- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-896-340/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02628-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė (pran.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- UAB „EMP recycling“
- Ieškovas
- Coface Austria Kreditversicherung AG
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „EMP recycling“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „EMP recycling“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „EMP recycling“ priešieškinį dėl permokėtų draudimo įmokų ir pelno komisinio mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „EMP recycling“ 62 750 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 883 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2008-01-31 sudarė Globalliace prekinio draudimo sutartį GAC Nr. 0324/08, pagal kurią atsakovas už draudiminę apsaugą įsipareigojo ieškovui sumokėti Sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 p. nurodytą draudimo įmoką (203 000 Lt). Atsakovas iki šiol sumokėjo tik dalį draudimo įmokos, dėl likusios nesumokėtos 62 750 Lt draudimo įmokos jokių paaiškinimų ar pretenzijų ieškovui nepateikė. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas vėlavo mokėti ankstesnes draudimo įmokas, 2008-10-24, 2008-12-18, 2009-03-10, 2009-05-07, 2009-07-29 siuntė atsakovui raštus dėl skolos apmokėjimo, tačiau atsakovas skolos nesumokėjo. Atsiliepime į priešieškinį prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas jokių pretenzijų ieškovui dėl sudarytos draudimo sutarties nereiškė, sutartį pasirašė, naudojosi brokerio paslaugomis, paskutinės draudimo įmokos nesumokėjo remdamasis tuo, kad nebuvo padaryta apyvarta. Atsakovas klaidina teismą, Modulio F3.04 nuostatas aiškindamas plečiamai.
Atsakovas UAB „EMP recycling“ pateikė priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovo: 73 951,85 Lt permokėtų draudimo įmokų, 20 509,63 Lt pelno komisinį atlyginimą, 2 834 Lt žyminio mokesčio, iš viso 97 295,16 Lt, ieškinį atmesti. Nurodė, kad Poliso sąlygas pasiūlė ieškovas ir atsakovas jas priėmė. Šia sutartimi ieškovas įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką atsakovo pirkėjo nemokumo atveju, o atsakovas įsipareigojo mokėti draudimo įmoką, kuri apskaičiuojama 0,145 % tarifą taikant draudžiamai apyvartai. Poliso sudarymo metu įvertinama planuojama apyvarta ir nustatomos draudimo įmokos bei jų mokėjimo tvarka. Pasibaigus draudiminiam laikotarpiui apskaičiuojama galutinė draudimo įmoka atsižvelgiant į faktinę apyvartą. Įmokos tarifas dauginamas iš apyvartos ir atimama minimali draudimo įmoka. Jeigu gaunamas skirtumas yra teigiamas skaičius, tai atsakovas šį skirtumą turi sumokėti ieškovui, jeigu skirtumas yra neigiamas skaičius, tai šį skirtumą ieškovas turi grąžinti atsakovui. Ieškovo, kaip draudiko rizika, yra tiesiogiai proporcinga atsakovo apyvartai. Ieškovas atsakovui siekė įrodyti, kad draudimo įmoka gali tik didėti, didėjant apyvartai, bet negali mažėti, apyvartai mažėjant, tokia ieškovo interpretacija neatitinka CK 1.5 str. principų, nes tada gautųsi, kad draudžiamai apyvartai esant lygiai nuliui, ir atitinkamai draudimo apsaugai lygiai nuliui, draudikas vis tiek galėtų reikalauti sumokėti 239 250 Lt draudimo įmoką ir gauti niekuo nepagrįstą naudą, neprisiimdamas jokios rizikos ir nesuteikdamas apsaugos. Draudimo poliso sudarymas taip pat nereiškia, kad