Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės I. V. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. I. V. pareikštas 205602,36 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o dalyje dėl 50000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, nustatytas 2008-08-19, 2008-12-10 nutarimais, S. Š. turtui – 63,18 kv. m. 19900 Lt vertės sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose; 7309,83 kv. m. 995547 Lt vertės gamybiniam cechui, esančiam (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. išteisintas dėl to, kad žinodamas, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, jam nuosavybės teise nepriklauso, neturėdamas teisėto buto savininko G. Š. įgaliojimo butą parduoti, tai nuslėpdamas nuo nukentėjusiosios I. V. ir tokiu būdu ją suklaidindamas, susitarė šį butą nukentėjusiajai parduoti už 50 000 Lt ir šio susitarimo pagrindu 2005 metų balandžio mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, iš I. V. paėmė kaip avansą už parduodamą butą 2 000 Lt, o 2005 metų gegužės mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytą dieną ir valandą Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių kampe, ties notarų (duomenys neskelbtini) biuru, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kaip avansą paėmė jam nukentėjusiosios sutuoktinio Č. V. perduotus 25 000 Lt, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, notarui informavus, kad G. Š. ir jo dviem mažamečiams vaikams priklausantis butas be teismo leidimo negali būti parduodamas, iš nukentėjusiosios paimtų 27 000 Lt jai negrąžino, ir toliau ją klaidindamas 2005 m. birželio 14 d., tyrimo nenustatytą valandą, Mažeikių mieste, prie pastato (duomenys neskelbtini), automobilyje ,,Peugeot 307“, v/n (duomenys neskelbtini) su I. V. sudarė rašytinę avanso sutartį, kurioje savo parašu patvirtino 27 000 Lt avanso gavimo faktą bei savo įsipareigojimą I. V. parduoti jam žinomai nepriklausantį butą už 50 000 Lt ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 27000 Lt, padarydamas I. V. turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo: panaikinti 2009-11-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d., ir skirti jam 35 MGL (4550 Lt) dydžio baudą; priteisti iš S. Š. nukentėjusiosios I. V. naudai 205 602,36 Lt dydžio turtinę ir 50 000 Lt neturtinę žalą; palikti galioti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, nustatytą 2008-08-19, 2008-12-10 nutarimais, S. Š. turtui – 63,18 kv. m. 19900 Lt vertės sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), Mažeikiai ir 7309,83 kv. m. 995547 Lt vertės gamybiniams cechui, esančiam (duomenys neskelbtini), Mažeikiai.

Skunde teigiama, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog S. Š., neturėdamas rašytinio įgaliojimo, veikė, kaip teisėtas buto savininko G. Š. atstovas ir nepagrįstai susitarimą, pasirašytą I. V. ir S. Š., laikė preliminaria buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Tuo pačiu skunde nurodoma, kad apsilankius pas notarą, S. Š. ir G. Š. buvo paaiškinta, jog buto pardavimas negalimas, nes bute yra priregistruoti G. Š. vaikai, todėl preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas ir avanso paėmimas iš I. V., bet kuriuo atveju, yra neteisėtas. Pažymima, kad S. Š. 2005-06-14 pasirašydamas su I. V. preliminarią buto, esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pirkimo-pardavimo sutartį ir patvirtindamas, kad gavo 27 000 Lt avansą, sąmoningai ją klaidino, įtikindamas, kad butas priklauso jam ir jis įvykdys savo sutartinius įsipareigojimus, tai yra parduos jai butą sutartyje aptartomis sąlygomis. Apelianto teigimu, sutarties pasirašymas nukentėjusiajai I. V. suteikė nepagrįstų vilčių tapti minėto buto savininke ir įtakojo jos apsisprendimą investuoti į buto remontą, nes ji buvo suklaidinta, buvo įsitikinusi, kad sutartį pasirašė su teisėtu buto savininku, dėl viso to patyrė nuostolių.

Apeliaciniame prokuroro skunde taip pat teigiama, kad teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų K. B. ir M. J. parodymus, kad jų žiniomis butas priklausė S. Š. ir su pastaruoju I. V. tarėsi dėl buto pardavimo, kas įrodo, jog ne tik I. V. buvo įtikinta, kad dėl buto pardavimo tariasi ir avansą moka buto savininkui – S. Š., tuo buvo įsitikinę ir minėti liudytojai.

