Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros vieneriems metams vienam mėnesiui, įpareigojant L. A. per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 6 375 Eur dydžio turtinę žalą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 5 375 Eur dydžio turtinę žalą, bei visą laisvės apribojimo bausmės laiką nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos sutikimo.

Nuosprendžiu L. A. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, L. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutraukta.

Civilinių ieškovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai ir iš L. A. priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“12 750 Eur turtinei žalai atlyginti ir 800 Eur proceso išlaidoms padengti, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista iš L. A. 10 750 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. A. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2018 m. gruodžio 25 d., apie 03.30 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, ypač degiu skysčiu – benzinu, visuotinai pavojingu būdu padegė ir sunaikino svetimą didelės vertės turtą – 12 750 Eur bendros vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kurį sudaro 12 000 Eur (pastaba – nuosprendyje padaryta techninė klaida, nurodant 2 000 Eur sumą) vertės krovininis automobilis „DAF FT XF105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 450 Eur vertės GPS įranga ir 300 Eur vertės nuotolinio mokėjimo už naudojimąsi keliais įranga; 12 750 Eur bendros vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kurį sudaro 12 000 Eur vertės krovininis automobilis „MAN TGA 18.480“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 450 Eur vertės GPS įranga ir 300 Eur vertės mokėjimo už naudojimąsi keliais įranga. Šiais savo veiksmais L. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat L. A. buvo kaltinamas tuo, kad visuotinai pavojingu būdu pasikėsino sugadinti – sunaikinti didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad galimai jis tarp 2018 m. gruodžio 1 d., apie 10.30 val., ir 2018 m. gruodžio 2 d., 15.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas baudžiamojoje byloje Nr. 02-2-00408-21, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ypač degiu skysčiu – benzinu, visuotinai pavojingu būdu pasikėsino padegti didelės vertės svetimą turtą – krovininius automobilius „DAF FT XF105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAN TGA 18.480“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi krovininių automobilių padegti nepavyko. Šiais savo veiksmais L. A. buvo kaltinamas pasikėsinęs visuotinai pavojingu būdu sugadinti – sunaikinti didelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 2 dalyje, tačiau nuosprendžiu išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat konstatuota, kad L. A. nuo 2020 m. birželio 11 d. apie, 10.30 val., iki 2020 m. birželio 23 d., 12.45 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku Vilniuje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė svetimą, A. K. vardu išduotą AB „Swedbank“ banko bekontaktę mokėjimo kortelę „Debit MC CL“ Nr. (duomenys neskelbtini) iki tol, kol 2020 m. birželio 23 d., tarp 11.34 val. ir 12.45 val., minėtą banko kortelę kratos metu minėtame bute rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Šiuos L. A. veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino kaip formaliai atitinkančius BK 214 straipsnio 1 dalį, tačiau, vadovaudamasis BK 37 straipsnio nuostatomis (dėl mažareikšmiškumo), baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. A. gynėjas advokatas Darius Pocius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl L. A. pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – L. A. dėl nurodyto nusikaltimo išteisinti. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas neįžvelgtų pagrindo L. A. išteisinti, apeliantas prašo pakeisti nustatytą bausmės rūšį ir paskirti L. A. baudą.

