- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-30
- Bylos Nr.
- 3K-3-518/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys (pirm.), Dangutė Ambrasienė (pran.), Virgilijus Grabinskas
- Atsakovas
- H. V., M. L., U. L., R. B., R. M.
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- A. M., Palangos miesto savivaldybė, Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. V. ir atsakovių M. L. ir U. L. įstatyminio atstovo R. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovams R. B., M. L., U. L., R. M., H. V. dėl leidimo rengti žemės sklypo detalųjį planą be bendraturčių sutikimo; tretieji asmenys: A. M., Palangos miesto savivaldybė, Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. M. 2006 m. gegužės 24 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ji ir atsakovai bei trečiasis asmuo A. M. yra 0,4423 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Ieškovei priklauso 1034/4423 dalys, R. B. – 600/4423 dalys, M. ir U. L. – po 524/4423 dalis, R. M. – 523/4423 dalys, A. M. – 312/4423 dalys ir H. V. – 897/4423 dalys nurodyto žemės sklypo. Ieškovė nurodė, kad ji nori atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, tam reikia parengti detalųjį planą, tačiau atsakovai nesutinka, kad ji rengtų detalųjį planą. Ieškovė prašė teismą leisti jai rengti žemės sklypo detalųjį planą be bendraturčių sutikimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnį detaliojo planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ir valstybinės žemės naudotojai. Savivaldybė Vyriausybės nustatytomis sąlygomis ir tvarka gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui. Nurodytos sutarties sudarymo tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintame Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše. Be to, aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad, pradėdamas rengti detaliojo planavimo dokumentą, planavimo organizatorius kreipiasi į Tvarkos apraše nurodytas institucijas, kad šios pateiktų planavimo sąlygas; 26 punkte nurodyta, kad sąlygos vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti žemės valdytojams ar naudotojams išduodamos tik tuo atveju, kai jie nustatyta tvarka sudarė sutartį su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Teismas konstatavo, kad iš nurodytų norminių aktų reikalavimų darytina išvada, jog ieškovė, norėdama rengti jos ir bendraturčių valdomo žemės sklypo detalųjį planą, privalo turėti detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teises ir gauti planavimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nesudarė sutarties su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių perėmimo, todėl ji neturi teisės gauti planavimo sąlygų, o nebūdama planavimo organizatorė ir neturėdama planavimo sąlygų, ji neturi teisės rengti detaliojo žemės sklypo plano ir tai nepriklauso nuo bendraturčių valios. Teismo nuomone, bendraturčių sutikimas ieškovei būtų reikalingas siekiant sudaryti sutartį dėl planavimo organizatoriaus teisių perėmimo, tačiau ieškovė pareiškė reikalavimą ne leisti sudaryti jai tokią sutartį be bendraturčių sutikimo, bet leisti rengti detalųjį planą. Teismas konstatavo, kad ieškovė teisės rengti detalųjį planą dar neturi; teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, negali peržengti ieškinio ribų, todėl ieškovės ieškinys atmetamas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi patenkino ieškovės apeliacinį skundą: Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nutartyje nurodė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė nuosekliai aiškino, jog ji turi tikslą atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau tam turi būti parengtas žemės sklypo detalusis planas. Kolegija pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teismo parengiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nuo 2004 m. vyksta bendraturčių ginčai dėl bendrąja daline nuosavybe esančio žemės sklypo detaliojo plano rengimo, teisme buvo nagrinėjamos šalių bylos, tačiau ieškovės reikalavimai nebuvo patenkinti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepridėjęs prie nagrinėjamos bylos anksčiau išnagrinėtų ginčo šalių bylų, parengiamajame teismo posėdyje neturėjo galimybės išsiaiškinti ginčo esmės. Kolegija pažymėjo, kad teismas teisingai nurodė, jog bendraturčių sutikimas ieškovei būtų reikalingas siekiant sudaryti sutartį su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių perėmimo. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ginčo esmę parengiamajame posėdyje ir, atsižvelgęs į tai, jog ieškovė nuo 2004 m. negali realizuoti CK 4.75 ir 4.80 straipsniuose nurodytų teisių, turėjo padėti jai šias teises įgyvendinti, t. y. turėjo nustatyti terminą pateikti ieškinį – leisti sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmimo be kitų bendraturčių sutikimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 230 straipsnį, įpareigojantį teismą išsiaiškinti ginčo esmę, ir dėl šio pažeidimo priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą, todėl šis yra naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas H. V. ir atsakovių M. L. bei U. L. įstatyminis atstovas R. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio teismo teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis). Ieškovė nesirėmė ankstesniųjų bylų medžiaga, šalys nereiškė teismui prašymų pridėti nurodytas bylas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pridėti šias bylas savo iniciatyva. Apeliacinis teismas nenurodė, kokios reikšmės nagrinėjamai bylai galėtų turėti išnagrinėtose ginčo šalių bylose esantys įrodymai. Ieškovė apeliacinio skundo negrindė argumentais dėl išnagrinėtų bylų pridėjimo, todėl apeliacinio teismo išvados nesuderinamos nei su CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, nei su civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais (CPK 7 straipsnis). Antra vertus, išnagrinėtos bylos neturi jokios įtakos ginčo esmei nagrinėjamoje byloje atskleisti, nes ši yra aiški – ieškovė prašo pripažinti jai teisę rengti detalųjį planą be atsakovų sutikimo. Be to, išnagrinėtose bylose buvo sprendžiami su detaliuoju planavimu nesusiję reikalavimai, taigi jos nesusijusios su nagrinėjama byla.
2. Apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė ieškinio reikalavimo trūkumą, taip pat tai, kaip jis turėtų būti ištaisytas. Ieškovės pareikštas byloje materialusis teisinis reikalavimas yra konkretus ir aiškus. Kita vertus, teismas nėra šalies atstovas ir negali nurodyti, kaip turi būti šalinami ieškinio trūkumai. Teismas, nurodydamas ieškovei, kaip turi būti pašalinti trūkumai, pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Ieškovė teismo procese naudojosi advokato teisine pagalba, todėl ji turėjo pakankamai galimybių šalinti ieškinio trūkumus, jeigu tokie yra. Proceso šalys laisvai naudojasi procesinėmis teisėmis ir joms tenka rizika dėl neteisingai pasirinkto teisių gynybos būdo.
3. Apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2004, pateikto išaiškinimo dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo tuo pagrindu, kad neatskleista bylos esmė. Nagrinėjamos bylos situacija yra analogiška kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybėms: ieškinio reikalavimas yra pakankamai aiškus ir konkretus, prie ieškinio pridėtas detaliojo plano projektas, suformuluotas ieškinio reikalavimas – leisti rengti detalųjį žemės sklypo planą be bendraturčių sutikimo. Taigi yra pakankamai įrodymų išnagrinėti bylą iš esmės.
CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tam, jog ieškovė galėtų rengti detalųjį ginčo žemės sklypo planą, ji turėtų sudaryti sutartį su savivaldybe dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, taip pat gauti planavimo sąlygas; ieškovė nepareiškė reikalavimo leisti jai sudaryti tokią sutartį, nebūdama planavimo organizatorė ir neturėdama planavimo sąlygų, ji neturi teisės rengti detaliojo plano, todėl ieškinys netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo padėti ieškovei įgyvendinti jos teises, t. y. turėjo nustatyti terminą pateikti ieškinį – leisti sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmimo be kitų bendraturčių sutikimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę ir užtikrinti operatyvesnį teismo procesą, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2004; 2004 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2004; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006 ir kt.). Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo tik trimis atvejais: pirma, kai nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai; antra, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, grąžinama nagrinėti pirmąja instancija bylos dalis dėl neišspręstų reikalavimų, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai yra pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šis pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Taigi tam, kad proceso teisės pažeidimai, kurie nepatenka į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytų esminių pažeidimų, t. y. absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sąrašą, būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, būtinos dvi sąlygos: pirma, apeliacinės instancijos teismas turi padaryti išvadą, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla; antra, šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį ir priimdamas naują sprendimą arba pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šitaip tinkamai išspręsdamas bylą iš esmės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, privalo nutartyje nurodyti vieną iš CPK nustatytų pagrindų.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad perduoda bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagal CPK 336 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tačiau ši teisės norma reglamentuoja atskirojo skundo nagrinėjimą, o ne apeliacinio teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apskųstoje apeliacinio teismo nutartyje neįvardyta nė vieno iš CPK 327 straipsnyje, 329 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Iš nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl to, kad: pirma, teismas nepridėjo prie nagrinėjamos bylos anksčiau išnagrinėtų ginčo šalių bylų, todėl parengiamajame teismo posėdyje neišsiaiškino ginčo esmės; antra, teismas privalėjo padėti ieškovei įgyvendinti jos teises, t. y. nustatyti terminą pateikti ieškinį dėl teisės sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį be kitų bendraturčių sutikimo.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad šalys nesirėmė ankstesnių jų bylų medžiaga ir neprašė teismo pridėti nurodytas bylas. Pažymėtina, kad ieškovės atstovas – advokatas, parengiamajame posėdyje atsakydamas į teismo klausimą, ar pasirengta bylos nagrinėjimui teismo posėdyje, ar reikia pridėti prie šios bylos kitas išnagrinėtas bylas, nurodė, kad bylą nagrinėti visiškai pasirengta, dokumentų, kurie yra byloje, pakanka, todėl nereikia pridėti kitų bylų (b. l. 64). Be to, apeliacinis teismas nesiaiškino, kokio pobūdžio šalių ginčai buvo sprendžiami išnagrinėtose bylose, t. y. ar nurodytos bylos susijusios su nagrinėjama byla. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde nesirėmė aplinkybėmis bei argumentais, susijusiais su anksčiau išnagrinėtomis ginčo šalių bylomis (b. l. 90–92). Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinį procesą inicijuojantis asmuo ir apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Apeliacinis teismas nesaistomas apeliaciniame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo ribų tik dviem atvejais: pirma, tikrindamas, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; antra, jei to reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant CPK IV dalies XIX–XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylas. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti tokių argumentų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000; 2007 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-330/2007, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, byla dėl teisės rengti žemės sklypo detalųjį planą be bendraturčių sutikimo nėra tokia, kurioje teismas gali peržengti apeliaciniame skunde nurodytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK IV dalies XIX–XX skyriai, V dalis). Taigi apeliacinis teismas neturėjo pagrindo remtis apeliaciniame skunde nenurodytomis aplinkybėmis ir argumentais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai nėra įstatyme įtvirtintų pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, apeliacinės instancijos teismas negali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, vadovaudamasis tokiomis aplinkybėmis ar įstatymo taikymo pažeidimais, kuriais nesiremiama apeliaciniame skunde, nes tai reikštų visuotinai pripažinto apeliacinio proceso principo, įtvirtinto CPK 320 straipsnyje, draudžiančio apeliacinės instancijos teismui peržengti apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (lot. tantum devoliutum quantum appellatum), pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį apeliacinis teismas gali tirti bei vertinti ir naujus įrodymus, jeigu pripažįsta, kad konkrečiu atveju tai yra būtina (CPK 314 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas, manydamas, kad teisingai išspręsti šalių ginčą reikėtų susipažinti su išnagrinėtų bylų medžiaga, turėjo galimybę apsvarstyti šį klausimą su šalimis, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl to, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčo esmė yra aiški: ieškovė, norėdama atsidalyti iš bendrosios nuosavybės, prašo teismo pripažinti jai teisę rengti ginčo žemės sklypo detalųjį planą be kitų žemės sklypo bendraturčių sutikimo. Pažymėtina, kad ieškovė nuo teismo proceso pradžios naudojosi kvalifikuoto teisininko – advokato pagalba (b. l. 62–64, 66, 77–84, 90–92, 113–116). Ieškovės atstovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose paaiškino, kad jis ir jo atstovaujamoji žino, kokia yra detaliojo plano rengimo procedūra, iš kokių etapų susideda detaliojo plano rengimas, tačiau vis tiek palaikė ieškinio reikalavimą pripažinti teisę atlikti visas detaliojo plano rengimo procedūras be bendraturčių sutikimo (b. l. 82, 114–115, 116). Kartu pažymėtina tai, kad apeliacinis teismas neanalizavo, kokia yra detaliojo plano rengimo tvarka, nesiaiškino, ar detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymas, planavimo sąlygų gavimas nėra detaliojo plano rengimo proceso sudedamosios dalys. Pažymėtina ir tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog ieškovė nurodė, kad ji prašė teismo leisti jai sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmimo sutartį be bendraturčių sutikimo (b. l. 115). Apeliacinis teismas neišsiaiškino, ar toks ieškovės prašymas nereiškia, kad nurodytos sutarties sudarymą ji laiko vienu iš detaliojo plano rengimo etapų, nesvarstė, ar toks prašymas nebūtų pagrindas spręsti dėl pareikšto ieškinio reikalavimo dalies, t. y. tik dėl teisės be bendraturčių sutikimo pateikti prašymą savivaldybei dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, o ne apskritai dėl visų detaliojo plano rengimo procedūrų atlikimo be bendraturčių sutikimo.
Dėl apeliacinio teismo nurodymo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo padėti ieškovei įgyvendinti jos teises, t. y. nustatyti terminą pateikti ieškinį – leisti sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo be kitų bendraturčių sutikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje buvo ne kartą nurodyta, jog įstatymas įpareigoja teismą išaiškinti šalims tik jų procesines teises ir pareigas, tačiau ši teismo pareiga nereiškia, kad teismas turi nurodyti, kokius konkrečius reikalavimus, prašymus turi reikšti dalyvaujantys byloje asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/1999; 2003 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2003, kt.). Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad teismas negali nurodyti, kaip šalis turi suformuluoti savo reikalavimą. Ieškinio dalyko nustatymas, t. y. tinkamas ieškinio reikalavimo suformulavimas, yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teismas neturi teisės imtis iniciatyvos keisti ieškinio elementų, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis kai kuriose nedispozityviose bylose (CPK IV dalies XIX–XX skyriai ir V dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas yra pakankamai aiškus, bylos nagrinėjimo metu tiek ji, tiek jos atstovas palaikė šį reikalavimą, todėl apeliacinis teismas turėjo nagrinėti ieškovės apeliacinį skundą iš esmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio teismo nurodytos aplinkybės neatitinka nė vieno iš CPK 327 straipsnyje, 329 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindų, be to, apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Dėl nurodytų motyvų apeliacinio teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui naujos sudėties.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.