Skunde teigiama, kad S. Š. savo parašu, kad pinigus gavo, patvirtino ne tik pinigų gavimo faktą, bet ir tai, kad pinigus gavo už parduodamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kurio sutartinė kaina 50 000 Lt, t. y. šią sutartį jis pasirašė kaip buto savininkas, nes sutartyje G. Š. nenurodytas kaip buto savininkas, o S. Š. pasirašydamas nenurodė, kad pinigus gavo už sūnaus parduodamą butą.

Prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog į teismą dėl leidimo parduoti nepilnamečiams vaikams priklausančias buto dalis buvo kreiptasi du kartus, nes iš tikrųjų į teismą buvo kreiptasi tik vieną kartą, tai yra 2006-04-11, nes kreipiantis į teismą 2005-11-10 G. Š. neturėjo teisės priimti savo nepilnamečių vaikų vardu jų mamos palikimą (nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas ir neduotas teismo leidimas).

Prokuroro skunde taip pat nurodoma, kad S. Š. turėjo galimybę vaikams nupirkti kitą gyvenamą būstą, nes buvo iš I. V. gavęs 27 000 Lt, ir taip užtikrinti jų teises, ir vėl kreiptis su prašymu į teismą leisti parduoti butą, tačiau to nepadarė sąmoningai, kadangi trigubai pakilus butų kainoms, parduoti butą I. V. už sutartą 50 000 Lt kainą buvo nepelninga.

Be to, prokuroras nurodo, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, pažeidė LR BPK 115 str. 3 d. nuostatas, nes civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės 50 000 Lt žalos priteisimo atmetė, tuo suvaržydamas jos teisę kreiptis dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d ., skirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę ir tenkinti šioje byloje jos pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas iš esmės vadovavosi ne konkrečiais įrodymais ar duomenimis, o savo samprotavimais, prielaidomis bei spėjimais, kuriuos akivaizdžiai paneigia byloje esantys įrodymai.

Apeliantė skunde teigia, kad esminis S. Š. apgaulės požymis buvo tas, kad jis, žinodamas, jog butas jam nuosavybės teise nepriklauso ir kad neturi jokio buto savininko įgaliojimo butą parduoti, iki pinigų gavimo ir po to melagingai teigė, jog jis yra tikrasis buto savininkas, tikindamas, kad buto pirkimas-pardavimas tikrai įvyks, suklaidino ir ,,privertė“ sumokėti jam avansu 27000 Lt. Tuo pačiu skunde teigiama, kad teismas, išteisindamas S. Š., didžiausią dėmesį skyrė ne jo veiksmams, kurie lėmė apsisprendimą sudarinėti su juo sandorį ir perduoti pinigus, tai yra veiksmams iki pinigų užvaldymo, o veiksmams po to, nors jam įgijus pinigus sukčiavimo nusikaltimas jau buvo baigtas ir visi veiksmai po to galėjo būti vertinami tik, kaip padaryto nusikaltimo kilusios pasekmės.

Apeliantė taip pat teigia, kad po pinigų (27000 Lt) įgijimo S. Š. toliau apsimetinėjo, jog rūpinasi skubesniu buto pardavimu, nors, teigia, tikrai neabejojo, kad jo sūnus, kreipdamasis į teismą dėl leidimo parduoti butą, iš tikrųjų to nenorėjo, tiesiog, tikėjosi pasinaudoti nekilnojamojo turto kainų kilimu ir 27000 Lt grąžino tik tuomet, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, išsigandęs gręsiančios baudžiamosios atsakomybės, banke sužinojęs jos sąskaitą, nors dar iki tol G. Š. buvo oficialiai pareiškęs, kad tie pinigai pasiliks jiems kaip nuompinigiai.

