- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-19
- Bylos Nr.
- 2A-69/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- R. T.
- Advokatai
- Giedrius Bučinskas, Andrius Norkūnas
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2400-232/2009 pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 156 000 JAV dolerių skolos, 50 000 JAV dolerių netesybų, 140 400 JAV dolerių delspinigių, iš viso 346 400 JAV dolerių (930 222,56 Lt), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ieškovas pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, patvirtintą Rygos apygardos teismo prisiekusiosios notarės I. M., suteikė atsakovui 156 000 JAV dolerių paskolą. Atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2006 m. sausio 21 d. Atsakovui nustatytu terminu negrąžinus paskolos, ieškovas 2006 m. vasario 24 d. per Rygos apygardos teismo prisiekusiąją notarę I. M. išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo pareikalavo per dvi dienas nuo pranešimo gavimo grąžinti paskolą ir delspinigius. Atsakovui pranešimas buvo įteiktas 2006 m. kovo 6 d., tačiau atsakovas paskolos negrąžino. Pagal paskolos sutartį atsakovas taip pat privalo sumokėti ieškovui 50 000 JAV dolerių netesybas ir 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 156 000 JAV dolerių skolos, 30 000 JAV dolerių netesybų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui ieškinio ir jo priedų nuorašai, teismo pranešimas buvo įteikti viešo paskelbimo spaudoje būdu (CPK 130 straipsnis). Ieškovas teismo posėdyje prašomų priteisti netesybų sumą sumažino iki 60 000 JAV dolerių. Teismas nurodė, kad ieškovas pagrįstai iš atsakovo prašo priteisti 156 000 JAV dolerių negrąžintos paskolos. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytoje paskolos sutartyje numatytos netesybos (bauda, delspinigiai) yra neprotingai didelės, todėl vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdamas į skolos dydį, netesybas sumažino iki 30 000 JAV dolerių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas apie jo atžvilgiu pradėtą civilinę bylą nieko nežinojo, nes jokie procesiniai dokumentai, išskyrus CPK 130 straipsnio nustatyta tvarka, jam pasirašytinai nebuvo įteikti, todėl neturėjo galimybės pateikti teismui savo argumentų ir įrodymų. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
2. Apie teisminį procesą atsakovui tapo žinoma iš AB „Lietkabelis“ direktoriaus 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, kai jis perdavė atsakovui antstolės V. Čereškienės 2009 m. balandžio 6 d. patvarkymo kopiją. Atsakovas, gavęs minėtą patvarkymą, kreipėsi į advokatų kontorą, kurioje jam paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 10 d. priimtas skundžiamas teismo sprendimas. Ieškovą ir atsakovą sieja verslo reikalai. Atsakovas su ieškovu dažniausiai matosi (ir bylos nagrinėjimo metu) Rusijos Federacijoje, Maskvoje, kur yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta bei verslas. Ieškovas neužsiminė, kad teisme yra pateikęs ieškinį dėl skolos priteisimo. Be to, ieškovas žinojo, kad atsakovo (jo šeimos) gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, Maskvos srityje, (duomenys neskelbtini). Ieškovas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, tyčia ieškinyje nurodė kitą atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovas negyvena. Fizinio asmens gyvenamoji vieta nustatoma pagal CK 2.17 straipsnyje nurodytus kriterijus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Atsakovas Lietuvoje neturi jokio turto, namas, kuriame deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta, priklauso atsakovo broliui, atsakovo žmona ir sūnus gyvena Rusijos Federacijoje. Taigi, atsakovas nesiekė nusišalinti nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime. Ieškovui klaidingai nurodžius atsakovo gyvenamąją vietą, o pirmosios instancijos teismui netiriant ir nevertinant atsakovo gyvenamosios vietos aplinkybių, buvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam ir nurodyti aplinkybes dėl paskolos suteikimo.
3. Ieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes jis nesilaikė įstatymo nustatytos privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Jeigu ši aplinkybės paaiškėjo po bylos iškėlimo, pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Paskolos sutartyje nurodyta, kad notaras išaiškino, jog pagal Latvijos Respublikos CPĮ 400 straipsnio 1 dalies 2 punktą notariškai patvirtinta terminuota sutartis dėl pinigų sumokėjimo yra pagrindas įsipareigojimams neginčijamai vykdyti. Darytina išvada, kad ieškovas turėjo ne ginčo tvarka kreiptis dėl pinigų (skolos) išieškojimo iš atsakovo. Kadangi ieškovas tokia tvarka dar gali pasinaudoti, ieškinys paliktinas nenagrinėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apie atsakovo nurodomą jo gyvenamosios vietos adresą Rusijos Federacijoje ieškovas sužinojo tik iš apeliacinio skundo. Ieškovas pažįsta atsakovą, tačiau juos siejo išimtinai tik verslo santykiai, be to, 2009 m. ieškovas su atsakovu nebuvo susitikęs. Ieškovui buvo žinomas vienintelis atsakovo gyvenamosios vietos adresas, kurį jis ir nurodė ieškinyje. Tai patvirtina šios aplinkybės: paskolos sutartyje atsakovas nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra adresu, kuris nurodytas ieškinyje; šiuo adresu atsakovui 2006 m. kovo 6 d. buvo įteiktas ieškovo per notarą siųstas reikalavimas; Lietuvos teismuose buvo nagrinėjami ir kiti ieškovo ir atsakovo ginčai, procesiniai dokumentai visada buvo siunčiami ieškinyje nurodytu atsakovo adresu; tą patį adresą atsakovas buvo nurodęs savo prašyme antstoliui. Be to, atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs būtent ieškinyje nurodytu adresu. CK 2.17 straipsnio 3 dalies nustato atsakovo pareigą raštu pranešti savo kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus ir atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Atsakovas nepateikė leidimo nuolat gyventi Rusijos Federacijoje, kurį atsakovas privalėtų turėti, jeigu jo nuolatinės gyvenamoji vieta būtų Rusijos Federacijoje.
2. Teisės būti išklausytam atsakovas neteko ne dėl to, kad ieškovas tyčia klaidingai nurodė atsakovo gyvenamąją vietą, be dėl to, jog atsakovas, nepranešdamas apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, elgėsi nesąžiningai, todėl turi prisiimti neigiamų nepranešimo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą padarinių riziką. Atsakovas su skundu nepateikė įrodymų, kad skolą ieškovui grąžino, o skundo teiginiai, kad tariama skola neegzistuoja, yra nepagrįsti ir nesąžiningi.
3. Atsakovo skunde nurodytas Latvijos Respublikos CPĮ 400 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nurodyta, kad notariškai patvirtinta sutartis yra pagrindas įsipareigojimams neginčijamai vykdyti, negali suponuoti išvados, jog ieškovas privalo laikytis išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Todėl laikytina, kad atsakovas nenurodė įstatymo, kuriame būtų nustatyta tokio ginčo privaloma neteisminė ginčo sprendimo tvarka. Ieškovas teisę kreiptis į teismą įgyvendino tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kito. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, todėl pinigų ar daiktų perdavimo paskolos gavėjui faktas yra svarbus, sprendžiant buvo sutartis sudaryta ar ne.
Ieškovas teigia, kad pagal 205 m. sausio 1 d. sudarytą paskolos sutartį atsakovui paskolino 156 000 JAV dolerių, prašo šios sutarties pagrindu priteisti iš atsakovo paskolos sumą, 60 000 JAV dolerių netesybų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių sudaryta 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartis atitinka CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6.871 straipsnio reikalavimus ir priteisė 156 000 JAV dolerių skolos, 30 000 JAV dolerių netesybų.
Atsakovas (paskolos gavėjas) teigia, kad pinigų pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį nėra gavęs. Tais atvejais, kai paskolos dokumentas (raštelis, paskolos sutartis) patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų paskolos gavėjui nebuvo perduoti, pripažįstama, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje (sutarties 1 punktas) nurodyta, kad prieš pasirašant sutartį atsakovas (skolininkas) 156 000 JAV dolerių sumą priėmė. Minėta, atsakovas neigia pinigų gavimo pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį faktą. Byloje nustatyta, kad dar 2002 metais tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 11 d. sprendimu iš atsakovo ieškovo naudai pagal sudarytas sutartis priteista 41 120 Lt. Pagal 2000 m. atsakovo rašytus pasižadėjimus ieškovui grąžinti skolą ieškovas Vilniaus apygardos teisme 2002 m. birželio 19 d. pareiškė atsakovui ieškinį dėl 257 000 JAV dolerių skolos grąžinimo ir 5 140 JAV dolerių palūkanų (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2⁴⁹-1433/02). Šioje byloje šalys sudarė taikos sutartį, kurią teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtino ir bylą nutraukė. Taikos sutartimi atsakovas pripažino 282 069 JAV dolerių skolą ieškovui.