4.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, kadangi apkaltinančios išvados yra paremtos spėjimais ir prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pabrėžiama, kad byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, įvertinant atskirus duomenis ir jų visetą. Skundžiamu nuosprendžiu L. A. kaltė buvo grindžiama išimtinais netiesioginiais įrodymais: rašytiniais dokumentais (2018 m. gruodžio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolu ir fotolentele; 2020 m. birželio 23 d. kratos protokolu su fotolentele ir kt.), specialistų išvadomis, teismo posėdžio metu apklaustų specialistų Renatos Bužinskos ir Daivos Kairienės, policijos pareigūnų parodymais. Toliau skunde yra aptariami anksčiau nurodytų rašytinių dokumentų, specialistų išvadų ir specialisčių parodymai, tvirtinant, kad šie duomenys buvo įvertinti šališkai. Apeliantas pažymi, kad iš skunde cituojamos 2020 m. liepos 9 d. specialisto išvados matyti, jog buvo pateikta grupinės priklausomybės išvada, kurios tikimybės laipsnis yra nedidelis. Teisme apklausta šią išvadą pateikusi specialistė Renata Bužinska patvirtino išvadą ir paaiškino, kad tyrimo metu buvo tinkamas vienas pėdsakas, kuris priklausė grupinei priklausomybei. Nors pirmos instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad specialistė apklausos metu tariamai ne kartą nurodė, jog pėdsako raštas idealiai atitinka avalynės raštą, tačiau tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi specialistė tokių parodymų nedavė. Minimi parodymai ir negalėjo būti duoti, kadangi tyrimui buvo pateikta tik pėdsako fotonuotrauka. Pasak apelianto, iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelės matyti, jog nebuvo matuotas pėdsako gylis, nedaryta pėdsako atlieja, todėl specialistė neturėjo pagrindo teigti, kad tyrimui pateiktos avalynės raštas bei įdubimai (rašto gylis) ir netoliese nuo įvykio vietos nufotografuoto avalynės pėdsako raštas bei įdubimai (rašto gylis) idealiai atitinka. Pažymėta ir tai, kad specialistė nurodė, jog tokio dydžio avalynę su identišku pado raštu gali naudoti ir naudoja neapibrėžtas ratas asmenų, tai masinės gamybos avalynė.

4.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad buvo užfiksuoti dveji skirtingos avalynės pėdsakai – vieni užfiksuoti šalia padegtų vilkikų priekabų, o kiti (kartu su pirmaisiais) – už aptvertos teritorijos tvoros. Apelianto teigimu, šie pėdsakai nei patvirtina, nei paneigia, kad juos palikęs asmuo padegė vilkikus. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir liudytojų parodymų matyti, kad įvykio vietoje buvo ir daugiau avalynės pėdsakų, tačiau jie buvo sutrypti. Visiškai netirta teritorija, esanti link teritorijos vartų ir administracinių patalpų, kur ir galėjo pasišalinti nusikaltimą padaręs asmuo ar asmenys. Pasak apelianto, nuosprendžio teiginys, kad vilkikus padegė asmuo, kurio avalynės pėdsakai buvo užfiksuoti šalia padegtų vilkikų priekabų galo, yra viso labo prielaida, neparemta jokiais objektyviais duomenimis.

4.3. Toliau apeliantas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog avalynės pėdsakai prie vilkikų priekabų buvo palikti tos pačios avalynės, kurios vienas iš pėdsakų buvo tiriamas ir, kaip nustatė specialistė, galėjo būti paliktas avalyne, kurios dešinės kojos bato pado raštas yra toks pat kaip ir iš L. A. kratos metu paimtos „Armani“ avalynės dešinės kojos pado, nes, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, visi avalynės pėdsakai buvo fotografuojami jau už teritorijos ribų. Byloje nėra duomenų, kurios avalynės pėdsakas buvo ištirtas – ar avalynės, kurios pėdsakai buvo fiksuojami jau prie vilkikų priekabų, ar avalynės, kurios pėdsakai buvo užfiksuoti toliau nuo įvykio vietos, t. y. už teritorijos ribų. Pažymima, kad asmuo, kurio avalynės pėdsakai pirmą kartą buvo užfiksuoti jau už teritorijos ribų, objektyviai negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, kadangi buvo per toli nuo vilkikų ir fiziškai neturėjo galimybės juos apipilti benzinu bei padegti. Gynėjo teigimu, tai reiškia, jog tarpinis faktas, kad specialistei tirti pateiktas avalynės pėdsakas neginčijamai buvo paliktas L. A. avalynės dešinės kojos pado bei faktas, jog būtent šios avalynės, o ne kitos avalynės pėdsakai pirmiausia buvo užfiksuoti prie vilkikų priekabos, o ne už teritorijos ribų, taip pat yra objektyviais bylos duomenimis nepagrįstos prielaidos.