Skunde apeliantė nurodo, kad iš pradžių ji telefonu tarė su S. Š. apie buto pirkimą-pardavimą, S. Š. sutiko su pasiūlyta suma, tvirtino, kad butas yra jo, minėjo, jog užsakys pažymą bei susitars su notaru, todėl ji per V. Š. perdavė jam 2000 Lt avansą. Be to teigia, kad S. Š. jai ir jos sutuoktiniui Č. V. buvo sakęs, kad puse pinigų už butą jam reikės duoti grynais prieš pasirašant buto pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, o likusią sumą pervesti per banką, todėl Č. V. ir perdavė S. Š. 25000 Lt vykstant pas notarą, bet sandoris neįvyko dėl to, kad bute buvo priregistruoti S. Š. mažamečiai anūkai, visgi, užtikrinus S. Š., kad jis viską greitai sutvarkys, daugiau į nieką nesigilino ir su niekuo kitu nebendravo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. Š., kelis metus žadėdamas ,,viską sutvarkyti“, 2008 metais ,,persigalvojo“ ir jo sūnus G. Š. pradėjo reikalauti išsikelti iš buto, nors įsikelti į butą ir jame daryti remontą leido pats S. Š.

Apeliantės teigimu, teismas, nesant kitų įrodymų, rėmėsi vien melagingais S. Š. šeimos narių – G. Š., V. Š., A. V. Š., parodymais ir nepagrįstai konstatavo, jog S. Š. buvo įgaliotas G. Š. tvarkyti buto pardavimo reikalus ir kad tikrai perdavė G. Š. iš jos gautus 27000 Lt, taip pažeisdamas BPK 20 str. taisykles, nes pagal CK 1.73 str. 1 d. 1 p. fizinių asmenų sandoriai, kurių suma didesnė nei 5000 Lt sudaromi rašytine forma, o pagal CK 2.138 str. 1 d. 3 p. įgaliojimas fiziniam asmeniui valdyti nekilnojamąjį turtą turi būti patvirtintas notaro.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas savo išvadas nepagrįstai grindė tuo, jog civilinio proceso tvarka nebuvo ginčijama ir kreiptasi į teismą dėl sudaryto preliminaraus buto pirkimo-pardavimo susitarimo ir dėl to nebuvo priimtas joks susitarimą panaikinantis teismo sprendimas, kadangi dėl tų pačių S. Š. veiksmų buvo kreiptasi į prokuratūrą ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl nebuvo privaloma kreiptis į teismą dėl to paties ir civilinio proceso tvarka.

Skunde apeliantė nurodo, kad surašytas 2005-06-14 raštelis su S. Š. buvo vien todėl, kad ilgai nesisprendė buto pirkimo-pardavimo reikalai, todėl minimu rašteliu nebuvo sukurti ir patvirtinti jokie civiliniai teisiniai santykiai, kaip mėgino teigti teismas, tai buvo S. Š. privertimas raštiškai patvirtinti, kad melagingos informacijos pagalba jis išviliojo 27000 Lt.

Skunde nurodoma, kad nepagrįstai išteisinus S. Š., teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl 50000 Lt neturtinės žalos ir paliko neišspręstą ieškinį dėl 205602,36 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Išteisintasis S. Š. atsikirtimu į apeliacinius skundus prašo atmesti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios I. V. apeliacinius skundus, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį palikti galioti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis S. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės I. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad S. Š. veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties. Tačiau su tokiu teismo sprendimu iš esmės nesutinka Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorai ir nukentėjusioji, prašydami pripažinti S. Š. kaltu dėl sukčiavimo ir atitinkamai jį nuteisti.

Iš bylos medžiagos, skundžiamo nuosprendžio ir apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų galima daryti išvadą, kad esminė priežastis, dėl kurios S. Š. buvo kaltintas sukčiavimu, buvo neįvykęs G. Š. nuosavybės teise priklausančio buto, kurį norėjo įsigyti nukentėjusioji, pirkimo-pardavimo sandoris. Kitaip tariant, jei I. V. būtų pavykę įsigyti minėtą butą, ji nesijaustų apgauta ir nukentėjusi. Tokią išvadą galima daryti ir iš pačios nukentėjusiosios pareiškimo (t. 1, b. l. 2-3), kuriame minima, kad realizuoti savo sumanymą įsigyti butą I. V. pradėjo dar 2005 metais, o apgauta pasijuto 2008 metais, kai suprato, jog planuoto sandorio dėl buto pirkimo-pardavimo sudaryti nepavyks. Paprastai turtiniai santykiai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir būtent apgaulė yra tas esminis sukčiavimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str., požymis atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo civilinių santykių delikto.

