- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-07
- Bylos Nr.
- I-4225-602/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Veslava Ruskan, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Vilniaus visuomenės sveikatos centras
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Rūtos Miliuvienės, Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei,
dalyvaujant pareiškėjai L. B., jos atstovui adv. Andriui Norkūnui, atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Gerdai Safranavičiūtei, Editai Bishop, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovei Ievai Kulikauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Vilniaus visuomenės sveikatos centras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2007-06-14 nutarimu Nr.12-34-PS „Dėl L. B. pavojingų maisto produktų pateikimo į rinką“, vadovaudamasi Produktų saugos įstatymo 23 str. 6 d. ir 24 str. 3 d., skyrė pareiškėjai 5000 litų baudą už šio įstatymo 8 str. 1 p. pažeidimą, t.y. už tai, kad ji pateikė į rinką pavojingus nefasuotus maisto produktus – varškę, grietinę, pagamintus ūkininkės K. J. pieno ūkyje, esančiame Žibėnų k., Janiūnų sen., Širvintų r. (b.l. 21-29).
Šalies argumentai
Pareiškėja 2007-07-04 kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Tarnybos 2007-06-14 nutarimą Nr. 12-34 PS ir bylą nutraukti (b.l. 6-8, 10-12).
Paaiškino, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas dėl šių priežasčių: 1) nuo 2005 m. gruodžio 8 d. iki 2006 m. sausio mėn. pareiškėja nedirbo ir jai niekas nepranešė, kad dėl kilusio šigeliozės protrūkio reikia pasitikrinti sveikatą. M. Š., su kuria pareiškėja pakaitomis prekiavo ūkininkės K. J. ūkyje pagamintais pieno produktais, tik 2005-12-13 telefonu pranešė pareiškėjai, kad reikia pasitikrinti sveikatą. Todėl, pareiškėjos teigimu, išvada, jog ji nuo 2005-12-08 iki 2005-12-14 vengė pasitikrinti sveikatą, nors buvo raginama kelis kartus, yra nepagrįsta įrodymais, nes jokių paraginimų (skambučių, pranešimų) nebuvo. Pareiškėjos nuomone, tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centre jai nustačius diagnozę, ji buvo nukreipta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą diagnozės patikslinimui, rodo, kad pirminė diagnozė gali būti netiksli. Pažymėjo, kad skubus pranešimas apie užkrečiamų ligų sukėlėją, kurį ji gavo iš gydytojos epidemiologės J. L., kai kreipėsi dėl siuntimo į infekcinę ligoninę, patvirtina aplinkybę, kad iš 2005-12-14 paimto mėginio Sh. Sonnei buvo išaugintas ne 2005-12-19, o 2005-12-20. Pažymėjo, kad ligoninėje 2005-12-20 jai buvo atliktas mikrobiologinis tyrimas Nr. 3892 ir buvo nustatyta, jog šigelės (Sh. Sonnei) nėra. Pareiškėjos teigimu, pirminė diagnozė buvo netiksli ir ji nesirgo – nebuvo infekcijos nešiotoja. Tuo tarpu skundžiamo nutarimo išvados buvo padarytos remiantis pirmine netikslia diagnoze; 2) pareiškėjos teigimu, 2007-04-11 Vyriausybės nutarimo Nr. 359 8.9 punkto nuostata, suteikianti teisę Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai taikyti poveikio priemones, numatytas Produktų saugos įstatyme, prieštarauja Produktų saugos įstatymo 6 str. 1 d. ir 27 str. 1 d. Mano, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti jos administracinio teisės pažeidimo bylos ir neturėjo teisės skirti jai baudos, nes tokios kompetencijos jai nesuteikia Produktų saugos įstatymas. Pabrėžė, kad jai skiriant nuobaudą buvo pažeista administracinės nuobaudos skyrimo tvarka (ATPK 297 str.); 3) nurodė, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas tik po pusantrų metų nuo tariamo pažeidimo padarymo. Vadovaujantis Produktų