- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-587-211/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11278-17-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- A. R.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. J. (V. J.) (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus 3 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies 2 d. 5, 8, 10 punktais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant V. J. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Iš V. J. priteista 118,15 eurų (vienas šimtas aštuoniolika eurų 15 ct) Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti; 429,63 eurai (keturi šimtai dvidešimt devyni eurai 63 ct) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai turtinei žalai atlyginti; 743,99 eurai (septyni šimtai keturiasdešimt trys eurai 99 ct) turtinei žalai bei 2000 eurų (du tūkstančius) neturtinei žalai nukentėjusiojo A. R. naudai atlyginti, taip pat 500 (penkių šimtų) eurų procesų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 5 d. apie 23.30 val., kartu su P. P. užėjo į A. R. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tyčia, kitų asmenų akivaizdoje, prieškambaryje vieną kartą dešiniu kumščiu smogė A. R. į dešinę veido pusę, nustūmė jį į kambarį, kur išvadino įžeidžiančiais žodžiais, vieną kartą dešinės rankos kumščiu smogė A. R. į kairę veido sritį, vieną kartą dešiniu kumščiu į nosies sritį, dėl ko A. R., praradęs sąmonę, nukrito ant lovos, ir po to buvusiam be sąmonės A. R. dešiniu kumščiu sudavė ne mažiau 7 - 8 kartus į įvairias kūno vietas - galvą, veidą, krūtinę, šonus, rankas, griebė nuo stalo vyrišką odinį diržą, kuriuo apie 2 min. smaugė A. R. per kaklą, nuvertė pastarąjį ant grindų, priėjo prie gulėjusio ant grindų A. R. ir ne mažiau 20 kartų kojomis spyrė jam į galvą, po to ne mažiau 3 kartų abejomis kojomis užšoko ant A. R. galvos, vieną kartą kulnu sudavė pastarajam į nosį, 2 kartus dešine koja spyrė į nugaros sritį, ir po to, pasinaudodamas bejėgiška A. R. būkle, kuris, būdamas be sąmonės, negalėjo priešintis, pastatė pastarąjį keturiomis ir, sakydamas, kad „išdulkins“ A. R., imitavo atliekantis su juo lytinį aktą, po ko, sakydamas, kad apšlapins A. R., prasisegė savo kelnes, ketindamas tai padaryti, tačiau jį atkalbėjo tai daryti P. P., ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. R. muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje, nosies nugarėlėje su kliniškai nustatytu nosies kaulų lūžiu, abiejų akių vokuose su kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, veido kairėje pusėje skruosto - žando srityje su apatinio žandikaulio lūžiu pakrumplio srityje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje apatinėje dalyje, kairio peties - žasto užpakalinėje dalyje, kairio žasto vidurinio bei apatinio trečdalių išorinėje dalyje, kairio dilbio viršutiniame - apatiniame trečdaliuose užpakalinio - vidinio paviršių riboje su odos nubrozdinimu, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle, ir dėl chuliganiškų paskatų. Tokiais veiksmais V. J. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose numatytą nusikaltimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti kitą nuosprendį. Nurodo esantis įsitikinęs, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, pirmiausiai dėl to, kad nagrinėjamoje byloje teismas buvo šališkas. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu buvo šiurkščiai pažeistas procesas, kai nukentėjusysis savo parodymų davimo pradžioje pradėjo pasakoti įvykio eigą, o teismas sustabdė nukentėjusįjį, perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip, neleisdamas išdėstyti visų aplinkybių, nutraukė, teikdamas, kad jis meluoja, taip galimai užkirsdamas kelią išsiaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes. Viso proceso metu teismas bendravo su proceso dalyviais tendencingai rodydamas mimikas, keisdamas balso tembrą pritariančiai ar nepritariančiai, darydamas spaudimą visa esybe, kryptingai uždavinėjo klausimus, norėdamas gauti atsakymą savo išankstinei nuomonei pagrįsti. Duodami parodymus liudytojai jautė teismo priešiškumą, jeigu buvo pateikiama informacija priešinga kaltinamojo akto versijai. Teismas griežtu tonu reaguodavo iškarto, kai liudytojai patvirtindavo aplinkybę kaltinamojo naudai.
