Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės, Evaldo Gražio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. (toliau – R. V.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 65 straipsniu, R. V. paskirtos bausmės subendrintos, paskiriant jam galutinę 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. V. solidariai su kitu, nusikalstamas veikas padariusiu asmeniu (jo atžvilgiu byla išskirta į atskirą), UAB „K.“ priteista 206,79 (du šimtai šeši eurai 79 ct) turtinei žalai atlyginti, UAB „M. LT“ – 146,94 (vienas šimtas keturiasdešimt šeši eurai 94 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. V. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016 m. kovo 4 d., apie 17.00 val., parduotuvėje „E.“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu asmeniu (byla buvo išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą), slapta pagrobė svetimą, UAB „K.“ priklausantį turtą, tai yra: tualetinį vandenį „Versace Eros“ 30 ml – 45 eurų vertės, tualetinį vandenį „Hugo Boss“ 50 ml - 55 eurų vertės, tualetinį vandenį „Hugo Boss“ 40 ml – 44,89 eurų vertės, tualetinį vandenį „Hugo Boss“ 70 ml – 61,90 eurų vertės, viso pagrobė turto bendros 206,79 eurų vertės.Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2016 m. kovo 8 d., apie 17.00 val., iš parduotuvės „M. X“, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu asmeniu (byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą), jis slapta pagrobė svetimą, UAB „M. LT“ priklausantį turtą: vieną butelį „Jack Daniels“ 1 l talpos – 26,99 eurų vertės, 5 vnt. „Jack Daniels Tennessee whiskey“ 0,7 L TALPOS, kurio vieno vieneto vertė 23,99 eurų, visų bendra vertė 119,95 eurų, viso pagrobė turto bendros 146,94 eurų vertės.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi, panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta bendrininkų grupėje, sušvelninti jam paskirtą bausmę bei sumažinti ją BK 64¹ straipsnio pagrindu, nepriteisti iš jo teisinės pagalbos išlaidų, išspręsti klausimą dėl jam paskirtos bausmės pradžios, nuosprendį ištaisyti ir surašyti jį taip, kaip priklauso ar panaikinti jį perduodant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nuteistojo teigimu, jam inkriminuotos veikos skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuotos tinkamai, tačiau jis nesutinka, jog kartu su A. L. pagrobė svetimą turtą iš parduotuvės „E.“. Duodamas parodymus teisme R. V. aiškiai nurodė, jog vogti iš šios parduotuvės su A. L. iš anksto neplanavo, A. L. nežinojo, kad nuteistasis ketina vogti, tačiau teismas, vadovaudamasis prielaidomis, vis tiek pripažino R. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad nors baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, tačiau dėl visiškai neaiškių priežasčių BK 64¹ straipsnio nuostatos jam taikytos nebuvo. Pasak nuteistojo, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo išspręstas ir klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo/nepriteisimo iš jo, nenurodyta nuo kada skaičiuotina jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia, nesivadovauta BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis, dėl ko neaišku, kodėl jam buvo paskirta būtent laisvės atėmimo bausmė. Pabrėžiama, kad ta pati teisėja, kuri priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. V., nagrinėjo ir A. L. baudžiamąją bylą, todėl, nuteistojo įsitikinimu, teisėja privalėjo nusišalinti nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Be to, visiškai neaišku, kodėl nebuvo pripažinta R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Pasak nuteistojo, nuosprendis neatitinka jam keliamų procesinių reikalavimų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. V. gynėjas advokatas R. Aikevičius pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytus ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus, įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinį bei jo formą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išdėstytų nuostatų nesilaikė, surašydamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl ko skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tokiu būdu, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis naikinamas, o baudžiamoji byla R. V. atžvilgiu perduodama iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, nes ją išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, yra nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, tačiau nuosprendyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai, savo išvadas teismas gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą/nebuvimą. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje pradedami dėstyti nuo kaltinamojo parodymų, pirmiausia nurodant ar jis prisipažįsta kaltas padaręs tas nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo yra kaltinamas. Kaltinamojo parodymai išdėstomi glaustai ir konkrečiai apie visas baudžiamosios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir dėl visų padarytų nusikalstamų veikų, kartu nurodant ir kaltinamojo paaiškinimus dėl kitų byloje esančių įrodymų. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, kad nors apylinkės teismas R. V. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, skundžiamame nuosprendyje ir aprašė, tačiau jie aprašyti neišsamiai, iš esmės įvardijant tik kaltinamojo poziciją dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bei bendrininkavimo su kitu asmeniu, visiškai neaptariant kaltinamojo parodymų, susijusių su kitomis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytinomis aplinkybėmis – nusikalstamos veikos padarymo laiku, vieta, motyvais, tikslais, nusikalstamų veikų įvykdymo mechanizmu ir kt. Vietoje to aprašant, o tiksliau iš kaltinamojo akto perkopijuojant, R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie teisiamojo posėdžio metu tiriami nebuvo. Tokiais pirmosios instancijos teismo veiksmais buvo neabejotinai pažeistas tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme principas, iš esmės aprašytas BPK 242 straipsnio nuostatose, pagal kurias, pirmosios instancijos teismo pareiga tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Nors, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad apylinkės teismas atmetė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. V. duotus parodymus, nurodant, kad šioje proceso stadijoje kaltinamasis nebuvo nuoširdus, stengėsi nuslėpti savo bendrininką ir jo vaidmenį nusikaltimų padaryme, tačiau kuo remiantis tokia išvada padaryta neaišku, kadangi jokie išsamesni jo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų atmetimo motyvai nepateikiami. Po kaltinamojo parodymų nuosprendyje paprastai aprašomi nukentėjusiųjų ir liudytojų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, patvirtinantys ar paneigiantys kaltinamajam pareikštus kaltinimus, tačiau iš komentuojamo nuosprendžio turinio negalima suprasti ar liudytojai – D. M., S. N., V. B., kurių parodymais remiamasi sprendžiant R. V. kaltės klausimą, buvo apklausti pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Ir tik peržvelgus Kėdainių rajono apylinkės teismo posėdžio protokolus aišku, kad šie asmenys tiesiogiai pirmosios instancijos teismo apklausti nebuvo, priimant skundžiamą nuosprendį, iš esmės buvo remiamasi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nors, sprendžiant asmens kaltės klausimą, remtis asmenų, nedalyvavusių teisiamajame posėdyje, parodymais baudžiamojo proceso įstatymas tam tikrais atvejais leidžia (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 291 straipsnis), tačiau tokiu atveju jie atitinkamai ištiriami ir aprašomi apkaltinamajame nuosprendyje, kas vertinamu atveju padaryta nebuvo. Minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirti nebuvo, be to, šių asmenų parodymai nuosprendyje neaprašyti, nurodant tik bylos lapus, kuriuose užfiksuoti šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau net ir nurodant bylos lapus, suklysta. Darant šią išvadą pažymėtina, kad prie liudytojos D. M. parodymų nurodomi b. t. 1, b. l. 82 (nutarimas leisti įgaliotajam atstovui dalyvauti procese), b. l. 90 (proceso veiksmo protokolo specialus priedas), b. l. 92-93 (liudytojo S. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pabaiga ir metaduomenys). Nurodant liudytojo S. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vietą baudžiamojoje byloje, skundžiamame nuosprendyje pažymėta b. t. 1, b. l. 140-143 (nutarimas skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti). Prie liudytojos V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nurodomas b. l. 86-87. Nors nagrinėjamą baudžiamąją bylą sudaro 4 tomai, tačiau kurio bylos tomo 86-87 lapuose yra užfiksuoti V. B. parodymai, iš skundžiamo nuosprendžio vėlgi nėra aišku. Tokiu būdu, neaptardamas jokių liudytojų parodymų skundžiamame nuosprendyje, jų neištyręs nei BPK 276 straipsnio, nei BPK 291 straipsnio nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas betarpiškai nepatikrino jų parodymų, ir tuo pažeidė BPK 20 bei 242 straipsnių reikalavimus bei kaltinimo ir gynybos šalių lygybės bei rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), nes suteikė pirmenybę kaltinimo pusei, kas teisėjų kolegijai leidžia įžvelgti teismo šališkumą analizuojamu atveju. Vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pabrėžtina ir tai, kad nors skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant R. V. kaltės klausimą buvo remiamasi ir A. L. (kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta ir išnagrinėta atskirai) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose, šio asmens parodymai BPK nustatyta tvarka tiriami nebuvo, o A. L. neapklaustas, nors tokią galimybę teismas turėjo. Sprendžiant iš R. V. parodymų turinio, t. y. jam nesutinkant, jog jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (kaip seka iš teisiamojo posėdžio protokolo tik vagystę iš „E.“) jis vykdė kartu su A. L., šio asmens parodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo itin svarbūs, todėl nuoroda į šio asmens parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jų neperskaičius BPK 276 straipsnio pagrindu ar neištyrus BPK 291 straipsnio nustatyta tvarka, neapklausus jo teisiamajame posėdyje, nelaikytina pakankamu ir pagrįstu baudžiamojoje byloje nustatytinų aplinkybių ištyrimu. Analogiškai vertintinas ir skundžiamame nuosprendyje pateiktas teisiamajame posėdyje peržiūrėtų vaizdo įrašų aprašymas. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, byloje buvo pateikti ir peržiūrėti du CD diskai su vaizdo įrašais, tačiau, aprašant juos skundžiamame nuosprendyje, jokie jų identifikavimo požymiai nenurodyti.Nors BPK 273 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė bylą nagrinėjant teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau net ir šiuo atveju teismas turi pareigą patikrinti byloje surinktus įrodymus BPK 291 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2017 m. rugsėjo 8-22 d. teisiamojo posėdžio protokolo, sprendimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo nebuvo priimtas. Be to, kaip matyti iš jau paminėto posėdžio protokolo, įrodymų tyrimas visgi buvo atliekamas – buvo peržiūrimi vaizdo įrašai. Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas tik tuo atveju, kai kaltinamasis prisipažįsta kaltu, o nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, tuo tarpu kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, jis neigė veikas (veiką) padaręs veikdamas bendrininkų grupėje su A. L., todėl vien dėl šios aplinkybės sutrumpintas įrodymų tyrimas iš esmės nebuvo galimas. Netgi jei laikyti, kad byloje buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, pagrindo išvadai, jog byloje surinkti įrodymai teisme buvo ištirti tinkamai nėra. Teisiamojo posėdžio protokole, išvardinant bylos medžiagą, esančią 1 tome, nurodoma jog įvykio vietos apžiūros protokolas yra 12-44 bylos lapuose, tačiau apžiūros protokolas yra 1 t. b. l. 42-44. Iš bylos medžiagos matyti, kad b. l. 46, 47 – 48, t. 1 yra liudytojos D. M. parodymai, kurie kaip galima suprasti iš teisiamojo posėdžio protokolo buvo ištirti, tačiau nuosprendyje nurodoma, kad šios liudytojos parodymai yra 1 t. b. l. 82, 90, 92-93, be to nuosprendyje liudytojos parodymų turinys neaprašytas. Protokole nėra jokių duomenų, kad būtų buvę tiriami liudytojo S. N. (b. l. 91-92, t. 1) ar įtariamojo A. L. (b. l. 127-128, 153-154, t. 1) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors nuosprendyje jais remiamasi (nors jų turinys ir nenurodomas), kas leidžia manyti, jog teismas buvo šališkas, kadangi surašydamas nuosprendį rėmėsi teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, jų turinio nuosprendyje neaprašė. Po įrodymų aptarimo apkaltinamajame nuosprendyje seka nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, kurie visuomet išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, dėl nusikalstamos veikos stadijos, bendrininkavimo formos ir bendrininkų rūšies, o prireikus – ir dėl kitų bendrosios dalies straipsnių taikymo. Teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, surašydamas išsamius motyvus, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu padaryta vėlgi nebuvo. Visiškai lakoniškai ir neišsamiai, pažeisdamas BPK reikalavimus, išdėstęs bylos įrodymus, apylinkės teismas iš esmės vienu sakiniu konstatavo, jog R. V. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, jokių išsamesnių tokio savo sprendimo motyvų nepateikdamas, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas, kaip kad to reikalauja aukščiau aptartos BPK nuostatos. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tais atvejais, kai asmeniui inkriminuojamas nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius ar privilegijamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji ar privilegijuojamieji požymiai nustatyti. Skundžiamu nuosprendžiu R. V., be kita ko, buvo pripažintas kaltu ir dėl BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal šio straipsnio nuostatas, būtina nustatyti, kad pagrobtas turtas buvo nedidelės vertės, tačiau įrodymai, kurių pagrindu buvo nustatyta, jog R. V. pagrobė būtent nedidelės vertės svetimą turtą, skundžiamame nuosprendyje neaprašyti, motyvai dėl tokių jo veiksmų vertinimo vėlgi nepateikti. Esant šių duomenų visumai akivaizdu, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios įrodymų analizės, nemotyvuotos teismo išvados ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, nuosprendyje nėra išdėstytos aplinkybės, apibūdinančios konkrečių nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas R. V., sudėties požymius, dėl ko pripažinti skundžiamą nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, kaip tai teisingai traktuojama ir apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Skirdamas bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Individualizuodamas R. V. skirtiną bausmę, aprašomojoje nuosprendžio dalyje konstatuodamas, kad asmeniui skiriama laisvės atėmimo bausmė (nors asmuo buvo teisiamas už dviejų skirtingų nusikalstamų veikų padarymą, o už BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą R. V. buvo paskirta arešto bausmė), pirmosios instancijos teismas R. V. skirtinos bausmės dydžio ir rūšies neaptarė (jį nurodydamas tik rezoliucinėje nuosprendžio dalyje), nepateikė ir motyvų, kuriais remdamasis R. V. paskyrė būtent tokio dydžio bausmes (pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimą, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę). Be to, nors R. V. buvo nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, už ką jam buvo paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės, tačiau nei bausmių subendrinimo būdas, nei motyvai, kodėl buvo parinktas būtent toks bausmių bendrinimo būdas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat nepateikti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik išdėstė įrodymus (pažeisdamas BPK nustatytą tvarką), jų analizės neatliko, neatskleidė įrodymų ryšio, kad iš jų analizės logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neįvertino ir neaprašė įrodymų, nesurašė išsamių R. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei bausmių skyrimo motyvų, spręstina, kad buvo pažeistos BPK 305 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio surašymo tvarką, dėl ko, apylinkės teismo išvados dėl R. V. kaltės nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai sudaro pagrindą konstatuoti, jog padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 7, 20, 242, 276 straipsniai) yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, dėl ko Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu tenkinant R. V. apeliacinį skundą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įgyvendinant šio principo reikalavimus viena reikšmingiausių nešališko teismo nuostatų yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas būtų vienodai dėmesingas šalių procesinėms teisėms bei pareigoms ir objektyvus tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai, rodytų vienodą iniciatyvą realizuojant šalių teises šioms reiškiant pagrįstus prašymus ir teikiant įrodymus, taip pat vertindamas įrodymus priimant baigiamąjį teismo aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-422/2010).Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548-699/2015, Europos Žmogaus Teisų Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548-699/2015). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei teismo veiksmus bylą nagrinėjant apylinkės teisme, be jau išanalizuotų aplinkybių, rodančių teismo šališkumą, pažymėtina ir tai, kad, sutinkamai su Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, 2017 m. rugsėjo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teisme buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir A. L. atžvilgiu. Šiuo nuosprendžiu A. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 4 dalį už tų pačių nusikalstamų veikų padarymą, dėl kurių tos pačios dienos Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir R. V.. Abi baudžiamosios bylos, t. y. tiek A. L., tiek R. V. atžvilgiu, buvo išnagrinėtos tos pačios teisėjos A. O., tačiau, dėl visiškai neaiškių ir nepateisinamų priežasčių, nagrinėjant baudžiamąją bylą A. L. atžvilgiu R. V. (sprendžiant iš nuosprendžio, priimto A. L. atžvilgiu turinio), teisiamajame posėdyje apklaustas buvo ir būtent šiais R. V. parodymais buvo remiamasi sprendžiant A. L. kaltės klausimą, tuo tarpu nagrinėjant baudžiamąją bylą R. V. atžvilgiu, kaip jau minėta, A. L. apklaustas nebuvo, kas leidžia įžvelgti išankstinę teisėjos A. O. poziciją dėl R. V. pareikštų kaltinimų ir jo kaltės, t. y. jos šališkumą R. V. atžvilgiu. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors tiek A. L., tiek R. V. baudžiamosios bylos, buvo nagrinėjamos tame pačiame Kėdainių rajono apylinkės teisme, be kita ko, ir tos pačios teisėjos A. O., tačiau šių bylų sujungimo klausimas, (kas būtų sudarę galimybę bylą išnagrinėti ir greičiau ir išsamiau), sprendžiamas nebuvo, kas vėlgi kelia abejonių teisėjos nešališkumu R. V. atžvilgiu. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nustačiusi pirmosios instancijos teismo šališkumą ne tik skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinyje, bet ir teismo veiksmuose nagrinėjant baudžiamąją bylą R. V. atžvilgiu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, todėl R. V. kitų apeliacinio skundo motyvų, susijusių su faktinėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, atsakomybę lengvinančia ir sunkinančia aplinkybėmis bei paskirta bausme, bausmės pradžios momentu ar bausmės atlikimo vieta (skunde dėl to nepasisakoma, tačiau nuosprendyje šis klausimas neaptartas) neanalizuoja, kadangi baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti Kėdainių rajono apylinkės teismui. Aptariant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu neišsprendė ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – D. M. pateikto kompaktinio disko su vaizdo įrašu ir kompaktinio disko su vaizdo įrašu apie vagystę iš „M.“ UAB LT, Chemikų g. 1A, Kėdainiai, klausimo, tokiu būdu pažeisdamas BPK 94 straipsnio nuostatas. Nuosprendžiu neišspręstas ir proceso išlaidų už R. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo/nepriteisimo klausimas (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nors bylos nagrinėjimas iš esmės vyko 2017 m. rugsėjo 8 d., o 2017 m. rugsėjo 22 d. posėdyje buvo skelbiamas tik nuosprendis, tačiau abiem posėdžiams surašytas tik vienas protokolas, jį pasirašant tik 2017 m. rugsėjo 22 d.. Iš paminėtų aplinkybių galima spręsti, kad nuosprendį surašiusiai teisėjai nežinomos ne tik pagrindinės baigiamojo akto surašymo taisyklės, bet ir teisiamojo posėdžio protokolo surašymo bei pasirašymo tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kėdainių rajono apylinkės teismui.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.