saugos įstatymo 25 str., bauda galėjo būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Mano, kad minėta nuostata, kuri gali būti taikoma faktiškai neribotą laikotarpį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Per teismo posėdį pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 35-38). Nurodė, kad skundas yra nepagrįstas ir atmestinas dėl tokių motyvų: 1) pareiškėja dėl šigeliozės išsityrė tik 2005-12-14, po pakartotinio epidemiologų paraginimo. Jai išaugo to paties tipo kaip ligoniams (13 II g.) Sh. Sonnei. Pareiškėja ligą neigė, todėl buvo nukreipta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą diagnozės patikslinimui ir gydymui. Gydyta ambulatoriškai Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje. Galutinė diagnozė – ūminė šigeliozė. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo Tarnyboje metu pareiškėja nurodė, kad ji turi dokumentus, jog ji nesirgo tuo metu, kai prekiavo K. J. ūkyje pagamintais pieno produktais, tačiau pareiškėjos pateiktuose išrašuose iš medicininių dokumentų nurodyta, jog jai buvo išskirta Sh. Sonnei. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo Tarnyboje metu Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovas informavo, kad pareiškėja, tiek su ja prekiavusi kita pardavėja apie šigeliozės protrūkį buvo informuotos 2005-12-08, tačiau pareiškėja į gydytojus kreipėsi tik kelis kartus paraginus; 2) Lietuvos Respublikos Seimas 2007-01-12 priėmė Vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2007-03-01. Šiuo įstatymu buvo pakeistas Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos pavadinimas į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, jog įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos funkcijas atlieka Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007-04-11 nutarimu Nr. 359 patvirtino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatus, kurių 8.9 punkte nurodyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal kompetenciją taiko Produktų saugos įstatymo nustatytas poveikio priemones; 3) Nurodė, kad pareiškėjos teiginiai dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino, vadovaujantis Maisto įstatymo 7 str. 2 d., Produktų saugos įstatymo 23 str. 6 d., 25 str., 27 str. 2 d., yra nepagrįsti.
Per teismo posėdį atsakovo atstovės prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti (II t., b.l. 1-2). Nurodė, kad remiantis 2006-01-16 Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktu raštu ,,Dėl šigeliozės protrūkio, susijusio su Karoliniškių turgumi (apibendrinimas)” Nr. (15)-2-66, iš pareiškėjos 2005-12-14 Vilniaus visuomenės sveikatos centre paimto ėminio 2005-12-19 išmatų pasėlyje išaugo Sh.Sonnei. To paties tipo, kaip ir ligoniams (13 II g.). Pažymėjo, kad pareiškėja kliniką neigė ir buvo nukreipta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą diagnozės patikslinimui ir gydymui. Nurodė, kad į bendrosios praktikos gydytoją Infekcinėje ligoninėje pareiškėja kreipėsi tik 2005-12-20, t.y. praėjus daugiau kaip 5 dienoms nuo ėminio pasėliui paėmimo. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos teiginys, kad pirminė diagnozė buvo netiksli ir ji nesirgo bei nebuvo infekcijos nešiotoja, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad remiantis Vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 str., Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijas, todėl pareiškėjos teiginys, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba neturėjo teisės nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylos ir skirti baudą, yra neteisingas.