4.4. Pasak apelianto, nepagrįstai atmesti L. A. argumentai, kad jis dar iki įvykio pametė kepurę (kuri buvo rasta konteineryje 700 m nuo įvykio vietos) ir šią kepurę rasti bei išmesti galėjo kitas asmuo. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl aplinkybių, susijusių su kepurės radimu, neįvertino to, kad objektyviai nenustatyta, jog vilkikus padegė būtent tas asmuo, kurio avalynės pėdsakai pirmiausia buvo fiksuojami įvykio vietoje prie vilkikų priekabos, nenustatyta, kad būtent pėdsakai, kurių vienas sutampa su bato, paimto kratos metu iš L. A., pado raštu, pirmiausia buvo užfiksuoti prie priekabos, o ne vėliau už teritorijos ribų, be to, nenustatyta, kad vienas iš avalynės pėdsakų, kuris sutapo su bato, paimto kratos metu iš L. A., pado raštu, neginčijimai buvo paliktas būtent nuteistajam L. A. priklausančiu batu. Taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kada kepurė – kaukė, kurią kažkada dėvėjo L. A., galėjo būti išmesta į konteinerį, kuriame surasta tarp kitų šiukšlių (nesiaiškinta dėl šiukšlių šalinimo iš konteinerio periodiškumo, t. y. kada paskutinį kartą iki įvykio šiukšlės buvo pašalintos iš konteinerio, kas naudojosi konteineriu, kuris stovėjo atokiau nuo gyvenamųjų namų ir pan.), nepaneigta tikimybė, jog kepurė – kaukė į konteinerį išmesta žymiai anksčiau nei buvo įvykis. Taip pat neginčijamai nepaneigta versija, kad kepurę – kaukę galėjo surasti ir išmesti kitas asmuo, kuris jos net nedėvėjo arba dėvėjo trumpą laiką, kadangi specialaus tyrimo metu tirti mėginiai paimti tik iš burnos ir kaktos srities. Iš kitų kepurės – kaukės vietų, ant kurių galėjo likti kitų asmenų biologinių pėdsakų, mėginiai nebuvo paimti ir tirti. Skunde atkreiptas dėmesys, kad teismo posėdžio metu specialistė paaiškino, jog nepaisant to, kad buvo rasti tik L. A. biologiniai pėdsakai, tačiau tuo pačiu neatmesta galimybė, jog kepurę – kaukę galėjo dėvėti ir kitas asmuo ar asmenys. Dėl išdėstytų argumentų apeliantas kaip prielaidą vertina tai, jog kepurė – kaukė, kuri buvo surasta šiukšlių konteineryje, buvo išmesta jau po įvykio ir ją išmetė būtent pats L. A..

4.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. S. (A. S.) parodymais. Su šiuo asmeniu L. A. 2018 m. gruodžio 24 d., 00.55 val., atvyko į Lietuvą. Liudytojas parodė su L. A. važiavęs tik vieną kartą ir nors visų aplinkybių neprisiminė, tačiau, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, liudytojas patvirtino, kad kelionės metu visą laiką buvo kartu su L. A., jokių automobilių jie nepadeginėjo.

4.6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors motyvas nėra būtinasis veikos požymis, visgi jį šiuo atveju nustatyti yra svarbu, kadangi kitaip būtų sunku paaiškinti L. A. veiksmus, t. y. atvykimą iš Rusijos sunaikinti ar sugadinti (be priežasties) krovininius automobilius. Šiuo atveju nėra nustatyti jokie motyvais dėl tikslingumo atlikti nurodytus veiksmus. Tuo tarpu liudytojai V. A. (V. A.) ir S. B. (S. B.) apklausti teisme nurodė, kad vilkikus iš keršto galėjo padegti narkomanai, kurie netoliese esančiame tabore pirkdavo narkotikus ir prieš įvykį vogdavo kurą iš vilkikų. Bendrovės darbuotojų pagauti vagiant, jie buvo perduodami policijos pareigūnams, grasindavo bendrovės darbuotojams. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos, jos nevertintos ir pirmosios instancijos teisme.