2.1. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo tik formaliai, tendencingai suteikė procesinį pranašumą kaltinimą palaikančiam prokurorui. Nurodo, kad nuteistojo teisę į gynybą paneigta iš esmės, nevertino jo parodymų, deklaratyviai tik nurodė, kad jo paaiškinimai vertintini kaip bandymas išvengti atsakomybės. Taip pat teigia, kad teismas turėjo išankstinį apsisprendimą dėl jo kaltės, priėmė absoliučiai nemotyvuotą teismo sprendimą, kuriame tik deklaratyviai nurodoma, kad jo kaltė byloje yra įrodyta bylos duomenų visuma. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmos instancijos teismas pažodžiui perrašė didžiąją dalį kaltinamojo akto turinio į skundžiamojo nuosprendžio aprašomąją dalį, o deklaratyvus apkaltinamojo nuosprendžio turinys paremtas nepagrįstomis prielaidomis. Be to, teismas nevertino byloje esančių parodymų ir paaiškinimų arba juos vertino išimtai nukentėjusiojo naudai. Toks pirmosios instancijos teismo tendencingas elgesys, apelianto teigimu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos pagrindus.
2.2. Apeliantas nurodo ir tai, kad šioje byloje įtarimas buvo pareikštas ir P. P., tačiau vėliau jam byla buvo nutraukta teismui nepriėmus jokio procesinio sprendimo, kas rodo, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas pilnai, kadangi kaltinamajame akte įvardijamas tik vienas V. J.. Nurodo ir tai, kad nors teismas apie liudytoją J. D. nuosprendžiu pranešė prokurorui dėl galimai melagingų parodymų, tačiau jo parodymai patvirtino kitų liudijančių asmenų parodymus. J. D. nurodė, kad V. J. tik gynėsi nuo puolančio girto nukentėjusiojo, nukentėjusįjį mušė P. P., kuris vėliau slapstėsi, kas apelianto teigimu, tik patvirtina, kad jis siekia išvengti atsakomybės.
2.3. Skunde nurodoma ir tai, kad nors kaltinamajame akte teigiama, kad peilio nebuvo, tačiau liudytoja S. S. nurodė ambulatorijoje iš nukentėjusiojo išgirdusi apie peilį. Be to, iš garso įrašo taip pat girdėti, kad plačiai buvo diskutuojama apie tai, kaip nukentėjusysis peiliu puolė V. J. ir tą aplinkybę patvirtino B. P.. Apeliantas nurodo nesuprantantis, kodėl tiek per visą procesą, tiek nuosprendyje vertinami tik šios liudytojos parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo, liudytojų B. P. ir A. S. ikiteisminio proceso metu duotose parodymuose ir parodymuose, duotose teisme yra daug neatitikimų, prieštaravimų ir abejonių. Daugybė faktų, reikšmingų bylai buvo nutylėta, t.y. nutylėjo tą faktą, kad įvykio metu kartu bute buvo ir viską matė J. D.; apie tai, kad neva kartu buvo sumuštas ir A. S.; apie tai, kad gėrė mažą kiekį ir stiprumo alų; apie tai, kad telefonai buvo iš jų paimti, o tik ryte rado virtuvėje ant stalo ir kiti neatitikimai. Apeliantas teigia, kad A. S. nurodoma versija buvo paneigta tyrėjos, todėl šis meluoja.
2.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nevertino garso įrašo, kurį pateikė B. P., nors B. iš garso įrašo prisipažįsta, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus, prirašė nesąmonių. Kiti jos parodymai taip pat nėra nuoseklūs, tačiau teismas nuosprendyje nurodo, kad neatitikimai nėra esminiai, nors, apelianto nuomone, šie neatitikimai yra labai svarbus ir esminiai. Nurodo, kad svarbu yra ir tai, kad nukentėjusiojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, daugiau kur skyrėsi nuo teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, ko teismas taip pat nevertino. Tuo labiau, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus, sakė netiesą, kad prieš B. P. smurto nėra vartojęs.
2.5. Apelianto teigimu, teismas vertindamas tik vieno asmens parodymus, o kitus įrodymus, gautus iš skirtingų šaltinių, ignoruodamas, tendencingai atmetinėdamas bet kokius argumentus, paneigiančius jo kaltę, neteisingai kvalifikavo pastarojo padarytą veiką. Be to nurodo, kad nebuvo atlikti tyrimo veiksmai: buvo paimti kraujo poėmiai, tačiau neištirta, kam jie priklauso; paimtas diržas, tačiau ant jo nebuvo aptikta jokių odos dalelių, kas patvirtintų teiginius, kad diržu buvo smaugiamas nukentėjusysis. Į šias aplinkybes pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kas įtakojo neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamo nuosprendžio priėmimą.