Per teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl Tarnybos 2008-06-14 nutarimo Nr.12-34-PS „Dėl L. B. pavojingų maisto produktų pateikimo į rinką“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Tarnybos nutarimu Nr.12-34-PS pareiškėjai paskirta 5000 Lt bauda už Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p. pažeidimą, t.y. dėl to, kad ji pateikė į rinką pavojingus nefasuotus maisto produktus – varškę, grietinę, pagamintus ūkininkės K. J. pieno ūkyje, esančiame Žibėnų k., Janiūnų sen., Širvintų r. (b.l. 21-29). Pareiškėja nesutinka su paskirta nuobauda ir mano, kad nuobauda jai paskirta nepagrįstai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2005 m. lapkričio 28-29 d. ir gruodžio 5-7 d. prekiavo UAB ,,VP Market” eksploatuojamoje Karoliniškių ūkio turgavietėje, Sausio 13-osios g. 2, Vilnius, nefasuotais pieno produktais – varške ir grietine, pagamintais ūkininkės K. J. pieno ūkyje, esančiame Žibėnų k., Janiūnų sen., Širvintų r. (b.l. 17, 62-65). Nustatyta, kad pareiškėja prekybą vykdė, turėdama verslo liudijimą (b.l. 113) ir tarp jos ir K. J. sudarytos sutarties pagrindu (b.l. 60). Kaip matyti iš byloje pateikto 2005-12-08 Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Maisto ir veterinarijos tarnyba) Patikrinimo akto Nr. 4675, minėti maisto produktai buvo pakuojami priklausomai nuo pirkėjų poreikių prekybos vietoje (b.l. 62-65).
Nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 5-22 d. imtinai Vilniaus visuomenės sveikatos centre užregistruota 11 asmenų, susirgusių 2005 m. gruodžio 1-18 d., kurie iki susirgimo valgė Karoliniškių ūkininkų turguje pirktų nepasterizuotų pieno produktų (b.l. 139). Iš jų 9 kliniškai, epidemiologiškai ir bakteriologiniu išmatų pasėliu diagnozuota Sh.Sonnei, 1 asmeniui šigeliozės diagnozė nustatyta kliniškai ir epidemiologiškai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2005-12-08 telefonu informavo Maisto ir veterinarijos tarnybą apie įtariamą šigeliozės protrūkį (b.l. 66). 2005-12-08 Maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko sprendimu Nr. 4 buvo uždrausta tiekti į rinką sūrio ir žalio pieno likučius (b.l. 58), o 2005-12-08 sprendimu Nr. 428 iki atskiro sprendimo Karoliniškių ūkininkų turguje sustabdyta prekyba nepasterizuotu pienu ir jo produktais (b.l. 57). 2005-12-08 Maisto ir veterinarijos tarnyba atliko Karoliniškių ūkininkų turguje tyrimą ir nustatė, kad jame prekiaujama K. J. pieno ūkyje pagamintais nepasterizuotais pieno produktais (varške, sūriu, pienu ir grietine), prekybos vietoje pažeidimų nenustatyta (b.l. 62-65). 2005-12-08 Maisto ir veterinarijos tarnyba patikrino K. J. ūkį. Ištyrus ūkyje esančius pieno produktus, pieno produktų gamybinių patalpų inventorių, ūkininkus K. J., Z. J. ir samdomas darbuotojas J. S. ir J. J. dėl šigeliozės, teigiamų rezultatų negauta (b.l. 71, 106-108). Pieno produktų gamyba ūkyje sustabdyta 2005-12-08 Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimu Nr. 6 (b.l. 23).
Byloje nustatyta, kad K. J. ūkyje pagamintais pieno produktais Karoliniškių ūkininkų ūkyje prekiavo dvi pardavėjos: pareiškėja ir M. Š. (b.l. 62-65). Iš bylos medžiagos matyti, kad pardavėjos buvo ištirtos Nacionalinės visuomenės sveikatos tyrimų centro mikrobiologijos laboratorijoje. M. Š. 2005-12-09 paimtas pasėlis buvo neigiamas (b.l. 26). Pareiškėja išsityrė 2005-12-14 ir 2005-12-19 jai nustatyta to paties tipo kaip ir kitiems ligoniams Sh.Sonnei (b.l. 130).
Pareiškėja skunde nurodo, kad pirminė diagnozė galėjo būti netiksli, nes, atlikus profilaktinį patikrinimą, ji buvo nukreipta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą diagnozės patikslinimui ir pakartotinai atlikus tyrimą, šigeliozės sukėlėjų nerasta.