4.7. Paskutinėje skundo dalyje pasisakoma dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Apeliantas pabrėžia, kad praktiškai nėra įmanoma įvykdyti pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės apribojimo bausmę. Nors nuteistasis L. A. yra tiek Rusijos, tiek Lietuvos pilietis, tačiau jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijoje, ten jis ir dirba. Lietuvoje L. A. gyveno tik ikiteisminio tyrimo metu ir tik laikinai, pastarajam išvykus gyventi į savo nuolatinę gyvenamąją vietą Rusijoje, bausmę vykdanti institucija neturės realios galimybės kontroliuoti bausmės vykdymo procesą.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą dalyje dėl L. A. išteisinimo atmesti, tačiau neprieštaravo skundo prašymui dėl laisvės apribojimo bausmės pakeitimo į baudą.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

6. Pateiktu apeliaciniu skundu prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. A. pripažintas kaltu padaręs BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o, nenustačius pagrindo šią nuosprendžio dalį panaikinti, – pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Skundžiamu nuosprendžiu L. A. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl to, jog visuotinai pavojingu būdu (padegdamas) sunaikino svetimą didelės vertės turtą. Tokios apkaltinančios išvados padarytos įvertinus byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, nuosprendyje neapsiribojant įrodymų išvardinimu, o pateikiant išsamią jų analizę. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne atsietai vienas nuo kito, bet juos susiedamas, atskleisdamas tarpusavio ryšį, sujungdamas į vieną loginę seką, teismo išvados pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nurodyti aiškūs ir išsamūs motyvai, kokias byloje įrodinėtinas aplinkybes patvirtina vieni ar kiti įrodymai, kodėl atmetamos gynybos keliamos versijos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališkai, o nuteistojo L. A. kaltė padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta nesant neginčytinų jo kaltės įrodymų, pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymus ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles.

8. Baudžiamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina ir dėl to nekyla ginčas, kad 2018 m. gruodžio 25 d., apie 03.30 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje tyčiniais veiksmais (padegant) buvo sugadinti vilkikai „DAF FT XF105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „MAN TGA 18.480“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Liudytojo V. A., įvykio vietoje dirbusių policijos pareigūnų T. Š. (T. Š.), V. P., S. I., N. A., specialisto Tadeušo Gotovskio (Tadeuš Gotovski) parodymai, 2018 m. gruodžio 25 d. apžiūros protokolas (su fotolentele) patvirtina, jog minėti vilkikai sugadinti gaisro metu. Kiti bylos įrodymai – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto V. P. tarnybinis pranešimas, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2019 m. kovo 15 d. išvada Nr. 11-304, liudytojo S. B. (S. B.) parodymai – vienareikšmiškai patvirtina, jog gaisras kilo ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių (pvz., vilkiko vairuotojo kabinoje įvykusio trumpo jungimo ar pan.), bet dėl tyčinės žmogaus veiklos (vilkikų vairuotojų kabinose rasta benzino pėdsakų, ši kuro rūšis konkrečiuose vilkikuose nebuvo naudojama). Pasirinktas turto sugadinimo būdas atitinka veikos kvalifikuojantį požymį – turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, kadangi vilkikai buvo padegti, jie degė atvira liepsna, šalia buvo kiti pastatai, taip pat, kaip nurodo liudytojas V. A. (V. A.), ir cheminėmis medžiagomis prekiaujančios įmonės pastatas, todėl nėra abejonių, kad buvo sukeltas realus pavojus aplinkai ir aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir kitą veikos kvalifikuojantį požymį – didelę sugadinto turto vertę, kadangi sunaikinto ir sugadinto turto vertė viršija 250 MGL (12 500 Eur).

9. Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra nukreipti, siekiant įrodyti, jog tai ne nuteistasis L. A. visuotinai pavojingu būdu padegė ir sunaikino svetimą didelės vertės turtą, tvirtinama, jog pastarojo dalyvavimas padarant BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą yra neįrodytas. Pats nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu atitinkamai laikėsi nuoseklios pozicijos nepripažinti savo kaltės, vis dėlto tokia pozicija pagrįstai įvertinta kritiškai. Atsižvelgdama į įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuteistojo kaltę, turinį, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022 ir kita šioje nutartyje nurodoma kasacinė praktika). Nagrinėjamoje byloje netiesioginius įrodymus sujungus į vieną nuoseklią grandinę yra pagrindas konstatuoti L. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

10. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, apklausė į įvykio vietą atvykusius ir joje dirbusius policijos pareigūnus N. A., S. I., T. Š., V. P., taip pat specialistą Tadeušą Gotovskį. Jų parodymai detaliai aprašyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų iš naujo nekartoja. Pabrėžtina, kad šie asmenys patvirtino matę įvykio vietoje paliktus pėdsakus. Remiantis liudytojų parodymais, matyti, kad pėdsakai nusikaltimo vietoje buvo matomi dviem kryptimis. Viena kryptis, minima liudytojos S. I. ir specialisto Tadeušo Gotovskio parodymuose, – pėdsakai nuo vilkikų link teritorijos vartų. Ši pėdsakų kryptis akcentuojama apeliaciniame skunde, iš esmės teigiant, kad nebuvo aiškinamasi, kas juos paliko, tačiau specialistas Tadeušo Gotovskis kategoriškai patvirtino, jog kryptimi nuo vilkikų link teritorijos vartų pėdsakus paliko ugniagesiai (pabrėžtina, kad ugniagesiai pirmieji atvyko į įvykio vietą). Kita liudytojų nurodoma pėdsakų kryptis buvo pėdsakai, ėję nuo padegtų vilkikų priekabų link teritorijos tvoros ir toliau link miško masyvo. Šie pėdsakai buvo švieži, aiškiai išsiskiriantys, nenutrūkstantys, nesusimaišę su kitais pėdsakais.

11. Būtent minėta kryptimi, t. y. nuo padegtų vilkikų priekabų link teritorijos tvoros ir toliau link miško masyvo vedę pėdsakai, buvo užfiksuoti juos nufotografuojant (2018 m. gruodžio 25 d. apžiūros protokolas). Čia pažymėtina, kad pėdsakus užfiksuoti kitokiu būdu, pvz., padarant atliejas, šiuo atveju nebuvo galimybės, nes pėdsakai buvo palikti sniege. Šie rasti ir užfiksuoti pėdsakai buvo palyginti su nuteistojo gyvenamosios vietos kratos metu rastų jam priklausančių „Armani“ batų pėdsakais. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2020 m. liepos 9 d. išvadoje nurodyta, kad du avalynės pėdsakai (nuotraukos Nr. 2 ir Nr. 3) užfiksuoti nesilaikant mastelinės fotografijos taisyklių, todėl nevertinti, tačiau nuotraukoje Nr. 1 užfiksuotas dešinės kojos avalynės pėdsakas galėjo būti paliktas avalyne, kurios dešinės kojos bato pado raštas: elementų formos lokalizacija ir tarpusavio išsidėstymas yra toks pat kaip ir tirti pateiktos „Armani“ avalynės pėdsakas. Šią išvadą pateikusi specialistė Renata Bužinska teisme ją pilnai patvirtino, parodė, kad pėdsakas priskirtas grupinei priklausomybei, nes identifikaciniai požymiai nebuvo įžvelgti. Užfiksuotas pėdsakas yra nepilnas (nepilnai išreikštas, trūksta nosies), todėl jis trumpesnis nei tirtos avalynės padas (pėdsakas – 28 cm, avalynės padas – 29 cm). Vis dėlto specialistei nekilo abejonių, jog pėdsakas paliktas būtent tokio paties dydžio ir rašto avalynės kaip ir tirtoji avalynė, nes, kaip pabrėžė specialistė, „raštas idealiai tinka“ ir „nėra abejonių, kad tas pėdsakas buvo paliktas būtent tokios pat avalynės dydžio ir rašto“ (4 t., b. l. 113-117) (šie cituoti ir teisiamojo posėdžio protokole bei garso įraše užfiksuoti specialistės parodymai paneigia skundo teiginį esą specialistė tokių parodymų nėra davusi). Teismas nenustatė tokių aplinkybių, kurios sukeltų pagrindą abejoti specialistės pateiktos išvados ar jos teisme teiktų paaiškinimų patikimumu. Iš aptariamos išvados ir specialistės Renatos Bužinskos teismui duotų paaiškinimų matyti, kad įvykio vietoje užfiksuotas pėdsakas ir nuteistojo gyvenamosios vietos kratos metu rastos ir paimtos jo dėvėtos „Armani“ avalynės padas atitinka vienas kitą.