2.6. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kadangi nurodo, kad nukentėjusysis nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių neturtinę žalą, o teismas prielaidomis vadovautis negali. Vien tai, kad buvo padaryta nusikalstama veika visiškai nereiškia, kad buvo patirta neturtinė žala. Nurodo, kad paaiškėjo, jog nukentėjusysis veda amoralų gyvenimo būdą, yra pripratęs prie girtų asmenų kompanijų, kurias pastoviai kviečia į savo namus, kuriuose vyksta išgertuvės ir muštynės. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jų lankymasis pas nukentėjusįjį nesumažėjo, o teismo posėdyje jis atrodė pasitikintis savimi. Taip pat apeliantas teigia, kad teismui sumažinus nukentėjusiojo prašomą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pastarojo patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat turėtų būti priteistos proporcingai patenkinto civilinio ieškinio daliai, o ne visiškai.
3. Teismo posėdžio metu apeliantas V. J. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti bei nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus , išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jis yra priimtas , tinkamai įvertinus surinktus faktinius duomenis -įrodymus , teismo išvados dėl nuteistojo V. J. kaltumo , dėl jo kaltų veiksmų teisinės kvalifikacijos yra teisingos.
5. Apelianto V. J. argumentai, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas , bylą nagrinėjo tik formaliai, prokurorui suteikdamas procesinį pranašumą , yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Išanalizavus teisiamojo posėdžio protokolus (t.2 b.l.117-128, 149-176, t. 3 b.l. 31-37, 44-50, 55-62, 65-72, 75-86) akivaizdu, kad procesas buvo vedamas, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų , teisminio proceso metu buvo išsamiai ir detaliai apklausti tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis, liudytojai, proceso metu apelianto gynėja reiškė įvairius prašymus, kurių didžioji dalis buvo patenkinti. Teisminio nagrinėjimo metu teismas, aiškinantis apelianto gynybinę poziciją , rinko ir papildomus įrodymus, įpareigodamas prokurorę tokius įrodymus pateikti. Visos šios aplinkybės rodo, kad teismas teisminio nagrinėjimo metu rinko ne tik prokuroro pateiktus apeliantą kaltinančius duomenis, tačiau ir jį galinčius reabilituoti duomenis. Tai tik patvirtina, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą , siekdamas ją teisingai išnagrinėti , tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 str., 7 str. reikalavimus, suteikdamas proceso dalyviams visas procesines teises, nei vienam iš jų neteikdamas privilegijų, nei vienam neribojo jų procesinių teisių realizavimo. Tai, kad teismas proceso metu ne kartą davė pastabas nuteistojo gynėjai dėl netinkamai formuluojamų klausimų ir pan., nėra vada teismą kaltinti šališkumu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 241 str. nustatyta, kad teisminiam procesui vadovauja teisėjas ir jis turi teisę šalinti iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla . Iš teisiamųjų posėdžių protokoluose užfiksuotų gynėjos užduodamų klausimų , dėl kurių teisėjas reiškė pastabas, matyti, kad tie gynėjos klausimai nesusiję su nagrinėjamo kaltinimo aplinkybėmis , todėl daroma išvada, kad tokios teisėjo pastabos buvo reiškiamos, tinkamai vykdant savo kaip bylai pirmininkaujančio asmens pareigas, nustatytas jau paminėto baudžiamojo proceso kodekso 241 str. 2d. , o ne teismo šališkumas.
