- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-211/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Y. I., T. K., A. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Y. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2821-585/2011 pagal E. I. ieškinį atsakovams Y. I., T. K. ir A. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. G. esmė
Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovui E. I. iš atsakovo Y. I. priteista 74 000 Lt kompensacija, atidalijus ieškovo turtą iš bendrosios su atsakovu Y. I. nuosavybės – buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti antstolis areštavo padalytą bendrosios nuosavybės objektą, tačiau ieškovo prašymu areštas buvo panaikintas. Panaikinus areštą, atsakovas Y. I. 2009 m. birželio 3 d. butą pardavė atsakovei T. K. (2009 m. birželio 3 d. sutartyje buvo nustatytas neatlygintinis uzufruktas butui, pardavėjui (atsakovui Y. I.) iki gyvos galvos suteikiant uzufruktoriaus teises), o ši – 2010 m. balandžio 19 d. butą pardavė atsakovui A. P..
Šalies argumentai
Ieškovas E. I. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2009 m. birželio 3 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją. Nurodė, kad areštas ginčo butui buvo panaikintas siekiant, kad atsakovas jį įkeistų gaudamas paskolą banke ir tokiu būdu atsiskaitytų su ieškovu. Tuo tarpu atsakovas Y. I. sutartį dėl buto pardavimo T. K. sudarė vien siekdamas išvengti prievolės sumokėti pinigus ieškovui ir taip vengdamas įvykdyti teismo sprendimą. Įrodinėjo, kad T. K. nesąžininga buto įgijėja, nes gyveno kartu su Y. I., nemokėjo pinigų pagal sutartį, nes jų net negalėjo turėti, atsakovas sudaryti sutarties neprivalėjo, o po sutarties sudarymo atsakovas Y. I. tapo nemokus.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 3 d. tarp Y. I. ir T. K. sudarytą buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją; priteisti iš atsakovo Y. I. atsakovei T. K. 74 000 Lt, o iš atsakovės T. K. - 74 000 Lt atsakovui Y. I.; pripažinti negaliojančia 2010 m. balandžio 19 d. tarp A. P. ir T. K. sudarytą buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį; likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas konstatavo, kad nekilnojamas daiktas buvo vienintelė priemonė, kuri, šalių susitarimu, galėjo ir turėjo būti panaudota atsakovui Y. I. gaunant lėšas jo prievolei ieškovui įvykdyti. Todėl butas (duomenys neskelbtini), net ir nesant formaliam areštui, buvo tam tikra ieškovo kaip kreditoriaus garantija, kad prievolė jam bus įvykdyta, o juo labiau tokia garantija butas tapo pritaikius areštą. Nurodė, jog atsakovui Y. I. turint neabejotinai vykdytiną prievolę ieškovui, atsakovo Y. I. turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ieškovo sutikimu buvo panaikintas areštas, kreditoriui ir skolininkui žodžiu susitarus, kad panaikinus areštą, atsakovas Y. I. kreipsis į banką paskolai, reikalingai įvykdyti prievolę, gauti, o paskolos įvykdymo užtikrinimui įkeis butą. Tokį susitarimą patvirtina ieškovo 2009 m. gegužės 18 d. antstoliui rašytas prašymas. Tačiau panaikinus areštą, atsakovas Y. I. paskolos banke negavo ir net nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į banką paskolai gauti. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas Y. I. pranešė ieškovui apie kliūtis gauti paskolą, kad, negavęs paskolos, siūlė ieškovui problemą išspręsti kitu būdu bendromis pastangomis. Pardavęs butą atsakovei T. K., atsakovas Y. I. veikė priešingai žodiniam susitarimui su kreditoriumi E. I., negavęs ieškovo pritarimo turto pardavimui ir žinodamas, kad ieškovas turto pardavimui prieštarauja, nes butas ieškovo iniciatyva buvo areštuotas, taip pat žinodamas, kad neturi jokio kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Tokie atsakovo Y. I. veiksmai savaime teismo pripažinti nesąžiningais veiksmais, kuriais atsakovas siekė išvengti savo prievolės realaus vykdymo ieškovui ir dėl aukščiau paminėtų motyvų yra ieškovo, kaip atsakovo Y. I. kreditoriaus, teisių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad atsakovė T. K. dalyvavo ginčo sandoryje žinodama apie tokį neteisėtą atsakovo Y. I. tikslą ir sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį jam padėjo išvengti realaus ir efektyvaus prievolės įvykdymo ieškovui (sudarydama sutartį ir įsigydama nuosavybėn butą už įprastą rinkos kainą, atsakovė T. K. sau visiškai nenaudingomis sąlygomis neatlygintinai suteikė pardavėjui visai šio gyvenimo trukmei uzufruktoriaus teises ir tokio rimto savo teisių apribojimo priežasčių negalėjo paaiškinti ir kt.), todėl atsakovė T. K. (skirtingai negu atsakovas A. P.) pripažinta veikusi nesąžiningai ir jai netaikomos sąžiningą trečiąjį asmenį ginančios taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos mastas actio Pauliana atveju yra ribojamas (CK 6.66 str. 4 d.), teismas sprendė, kad taikant restituciją, iš atsakovo Y. I. atsakovei T. K. priteisiama 74 000 Lt, o iš atsakovės T. K. atsakovui Y. I. priteisiama atitinkama dalis (74000 Lt) natūra negalimo priteisti buto kainos, gautos pagal 2009 m. birželio 3 d. sutartį.