Nukentėjusiosios I. V. teigimu, apgaulė jos atžvilgiu pasireiškė tuo, jog S. Š., žinodamas, kad butas priklauso ne jam, neturėdamas teisėto buto savininko G. Š. įgaliojimo valdyti nekilnojamąjį turtą, vis tiek tvirtino, kad jis yra tikrasis buto savininkas ir butą parduos 2005 m. birželio 14 d. sudarytame preliminariame susitarime aptartomis sąlygomis, dėl ko privertė jam sumokėti 27000 Lt.

Prokuroro skundo argumentai, kuriais remdamasis jis nesutinka su teismo konstatuotais faktais ir tuo pagrindu ginčija nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, pateikia savitą įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių vertinimą. Tuo pačiu pažymėtina, kad nukentėjusioji I. V. savo skundą argumentavo tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne įrodymais, o spėjimais, savo samprotavimais ir melagingais S. Š. ir jo šeimos narių – G. Š., V. Š., A. V. Š. parodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuroras nenurodė, kokios bylos aplinkybės buvo neišnagrinėtos. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išteisinamąjį nuosprendį, todėl ir nukentėjusiosios teiginiai, kad teismas nesivadovavo byloje surinktais įrodymais, niekuo nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs duomenys ir motyvai, kuriais remiantis teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad S. Š. nenaudojo apgaulės nukentėjusiosios atžvilgiu ir nesiekė nusikalstamai įgyti jos turtą. Nukentėjusiosios I. V. skundo teiginys, kad S. Š., G. Š., V. Š. ir A. V. Š. parodymai yra melagingi, niekuo nepagrįstas. Vien tai, kad minėtų asmenų parodymai yra nepalankūs nukentėjusiajai, nėra pagrindas juos vertinti, kaip melagingus. Byloje surinktus įrodymus apylinkės teismas įvertino teisingai, nes jų vertinimas pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu ir atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus.

Iš S. Š. pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. matyti, kad jis buvo kaltinamas apgaule įgijęs svetimą, I. V. priklausantį, turtą – 27000 Lt (t. 2, b. l. 143-152). Konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys į kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes, kurias, prokuroro nuomone, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, realizavo S. Š., o būtent: 1) nuslėpdamas nuo I. V., kas yra tikrasis buto savininkas, ir taip ją suklaidindamas, sutarė dėl buto pardavimo; 2) 2005 m. balandžio mėn. už paduodamą butą, kaip avansą, iš I. V. paėmė 2000 Lt; 3) 2005 m. gegužės mėn. kaip avansą paėmė dar 25000 Lt; 4) žinodamas, kad buto be teismo leidimo parduoti nepavyks, 27000 Lt I. V. negrąžino; 5) toliau klaidino I. V. – 2005 m. birželio 14 d. su pastarąja sudarė rašytinę avanso sutartį, kurioje savo parašu patvirtino 27000 Lt avanso gavimą bei įsipareigojimą I. V. parduoti butą, kuris jam nepriklauso.

Pirmiausia pažymėtina, kad sukčiavimo nusikaltimo sudėties subjektyviajai pusei – tyčiai, būdinga tai, kad sumanymas apgaulingai neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto – dar iki turto ar teisės į turtą įgijimo. Apie išankstinį išteisintojo sumanymą sukčiauti savo skunde nurodė nukentėjusioji, teigdama, kad iš tikrųjų jai parduoti butą niekas neketino, S. Š. tik siekė užvaldyti ir užvaldė jos turtą, o pastarojo sūnaus G. Š. kreipimasis į teismą dėl leidimo parduoti butą buvo tik formalus aktas. Kolegija tokį apeliantės pareiškimą vertina, kaip niekuo nepagrįstą deklaratyvią nuomonę, kurios nepatvirtina jokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Byloje nustatyta, kad iniciatyva dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pirkimo-pardavimo kilo iš nukentėjusiosios pusės. To neneigė ir pati apeliantė, nurodydama, jog skambino S. Š. ir prašė parduoti jai minėtą butą už 50000 Lt. Be abejonės, vien tai negali paneigti galimo S. Š. apsisprendimo sukčiauti, kuris galėjo susiformuoti ir po to, kai atsirado asmuo, norintis įsigyti nekilnojamą turtą. Visgi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog išankstinio sumanymo sukčiauti nebuvo.