6. Apeliacinio skundo argumentas, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. R. buvo apklaustas, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, neleidžiant jam pačiam savarankiškai paaiškinti apie įvykio aplinkybes, bet teisėjui tikslingai užduodant klausimus, demonstruojant savo elgesiu , klausimais , kad palaiko kaltinimo poziciją, taip elgiantis ir su kitais apklausiamais asmenimis, iš dalies yra pagrįstas. Nukentėjusiojo, apklausiamo liudytoju, apklausos tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 279 str. Sutinkamai su šios normos aiškinimu , pirmiausia teisėjas turi pasiūlyti apklausiamam asmeniui savarankiškai duoti parodymus ir tik po to užduoti klausimus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, kur užfiksuota nukentėjusiojo A. R. apklausa (t. 2 b.l. 150), teisėjas įstatyme numatytos apklausos tvarkos nesilaikė , jo apklausą pradėjo nuo savo klausimų. Vienok , apeliacinė instancija nemano, kad toks apklausos tvarkos pažeidimas buvo esminis, įtakojęs teismo neteisingas išvadas dėl apelianto kaltumo. Iš to paties teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis A. R., atsakydamas į teisėjo klausimus, vėliau į kitų proceso dalyvių klausimus , davė išsamius parodymus, o tai rodo, kad jo teisė duoti parodymus nebuvo suvaržyta ir tai netrukdė teismui priimti pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Kitų apelianto argumentų dėl neva netinkamo teisėjo elgesio , nurodytų aukščiau , byloje užfiksuoti duomenys nepatvirtina , iš protokolų matyti, kad teisminio proceso metu teisėjas laikėsi rungtyniškumo principo , uždavinėjo klausimus ne tik jis , bet ir kiti proceso dalyviai, turintys teisę tai daryti. Įrodymų , kad teisėjo elgesys buvo nesuderinamas su teisėjo etika, nėra.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas apelianto V. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, vertino tik jį kaltinančius įrodymus, tačiau nevertino apelianto gynybinės pozicijos, kad nukentėjusysis A. R. jį puolė peiliu, ką patvirtino liudytojas J. D., buvęs įvykio vietoje , liudytoja S. S. , apie peilio naudojimą sužinojusi iš tą jai pasakojusios liudytojos B. P. ar paties nukentėjusiojo. Teismas neva nepagrįstai įvertino liudytojos B. P. parodymus kaip pagrįstus, nors jie yra prieštaringi, neanalizavo jos pateikto garso įrašo, kuriame ji pripažįsta, kad duodama parodymus, prirašė nesąmonių. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino kartu su apeliantu buvusio P. P. veiksmų, nors pagal apeliantą, nukentėjusįjį sumušė jis, jam buvo pateiktas įtarimas , apelianto nurodytus veiksmus patvirtino liudytojas J. D.. Kolegija, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį bei juose išdėstytus įrodymus, jų vertinimą, daro išvadą, kad aukščiau nurodyti apelianto argumentai dėl nuosprendžio ydingumo , yra visiškai nepagrįsti.
8. Skundžiamas nuosprendis yra surašytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 304-307 str. numatytomis taisyklėmis. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos įrodytos apelianto nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, visi tokios veikos padarymą patvirtinantys faktiniai duomenys, teismo tinkamai įvertinti kaip įrodymai , gauti įstatymų nustatyta tvarka . Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, priešingai nei teigia apeliantas, yra išdėstyti ne tik jį kaltinantys faktiniai duomenys, tačiau ir jį teisinantys, teismas pateikė išsamią detalią analizę , kodėl, priimdamas nuosprendį , jis vienais faktiniais duomenimis tiki, o kitais ne. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus faktinius duomenis, juos kaip įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek juos lyginant tarpusavyje, susiejant į vieną loginę grandinę , nei vienam iš įrodymų šaltinio neteikiant išskirtinės reikšmės. Faktiniai duomenys , kuriais buvo grindžiama apelianto versija, pagrįstai buvo įvertinti kaip nepatikimi , aiškiai prieštaraujantys kitiems faktiniams duomenims, kurie buvo pripažinti kaip teisėtas ir pagrįstas įrodymų šaltinis.