Iš vykdomojoje byloje Nr. 6120/03/01128 esančios medžiagos matyti, kad šalys vykdymo procese 2005 m. balandžio 14 d. buvo sudarę taikos sutartį, pagal kurią skolininkas (atsakovas) dalį savo skolos 170 000 Lt sumoka ieškovui (išieškotojui), o nuo likusios dalies skolos ieškovas atsisako. Tačiau Trakų rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. nutartimi taikos sutarties vykdymo procese nepatvirtino. 2006 m. lapkričio 9 d. pardavus atsakovo turtą iš varžytynių, iš visos išieškomos sumos ieškovas gavo 257 487 Lt. Šalys 2007 m. liepos 4 d. vykdymo procese vėl sudarė taikos sutartį, kurią Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino. Pagal patvirtintą taikos sutartį ieškovas atsisakė nuo likusios išieškojimo sumos pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 282 069 JAV dolerių skolos ir 14 proc. metinių palūkanų išieškojimo ir Trakų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 1 267,35 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.
Ieškovo atstovas nurodė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta pasekoje to, kad ieškovas vykdymo eigoje atsisakė nuo išieškojimo, nes turtas, iš kurio buvo vykdomas išieškojimas, buvo probleminis, negalėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, todėl buvo sudaryta nauja 2005 m. paskolos sutartis likusiai neišieškotai sumai (b. l. 120, 163, t. 1). Atsakovas taip pat nurodė, kad 2005 metų paskolos sutartyje nurodyti pinigai yra tie patys, kurie iš jo buvo priteisti 2002 metais.
Teismas apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą gali daryti išvadą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamo fakto buvimą ar nebuvimą. Atsakovo paaiškinimus, kad pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį pinigų iš ieškovo jis nėra gavęs, patvirtina ieškovo atstovo paaiškinimai, kad 2005 metų paskolos sutartis buvo sudaryta todėl, kad vykdymo eigoje negalėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, ieškovas atsisakė nuo likusios sumos išieškojimo ir sudarė naują paskolos sutartį. Iš vykdomojoje byloje esančios medžiagos, Vilniaus apygardos teismo prijungtos civilinės bylos Nr. 2⁴⁹-1433/2002 analizės matyti, kad ieškovui iš priteistos sumos vykdymo procese buvo išieškota tik 257 487 Lt suma, o likusios priteistos sumos išieškojimo ieškovas atsisakė. Atsakovo paaiškinimai, ieškovo atstovo paaiškinimai, vykdomosios bylos medžiaga dėl 282 069 JAV dolerių skolos išieškojimo pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 282 069 JAV dolerių skolos išieškojimo pagal Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartį leidžia daryti išvadą, kad pinigai pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį atsakovui nebuvo perduoti (CPK 185 straipsnis). Dėl tų pačių pinigų, kurie atsakovui buvo paskolinti 2002 m., ir Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pripažinta atsakovo 282 069 JAV dolerių skola ieškovui, tarp šalių antrą kartą 2005 m. sausio 24 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis.
Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teisėjų kolegija, taikydama CK 6.870 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasi protingumo kriterijumi, sprendžia, kad joks protingas žmogus antrą kartą nepaskolins tokios didelės pinigų sumos, kai skolininkas yra negrąžinęs ankstesnės skolos, dėl kurios grąžinimo reikėjo kreiptis į teismą.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį pinigų negavo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių 2005 m. sausio 21 d. buvo sudaryta paskolos sutartis (CK 6.870 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškinys atmestinas (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 8 364,49 Lt žyminio mokesčio, be to, patyrė 83,85 Lt išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo priedų vertinimu į lietuvių kalbą. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ir ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, išskyrus sprendimo dalį dėl 3 501,76 Lt žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui R. T., panaikinti. Ieškovo R. T. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 8 448,34 Lt (aštuonis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 34 ct) bylinėjimosi išlaidų.