Iš byloje pateikto Vilniaus VŠĮ Karoliniškių poliklinikos ambulatorinės ligonio medicininės kortelės išrašo matyti, kad 2005-12-19 Vilniaus visuomenės sveikatos centras išdavė pareiškėjai siuntimą hospitalizacijai ir gydymui infekcinėje ligoninėje (b.l. 208). Nustatyta, kad pareiškėja su minėtu siuntimu kreipėsi į VŠĮ Karoliniškių polikliniką, kur jai buvo išrašytas siuntimas į infekcinę ligoninę dėl stacionarinio ištyrimo ir gydymo su diagnoze – šigeliozė (II t., b.l. 15). Pareiškėja 2005-12-20 kreipėsi į VŠĮ Respublikinę tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinę ligoninę dėl infektologo konsultacijos (II t., b.l. 13). 2005-12-20 VĮ Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės laboratorijoje pareiškėjai buvo atliktas mikrobiologinis tyrimas Nr. 3892 ir nustatyta, jog šigelės nerasta, nurodyta galutinė diagnozė – ūminė šigeliozė (b.l. 54, II t., b.l. 16-20). Nustatyta, kad pareiškėja buvo išleista namo gydytis ambulatoriškai, jai paskirtas gydymas norbaktinu (II t., b.l. 13). Kad laikotarpiu tarp abiejų tyrimų, t.y. nuo 2008-12-14 iki 2008-12-20 pareiškėja būtų gydyta vaistais, byloje duomenų nėra. Siekiant išsiaiškinti atliktų dviejų tyrimų rezultatų patikimumą ir pašalinti jų rezultatų prieštaravimus, byloje apklausta specialistė – Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Mikrobiologinių tyrimų skyriaus Klinikinių tyrimų poskyrio gydytoja mikrobiologų klinikiniams tyrimams G. G.. Specialistė per teismo posėdį paaiškino, kad skirtingi tyrimų rezultatai galimi ir moksliškai paaiškinami. Nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos tyrimų centro mikrobiologijos laboratorijoje atliktas profilaktinis tyrimas parodė, kad pareiškėja yra šigelės infekcijos nešiotoja. Paaiškino, kad esant lengvai minėtos infekcijos formai, kuri buvo diagnozuota pareiškėjai, žmogus gali ir nesusirgti, be to, priklausomai nuo organizmo būklės, minėta infekcija gali išnykti ir neskiriant gydymo vaistais. Pažymėjo, kad profilaktiniai tyrimai pasižymi aukštu patikimumo laipsniu ir nėra pagrindo jais abejoti. Specialistės nuomone, tai kad pareiškėjai pakartotinai atlikus tyrimą, šigelės sukėlėjų nerasta, gali reikšti, kad šigelės infekcija išnyko. Specialistė paaiškino, kad atliktas profilaktinis tyrimas nėra suprantamas kaip preliminarus, nepatikimas, kurio rezultatai galutinai turi būti papildomai tikrinami. Pareiškėja turėjo atlikti papildomą tyrimą infekcinėje ligoninėje tam, kad būtų nustatytas susirgimo formos sunkumas. Atlikus nurodytą tyrimą, paaiškėjo, kad pareiškėjai nebuvo diagnozuota sunkesnė susirgimo forma, tačiau nurodytu tyrimu nebuvo paneigta ankščiau nustatyta diagnozė. Nurodyta informacija atsispindi išrašuose iš medicininių dokumentų, kuriuose nėra jokių prieštaravimų.
Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad pareiškėjai buvo diagnozuota šigelės infekcija ir teismas neturi pagrindo abejoti Nacionalinės visuomenės sveikatos tyrimų centro mikrobiologijos laboratorijoje 2005-12-14 pareiškėjai atlikto tyrimo rezultatais. Todėl darytina išvada, kad 2008 m. gruodžio mėnesio kilusio šigelės protrūkio priežastimi buvo pareiškėjos nešiojama šigelės infekcija.