Žemesnės instancijos teismas
9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio , apelianto V. J. kaltumas iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiojo A. R. parodymais bei liudytojos B. P. parodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis A. R. patvirtino, kad jį aptariamu laiku ir vietoje sumušė V. J. : 2017-03-08 protokole- pareiškime jis nurodė, kad aptariamu laiku į jo namus užėjo du nepažįstami vyrai, aukštesnis iš jų jam trenkė du kartus į veidą, smaugė diržu , spardė (t. 1 b.l. 2). Tą pačią dieną apklausiamas liudytoju, jis patvirtino, kad į jo namus, jam būnant kartu su B. P. , A. S. apie 23 val. užėjo du nepažįstami vyrai, iš kurių aukštesnis sudavė jam du kartus į veidą , dėl ko jis nugriuvo, tada jį kėlė nuo grindų, diržu apvyniojęs kaklą , jam klūpant, tuo pačiu diržu smaugė , spardė į įvairias kūno vietas , po visko prabudo lovoje. Iš B. P. žino, kad jį spardė aukštesnis , kad jis jį smaugė, grasino jį išprievartausiąs. A. S. norėjo jį apginti, bet aukštesnis vyras trenkė jam per veidą. (t. 1 b.l. 69). Papildomai apklausus 2017 m. kovo 13d. jis nurodė, kad pamena tik pirmąjį smūgį, apie kitus smūgius, smurtą jam pasakojo B. P. ir A. S.. Jam B. sakė, kad jį mušė tik vienas vyras (t. 1 b.l. 75). Pateikus atpažinimui nuotraukas, nukentėjusysis A. R. iš jų atpažino nuotraukoje užfiksuotą apeliantą, kaip jį mušusį asmenį (t. 1 b.l. 79-80). Tas pačias aplinkybes dėl smurto nukentėjusysis A. R. patvirtino įvykio vietoje (t. 1 b.l. 83-85). Apklausiamas teisme , jis patvirtino tas pačias įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad apie tai, kokį smurtą prieš jį naudojo apeliantas, jam papasakojo B. P., dėl smurto jis buvo praradęs sąmonę, teisme pripažino, kad šio įvykio metu bute buvo ir J. D. (t. 2 b.l. 150-154).
10. Nukentėjusiojo A. R. nurodytas panaudoto fizinio smurto prieš jį aplinkybes patvirtino tą jam pasakojusi įvykio metu kartu buvusi liudytoja B. P. , kuri patvirtino, kad byloje nustatytu laiku, jai , A. S. būnant pas nukentėjusįjį namuose, į butą užėjo V. J. su vaikinu, vardu P. ir kad tik įėjus V. J. trenkė kumščiu du kartus nukentėjusiajam A. R., šiam nugriuvus ir praradus sąmonę , jis toliau jį mušė, suduodamas apie 7-8 smūgius, po to diržu V. J. jį smaugė, spardė į įvairias kūno vietas , įspirdamas apie 20 kartų. Dar V. J. šokinėjo jam ant galvos, po to kojos kulnu spyrė jam į nosį , 2 kartus į nugarą. Naudojant smurtą, V. J. dar imitavo su A. R. atliekantis lytinį aktą, grasino jį apšlapinti (t. 1 b.l. 118-119, t.2 b.l. 154-159, t. 3 b.l. 6-7). Apklausiant šią liudytoją ikiteisminio tyrimo metu, ji neturėjo 18 m., t. y. jai buvo be kelių dienų 17 metų 5 mėnesiai. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 186 str. 5 d. nuostatomis, tokioje nepilnamečio liudytojo apklausoje turėjo teisę dalyvauti jos atstovas, ir privalėjo dalyvauti vaikų teisių apsaugos institucijos tarnybos atstovas ar psichologas , kurie turėjo padėti apklausti šią nepilnametę liudytoją. Kaip matyti iš liudytojos B. P. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, tokių asmenų jos apklausoje nebuvo. Tą įvertinus, kolegija konstatuoja, kad liudytojos B. P. apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta , pažeidžiant tokios apklausos tvarką, tačiau , atsižvelgus į tai, kad jos parodymai šios apklausos metu bei teisme iš esmės buvo analogiški , liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius ir detalius parodymus dėl įvykio aplinkybių , todėl kolegija jos parodymus vertina kaip patikimą įrodymų šaltinį , kuriuo ir buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, priimtas prieš apeliantą. Tai, kad liudytoja B. P. davė nuoseklius ir detalius parodymus dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį A. R. , patvirtino teismo medicinos specialisto išvada dėl pastarajam padarytų sužalojimų, jų padarymo būdo, kurie atitinka liudytojos nurodytą smurto naudojimą , jo pobūdį.
11. Tai, kad apeliantas mušė nukentėjusįjį byloje nustatytomis aplinkybėmis savo parodymais patvirtino liudytojas A. S. , nurodydamas tas pačias aplinkybes, kaip ir liudytoja B. P. (t.2 b.l. 163-167). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė nematęs , kaip V. J. mušė nukentėjusįjį, neva tuo metu buvo pasislėpęs šio buto tualete, tačiau teisme jis savo parodymus patikslino, nurodydamas, kad nenorėjo būti įpainiotas į santykių aiškinimąsi , dėl to nedavė pilnų parodymų. Aplinkybių, kad liudytojas teisme apkalbėjo apeliantą, byloje nėra.
