalterija, taip įmonė iš tiesų išvengė PVM ir pelno mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą.
Mokesčių administratorius nuosekliai pagrindė visus kriterijus, t. y. kad buitinės technikos pardavimas, kurį vykdė pareiškėjas, laikytinas savarankiška veikia, nes buvo atliekama neatsižvelgiant į kokius nors kitus asmenis, pareiškėjas pats sprendė su pardavimu susijusius klausimus ir veikė savo iniciatyva, užsiėmė tęstine veikla, kadangi pardavimas buvo vykdomas periodiškai nuo 2006 iki 2010 m., parduodamas buitinę techniką siekė gauti pajamų ir ekonominės naudos. Šias išvadas mokesčių administratorius pagrindė remdamasis UAB „Šalnos prekyba“ baudžiamojoje byloje nustatytais faktais. Taigi, teismo nuomone, mokesčių administratorius išsamiai ir nuosekliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius, todėl įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui įrodyti priešingai. Pareiškėjas leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl jo individualios veiklos, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad nebuvo įvertintos jo patirtos sąnaudos įsigyjant buitinę techniką, GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis nustato, kad, apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose šio straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Ši nuostata netaikoma, kai individualios veiklos pajamas ar jų dalį gyventojas gauna iš su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusio asmens. Gyventojas, pasirinkęs apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas apskaičiuoti šioje dalyje nustatyta tvarka, neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų. GPMĮ 18 straipsnis buvo papildytas minėta 12 dalimi 2009 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 9, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-385, kurio 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas, taigi, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai taikyta 30 proc. išlaidų suma nuo individualios veiklos pajamų skaičiuojant tik 2010 metų GPM bazę.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-2491-12) ir teigia, kad mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į atliktų ūkinių operacijų pobūdį ir ex officio įvertinti pareiškėjo patirtų išlaidų dydį, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo konkrečias faktines tos administracinės bylos aplinkybes, t. y. „[...] konstatavus, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami (iš jų negalima nustatyti tikslaus patirtų transportavimo išlaidų dydžio), tam, kad būtų nustatytas mokėtinos mokestinės prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į atliktų ūkinių operacijų pobūdį ir Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje bei Taisyklėse nustatyta tvarka ex officio įvertinti pareiškėjo patirtų transportavimo, kaip neatsiejamo pareiškėjo vykdytos individualios veiklos elemento, išlaidų dydį (atsižvelgdamas į ūkinių operacijų pobūdį, jų apimtį, įprastines bei ekonominiu ir statistiniu požiūriu tokiai veiklos rūšiai paprastai tenkančias bei su ja siejamas išlaidas)“.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, priešingai, nei administracinėje byloje Nr. A-438-2491-12, mokesčių administratoriui nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų išlaidų, o minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis tik patvirtina tai, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus apie patirtas išlaidas ir tik tuomet mokesčių administratoriui kyla pareiga vertinti jo pateiktų įrodymų leistinumą, sąsajumą ir pakankamumą, jų ryšį su mokestinio ginčo byloje įrodinėtinomis esminėmis aplinkybėmis. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtas išlaidas, mokesčių administratoriui nekilo pareiga nustatinėti išlaidų dydį už patį pareiškėją. Pareiškėjas neabejotinai turėjo galimybę pateikti pakankamus paaiškinimus dėl patirtų išlaidų, bet pasirinko jų mokesčių administratoriui neatskleisti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. S-117(7-94/2015), VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 68-62 ir Klaipėdos AVMI 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. FR0682-648 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti ir perduoti skundą nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atmetus skundą, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo S. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.