Kad butą ketino iš tikrųjų parduoti I. V., tvirtino ne tik išteisintasis S. Š., bet ir buto savininkas G. Š., kuris nurodė, kad norėjo butą parduoti, tačiau teismui kelis kartus atmetus prašymus leisti parduoti butą, buto pirkimo-pardavimo sandorio neįgyvendino (t. 3, b. l. 35-37). Liudytojais teisiamajame posėdyje apklausti V. Š. ir A. V. Š. taip pat patvirtino, kad G. Š. buvo apsisprendęs dėl buto pardavimo ir norėjo jį parduoti, net ėjo kartu su I. V. sutuoktiniu Č. V. pas notarę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau sandoris neįvyko, nes parduodamame bute buvo registruoti G. Š. nepilnamečiai vaikai ir buvo reikalingas teismo leidimas parduoti butą (t. 3, b. l. 37-38; 44-45). Liudytojas Č. V. taip pat nurodė, kad buvo pakviestas pas notarę dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio, patvirtino, kad apsilankymo pas notarę laiką S. Š. buvo suderinęs iš anksto ir dokumentai dėl sandorio įforminimo jau buvo pateikti notarei, tačiau pastaroji paaiškino, jog buto parduoti negalima –,,...reikia pažymos iš vaikų teisių.“ (t. 3, b. l. 38-40). Apie tai, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo įformintas, patvirtino ir liudytoja apklausta notarė V. M. (t. 3, b. l. 34). Byloje esantys dokumentai – Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2006 m. balandžio 11 d. įsiteisėjusios nutartys (t. 1, b. l. 11; t. 2, b. l. 64), kuriomis buvo atsisakyta G. Š. išduoti leidimą parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, bei to paties teismo 2005 m. lapkričio 28 d., 2006 m. kovo 2 d. įsiteisėję sprendimai (t. 1, b. l. 9; 10) atitinkamai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, leidžiant G. Š. priimti mirusios žmonos R. Š. palikimą – jos dalį turte (bute (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose) sau ir savo nepilnamečių vaikų vardu, neginčijamai patvirtina ne tik patį apsisprendimą parduoti butą, bet ir intensyvų šio sumanymo įgyvendinimo kryptingumą. Konkrečiu atveju visiškai nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, jog į teismą dėl buto pardavimo buvo kreiptasi tik vieną kartą (206-04-11), nes tai iš esmės prieštarauja aptartiems ir teismo priimtiems sprendimams.

Taigi, iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumos aiškiai matyti, jog kaltinimas S. Š. dėl I. V. klaidinimo apie tariamai parduodamą butą nėra pagrįstas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji tvirtina, kad S. Š. ją suklaidino teigdamas, jog yra norimo įsigyti buto savininkas ir kad butą tikrai parduos. Pasak I. V., ji tuo tikėjo, todėl ir buvo perduoti 27000 Lt S. Š., kuris pinigus neteisėtai užvaldė ir negrąžino. Tuo pačiu savo skunde ir prokuroras tvirtina, kad S. Š., neturėdamas rašytinio įgaliojimo ir veikdamas, kaip teisėtas buto savininko G. Š. atstovas, pasirašydamas su I. V. preliminarų 2005 m. birželio 14 d. susitarimą, suklaidino nukentėjusiąją įtikindamas, kad butas priklauso jam ir bus parduotas minėtame susitarime aptartomis sąlygomis.