12. Apeliantas tiek apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde menkina liudytojos B. P. parodymų vertinimą, nurodydamas jos parodymų netikslumus dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad įvykio metu buvo ir liudytojas J. D., dėl jos parodymų apie jų telefonus , dėl teismui pateiktame įraše užfiksuoto jos prisipažinimo, kad ji ikiteisminio tyrimo metu apie įvykį sakė nesąmones . Iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. P. nenurodė, kad aptariamo įvykio metu buvo ir liudytojas J. D., to nenurodė ir nukentėjusysis A. R., vėliau teisme abu paaiškinę, kad tai darė liudytojo J. D. prašymu, to neneigė ir pastarasis. Apylinkės teismas , vertindamas tiek nukentėjusiojo A. R. parodymus, tiek liudytojos B. P. parodymus , šią aplinkybę vertino, padarydamas išvadą, kad minėto liudytojo nenurodymas nėra vada netikėti liudytojos B. P. ar nukentėjusiojo parodymais dėl fizinio smurto panaudojimo aplinkybių.
13. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė savo kaltę, nurodęs , kad jis aptariamo įvykio metu gynėsi nuo nukentėjusiojo A. R. puolimo peiliu, koja suduodamas du smūgius, o kitus smūgius ( apie 10 ) jam sudavė su juo atėjęs P. P. , tokią versiją grindė liudytojo J. D., betarpiškai dalyvavusio įvykyje, parodymais, taip pat liudytojos S. S., apie tai neva girdėjusios iš B. P. , parodymais. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, tokia nuteistojo V. J. versija netiki , jos patvirtinimui patikimų įrodymų byloje nėra. Apylinkės teismas išsamiai pasisakė, kodėl jis netiki liudytojų J. D., S. S. parodymais, kolegija tokiai teismo išvadai pritaria. Liudytojas J. D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas , nes apie jį nebuvo žinoma, jis buvo apklaustas tik teisme , ir savo parodymuose patvirtino nuteistojo V. J. versiją, kad pastarajam ir P. P. įėjus į butą ir pasiteiravus , kur yra A. (pagal bylos duomenis jie bute ieškojo A. M. ), nukentėjusysis juos užpuolė peiliu , dėl ko V. J. sudavė jam du smūgius, po to jį neva mušė P. P., o liudytojos B. P. bute iš vis nebuvo, ji buvo išėjusi pas kaimyną A. M. , gyvenantį tam pačiam name trečiame aukšte ir grįžo į nukentėjusiojo butą, kai muštynės jau buvo pasibaigusios. Liudytojo J. D. parodymai vertintini kritiškai, jie nėra detalūs, prieštarauja liudytojų B. P., A. S. parodymams, kurie neigia, kad nukentėjusysis A. R. būtų puolęs peiliu atėjusius į jo butą V. J. ar P. P. , taip pat šie liudytojai neigia, kad P. P. būtų taip smurtavęs prieš nukentėjusįjį, kaip kad nurodo liudytojas J. D.. Liudytojo J. D. versiją, kad B. P. nematė aptariamo įvykio, nes jos nebuvo bute, paneigia be jos pačios ir liudytojo A. S., liudytoja A. M. , patvirtinusi, kad vėlai vakare, tai galėjo būti sekmadienis, į jų butą buvo atėjusi B. P. , ji ieškojo jos brolio A. M. , sake, kad jo ieško draugai, prašė išeiti. Brolis buvo girtas ir miegojo, ji atsisakė jį žadinti, tai B., užtrukusi jų bute trumpai išėjo. Vėliau ji girdėjo , kad buvo sumuštas jų kaimynas R.. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, sprendžia, kad liudytojas J. D. gali būti suinteresuotas šioje byloje duoti apeliantui palankius parodymus, juolab, kad liudytojo I. K. parodymais jam J. D. yra sakęs, kad apeliantas jam žadėjo duoti pinigų už jam palankius parodymus.