12. Anksčiau aptarta aplinkybė pati savaime, suprantama, dar nėra pakankama patvirtinti L. A. kaltę, tačiau tarpinis faktas, kad įvykio vietoje rastas pėdsakas bei L. A. dėvėtos avalynės „Armani“ pado pėdsakas atitinka vienas kitą, yra svarbi įrodymų grandinės dalis. Byloje nustatyta, jog policijos pareigūnai ir specialistas Tadeušas Gotovskis sekė šiuos, L. A. dėvėta avalyne „Armani“ sutampančius, pėdsakus. Sekant jais buvo nueita iki šiukšlių konteinerio, esančio (duomenys neskelbtini). Apklausiamas liudytojas N. A. patvirtino, jog prie šio konteinerio buvo daug batų, kuriais buvo sekama nuo įvykio vietos iki to konteinerio, atspaudų. Nusprendus patikrinti konteinerį, pastarasis buvo atidarytas. Liudytojas N. A. parodė iš karto pastebėjęs konteineryje gulinčią išmestą raudonos spalvos medžiaginę kepurę. Laikantis nustatytos tvarkos ši kepurė buvo paimta iš konteinerio ir supakuota. 2019 m. vasario 25 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(93)-IS1-995 nustatyta, kad ant minėtos kepurės yra rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro pranešime Nr. 140-S-(8.31E) nurodyta, kad vyro biologinių pėdsakų genotipas DNR duomenų registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre yra L. A.. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2020 m. liepos 31 d. išvadoje nurodyta, kad ant minėtos kepurės rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su L. A. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų L. A. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 2x10-20. Įvertinus minėtus duomenis, taip pat tą aplinkybę, kad L. A. dėvėtą avalynę atitinkantys pėdsakai vedė iki konteinerio, nekyla abejonių, jog konteineryje rastą kepurę dėvėjo būtent nuteistasis, kuris šia kepure nusprendė atsikratyti šalindamasis iš nusikaltimo padarymo vietos. Apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, kad L. A. neva pametė kepurę ir ją rasti, dėvėti bei išmesti į konteinerį galėjo kitas asmuo, ar tai, jog kepurė buvo išmesta žymiai anksčiau nei aptariamas įvykis, teismas vertina kaip nepagrįstus. Kepurės buvimo pozicija konteineryje yra užfiksuota prie 2018 m. gruodžio 25 d. apžiūros protokolo esančioje nuotraukoje. Iš nuotraukos aiškiai matyti, jog konteineryje yra nemažai šiukšlių, tačiau kepurė guli ne po jomis, tačiau ant jų viršaus, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad pastaroji buvo išmesta neseniai. Nors teisme apklausta specialistė Daiva Kairienė nepaneigė teorinės galimybės, jog kepurę galėjo dėvėti ir daugiau nei vienas asmuo, tačiau kartu ji pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu kepurė būtų dėvėjęs daugiau nei vienas asmuo, tokia aplinkybė paprastai būtų fiksuojama tyrimų rezultatuose. Pabrėžtina, jog šioje byloje tiriant kepurę mėginiai buvo imami iš tų vietų, kurios kontaktuoja su veidu, t. y. iš kaktos srities bei nosies – burnos srities. Specialistės teigimu, tiriant šias sritis yra gaunami geriausi rezultatai. Nagrinėjamu atveju ištyrus sritis, iš kurių gaunamas patikimiausias rezultatas, buvo rastas tik L. A. DNR. Atsižvelgiant į jau anksčiau minėtą aplinkybę dėl link konteinerio vedusių pėdsakų atitikimo L. A. dėvėtai avalynei, yra papildomas pagrindas išvadai, kad būtent nuteistasis L. A. kepurę – kaukę dėvėjo nusikalstamos veikos padarymo metu, o vėliau ją išmetė į konteinerį.