atsiranda draudimo rizika ieškovui ir jis suteikia draudimo apsaugą. Šie dalykai atsiranda tik tokiu atveju, jeigu ieškovas vienašališku sprendimu patvirtina konkretų atsakovo pirkėją, nustatydamas jam kredito limitą. Atsakovas pagal Polisą sumokėjo ieškovui iš viso 176 500 Lt. Atsižvelgiant į 2008 metų apyvartą, kuri faktiškai sudarė 70 722 864,11 Lt, galutinė įmoka, taikant 0,145 proc. tarifą, sudaro 102 548,15 Lt. Vadinasi ieškovas privalo grąžinti atsakovui skirtumą – 73 951,85 Lt. Ieškovo reikalavimas jam priteisti 62 750 Lt yra nepagrįstas, nes draudžiama apyvarta nebuvo tokia, kuri suteiktų ieškovui teisę į šią įmoką. Poliso specialių sąlygų 9 str. ir priedas GAC/F13.O2 įpareigoja ieškovą sumokėti 20 % įmokų vertės (102 548,15 Lt) pelno komisinį atlyginimą atsakovui, t. y. 20 509,63 Lt, jeigu neįvyksta draudiminis įvykis ir sudaroma nauja sutartis. Atsakovas prašė ieškovo sudaryti naują sutartį, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti, matyt, siekdamas išvengti šių 20 % mokėjimo. Draudiminių įvykių neįvyko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-08-20 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė;
priteisė iš atsakovo UAB „EMP recycling“ ieškovui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui, 62 750 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo 2009-10-14, bei 1 883 Lt žyminio mokesčio;
priteisė iš atsakovo UAB „EMP recycling“ valstybei 12,40 Lt pašto išlaidų;
panaikino 2009-11-12 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų areštą 94 461,48 Lt sumai, šiam sprendimui įsiteisėjus; 2009-10-15 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo UAB „EMP recycling“ nekilnojamojo, kilnojamojo, piniginių lėšų bei debitorinių įsipareigojimų areštą 62 750 Lt sumai, paliko galioti iki šio sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, tarp ieškovo – draudiko, ir atsakovo – draudėjo, 2008-01-31 buvo sudaryta Globalliance prekinio kredito draudimo sutartis – prekinio kredito draudimo liudijimas (polisas) Nr. GAC Nr.0324/08. Draudimo sutartis buvo sudaryta ieškovo patvirtintų Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 pagrindu. Vadinasi, draudimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Draudimo sutartimi ieškovas (draudikas) suteikė draudėjui (atsakovui) draudiminę apsaugą nuo galimų nuostolių, kurių draudėjas gali patirti jeigu jo pirkėjas neatsiskaitys už jam pateiktas prekes, paslaugas. Kredito draudikas draudimo sutartimi garantavo, kad draudėjo pirkėjui tapus nemokiam, draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. O draudėjas savo ruožtu, draudimo sutartyje aptartomis sąlygomis, įsipareigojo sumokėti draudikui draudimo įmokas. Kredito draudimas (prekinio kredito draudimas) pagal Draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 14 p., 10 str. 1 d. 2 p., laikoma didele draudimo rizika. Kreditų draudimo atveju yra draudžiama apyvarta, kurios dydis nustatomas iš anksto ir draudimo įmoka mokama neatsižvelgiant į prognozuojamą apyvartą, todėl atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui visą įmoką. Prekinio kredito draudimo sutartyje numatoma minimali metinė draudimo įmoka, kurią draudikas visada turi teisę gauti už visą draudimo sutarties laikotarpį. Teismo nuomone, ieškovas įvykdė CK 6.992, 6.993 str. nustatytus reikalavimus. Sudarydamas Globalliance prekinio kredito liudijimą (polisą) GAC Nr. 0324/08, jo pakeitimą, atsakovas savo parašu patvirtino, kad susipažino su draudimo sutarties sąlygomis, draudimo taisyklėmis ir su draudimo sutarties sudedamąja dalimi – moduliais. Be to, prieš pasirašydamas polisą, atsakovas naudojosi brokerio paslaugomis, kuris pagal Draudimo įstatymo 149 str. 4 d. privalėjo atskleisti atsakovui – draudėjui, sutartinių santykių su ieškovu – draudiku pobūdį, informaciją pagal Draudimo įstatymo 78, 79 str. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas ir anksčiau naudojosi ieškovo paslaugomis. Po poliso sudarymo, atsakovas mokėjo draudimo įmokas, jokių pastabų ar pasiūlymų dėl poliso sąlygų pakeitimo ieškovui nereiškė, su ieškovu naujas polisas nebuvo sudarytas. Posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, kad prieš sudarant draudimo sutartį, atsakovas susipažino tiek su draudimo sutarties sąlygomis, tiek su draudimo taisyklėmis, jokių pretenzijų dėl draudimo sutarties sąlygų atsakovas ieškovui nereiškė, jog ieškovas teikė atsakovo pirkėjams kreditus, jog draudimo sutartis tarp šalių pratęsta nebuvo. Teismas sprendė, jog atsakovo savotiškas draudimo sutarties sąlygų traktavimas, išdėstytas priešieškinyje, nėra pagrįstas, todėl ieškovo reikalavimas išsieškoti iš atsakovo jo nesumokėtą draudimo įmoką tenkintas, o priešieškinys atmestas. CK 6. 37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. pagrindu, iš atsakovo priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos. Iš atsakovo ieškovui priteistas 1 883 Lt žyminis mokestis, bei valstybei 12,40 Lt pašto išlaidų. Išspręstas byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo klausimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus r. apylinkės teismo 2010-08-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti; tenkinti atsakovo priešieškinį ir atsakovui iš ieškovo priteisti 73 951,85 Lt permokėtų draudimo įmokų; 20 509,63 Lt pelno komisinį atlyginimą; 2 834 Lt žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 2 834 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinėje instancijoje, iš viso 100 129,16 Lt. Apelianto vertinimu, sprendimu teismas nustatė aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nebuvo ginčo, tačiau skyrė nepakankamą dėmesį esminiam bylos klausimui – ar draudimo įmoka, kuri skaičiuojama procentine išraiška nuo apyvartos, visais atvejais turi būti proporcinga šiai apyvartai, ar tik tais atvejais, kai tai naudinga draudikui. Nesutinka su teismo argumentais dėl mokėjimų modulio GAC/F3.04 apdraustos ir faktinės apyvartos sąvokų skirtumo bei įmokų negrąžinimo. Nurodo, jog paskutinės apyvartos ataskaitos pateikimas draudikui atspindi būtent faktinę draudėjo apyvartą. Apeliantui nesuprantami teismo ketinimai tokiame kontekste atriboti apdraustą ir faktinę apyvartą, nes pats teismas nustatė, kad įmoka skaičiuojama pagal draudėjo deklaruotą apyvartą. Akivaizdu, kad apdraustos apyvartos galutinę sumą sudaro to laikotarpio PVM sąskaitų faktūrų suma, kas reiškia konkrečios sumos faktinę apyvartą. Nurodo, jog buvo atkreipęs teismo dėmesį kad draudimo įmokų mokėjimas nustatytas Poliso specialių sąlygų 1.2. ir mokėjimų modulyje GAC/F3.04. Šalių santykiuose papildoma draudimo įmoka gaunama su minuso ženklu; draudikas, įrašydamas neigiamą įmoką į sąskaitą faktūrą turi išrašyti kreditinę sąskaitą faktūrą, sukuriančią draudiko skolą draudėjui; klausimas