Byloje, be pačios nukentėjusiosios teiginių, nėra duomenų, patvirtinančių, kad S. Š. būtų įtikinėjęs I. V., jos sutuoktinį ar kitus asmenis, jog butas nuosavybės teise priklauso jam. Iš tikrųjų, liudytojais apklausti K. B. ir M. J. buvo susidarę įspūdį, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, priklauso S. Š. (t. 3, b. l. 41-42), tačiau nei vienas iš jų neminėjo, jog S. Š. būtų juos tikinęs, kad tas butas priklauso jam, kaip skunde teigia prokuroras. Kiekvienas jų susidarė savo subjektyvią nuomonę ir ją logiškai pagrindė teisiamajame posėdyje. Liudytojas M. J. manė, kad butas priklauso S. Š. dėl to, jog ankščiau yra dirbęs kartu su išteisintuoju ir pastarasis gavo tą butą. Liudytoja K. B. įspūdį apie buto priklausomybę susidarė iš V. Š. užuominų, kad dėl buto pardavimo reikia kalbėtis su uošviu – S. Š.. Iš tikrųjų, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 1990 m. balandžio 26 d. orderiu (t. 2, b. l. 65) S. Š. su šeima buvo leista apsigyventi minimame bute ir tik pagal 1992 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį tas butas tapo G. Š. nuosavybe (t. 2, b. l. 70). Taigi, kiekvienas liudytojų be S. Š. įtikinėjimo buvo susidaręs savo asmeninę nuomonę apie tai, kam nuosavybės teise priklausė butas.

Apgaulės nepatvirtina nei tas faktas, kad I. V. dėl buto pirkimo-pardavimo tiesiogiai tarėsi su S. Š., neturinčiu tikrojo buto savininko rašytinio įgaliojimo. Išteisintasis S. Š., liudytojai G. Š., V. Š. ir A. V. Š. vienodai tvirtino, kad klausimas dėl buto pardavimo buvo aptartas su tikruoju savininku G. Š., kuris sutiko butą parduoti I. V. už 50000 Lt ir paprašė savo tėvo – S. Š., kad šis tvarkytų visus reikalus, susijusius su buto pardavimu, iki sandorio įforminimo pas notarą surinktų visus reikiamus dokumentus (t. 3, b. l. 36), kadangi pats to padaryti negalėjo, nes tuo metu mokėsi Kauno technologijos universitete (t. 3, b. l. 7). Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, jog S. Š. veikė prieš buto savininko valią.

Nepagrįstai prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog S. Š. buvo būtinas rašytinis atstovaujamojo buto savininko įgaliojimas nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti (CK 2.138 str. 1 d. 3 p.), nes tokių veiksmų S. Š. be G. Š. žinios neatliko. Liudytojas Č. V. pripažino, kad kalba apie galimybę apsigyventi planuojamame įsigyti bute vyko po apsilankymo pas notarą, kuomet dalyvavo ir pats G. Š. (t. 3, b. l. 40). Taigi, I. ir Č. V. buvo leista apsigyventi parduodamame bute, paties buto savininko pritarimu (t. 3, b. l. 37-40).

Lietuvos Respublikos CK 2.132 str. 4 d. reglamentuoja, kad atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų (pvz. veikai, kaip tarpininkai). Vadinasi jiems nebūtinas atstovaujamojo rašytinis įgaliojimas, dėl ko priešingai savo skunduose teigia apeliantai. Minėtą teiginį apeliantai grindžia tuo, jog S. Š. vietoj G. Š. 2005 m. birželio 14 d. pasirašė preliminarų susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo (t. 1, b. l. 4) ir taip sąmoningai suklaidino nukentėjusiąją. Iš minėto ir nukentėjusiosios parengto rašto aiškiai galima spręsti tik apie tai, kad I. V. duoda konkrečiai neįvardintam Š. 27000 Lt už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Rašte nepaminėtas buto savininkas G. Š., nurodant, kad pardavėjas yra, tiesiog, ,,..p. Š....“, kuris parduoda butą už 50000 Lt. Po nukentėjusiosios parengtu tekstu ne kito asmens, o savo vardu pasirašė S. Š., patvirtindamas, jog pinigus – 27000 Lt, gavo už parduodamą butą. Tokiu būdu nepagrįstas prokuroro teiginys, jog minėtame rašte, kurį apeliantas įvardija, kaip preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, S. Š. pasirašė už kitą asmenį ar kaip buto savininkas. Konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad S. Š. pasirašymas 2005 m. birželio 14 d. rašte savaime suklaidino nukentėjusiąją. Pati I. V. apeliaciniame skunde pripažino, jog pateikdama S. Š. pasirašyti jos pačios parengtą raštą, siekė patvirtinimo apie tai, kad už butą jau yra sumokėjusi 27000 Lt iš 50000 Lt. Būtent tai, ko siekė nukentėjusioji, iš esmės, tuo raštu buvo patvirtinta – tai atitiko I. V. interesus, todėl teigti apie S. Š. panaudotą apgaulę nėra jokio pagrindo.