I. A. skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Y. I. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas Y. I. siekė parduoti turtą, įforminant pirkimo – pardavimo sutartyje uzufrukto teisę.
2. Negalima sutikti su teismo išvada, kad ieškovas savo reikalavimą (CK 6.66 str.) tinkamai pagrindė, nes jokio nei žodinio, nei rašytinio susitarimo su ieškovu dėl arešto turtui panaikinimo nebuvo ir ši aplinkybė yra grindžiama vien ieškovo teiginiais. Kita vertus, ieškovas puikiai žinojo, kad atsakovas dėjo pastangas banko paskolai gauti, tačiau negali būti atsakingas už tai, kad dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių bankai atsisakė suteikti kreditą, dėl ko ir buvo nuspręsta butą parduoti, įsigyti mažesnį ir galutinai atsiskaityti su ieškovu (gavęs pinigus iš T. K. atsakovas tik baiminosi likti be nuosavo gyvenamojo būsto ir kurį laiką ieškojo galimybių patenkinti būsto interesus, dėl ko iš karto neatsiskaitė, o vėliau pinigai buvo pagrobti).
3. Be atsakovei T. K. perleisto nekilnojamojo turto atsakovas Y. I. turi pastovias pajamas, kurios periodiškai buvo ir yra panaudojamos sumokėti ieškovui kompensaciją. Tokiu būdu atsakovas, perleidęs ginčo turtą, netapo visiškai nemokiu ir vykdyti prievolę atsakovui nevengia.
4. Į 2011 m. balandžio 15 d. vykusį teismo posėdį dėl ligos neatvyko atsakovo atstovė advokatė B. J., tačiau teismas netenkino prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir tokiu būdu buvo pažeistos atsakovo teisės į tinkamą atstovavimą, nes atsakovas nežino lietuvių kalbos ir neturi teisinio išprusimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino A. P. sąžiningu ginčo buto įgijėju ir nusprendė A. P. atžvilgiu netaikyti restitucijos, palikti nepakeistą. Nurodo, kad nei atsakovės T. K., nei atsakovo Y. I. nepažinojo, todėl objektyviai negalėjo žinoti apie jų tarpusavio santykius ir / arba sudarytus sandorius, o jokių duomenų apie tai, kad atsakovei T. K. būtų apribotos disponavimo butu teisės, viešuosiuose registruose nebuvo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas E. I. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės įrodo kryptingą apelianto veikimą siekiant atsikratyti buto, kaip vienintelio skolos išieškojimo užtikrinimo. Pažymi, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad po arešto butui panaikinimo būtų kreipęsis į bankus paskolos ir kad būtų gavęs (kaip jis teigia) neigiamus bankų atsakymus, o apie ketinimus butą parduoti ieškovo apskritai neinformavo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimas, kuriuo apeliantas buvo įpareigotas sumokėti ieškovui 74 000 Lt kompensaciją, turėjo būti vykdomas iš karto po jo įsiteisėjimo ir apeliantas seniai privalėjo sumokėti ieškovui visą nurodytą sumą. Be to, nurodo, jog šalies neatvykimas dėl ligos paprastai nėra laikomas svarbia priežastimi bylos nagrinėjimui atidėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Patenkinęs ieškinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, pardavęs vienintelį turėtą nekilnojamąjį turtą bei neatsiskaitęs su ieškovu už butą gautais pinigais, ženkliai pažeidė ieškovo E. I., kaip atsakovo kreditoriaus, teises (CK 6.66 straipsnis).
Atsakovas teigia, kad butą pardavė tikslu nusipirkti mažesnį butą bei už likusius pinigus atsiskaityti su ieškovu, tačiau butą pardavęs atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, o ši aplinkybė leidžia spręsti apie apelianto nesąžiningumą. Apelianto teiginys, kad su ieškovu atsiskaityta nebuvo, todėl, kad už butą gauti pinigai, kuriuos jis neva laikė automobilyje, buvo pavogti, nėra įtikinamas bei neparemtas jokiais patikimais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo motyvo dėl atsakovės T. K. nesąžiningumo nei viena iš šalių apeliacine tvarka neskundžia ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Apeliantas nurodo, kad be parduoto buto jis turi pastovias pajamas, leidžiančias jam atsiskaityti su ieškovu, dėl ko negalima teigti, kad po buto pardavimo jis tapo visiškai nemokus. Tačiau iš atsakovės T. K. apeliacinės instancijos teismui pateiktos pažymos matyti, kad 2013 m. vasario 19 dienos duomenimis pagal Vilniaus I apylinkės teismo 2009 m. balandžio 7 d. išduotą vykdomąjį raštą iš atsakovo ieškovo naudai yra išieškota 10780 Lt, o liko išieškoti 63 220 Lt. Taigi tai, kad per keturis metus po vykdomojo rašto išdavimo ieškovas atgavo tik septintadalį jam priteistos sumos, akivaizdžiai parodo, kad pastarojo teisės sudarius ginčo buto pirkimo - pardavimo sandorį buvo pažeistos, nes atsakovo mokumas ženkliai sumažėjo.
Nemažą dalį apeliacinio skundo atsakovas skyrė argumentams, jo nuomone, paneigiantiems teismo išvadą, kad ginčo buto areštas pagal ieškovo pareiškimą buvo panaikintas atsakovui paprašius, tikslu gauti paskolą banke ir atsiskaityti su ieškovu. Tačiau būtent toks buto arešto panaikinimo pagrindimas buvo nurodytas paties ieškovo prašyme (1 t. 54 b. l.), o duomenų apie tai, kad ieškovas, taip nurodęs, bandė suklaidinti antstolį, byloje nėra. Be to, arešto turtui panaikinimas nereiškia pareigos atsiskaityti su ieškovu panaikinimo, dėl ko tai, kad areštas butui buvo panaikintas, nereiškia atsakovo veiksmų teisėtumo parduodant butą.
Be to, tai, kad, kaip teigia apeliantas, sudarant ginčo sandorį jie neteikė reikšmės uzufrukto sąvokai ir jo teisinei prasmei, prieštarauja paties atsakovo sudarytos buto pirkimo - pardavimo sutarties sąlygoms, kurių jis neginčijo, bei savaime neįrodo sandorio teisėtumo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant jo advokatei, dėl ko jis liko be teisinės pagalbos. Tačiau pažymėtina, kad šalies atstovo neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos nesudaro pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą. Juolab, kad jokių neatvykimą pateisinamų dokumentų kartu su prašymu dėl bylos atidėjimo atsakovo atstovė nepateikė (2 t. 36 b. l.). Be to, atsakovo teisinė pozicija byloje buvo išdėstyta pastarojo atstovės paruoštuose ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (1 t. 36-39, 116-118 b. l.), o atsakovo nuoroda į lietuvių kalbos nežinojimą nėra pagrįsta, nes iš 2011 m. balandžio 6 d. – gegužės 2 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame dalyvavo vertėja (2 t. 37, 42 b. l.).
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Apeliantas pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Tačiau žodinis procesas yra būtinas tuomet, kai pirmosios instancijos teismas nenustatė / neišaiškino tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti, tačiau daryti tokią išvadą, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Be to, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, šalių pastabomis (kaip nagrinėjamu atveju). Tokiu būdu tenkinti apelianto prašymą konkrečiu atveju nėra pagrindo ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (2 t., 143 – 145 b. l.) paliekamos galioti iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo įvykdymo ((duomenys neskelbtini) str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo įvykdymo.