Be to, byloje yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent pareiškėjai vykdant prekybinę veiklą, asmenys buvo užkrėsti šigele. Kaip jau minėta anksčiau, atlikus tyrimus K. J. ūkyje šigelės židinių nerasta. Nustatyta, kad Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriuje hospitalizuoti asmenys nurodė, kad visi valgė varškę ar grietinę, pirktą Karoliniškių ūkininkų turguje. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, vienintelis fasuojamas gamybos vietoje (K. J.) ūkyje pieno produktas yra sūris, tuo tarpu varškė ir grietinė fasuojama prekybos vietoje (b.l. 160-108). Kaip jau nustatyta, 2005 m. lapkričio 28-29 d. ir gruodžio 5-7 d. Karoliniškių turgavietėje prekiavo pareiškėja, kuriai epidemiologiniu tyrimu nustatyta šigelės infekcija.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjai atlikto epidemiologinio tyrimo metu išaugo to paties tipo (13 II g.) ir jautrumo antibiotikams Sh.Sonnei sukėlėjas kaip ir kitiems ligoniams (b.l. 139). Duomenų, kad pieno produktų pirkėjai galėjo būti infekuoti kitu būdu, byloje nėra.
Minėtos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja buvo šigelės infekcijos nešiotoja ir būtent jai vykdant prekybinę veiklą maisto produktais buvo užkrėsti kiti asmenys.
Produktų saugos įstatymo (2004-01-29 redakcija Nr. I-VIII-1206) 2 str. 2 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas tuomet, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose (toliau – teisės aktai) nėra nuostatų, reglamentuojančių konkretaus produkto saugą. Kai kitas teisės aktas nustato tam tikrus konkretaus produkto saugos reikalavimus, taikomi to teisės akto reikalavimai, o šis įstatymas taikomas tiek, kiek konkretaus produkto saugą reglamentuojančiame teisės akte nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja pardavinėjo pieną ir pieno produktus, t.y. maisto produktus. Remiantis 2002-01-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 dėl maisto įstatymo pagrindinių principų ir reikalavimų nustatymo, Europos maisto saugos institucijos įsteigimo ir maisto saugos procedūrų bei principų nustatymo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002) 2 str., maistas - tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. Taigi šiuo atveju, siekiant nustatyti, kokį pažeidimą pareiškėja padarė, būdama Sh.Sonnei nešiotoja ir prekiaudama maisto produktais, būtina remtis maisto produktų prekybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais.
Maisto įstatymo (2005-11-17 redakcija Nr. VIII-1608) 3 str. 1 d. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas juridiniams ir fiziniams asmenims, tvarkantiems ir (ar) teikiantiems į rinką maistą, taip pat valstybės institucijoms, prižiūrinčioms bei kontroliuojančioms maisto saugą, kokybę ir tvarkymą. Kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 str. 8 d., pateikimas į rinką – tai maisto arba pašarų laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos. Maisto tvarkymas - bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei (Maisto įstatymo 2 str. 5 d.).
Maisto įstatymo 2 str. 9 d. numatyta, kad pardavėjas – fizinis ar juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs veiklą ir realizuojantis maistą. Kaip nustatyta byloje, pareiškėja Karoliniškių ūkininkų turguje vykdė prekybinę veiklą, turėdama verslo liudijimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja kartu veikė ir kaip gamintoja, nes ne tik parduodavo jau galutinai paruoštą realizuoti produkciją, tačiau kartu dar ir ją pakuodavo, o tai reiškia, kad galėjo daryti įtaką parduodamų maisto produktų saugai. Tokią išvadą patvirtina ir Maisto įstatymo 2 str. 8 d. 4 p. nuostata, kad gamintojas – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs veiklą fizinis ar juridinis asmuo, kuris kaip maisto teikimo į rinką proceso dalyvis gali daryti poveikį maisto saugai ir 2 str. 11 d., kurioje įtvirtinta, kad sauga - šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį.
Taigi konstatuotina, kad pareiškėja, vykdydama prekybinę veiklą pieno ir pieno produktais, veikė kaip pardavėja ir kaip gamintoja. Maisto įstatymo 4 str. 1 d. numatyta, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. Maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus (Maisto įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.). Maisto įstatymo 4 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad tvarkyti maistą leidžiama tik pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus maisto higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint higienos ir technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą.
Pareiškėjos vykdytos veiklos metu galiojo 2003-07-01 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-392 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2003 ,,Maisto higiena”, kurios 9 p. buvo įtvirtinta, kad maisto tvarkovai, ruošdami, perdirbdami, gamindami, pakuodami, saugodami, gabendami, importuodami, paskirstydami, išdėliodami ir siūlydami parduoti, teikdami ar kitaip tvarkydami maistą, privalo laikytis higienos reikalavimų ir užtikrinti, kad į rinką būtų teikiamas tik saugus, tinkamas mitybai maistas, o 33.3 p. numatyta, kad Maisto produktų pakavimo sąlygos turi užtikrinti, kad maistas nebus užterštas.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje minėtų teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti. Nustatyta, kad varškė ir grietinė, prieš pardavimą laikomi 20 l talpos plastikiniuose kibiruose, žalias pienas – bidonuose. Prekybos vietose pagal pirkėjų poreikius varškė pakuojama į polietileninius maišelius, grietinė ir pienas – į prekiautojų arba pirkėjų tarą. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvada, kad pareiškėja nesiėmė visų galimų priemonių, siekiant užtikrinti, kad pakuojami ir parduodami pieno produktai būtų saugūs ir neužteršti ir pateikė juos į rinką, užkrėtusi juos Sh.Sonnei sukėlėjais. Esant maksimaliam higienos reikalavimų laikymuisi, maistas negalėjo būti užkrėstas.
Maisto įstatymo 7 str. 2 d. numatyta, kad gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Produktų saugos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymas neišskiria konkrečių pareigų atskirai gamintojams, pardavėjams ir paslaugų teikėjams. Tuo tarpu Produktų saugos įstatymas tokias pareigas numato. Viena iš gamintojo pareigų - teikti į rinką tik saugius gaminius (Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p.). Todėl konstatuotina, kad pareiškėja pažeidė ne tik anksčiau minėtas Maisto įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 15:2003 ,,Maisto higiena” normas, bet ir Produktų saugos įstatymo nuostatas. Todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja pažeidė Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p. nuostatas.
Remiantis Produktų saugos įstatymo 22 str., už šio įstatymo pažeidimus produkto gamintojui, platintojui ar paslaugos teikėjui taikomos baudos. Pagal Produktų saugos įstatymo 23 str. 6 d., pateikusiems į rinką pavojingus produktus, jeigu šie produktai padarė žalos vartotojo sveikatai, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytiems asmenims skiriama nuo 5000 iki 40000 litų bauda. Kadangi byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjos veiksmų susirgo pirkėjai, todėl pareiškėjai turėjo būti skirta bauda, numatyta minėto straipsnio sankcijos ribose.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota taikyti poveikio priemones, numatytas Produktų saugos įstatyme, be to, nutarimas skirti pareiškėjai baudą priimtas tik po pusantrų metų nuo pažeidimo padarymo. Produktų saugos įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad šiame įstatyme nurodytas bylas nagrinėja ir numatytas baudas skiria Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba. 2007-01-12 priimtas Vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymas (įsigaliojo 2007-03-01), kuriame išdėstyta nauja Vartotojų teisių gynimo įstatymo redakcija, ir įstatymo 2 str. 2 d. numatyta, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos funkcijas atlieka Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. 2007-04-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 359 patvirtinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatai, kurių 8.9 p. nustatyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal kompetenciją taiko Produktų saugos įstatymo nustatytas poveikio priemones. Dėl paminėtų priežasčių, nepagrįstas yra pareiškėjos teiginys, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjos padarytų pažeidimų bylos, ir skirti jai numatytas poveikio priemones.
