Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Jonas Špelveris Baudž. byla Nr. 1A–94-174/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1, 2.1.6.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2008 m. vasario 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-11-29 nuosprendžio, kuriuo J. S. (J. S.), a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems (3) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-12-01 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikyme išbūtas laikas nuo 2006-11-06 iki 2006-11-08.

Priteista iš J. S. 4197 Lt žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 29 d., apie 24.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, kada K. E., G. R. ir R. K., išgirdę moterų pagalbos šauksmą ir pamatę jį atbėgantį iš tos pusės kur sklido pagalbos šauksmas, jį sustabdė, paklausdami „kur bėgi?", jis tyčia, neturėdamas pagrindo manyti, kad į jį bus pasikėsinta, vieną kartą dūrė prieš jį stovinčiam K. E. peiliu į pilvo kairės pusės kirkšnį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiaurinę durtinę-pjautinę pilvo žaizdą kairėje kirkšnyje pakenkiant taukinei, kraujui išsiliejus į pilvaplėvės ertmę, kirkšninės srities hematoma. Dėl kiaurinio durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo, K. E. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (2003-05-23 sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9. punktas).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai J. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 135 str. 1 d. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai bei padarytos pagrįstos išvados. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka.

Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienus įrodymus nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje.

Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad J. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes jo veika neatitinka būtinosios ginties, numatytos BK 28 str., nuostatų. Byloje nėra J. S. gynybos versiją patvirtinančių įrodymų, jog J. S. gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Tai reiškia, kad kėsinimasis turi egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ir kelti akivaizdų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms.

Būtinosios ginties situacija galima ne nuo bet kokio, o tik nuo pavojingo kėsinimosi. Nuteistasis apeliaciniame skunde būtinosios ginties aplinkybes argumentuoja jam nepalankiu jėgų santykiu, tai yra jis buvo vienas prieš penkis suaugusius žmones, taip pat ir tuo, kad jam padaryti sužalojimai bei, kad konfliktą pradėjo su nukentėjusiuoju kartu buvę vaikinai.

Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į kaltininko asmenį. Nukentėjusysis su draugais sustabdė J. S., norėdami išsiaiškinti, kodėl šis bėga, nes girdėjo moterų riksmus. Tačiau jokio pradėto ar tiesiogiai gręsiančio kėsinimosi į nuteistojo asmenį ar turtą nebuvo.

Teisėjų kolegija tiki nukentėjusiojo K. E. parodymais (t. 1, b. l. 18-22, t. 2, b. l. 117-120), nes pastarojo parodymai atitinka ir kitų liudytojų: G. R., A. S., R. K., E. N. parodymus (t. 1, b. l. 53-57, 61-63, 66-69, t. 2, b. l. 161-162, 163-164, t. 3, b. l. 4-6). Be to, nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymai nuoseklūs, detaliai atskleidžiantys įvykio aplinkybes.

Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų turinio, nei vienas iš J. S. sustabdžiusių vaikinų neturėjo jokių ketinimų sumušti ar apiplėšti apeliantą. Jie girdėjo moters šaukimus ir pamatė iš tos pačios pusės parbėgantį J. S., todėl jį stabdė norėdami išsiaiškinti, kodėl šis bėga. Nuteistasis ikitesminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jis prie automobilių aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, matė stovinčias dvi merginas. Po to, kada jis bėgo namo, matė tas pačias merginas dar kartą. Jos garsiai juokėsi, bet jis prie jų priėjęs nebuvo ir nebendravo (t. 1, b. l. 109). Ši nuteistojo paminėta aplinkybė iš dalies patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas versijas, kad jie išgirdę moterų šauksmus ir pamatę bėgantį J. S., stabdė jį norėdami išsiaiškinti, kodėl šis bėga, ar jis nieko blogo joms nepadarė. J. S. neneigė paties moterų buvimo fakto, tačiau skirtingai nuo liudytojų ir nukentėjusiųjų aiškino, kad moterys nešaukė, o juokėsi. Tai iš esmės patvirtina, kad moterys buvo, o kaltinamojo versija, kad jos juokėsi, vertinama kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl nėra pagrindo manyti, kad vaikinai, stabdę J. S., turėjo tikslą jį apiplėšti ar sumušti.