kaip ši skola sumokama, draudimo polise neaptartas. Apelianto vertinimu, nepagrįstas teismo teiginys, kad minėtame modulyje nėra aptarta apie įmokos grąžinimą draudėjui, kadangi tai yra aptarta buhalterinių operacijų aprašymo forma, šalims suprantant šių operacijų prasmę; be to niekur nėra aptarta, kad įmokos nėra grąžinamos draudėjui. Apelianto teigimu, nenuoseklus, nepagrįstas ir prieštaringas teismo argumentas, jog kreditų draudimo atveju yra draudžiama apyvarta kurios dydis nustatomas iš anksto ir draudimo įmoka mokama neatsižvelgiant į prognozuojamą apyvartą, todėl atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui visą įmoką; prekinio kredito draudimo sutartyje numatoma minimali metinė draudimo įmoka, kurią draudikas visada turi teisę gauti už visą draudimo sutarties laikotarpį. Sprendimu teismas nustatė, kad šalys savo santykiuose atsižvelgia į prognozuojamą apyvartą, šios apyvartos pagrindu apskaičiuojamos periodinės įmokos; akivaizdu, jog iš anksto numatyta apyvarta ir prognozuojama, nėra tapačios reikšmės sąvokos. Nurodo, jog teismas teigia, esą įmoka mokama neatsižvelgiant į prognozuojamą apyvartą, todėl apeliantas privalo sumokėti visą įmoką, tačiau, apelianto manymu, svarbu įvertinti, jog ieškovas ieškinį grindė prognozuojamos apyvartos argumentu ir teismas ieškinį tenkino, o tai akivaizdus prieštaravimas. Nurodo, jog teigdamas, kad draudikas visada turi teisę gauti visą draudimo įmoką, numatytą draudimo sutartyje, teismas nevertino pačios sutarties esmės ir apelianto išsakytų argumentų. Tam, kad pagal polisą atsirastų draudimo apsauga, yra būtinos papildomos dvi sąlygos. Ieškovo interpretacija, kad atsakovas turi mokėti nepriklausomai nuo realios apyvartos, reiškia reikalavimą mokėti nesant draudimo apsaugos. Apeliantas nurodo, kad teismas atmetė priešieškinio pelno komisinio atlyginimo reikalavimą be argumentų, klaidingai nurodė, kad atsakovas nereiškė pretenzijų dėl draudimo sutarties nepratęsimo, nors procesiniuose dokumentuose tai aptarta, pasisakyta teismo posėdžių metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog draudimo įmoka turi būti skaičiuojama pagal draudimo sutarties nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar tai naudinga draudikui, ar draudėjui. Apelianto pateikiama draudimo įmokos apskaičiavimo matematinė išraiška naudojama be konteksto, iš kurio aišku, jog matematinė formulė, apskaičiuojanti papildomos draudimo įmokos dydį yra naudojama tik viršijus planuotą ieškovo apyvartą (ko šiuo atveju nebuvo). Šalys neaptaria grąžintinų įmokų draudėjui galimybės, nes minimalios draudimo įmokos pagal savo esmę ir prasmę yra mažiausia draudėjo mokama suma už draudimo apsaugą numatytam terminui, ir ji nėra mažinama dėl jokių priežasčių. Teismas teisingai nustatė, kad draudikas visada turi teisę gauti visą draudimo įmoką, numatytą draudimo sutartyje. Kadangi pats draudėjas nusprendžia, kiek pasinaudoti draudimine apsauga, draudikas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad draudėjas, turėdamas galimybę, draudimine apsauga nesinaudoja. Atitinkamai apelianto argumentas dėl draudimo įmokos mokėjimo be pagrindo (kuris priklauso nuo paties apelianto veiksmų) yra visiškai nepagrįstas. Nurodo, jog nepaisant to, kad priešieškinyje apeliantas teigia, kad draudimo sutartis turėtų būti laikoma pratęsta, iki bylos iškėlimo ieškovui jokios pretenzijos nebuvo pateiktos; be