13. Apeliaciniame skunde, siekiant paneigti nuteistojo L. A. kaltę, akcentuojami liudytojo A. S. parodymai, taip pat keliama versija, jog nusikaltimą galėjo padaryti neįvardinti narkotikus vartojantys asmenys. Teismas pažymi, kad remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis pateiktais duomenimis, L. A. į Lietuvos teritoriją bylai aktualiu laiku buvo atvykęs kartu su A. S.. Pirmosios instancijos teisme pastarasis buvo apklaustas apie buvimo Lietuvoje aplinkybes, tačiau jis, atsakydamas į gynėjo klausimą, nors ir nurodė, kad būnant Lietuvoje nieko nepadegė, tačiau minimo liudytojo parodymų turinys atskleidžia akivaizdų parodymų neinformatyvumą. Antai, A. S. negalėjo prisiminti, nei kada vyko į Lietuvą, nei kur konkrečiai joje buvo, atsakydamas į klausimus galiausiai ėmė aiškinti neprisimenantis, ar kelionės metu apskritai buvo Lietuvoje, Vilniuje, teigė važinėjęs su įvairiais žmonėmis, nebuvo tikras, ar tarp jų buvo būtent L. A. (4 t., b. l. 117). Tokiu būdu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojo A. S. parodymai yra neinformatyvūs, jais negalima nei patvirtinti, nei paneigti, kad L. A. padarė nusikaltimą. Taip pat atmestina skunde keliama versija, jog nusikaltimą galėjo padaryti narkotines medžiagas vartojantys kerštaujantys asmenys. Nors ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aiškios priežastys ir motyvai, dėl kurių padegti vilkikai, tačiau tuo pačiu jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtina ir versija, kad nusikaltimą galėjo padaryti nuo narkotikų priklausantys bei kerštaujantys asmenys. Ir priešingai, nors byloje nenustatytas nuteistojo veiksmų motyvas, tačiau surinktų, ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad būtent L. A. 2018 m. gruodžio 25 d. naktį visuotinai pavojingu būdų padegė ir sunaikino svetimą didelės vertės turtą. Dėl visų anksčiau išdėstytų argumentų kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo prašymas išteisinti L. A. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

14. Apeliaciniame skunde yra reiškiamas alternatyvus prašymas – pakeisti nuteistajam skirtą bausmę, t. y. vietoje laisvės apribojimo bausmės paskirti kitos rūšies bausmę – baudą. Toks prašymas argumentuojamas tuo, kad nuteistojo nuolatinė gyvenamoji vieta, taip pat darbo vieta yra Rusijos Federacijoje, dėl ko bausmę vykdanti institucija neturės realios galimybės kontroliuoti bausmės vykdymo procesą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra netinkama ir turi būti pakeista.

15. BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos šios bausmės rūšys: bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki penkerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu L. A. buvo paskirta viena švelniausių bausmės rūšių, t. y. laisvės apribojimas. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, jog L. A. anksčiau nebuvo teistas, padarė vieną apysunkį nusikaltimą (visuotinai pavojingu būdu padaryti nusikalstami veiksmai sunaikino svetimą didelės vertės turtą, taip pat kėlė realią grėsmę žmonių sveikatai bei gyvybei, akcentuojant tai, jog šalimais buvo įsikūrusi cheminėmis medžiagomis prekiaujanti parduotuvė), baustas administracine tvarka (visos baudos sumokėtos), atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvoje. Įvertinęs tai, kad arešto ir laisvės atėmimo bausmės būtų per griežtos, pirmosios instancijos teismas parinko L. A. laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą vidurkiui. Nors, kaip numatyta BK 48 straipsnio 3 dalyje, kartu su minėta bausmės rūšimi paprastai yra skiriama ir intensyvi priežiūra, nagrinėjamu atveju laisvės apribojimo bausmė paskirta be intensyvios priežiūros, nustatyti tik du įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonės neskirtos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo nuteistajam (pastarasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nusikaltimas neatsitiktinis, suplanuotas, nuteistasis dėvėjo kepurę – kaukę, taip siekdamas išvengti būti identifikuotas) paskirta bausmė nėra nei neteisinga ar aiškiai per griežta, priešingai, ji atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, tiek ir jo paties asmenybės pavojingumą.

16. Apeliacinio skundo argumentai, jog bausmę vykdanti institucija neturės realių galimybių kontroliuoti bausmės vykdymo procesą, kadangi nuteistasis, kaip nurodoma skunde, nuolat gyvena ir dirba Rusijos Federacijoje, nėra pakankami spręsti esant tikslinga keisti bausmės rūšį. Nors skunde tikinama, jog nuteistasis nuolat gyvena Rusijos Federacijoje, tačiau objektyvūs bylos duomenys to nepatvirtina. Teismui nebuvo pateikti duomenys, leidžiantys patikimai spręsti, kad nuteistojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė gyvenantis (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą pastarasis oficialiai yra deklaravęs taip pat būtent Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), kas rodo, jog L. A. buvimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir trumpalaikis (pastebėtina, jog nuteistasis dalyvavo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje). Jeigu pastarasis, žinodamas apie tai, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei paskirta aptariama bausmė, ir išvyko į Rusijos Federaciją, tai savaime nesudaro pagrindo spręsti apie tai, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė netinkamą bausmę. Nors, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, prašymas keisti bausmės rūšį iš esmės yra grindžiamas tuo, kad nuteistajam esant Rusijos Federacijoje bausmę vykdanti institucija neturės realių galimybių kontroliuoti bausmės vykdymo procesą, tačiau bausmės vykdymo situacija nepakistų ir paskyrus apelianto prašomą bausmės rūšį (baudą). Čia pažymėtina, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija nėra sudariusios dvišalių susitarimų dėl baudos bausmės vykdymo, šiuo klausimu nėra bendrų tarptautinių susitarimų dalyvės, kas reiškia, kad paskyrus baudą būtų sudarytos sąlygos nuteistajam L. A. išvengti bausmės vykdymo – nuteistajam nesumokėjus baudos savanoriškai ir išvykus gyventi į Rusiją, nebūtų galimybių paskirtą baudą išieškoti priverstiniu būdu. Dėl aptartų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta bausmė turi būti keistina į įstatymo sankcijoje numatytą pačią švelniausią bausmės rūšį, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra nei per griežta, nei šiuo metu yra objektyvus pagrindas spręsti apie paskirtos bausmės vykdymo negalimumą.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilnius miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo L. A. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. A. (L. A.) jo gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinį skundą atmesti.