Nuteistasis J. S. iš esmės patvirtino nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas įvykio aplinkybes. Tačiau jis parodė, kad peilį išsitraukė tikslu apsiginti nuo jį sustabdžiusių vaikinų. Be to, jis su peiliu iš pradžių mosikavo ir tik po to dūrė vienam iš jų. Vis dėlto, šias aplinkybes paneigė tiek nukentėjusysis K. E., tiek kartu su juo buvę G. R., A. S., R. K., E. N.. Pastarieji parodė, kad nematė, jog J. S. demonstravo ar laikė peilį ir tik po to dūrė nukentėjusiajam.

Nukentėjusysis ir minėti liudytojai parodė, kad peilio jie nematė, o du dūriai peiliu buvo staigūs. Nuteistasis teigia, kad jis mojavo peiliu siekdamas apsaugoti save ir savo turtą. Jis taip pat nurodė, kad įdūrus peiliu nukentėjusysis sušuko „jis turi peilį, mane papjovė“ (t. 1, b. l. 110). Tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis bei kiti kartu buvę vaikinai iš tiesų nematė, jog J. S. turi peilį ir jis buvo panaudotas staigiai, jo nedemonstruojant.

Nuteistojo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis parodė, kad jo sustabdymo metu suskambėjo jo mobiliojo ryšio telefonas, jis telefoną išjungė ir įsikišo į kišenę. Taip pat jis parodė, kad nuo jo kaklo jį sustabdę asmenys bandė nuplėšti grandinėlę, kėsinosi į mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau niekas iš liudytojų tokių aplinkybių nepatvirtino, išskyrus faktą, kad nukentėjusysis bandė griebti J. S. už dešinės rankos, nes buvo neaišku, ką jis joje laiko.

Nuteistojo J. S. veiksmai pagrįstai nevertintini kaip būtinoji gintis, nes prieš jį nebuvo pavojingo kėsinimosi. Nuteistojo parodymai bei jų vertinimas lyginant juos su liudytojų parodymais rodo, kad J. S. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Jis turėjo su savimi sulankstomą peilį, kurį laikė kišenėje. Jis jokių kitų (išskyrus jo paties nurodytus veiksmus peiliu) gynybinių veiksmų neatliko, nors turėjo pakankamai laiko - suskambo telefonas, kurį išjungęs įsidėjo į kišenę, išsitraukė sulankstomą peilį, jį atlenkė, nors teigė, jog jį užpuolę asmenys jį iš karto pradėjo jį mušti, spardė kojomis. Nors baudžiamieji įstatymai nenumato, kaip asmuo turi gintis (analizuojant gynybos versiją), tačiau šiuo atveju staigūs dūriai peiliu du kartus rodo aktyvius puolimo veiksmus.

Be to, apeliantas iš karto po dūrių pabėgo. Jis dėl šio įvykio nesikreipė jokios pagalbos, nors tokią galimybę turėjo. Jis parodė, kad bėgo link „Akropolio“, kur neabejotinai yra daug žmonių, taip pat apsaugos darbuotojų, tačiau jis parbėgo į namus, o peilį išmetė, beje pradžioje pareigūnams nurodydamas ne tą peilio išmetimo vietą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad jis buvo užpultas ir dėl to jam buvo padaryti sužalojimai, nepatvirtina būtinosios ginties versijos. Byloje nustatyta, kad J. S. veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, todėl neabejotina, kad aktyviai J. S. stabdę jaunuoliai galėjo padaryti ir sužalojimus, kurie pas jį buvo nustatyti. Liudytojas G. R. patvirtino, kad sudavė apeliantui į petį. Kiti liudytojai taip pat patvirtino, kad buvo susistumdymas. Be to, po to, kai nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, liudytojai apeliantą vijosi ir gali būti, kad tuo metu sudavė smūgius.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusysis ir kartu su juo buvę kiti liudytojai jokių veiksmų, kurie galėjo sukelti pavojų J. S. sveikatai ar jo turtui, neatliko ir kad realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi nebuvo. Nuteistojo J. S. veiksmai tinkamai vertintini kaip nesusiję su būtinosios ginties situacija. Išnagrinėtų įrodymų visuma paneigia nuteistojo apelianto versiją, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo veiką, nes veika padaryta tyčia, būtina sąlyga tokiai veikai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. yra konstatavimas, kad asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.