to, jokios draudimo įmokos pagal naują draudimo sutartį nebuvo sumokėtos, taigi apeliantui nėra pagrindo teigti, kad draudimo sutartis buvo pratęsta ir jis įgijo teisę reikalauti pelno komisinio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, absoliučių teismo spendimo negaliojimo pagrindų nėra, teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2008-01-31 Globalliance prekinio kredito sutarties GAC Nr. 0324/08 nuostatų aiškinimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas sumokėjo tik dalį sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 punkte nurodytos draudimo išmokos (203 000 Lt) ir prašė priteisti 62 750 Lt skolos; atsakovas, kitaip aiškindamas šalių sutarties priedo (modulio) GAC/B15.01 nuostatas, teigia, kad nepatvirtinus kredito limitų (t. y. nesuteikus apsaugos) draudimo apsauga neatsiranda, todėl ieškovas be pagrindo reikalauja sumokėti visą draudimo įmoką; atsižvelgiant į 2008 m. faktinę apyvartą (70 722 864,11 Lt), galutinė draudimo įmoka, taikant 0,145 koeficientą, turėtų būti 102 548,15 Lt. Atsakovas faktiškai sumokėjo 176 500 Lt, t. y. permokėjo 73 951,85 Lt. Atsakovas taip pat reikalavo priteisti iš ieškovo 20 proc. įmokų vertės pelno komisinį atlyginimą – 20 509,63 Lt (20 proc. nuo 102 548,15 Lt), pagal sutarties specialiųjų sąlygų 9 str. ir priedo GAC/F13.02 nuostatas.
Apelianto argumentai dėl netinkamo šalių sutarties priedo – modulio GAC/F3.04 apdraustos ir faktinės apyvartos sąvokų aiškinimo bei įmokų negrąžinimo atmetami. Šalių sutarties priedas (modulis) GAC/F3.04 (b.l. 48, t.1) reglamentuoja draudimo įmokos apskaičiavimą pagal apyvartos ataskaitą; jame nurodyta, kad draudimo įmoka skaičiuojama taip: draudimo liudijime (polise) nustatytas įmokos tarifas dauginamas iš šia sutartimi apdraustos apyvartos ir atimama minimali draudimo įmoka; modulio 2.1 punktas numato, kad minimali draudimo įmoka mokama dalimis arba yra sumokamas depozitas. Pirmoji draudimo įmokos dalis turi būti sumokėta sudarius draudimo sutartį, t. y. šis modulio punktas įtvirtina draudimo įmokos mokėjimo tvarką ir neprieštarauja šalių sutarties specialiųjų sąlygų 1.1 punkto 3 papunkčiui, reglamentuojančiam įmokos tarifą (0,145 proc. nuo apyvartos (planuojama apyvarta 140 000 000 Lt)) bei 1.2 punktui, numatančiam, kad minimali draudimo įmoka yra 203 000 Lt už draudimo laikotarpį bei reglamentuojančiam šios įmokos mokėjimo išdėstymą (b.l. 40, t.1). Taigi šalių draudimo sutartimi vienareikšmiškai numatyta draudėjo pareiga sumokėti minimalią draudimo įmoką už sutartyje numatytą draudimo laikotarpį ir tiksliai reglamentuota jos mokėjimo tvarka. Toliau modulio 2.2 punktas numato, jog draudikas, gavęs paskutinę apyvartos ataskaitą už draudimo laikotarpį, minusuoja sumokėtą minimalią draudimo įmoką ir atsiunčia draudėjui mokėjimo dokumentą papildomai mokėtinai draudimo įmokai. Teisėjų kolegija sutinka su teismo šio modulio punkto aiškinimu ir padaryta išvada, jog ši modulio nuostata negali būti aiškinama kaip draudiko įsipareigojimas grąžinti draudimo įmoką, jeigu faktinė apyvarta už draudimo laikotarpį buvo mažesnė, nei apdrausta. Apeliacinio skundo teiginys, kad toks aiškinimas yra aptartas buhalterinių operacijų aprašymo forma, šalims suprantant šių operacijų prasmę, atmetamas, kaip nepagrįstas. Modulio 2.2 punkte aprašyta vienintelė operacija – iš draudimo įmokos, apskaičiuotos už draudimo