Visus gautus pinigus kaip avansą už parduodamą butą (27000 Lt) S. Š. perdavė teisėtam buto savininkui G. Š., ką patvirtino jis pats ir liudytoja A. V. Š.. Vadinasi, S. Š. tyčia nebuvo nukreipta į svetimo turto įgijimą savo naudai, kaip teigiama kaltinime.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. asmens klaidinimo esmė yra ta, kad tuo, paprastai, siekiama apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Iš ankščiau aptartų duomenų yra aišku, kad S. Š. veikimas nebuvo nukreiptas į savo asmenybės slėpimą ar bandymą nuslėpti. Tuo pačiu pažymėtina, kad savo pažeistų interesų atkūrimu nebuvo suinteresuota pati nukentėjusioji, nors pinigų negrąžinimu kaltino S. Š.. I. V., kaltindama S. Š. užvaldžius jos turtą, savo skunde nenurodė, jog jos paduotus pinigus dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios buto savininkas norėjo grąžinti. Tai patvirtina pačios nukentėjusiosios pridėtas G. Š. 2008 m. balandžio 13 d. pranešimas, kuriuo prašoma nurodyti banko sąskaitą į kurią būtų galima pervesti įmokėtą avansą (t. 1, b. l. 5). Tokiu būdu nėra pagrindo netikėti išteisintojo S. Š., liudytojų G. Š. ir A. V. Š. parodymais, kuriuose teigiama, jog I. V. atsisakydavo priimti pačios sumokėtą avansą už butą. Tai patvirtino ir I. V. sutuoktinis, nurodęs, kad S. Š. siūlė grąžinti avansą (t. 3, b. l. 40). Nepaisydama to, žinodama, jog teismas nedavė leidimo G. Š. parduoti butą ir pirkimo-pardavimo sandoris negalimas, nukentėjusioji ignoravo G. Š. gerą valią ir praėjus 4 dienoms su pareiškimu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo S. Š. atžvilgiu (t. 1, b. l. 2-3). Vis dėlto avansas (27000 Lt) I. V. buvo sugrąžintas 2008 m. rugpjūčio 26 d. (t. 2, b. l. 55) jau po ikiteisminio tyrimo pradžios, pervedant pinigus į banko sąskaitą, kurios I. V. taip ir nenurodė.

Aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog S. Š. jokios klaidinančios informacijos I. V. neteikė, jokių dokumentų už kitą asmenį nepasirašinėjo – veikė savo vardu, atstovaudamas kito asmens, konkrečiu atveju savo sūnaus G. Š. interesus pastarojo prašymu, pinigų, gautų kaip avansą už parduodamą butą, savo naudai neužvaldė, o perdavė juos teisėtam buto savininkui, teismui nedavus leidimo parduoti I. V. norimą įsigyti butą, norėjo grąžinti pastarosios sumokėtą avansą, tačiau tokią išteisintojo S. Š. bei buto savininko G. Š. valią ji ignoravo. Taigi, nenustačius nukentėjusiosios I. V. atžvilgiu panaudotos apgaulės požymių, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, jog S. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., požymių.

Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamojo proceso įstatymas, priimant išteisinamąjį nuosprendį, neišskiria turtinės ir neturtinės žalos ir numato, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepagrįstai išskaidė I. V. pareikštą civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 90). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos paliko nenagrinėtą, o ieškinį dėl neturtinės žalos atmetė. Tai rodo, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostatas, priėmė sprendimą, tai yra formaliai išnagrinėjo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos klausimą, ir šį ieškinį atmetė taip suvaržydamas asmens teisę reikalauti atlyginti visą jam padarytą žalą.

Žalos samprata baudžiamoje, baudžiamojo proceso teisėje glaudžiai siejasi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Tačiau tai nereiškia, kaip nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, jog neturtinė žala galima tik dėl padarytos nusikalstamos veikos. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (CK 1.136 str. 2 d. 5 p.). Civilinė teisė gali būti pažeidžiama padarant tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir ji ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant nuostolius (CK 1.138 str. 6 p.).

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį dėl civilinio ieškinio:

I. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.