Produktų saugos įstatymo 25 str. įtvirtinta, kad šio įstatymo 23 straipsnyje numatytos baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šio įstatymo pažeidimo nustatymo, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo jo išaiškėjimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Remiantis minėta nuostata, pareiškėjai nuobauda galėjo būti skiriama neribotą laiką. Pagal Produktų saugos įstatymo 27 str. kontrolės institucijų darbuotojai dėl šio įstatymo pažeidimo surašo protokolą ir kartu su reikalingais įrodymais ne vėliau kaip per 3 darbo dienas perduoda Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Byloje nustatyta, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba 2007-05-15 surašė pareiškėjos atžvilgiu Produktų saugos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 3 (b.l. 41-42 ), kuris perduotas Tarnybai 2007-05-18 raštu Nr. D1-(1.17)-358 (b.l. 39-40). Laikantis įstatymo reikalavimų, bylos nagrinėjime dalyvavo medžiagą pateikusios kontrolės institucijos pareigūnas ir pareiškėja, byloje nėra duomenų, kad procesinės pareiškėjos teisės buvo pažeistos (Produktų saugos įstatymo 27 str. 3 d.). Pareiškėjos padaryto pažeidimo bylos nagrinėjimas įvyko 2007-06-14 (b.l. 112-115) ir tą pačią dieną Tarnyba priėmė nutarimą, atitinkantį Produktų saugos įstatymo reikalavimus (Produktų saugos įstatymo 27 str. 4 d.).
Kaip jau minėta anksčiau, sankcija už pareiškėjos padaryta pažeidimą – bauda nuo 5000 Lt iki 40000 Lt. Kadangi pareiškėja Maisto įstatymo ir Produktų saugos įstatymo nuostatas pažeidė pirmą kartą, pareiškėjai pagrįstai paskirta minimali sankcijoje nurodyta bauda – 5000 Lt. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad sankcija yra per griežta. Tokios išvados nėra pagrindo daryti atsižvelgiant ir į pažeidimo pobūdį.
Pažymėtina, kad nors terminas, skirti baudas už pažeidimus, kuriais pakenkiama vartotojo sveikatai, Produktų saugos įstatyme ir nėra numatytas, tačiau bauda turėtų būtis skiriama vadovaujantis teisingumo ir protingumo reikalavimais. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos, pareiškėjos bylos naginėjimo terminai nebuvo nepagrįstai ilgi ir nepateisinami.
Pareiškėja neteisingai nurodo, kad atsakovas privalėjo vadovautis Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, o būtent jame numatytomis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis. Pagal produktų saugos įstatymą asmenims gali būti skiriamos ekonominės sankcijos arba asmenims gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Pareiškėjai buvo paskirta ekonominė sankcija, todėl negalėjo būti taikomos ATPK nuostatos, kurios reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, atsirandančius asmeniui padarius ATPK numatytą veiką ir sprendžiant ATPK numatytos nuobaudos už atitinkamos veikos padarymą skyrimo klausimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad ta aplinkybė, jog Tarnyba savo nutarime nurodė ne visas teisės aktų nuostatas, kurias pareiškėja pažeidė, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą, nes minėto nutarimo trūkumai pašalinti nagrinėjant bylą teisme. Todėl, remiantis byloje esančiais įrodymais ir išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad Tarnybos 2007-06-14 nutarimas Nr.12-34-PS „Dėl L. B. pavojingų maisto produktų pateikimo į rinką“, yra teisėtas ir pagrįstas, pažeidimas išnagrinėtas ir nuobauda paskirta, remiantis galiojančiais teisės aktais, nuobaudą paskyrė tam įgaliota institucija, todėl pagrindo panaikinti nutarimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
atmesti L. B. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.