laikotarpį, minusuojama minimali draudimo įmoka; apelianto aiškinimas, kad tuo pačiu draudikas įsipareigojo grąžinti dalį minimalios draudimo įmokos, jeigu apskaičiavus galutinę įmoką paaiškėja, kai skirtumas tarp sumokėtos įmokos ir įmokos nuo faktinės apyvartos yra neigiamas, yra nelogiškas, subjektyvus ir nepagrįstas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nei modulyje, nei polise nėra aptarta, kad dalis sumokėtos minimalios draudimo įmokos gali būti grąžinta draudėjui. Teisėjų kolegija sutinka su atsikirtimo apeliaciniams skundui argumentu, jog sutartyje įtvirtintos minimalios draudimo įmokos sąvoka pagal savo esmę ir yra mažiausia draudėjo mokama suma už draudimo apsaugą numatytam terminui ir negali būti mažinama. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.), tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šalys iki sutarties sudarymo ar po sutarties sudarymo aiškintų draudimo sutarties priedo – modulio GAC/F3.04 nuostatas taip, kaip išaiškino apeliantas.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kuriais jis pagrindė savo nesutikimą su teismo išvada, kad atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui visą draudimo įmoką, nes kredito draudimo atveju yra draudžiama apyvarta, kurios dydis nustatytas iš anksto ir draudimo įmoka mokama neatsižvelgiant į prognozuojamą apyvartą. Apelianto vertinimu, teismo išvada, kad draudikas visada turi teisę gauti visą draudimo įmoką, numatytą draudimo sutartyje, prieštarauja pačios draudimo sutarties esmei. Apeliantas nurodė, kad siekiant nustatyti poliso sąlygų turinį reikia vadovautis CK 1.5 str., 6.193, 6.196, 6.237 str. 1 d., 6.1004 str. bei Draudimo įstatymo nuostatomis. Pagal apelianto interpretacija, jeigu prekių pardavimas nevyksta, tai neegzistuoja draudimo objektas ir, atitinkamai, draudimo rizika bei negali įvykti draudiminis įvykis, todėl negali atsirasti ir įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apelianto samprotavimai visiškai prasilenkia su šalių sutarties nuostatomis. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Kaip jau buvo paminėta, šalių sutarties specialiųjų sąlygų 1.1 punkto 3 papunktis, reglamentuoja įmokos tarifą (0,145 proc. nuo apyvartos (planuojama apyvarta 140 000 000 Lt)), 1.2 punktas, numato, kad minimali draudimo įmoka yra 203 000 Lt už draudimo laikotarpį bei reglamentuoja šios įmokos mokėjimo tvarką (b.l. 40, t.1); sutarties specialiųjų sąlygų 8 punktas numato, kad visa minimali draudimo įmoka mokama ir draudimo sutarties nutraukimo atveju nepasibaigus draudimo laikotarpiui (b.l. 41, t.1). Atsakovas yra verslininkas; teismas pažymėjo, kad šalių sutartis buvo sudaryta standartinėmis sąlygomis; sudarydamas Globalliance prekinio kredito liudijimą (polisą) savo parašu patvirtino, kad susipažino su draudimo sutarties sąlygomis, draudimo taisyklėmis ir su draudimo sutarties sudedamąja dalimi – moduliais. Sutartis standartinėmis sąlygomis privaloma kitai šaliai tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta galimybė tinkamai su jomis susipažinti; kai abi sutarties šalys yra verslininkai, susipažinimo pareiga yra tinkamai įvykdyta, jeigu sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant (CK 6.185 str. 2-3 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo tinkamai susipažinęs su visomis sutarties sąlygomis, jų tarpe ir su vienareikšmišku įsipareigojimu sumokėti minimalią draudimo įmoką (203 000 Lt) sutartyje nurodytais terminais ir tvarka; tai, kad atsakovo reali apyvarta per draudiminį laikotarpį pasiekė tik 70 722 864,11 Lt, dėl ko draudimo sutartis tapo ekonomiškai nenaudinga atsakovui, nesudaro pagrindo aiškinti sutarties sąlygas taip, kaip nurodė atsakovas. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, atsakovas, draudiminio laikotarpio metu įsitikinęs, kad reali apyvarta nesiekia prognozuojamos apyvartos lygio, galėjo reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas CK 6.1010 str. 4 d. numatytais pagrindais , arba kreiptis dėl sutarties nutraukimo CK 6.204 str. numatyta tvarka.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto 3.1.4 apeliacinio skundo argumentu. Apeliantas pažymėjo, kad teismas nenurodė teisės šaltinio, kuris galėtų pateisinti ir pagrįsti priešinio ieškinio reikalavimo dėl draudimo įmokos grąžinimo atmetimą. Pažymėtina, kad šis argumentas prieštarauja logikos dėsniams bei CPK 178 str. nuostatoms; nagrinėjamoje byloje atsakovas turėjo nurodyti ir įrodyti savo reikalavimo dėl draudimo įmokos dalies grąžinimo faktinį bei įstatymini pagrindą. Šalių teisiniai santykiai sureguliuoti sutartimi, jų tarpusavio reikalavimai pagrįsti visų pirma sutarties nuostatomis. Atsakovas pagrindė savo priešinį reikalavimą dėl sumokėtos draudimo įmokos dalies grąžinimo šalių sutarties priedo – modulio GAC/F3.04 subjektyviai išaiškintomis nuostatomis, tačiau teismas sprendime argumentuotai nurodė, kodėl laiko atsakovo sutarties priedo nuostatų aiškinimą ir priešieškinio reikalavimą nepagrįstais. Tokia teismo išvada neprieštarauja CK 1.5 str. nuostatoms; jokių papildomų teisės šaltinių ar argumentų, kodėl sutarties pagrindu negalima reikalauti įvykdyti prievolę, kuri nenumatyta sutartyje, nereikia.
Dėl analogiškų motyvų atmetami apelianto argumentai dėl pelno komisinio atlyginimo reikalavimo atmetimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė tokio savo reikalavimo pagrįstumo. Šalių sutarties priedo (modulio) GAC/F13.02 5 punktas numato, kad pelno komisinis atlyginimas bus mokamas tik su sąlyga, kad sutartis bus pratęsiama pasibaigus jos galiojimui (b.l. 49, t.1). Sutarties specialiųjų sąlygų 8 punktas numato, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo 2008-01-01 ir pirmasis draudimo laikotarpis tęsiasi iki 2008-12-31, po to sutarties galiojimas pratęsiamas pagal nutylėjimą (b.l. 14, t.1). Atsakovas nuo 2008 m. spalio mėn. nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nemokėjo prekinio kredito draudimo dalinių įmokų sutartyje numatyta tvarka, neteikė draudikui apyvartos ataskaitų, draudikas pranešė atsakovui apie savo prievolių pagal sutartį sustabdymą (b.l. 15-19, t.2). Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 m. sausio mėn. kreipėsi dėl prekinio kredito sutarties pratęsimo sąlygų 2009 metams (b.l. 69, t.1), tačiau pats pripažįsta, kad sutarties galiojimas 2009 m. pratęstas nebuvo. Tokiu būdu pagal šalių sutarties sąlygas atsakovui neatsirado teisė į pelno komisinį atlyginimą. Atsakovo teiginys, kad ieškovas atsisakė pratęsti sutartį, siekdamas išvengti pelno komisinio atlyginimo mokėjimo, atmetamas; atsakovo reikalavimas pratęsti sutarties galiojimą, kuomet jis pats netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, prieštarauja sąžiningai verslo praktikai.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.