14. Kolegija, taip pat kaip ir pirmos instancijos teismas , netiki ir liudytojos S. S. (A. S. motina) parodymais apie tai, kad ji neva patvirtino apelianto nurodytą aplinkybę dėl peilio , kad liudytoja B. P. sakiusi, jog tyrėjai pasakojo netiesą. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad jai pats nukentėjusysis, susitikus jį po įvykio poliklinikoje, sakėsi, kad aptariamo įvykio metu jis buvęs su peiliu, o B. P. , joms nuėjus pas apelianto mamą į namus, sakė, kad tokius parodymus, kuriuos užrašė tyrėja, ji davė pastarosios įkalbėta , kad jai neva tyrėja liepė jai pasakoti kuo baisiau (t. 3 b.l. 58-62). Šių liudytojos parodymų nei nukentėjusysis, nei liudytoja B. P. nepatvirtino . Kolegija, kaip ir apylinkės teismas, mano, kad liudytojos S. S. parodymai yra šališki, nes ji, pati nemačiusi įvykio, neneigia nemėgstanti nukentėjusiojo dėl to, kad jis neva įtraukia jos sūnų A. S. į girtavimą , dėl ko ji su juo konfliktavo, rašė skundus. Taip pat apeliacinė instancija abejoja šios liudytojos geranoriškais ketinimais, kai ji kartu su B. P. ( pastaroji yra jos sūnaus A. S. sugyventinė) prieš teismo posėdį apylinkės tesime nuėjo pas apelianto mamą J. J., kur buvo pastaroji, apeliantas ir jo sesuo ir kurių akivaizdoje liudytoja B. P. buvo priversta jiems teisintis dėl savo parodymų . Liudytoja B. P. neneigia J. J. namuose pripažinusi, kad įvykio metu nukentėjusysis turėjo peilį, taip pat nurodžiusi aplinkybes, kurių norėjo dalyvavę pokalbyje asmenys, tačiau teigė, kad sakė jiems netiesą, nes norėjo greičiau baigti nemalonų pokalbį.
15. Apkaltinamajame nuosprendyje buvo įvertintas garso įrašas (t. 3 b.l. 14-25), kuriame buvo užfiksuotas aukščiau aptariamas liudytojos B. P., J. J. V. J., jo sesers O. P. ir S. S. pokalbio , buvusio J. J. namuose, turinys, iš kurio matyti, kad liudytoja B. P. nurodė apeliantui palankias aplinkybes dėl peilio bei kitas. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, pripažįsta, kad liudytoja, būdama nepalankioje jai situacijoje , dėl jauno amžiaus , paveikta jai daromos apelianto bei jo šeimos įtakos dėl parodymų pakeitimo palankia jam linkme, sutriko ir pokalbyje nurodė tai, ką V. J. šeima norėjo išgirsti. Tą įvertinus, kolegija mano, kad nėra vada aptariamame garso įraše užfiksuotus liudytojos B. P. pasisakymus dėl įvykio aplinkybių vertinti kaip patikimą įrodymų šaltinį ir netikėti jos parodymais , duotais teisme.
16. Apeliaciniame skunde, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, apeliantas kėlė versiją, kad nukentėjusįjį sužalojo ne jis, o kartu su juo atėjęs P. P.. Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus , visgi sprendžia, kad sužalojimus, kurie nustatyti nukentėjusiajam A. R., padarė apeliantas, o ne P. P.. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme P. P., nenustačius jo buvimo vietos, nebuvo apklaustas. Teisme buvo pateikti duomenys , kad P. P. yra paieškomas dėl arešto bausmės atlikimo (t. 3 b.l. 134, 135-137). Apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nebuvo priimti procesiniai sprendimai dėl P. P. , teismui nustačius, kad nukentėjusįjį savo smurtiniais veiksmais sužalojo apeliantas , nėra reikšmingi. Apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 255 str., bylą nagrinėjo tik dėl to kaltinamojo ir tik dėl tos nusikalstamos veikos , dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
17. Apeliantas, ginčydamas jam inkriminuotų veiksmų teisinę kvalifikaciją , nurodo, kad jo veiksmai galimai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir negali būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2d.2d. ir 8 p. kaip veiksmai dėl chuliganiškų paskatų. Tokie apelianto argumentai atmestini. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį aptariamu laiku ir vietoje , smurtaudamas prieš jį kaltinime nurodytu būdu, sužalojo apeliantas, tokiais veiksmais padarydamas jam apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytas pasekmes- nesunkiai sutrikdydamas jam sveikatą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas smurtavo prieš nukentėjusįjį, šiam esant bejėgiškoje būklėje ir iš chuliganiškų paskatų. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, šios nuteistojo V. J. veiksmus kvalifikuojančios aplinkybės buvo nustatytos tinkamai . Bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis juto tik pirmąjį apelianto smūgį, po to jis, nuo šio smūgio nukritęs, prarado sąmonę, bet apeliantas toliau smurtavo prieš jį, padarydamas jam sužalojimus. Tokia nukentėjusiojo būsena, kurią suprato ir pats apeliantas, teismo pagrįstai pripažinta kaip bejėgiška , dėl tokios būsenos nukentėjusysis neturėjo galimybės pasipriešinti apelianto smurtiniams veiksmams. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo iš chuliganiškų paskatų. Bylos įrodymais , aptartais nuosprendyje ir šiame procesiniame dokumente, yra nustatyta, kad apeliantas su P. P. užėjo į nukentėjusiojo butą pro neužrakintas duris, tačiau jie nebuvo su nukentėjusiuoju pažįstami , nebuvo jo pakviesti. Tik užėjus apeliantas pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį , be jokios akivaizdžios priežasties , kitų asmenų akivaizdoje, suduodamas jam smūgius tiek kumščiais, tiek jį spardydamas, imituodamas lytinio akto atlikimą, grasindamas prie kitų asmenų jį apšlapinti. Tokie jo veiksmai atitinka kvalifikuojančio požymio- chuliganiškų paskatų sampratą. Tai, kad apeliantas kartu su draugu neva ieškojo nukentėjusiojo bute A. M. , su kuriuo neva buvo susitarę susitikti nukentėjusiojo bute, ir kurio (A. M.) bute nerado , nėra vada to vertinti kaip konfliktą ne iš chuliganiškų paskatų , sukėlusį apelianto smurtavimą.
18. Taip pat nėra pagrįsti apelianto argumentai dėl neva nepagrįsto neturtinės žalos priteisimo. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. reglamentuoja neturtinės žalos sąvoką bei jos atlyginimo atvejus. Kaip numatyta , šia įstatymo norma nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, , dvasinis sukrėtimas, pažeminimas ir pan., teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai... > Aptartais bylos įrodymais yra nustatyta, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusiajam A. R. buvo padaryti sužalojimai galvoje, kūne, dėl ko lūžo veido kaulai, šonkauliai bei buvo padaryti kiti sužalojimai. Tokie sužalojimai jam sukėlė ne tik fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, tačiau ir didelius nepatogumus tiek buityje, tiek bendraujant su kitais asmenimis . Nukentėjusįjį A. R. apeliantas mušė prie kitų asmenų, iš jo tyčiojosi , taip jis buvo pažemintas prieš kitus asmenis. Bylos įrodymais nustatyta, kad jis jį mušant buvo praradęs sąmonę, tačiau kiti įvykio liudytojai jo mušimo bei tyčiojimosi iš jo aplinkybes matė, tokiu būdu jis buvo pažemintas kitų akivaizdoje. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis A. R. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą , ką teismas ir pripažino. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos CK 6250 str. 2d. nuostatas, pagrįstai atsižvelgė į sužalojimų padarymo aplinkybes, pasekmes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tai, kad nukentėjusysis A. R. galimai mėgsta išgerti alkoholinius gėrimus ar jį galima blogiau charakterizuoti, nėra vada kitaip taikyti aptariamą įstatymą ir mažinti priteistą neturtinės žalos dydį ar visai jo nepriteisti.
19. Apeliantas taip pat ginčija apkaltinamuoju nuosprendžiu priteistų atstovavimo išlaidų dydį, motyvuodamas tuo, kad teismas nepilnai patenkino nukentėjusiojo pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad aptariamoje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami ne tik nukentėjusiojo pareikštų ieškinių pagrįstumas , bet ir įrodymų dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pagrįstumas, todėl teismas, priimdamas sprendimą priteisti nukentėjusiojo prašomas išlaidas visoje jų apimtyje yra pagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo 8 teisiamuosiuose posėdžiuose, buvo aktyvus procese, tai rodo, kad atstovas teikė nukentėjusiajam tinkamą teisinę pagalbą, jo atstovavimą teismas tinkamai materialiai įvertino.
20. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais. Kitų Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą.