Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

nukentėjusiojo įstatyminiams atstovams G. M., A. M. bei jo atstovui Audriui Juozapavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2015 m. liepos 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 12N-34917091-15 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2015 m. liepos 31 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 12N-34917091-15 G. V. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 straipsnio 10 dalį skirta 144 Eur bauda, už tai, kad ji, 2015 m. gegužės 27 d. apie 11.36 val., (duomeny neskelbtini), Vilniuje, jos mišrūnų veislės šuo išbėgo iš buto į bendro naudojimo koridorių ir užpuolė nepilnametį D. M., gim. 2012 m., padarydamas žalą vaiko sveikatai, tokiu būdu šuns savininkė, neužtikrino, kad jos gyvūnas nekeltų grėsmės, ir pažeidė 2013 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymo Nr. 30-2001, 5 dalies 5.4 punktą „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybių teritorijoje taisyklių tvirtinimo

G. V. padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su jai paskirta nuobauda ir jos nuomone skundžiamą nutarimą priėmęs pareigūnas nepilnai bei nevisapusiškai ištyrė administracinėje byloje esančią medžiagą, paviršutiniškai bei vienašališkai vertino bylos faktines aplinkybes bei esančius įrodymus, pažeidė administracinės nuobaudos skyrimo tvarką, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Nurodo, kad skundžiamame nutarime (analogiškai ir protokole) nurodoma, kad vaikas koridoriuje buvo šuns užpultas ir vaiko sveikatai buvo padaryta žala. Tačiau nei vaiko užpuolimas, nei juo labiau žalos jo sveikatai padarymas nėra patvirtintas įrodymais, o ir patvirtinti tai neįmanoma, nes to nebuvo. Vedant į lauką jos šuo tik kelis kartus spėjo suloti, po to ji paėmė jį ant rankų, todėl šuniui nebuvo net galimybės vaiką užpulti ir jį sužaloti. Be to, jos šuo niekada žmonių nepuola, gal nebent retsykiais suloja, kas būdinga kiekvienam šuniui. Nutarimą skyręs pareigūnas atsižvelgė tik į vaiko tėvo paaiškinimus, kurie yra visiškai nepagrįsti, o ji ir jos šuo buvo be jokio pagrindo apkaltinti keršijant dėl to, kad ji iškvietė policiją už nusikalstamą ir nežmonišką vaiko tėvo poelgį su jos šunimi, kuomet jis buvo iš jos rankų išplėštas, pakeltas virš galvos ir visa jėga trenktas ant grindų, dėl ko patyrė labai sunkių sužalojimų, jo gydymas tęsiamas iki šiol. Nurodo, kad ji ir jos šuo patyrė žalą ir tai patvirtinantys rodymai yra pateikti į bylą. O patvirtinančių įrodymų apie vaiko užpuolimą bei žalos jo sveikatai padarymą nėra ir būti negali. Nutarimą priėmęs pareigūnas į tai neatsižvelgė, todėl jo nutarimas yra neteisėtas bei naikintinas. Pagal suformuotą teismų praktiką asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl, esant tokiai situacijai, kyla pagrįstų abejonių ar administracinio teisės pažeidimo protokole buvo tiksliai bei objektyviai užfiksuoti įrodymai bei kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą, t. y. kyla abejonių bei neaiškumų dėl esminės administracinio teisės pažeidimo rodinėjimo priemonės įrodomosios galios bei patikimumo. Pažymi, kad skundžiamame nutarime nurodomas ir teisės aktas, kuris neva buvo pažeistas, t.y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymas Nr. 30-2001 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių patvirtinimo" ir konkrečiai jo 5.4. punktas - „Gyvūnų laikytojai privalo: užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų". Taigi tokie nusižengimo požymiai, kaip grėsmės sukėlimas ir žala asmens sveikatai, priimant ginčijamą sprendimą turėjo būti pilnai, aiškiai, visapusiškai bei neabejotinai įrodyti. Tačiau to padaryta nebuvo, kas kelia rimtų abejonių nutarimo teisėtumu, objektyvumu bei nešališkumu. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas nutarimas neatitinka teisėtumo ir objektyvumo principams, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir byla nutraukta (b.l. 2-3).

Teismo posėdyje G. V. nurodė, jog palaiko skundo reikalavimą jame išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė skundą tenkinti ir panaikinti priimtą nutarimą. Nurodė, kad vaikas sužalotas nebuvo, žala jam nepadaryta. Aiškindama faktines aplinkybes, nurodė, kad ruošėsi eiti su šuniu į lauką, kai jis atsidaręs duris išbėgo į koridorių. Prie 28 buto buvo vaikas, ir šuo pribėgęs prie jo sulojo. Tuomet iš bendro naudojimo patalpų atbėgo A. M., kuris ją išvadinęs necenzūriniais žodžiais, stvėrė šunį ir jį metė. Nurodė, kad šuniui išbėgus, ji išbėgo paskui jį, ir koridoriuje buvo tik vaikas, daugiau nieko jame nebuvo. Kai šuo sulojo, vaikas tiesiog stovėjo, jis nešaukė, neverkė, o atbėgęs kaimynas trenkė šunį, jį sužalojo. Jos šuo vaikų nepuola, gal šuniui sulojus vaikas kažkiek ir išsigando, tačiau jis stovėjo ir judėjo, žingsniavo vietoje, nesakė, kad jam kas nors skauda, atstumas tarp vaiko ir šuns buvo, o sulojus šuniui atbėgo jo tėvas. Nutrenkęs šunį, jis su vaiku ramiai nuėjo namo. Vaiko motina G. M. sakė, kad vaikui nėra jokių žymių, jokių įkandimų, ir kai jai rodė vaiko ranką- jokių žymių nebuvo b.l. 80-82).

Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas A. M. prašė skundą atmesti, bei nurodė, kad jam su vaiku išeidinėjant iš bendo naudojimo patalpų, atsidarė kaimynų buto durys ir išbėgo šuo, jam iš paskos išbėgo G. V.. šuo buvo agresyvus ir puolė vaiką, vaikas kiek galėdamas bėgo ir rėkė, prisiglaudė prie sienos. Tada šuo įkando vaikui į ranką – kairės pusės riešą. Atbėgusi G. V. ir jis traukė šunį, ir jis jį pastvėręs numetė nuo vaiko 1,5 m atstumu. Ant vaiko dilbio liko šuns dantų žymės, nuo įkandimo iki vaiką apžiūrėjo gydytojas praėjo apie 20-30 min. gydytojo. Vaiką apžiūrėjus medikams buvo išrašyta pažyma dėl diagnozės. Nuo įkandimo vaikui matėsi mažytės mėlynės, kurios po truputi nyko. Atvykusiems pareigūnams nurodė, kad šuo įkando vaikui, vaikui buvo mėlynė ant rankos, skaudėjo, jo nuomone vaikui buvo padaryta psichinė ir fizinė žala. Šuns įkandimo vaikui faktą matė ir jo sugyventinė D. K., kuri tuo metu atidarė duris (b.l. 82-83).

Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas G. M. paaiškino, kad įvykio dieną sūnų D.prižiūrėjo tėvas A. M.. Ji buvo darbe ir sulaukė skambučio, kad vaikui įkando šuo. Kai vaikas grįžo iš ligoninės ji jį pasiėmė namo. Vaikui buvo daug įspūdžių dėl to kas įvyko. jis niekuo nesiskundė, kad jam skauda ir pan., parodė vietą kur jam įkando šuo. Toje vietoje buvo kaip įspaudimas, mėlynė apie 0,5 cm. dydžio, vidinėje dilbio pusėje. Vaikas po šio incidento gydomas nebuvo, nes nematė tam būtinybės, mėlynė sumažėjo. Nežino ar prieš atiduodant tėvui vaiką, pas jį ant rankos nebuvo mėlynės, tačiau patvirtina, kad šuo vaikui įkando (b.l. 90-91).

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. S. parodė, kad atvežus vaiką, buvo pasakyta, kad jam įkando kaimyno šuo. Apžiūrėjus vaiką, dilbyje buvo mėlynė, žaizdų nebuvo, ir jei nėra odos pažeidimo, tai laikytina sumušimu. Kraujosruvos pagal diagnozę gali laikytis ir savaitę, jei maža mėlynė, galėjo praeiti ir po kelių dienų (b.l. 83-84).

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta L. P. parodė, kad santykiai su G. V. neutralūs, su A. M. įtempti. Nurodė, kad įvykio dieną, ji dažė langus bendrame koridoriuje, kai iš savo buto išėjo kaimynas su vaiku nuėjo link bendrų tualetų. Po minutės išbėgo vaikas, prabėgo apie 2 metrus ir jam iš paskos išbėgo kaimynės šuo. Vaikas pasisuko į ją nugara ir šuo pradėjo loti. Pribėgusi kaimynė paėmė šunį ant rankų, paskui kaimynę iš tualeto išbėgo ir A. M., kuris pradėjo keiktis, grumtis su G. V., paėmęs ir jos šunį, jį pakėlė ir trenkė. Kadangi vaikas stovėjo nugara į liudytoją, ji nematė ar šuo pribėgęs prie vaiko jam ką nors darė. Kai šuo atbėgo, vaikas mindžiukavo kojytėmis, ir šuo pradėjo loti. Kai kaimynas trenkė šunį, išėjo kiti kaimynai, kilo triukšmas, vaikas pradėjo verkti ir ji nuėjo namo. ji nematė ar šuo įkando vaikui. Taip pat nurodė, kad jos 11 metų dukra su šuniu bendravo lauke, ir šuo nėra agresyvus (b.l. 84-85).

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta V. Ž. parodė, kad įvykio metu svečiavosi pas kaimynę, kai išgirdo vaiko verksmą. Kaimynė išėjo pažiūrėti, o ji šiek tiek vėliau pro duris stebėjo, kaip vaikas stovi prie sienos, prie jo pasilenkęs stovėjo tėvas, šuns ji nematė. kai tėvas iškvietė medikus ir pareigūnus, buvo pasakyta, kad šuo įkando vaikui. Kad kažkas įvyko galima buvo suprasti iš kilusio triukšmo. Prie vaiko priėjusi nebuvo, įkandimo žymių nematė. taip pat nurodė, kad tuo metu joks remontas bendrose patalpose nevyko (b.l. 91-92).

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. M. parodė, kad išėjo į koridorių nes buvo didelis vaiko ir šuns riksmas. Koridoriuje buvo G. V. ir A. M. su vaiku ir šuo, ir ji grįžo į vidų. Nurodė, kad tarp kaimynų yra tam tikra įtampa, bei tuo metu vyrų tualete buvo daromas remontas, su kuriuo ne visi sutiko. Patikslino, kad į koridorių buvo išėjusi du kartus, tačiau nematė, kaip šuo buvo įsikibęs į vaiko ranką. (b.l. 92-93).

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. K. parodė, kad vyko pagal iškvietimą dėl konflikto dėl gyvūno. Atvykus paaiškėjo, kad galimai šuo įkando vaikui, po ko vaiko tėvas sužalojo tą šunį. Šuns savininkė buvo labai susijaudinusi, šuo tikrai buvo sužalotas, bendraujant su vaiko tėvu, jis sakė, kad vaikui įkando šuo, tačiau ant vaiko įkandimo žymių nematė. aiškindamas tėvas nebuvo tikras savo žodžiais, nes pirma sakė, kad nematė kaip vaikui įkando, po to, kad jau matė įkandimo faktą. Savo elgesį su gyvūnu jis teisino išgąsčiu. Pareigūno nuomone, jei šuo apžioja vaiko ranką ir suspaudžia savo snukį, tai laikoma įkandimu, nuo tokio įkandimo nebūtini padariniai. Jis ant vaiko rankos nematė paraudimų, nei kąstinių žaizdų. Atvykę medikai vaiką išsivežė į klinikas. M.aiškino, kad išgirdo vaiko klyksmą ir pamatė šunį prie vaiko, tada pribėgęs bandė jį patraukti ir numetė šunį. (b.l. 93-94)

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. K. parodė, kad buvo kambaryje, kai išgirdo vaiko riksmą ir šuns lojimą. Atidariusi duris pamatė, kaip A. M. gelbėjo vaiką nuo šuns, po sugrįžo į kambarį, kur grįžo ir A. M. su sūnumi. Buvo iškviesti medikai, pareigūnai. Patiksino, kad atidariusi duris, matė, kaip vaikas prispsipaudęs prie sienos, o šuo įsikibęs į jo kairią rankytę. G. V. buvo šalia, norėjo šunį paimti, bet pirmas jį paėmė A. M. ir nusviedė į šoną. Matė vaiko ranką po įkandimo, ant jos matėsi žymės, ir jų buvo daugiau nei viena. (b.l. 94-95).

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. L. parodė, kad atvykus pagal iškvietimą dėl šuns užpuolimo, buvo abi nukentėjusios pusės. Šuns savininkė aiškino, kad kaimynas sužalojo šunį. A. M., vaiko tėvas aiškino, kad šuo užpuolė vaiką. Taip pat matė ir mažą vaiką, kuris elgėsi pakankamai ramiai, sakė, kad jam įkando šuo. Jis daugiau kalbėjo tai, ką jam sakė suaugę. Medikams vaikas rodė rankos petį, tačiau liudytojas sužalojimų asmeniškai nematė. šuo buvo sužalotas, gulėjo, nejudėjo, spanielis, apie 20 cm dydžio. Jis bendravo labiau su G. V., o jo kolega su A. M.. A. M. aiškino, kad jis gindamas tiesiog patraukė šunį, o mergina aiškino, kad jis šunį metė (b.l. 131).

Institucijos, priėmusios nutarimą, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant (ATPK 300 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Vienas iš ATP bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 248 str.). Pareigūnas ar institucija, nagrinėdami teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar konkretus asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str.).

Lietuvos Respublikos ATPK 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Nagrinėjant skundą nustatyta, jog G. V. patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje padarymą. Pagal šios teisės normos nuostatas, atsakomybė kyla už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimus, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui Ši teisės norma yra blanketinė, t. y. joje įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5. 4 punkte nurodyta, kad Gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų.

Nagrinėjamu atveju, G. V. patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji, būdama šuns savininke, neužtikrino, kad jos gyvūnas nekeltų grėsmės, nes išbėgęs į bendro naudojimo koridorių šuo užpuolė mažametį vaiką, padarydamas žalą vaiko sveikatai.

Pažeidėja neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, nurodydama, kad jos šuo vaiko neužpuolė, kelis kartus spėjo tik suloti, žala vaiko sveikatai padaryta nebuvo, tuo tarpu vaiko tėvas, išplėšęs jai šunį iš rankų, visa jėga jį trenkė ant grindų, ko pasekoje šuo patyrė sunkius sužalojimus, gydomas iki šiol. Taip pat pažymi, kad dėl neteisėtų vaiko tėvo A. M. veiksmų ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju teismas nevertina A. M. veiksmų, nes jo atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, byla jo atžvilgiu dėl žiauraus elgesio su gyvūnais nutraukta, konstatavus, kad A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis (adm. byla A2.3.-11882-865/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gegužės 27 d. 11.36 val. registruotas A. M. pranešimas, kad (duomeny neskelbtini), laiptinėje 4 aukšte prie 3 minutes kaimynų šuo įkando pranešėjo 3 metų vaikui D. M.. Papildomoje informacijoje apie patikrinimą nurodyta, kad vaikas nuvežtas į Santariškių ligoninę, šuo į veterinarijos gydyklą, abi pusės patys kreipsis į PK. Taip pat nurodyta, kad 2015 m. gegužės 27 d. Santariškių vaikų ligoninės slaugytoja Motiejūnienė informavo, kad iš Kalvarijų g. 159 Vilniuje GMP pristatė vaiką D. M., kuriam diagnozuotas kairio dilbio sumušimas. (b.l. 6). BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2015 m. gegužės 27 d. 11;40 val. registruotas ir G. V. pranešimas telefonu, kad konfliktas tarp pranešėjos ir kaimyno, kuris laiptinėje sviedė pranešėjos šunį, turi jam pretenzijų (b.l. 7). A. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK 1 PK, nurodydamas, kad 2015 m,. gegužės 27 d. apie 12.00 val. bendro naudojimo koridoriuje jo sūnų užpuolė kaimynės šuo, todėl jis pastvėręs šunį jį numetė per du metrus nuo sukandžioto išsigandusio vaiko. Dėl įvykio buvo iškviesti pareigūnai, GMP. Gydymo įstaigoje vaikui buvo nustatytas kairio dilbio sumušimas, prašo nubausti šuns šeimininke įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 5). Atitinkamai registruotas ir G. V. skundas dėl smurto prieš gyvūną ir vaikų akivaizdoje A. M. atžvilgiu. Skunde nurodyta, kad išbėgęs šuo prie vaiko pradėjo loti, ji išbėgo jam iš paskos, vaikas šunį spardė kojomis ir rankomis, o kai ji paėmė šunį ant rankų, vaikas juokėsi, o pribėgęs vaiko tėvas, stvėrė šunį iš jos rankų ir trenkė į grindis, šuo buvo sunkiai sužalotas (b.l. 9). Byloje pateiktas ir vaiko motinos G. M. pranešimas, kad dėl 2015 m. gegužės 27 d. įvykio dėl vaiko D. M. sveikatos pretenzijų G. V. neturi, dėl šuns įkandimo žymių nėra (b.l.. 11). G. V. rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad kai šuo išbėgo į koridorių, jame buvo tik mažas vaikas, kuris beidamas spardėsi, kitų žmonių nebuvo. Ji išbėgusi paskui šunį matė, kad šuo dar nebuvo pribėgęs prie vaiko, o kadangi vaikas mosikavosi, šuo pradėjo loti, tačiau vaikui nei už rankos stvėrė, nei parvertė ant grindų. Šuniui pradėjus loti, ji paėmė jį ant rankų, o tada jau priėjęs vaiko tėvas pradėjo traukti šunį jai iš rankų, ir ištraukęs metė ant grindų, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Vaikas tuo tarpu nei verkė, nei kuom nors skundėsi, iškvietus medikus, vaikas nuėjo besišypsodamas. Jos nuomone, vaikui sumušimą galėjo jau po įvykio padaryti pats tėvas, nes šuo prie vaiko prisilietęs nebuvo. Be to turėjo likti įkandimo žymės, o ne sumušimo, kaip tai diagnozuota medikų. Pažymėjo, kad incidento metu koridoriuje buvo tik ji, vaikas ir šuo, kitų asmenų nebuvo, tik vaikui pradėjus rėkti, išėjo kai kurie kaimynai (b.l. 12-13). Rašytiniame paaiškinime G. M. nurodė, kad 2015 m. gegužės 27 d. vaikas D. M. buvo pas tėvą A. M., kuris jai apie 12.00-13.00 val. telefonu pranešė, kad vaiką sukandžiojo šuo, kad iškvietė medikus. Jai atvažiavus vaiko pasiimti, vaiko ranka užbintuota nebuvo, ant rankos nesimatė nei paraudimų, nei įkandimų. Vaiko tėvas nieko konkrečiai dėl įvykio nepasakojo, tik pasakė, kad kaimynų šuo užpuolė vaiką. Parvežus vaiką namo ir bendraujant su vaiku, jis kartojo, kad šuo kando į ranką, rodė kairę rankutę. Vaikas šunis vadino negražias žodžiais („daunai“, debilai“), kad juos reikia spardyti. Taip pat nurodė, kad po pasimatymų su tėvu, vaikas grįždavo primokytas necenzūrinių žodžių, mušdavo jų šunis, dėl o jį reikėdavo saugoti. Įtaria, kad vaiko tėvas mokė mušti šunis. Po šio incidento vaikas neramiai miegojo, ir jos nuomone tai galėjo įtakoti matytas tėvo smurtas prieš šunį vaiko akivaizdoje. Paaiškinime taip pat nurodyta, kad jiems gyvenant kartu su vaiko tėvu, pastarasis piktnaudžiaudavo alkoholiu, smurtavo prieš ją ir moko smurtauti vaiką. Jos nuomone, šiuo atveju vaikas nebuvo apkandžiotas, nes kai vaiką pasiėmė, nebuvo jokių įkandimo ar sumušimo požymių, buvo tik paviršinis mėlynas apie 0,5 cm taškelis. Dėl įkandimų ar sumušimų turėtų likti mėlynės ar gilūs įkandimo pažeidimai, bet to nebuvo. Taip pat nurodyta, kad A. M. santuokos metui buvo linkęs pameluoti, ir jos nuomone, šioje situacijoje, jis pamelavo apie įkandimą, norėdamas pridengti savo blogą elgesį, šuns sužalojimą (b.l. 14-15). Tyrimo metu apklausta liudytoja J. M. nurodė, kad nurodyta dieną ji savo bute kartu su kaimyne Vida gėrė kavą, kai išgirdo šuns lojimą, po to vaiko riksmą. Išbėgusi pamatė, kad kaimyno A. M. vaikas prisispaudęs prie sienos, rėkia, išsigandęs ir apsiverkęs. Kur buvo šuo ji dėmesio neatkreipė, jos akivaizdoje šuo vaikui neįkando, vaiko tėvas buvo prie sūnaus. Vaiko tėvas jai pasakė, kad šuo įkando vaikui ir jis iškvietė medikus ir ji nuėjo namo. Tik vėliau išgirdo G. V. riksmą, kaimyno jau nebuvo, šuns nematė (b.l. 16-17). Analogiškas aplinkybes rašytiniame paaiškinime nurodė ir V. Ž., kad nematė, kad paties incidento nematė, matė tik išsigandusį ir prisiglaudusį prie sienos vaiką. Taip pat nematė ir incidento kaip buvo sviestas šuo (b.l. 18-19). Tuo tarpu apklausta liudytoja L. P. nurodė, kad matė kaip vaikas ėjo koridoriumi, netrukus iš buto išbėgo šuo, kuris nei lojo, nei ką darė pikto. Vaikui pradėjus mosuoti koja prieš šunį, šuo pradėjo loti, tada išbėgo jo savininkė. Šuo vaikui neįkando, jo nepargriovė, nei stūmė, tik lojo, o vaikas, matomai, išsigandęs pradėjo šaukti. Tada G. V. paėmė šunį ant rankų, o tuo metu išėjęs vaiko tėvas, pradėjo ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais. Šuniui išslydus iš rankų, vaiko tėvas jį pakėlė ir trenkė į grindis. Taip pat nurodė, kad ji yra girdėjusi, kaip vaikas buvo mokomas spirti šuniui, jei jis lys (b.l. 21-22). Policijos pareigūno R. K. rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad patruliavimo metu gavus pranešimą vyko Kalvarijų g. 159-19, kur nuvykus į juos kreipėsi šuns savininkė, nurodydama, kad jos šuo buvo išbėgęs į koridorių ir ten lakstė, kur tuo metu buvo kaimyno vaikas, kuris su šuniu žaidė. Ji tvirtino, kad jos šuo vaikui neįkando, o vaiko tėvas trenkė šunį ant grindų. Į pareigūnus kreipėsi ir vaiko tėvas, kuris tvirtino matęs kaip šuo įkando vaikui, tačiau lyg ir abejodamas tuo. Ant vaiko rankos žaizdos nesimatė, ar buvo paraudimų negali pasakyti, nes to neužfiksavo. Iš šalių aiškinamos situacijos suprato, kad tarp kaimynų jau seniai vyksta konfliktai. Pareigūnams atvykus vaikas nei verkė, nei šaukė, buvo ramus, rodė tik ranką. (b.l. 23-24). Apklausta D. K. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog buvo namuose su draugu A. M. bei jo sūnumi, gamino maistą. Jiems išėjus į tualetą bendro naudojimo patalpose, netrūkus išgirdo stiprų vaiko riksmą, o po kelių sekundžių šuns lojimą. Atidariusi duris pamatė prie sienos prisispaudusį išsigandusį vaiką, kuris rėkė. Šuo buvo jam įsikabinęs į kairę ranką, o šuns šeimininkė lenkėsi pasiimti šuns. Šuo paleido vaiko ranką, ir tuo metu Aleksas stvėrė šunį ir metė jį nuo vaiko, tokiu būdu gelbėjo savo vaiką. Po incidento apžiūrėjus vaiko ranką, ant jos matėsi paraudimai nuo įkandimo, nors oda prakąsta nebuvo, tačiau matėsi dantų žymės. A. M. iškvietė medikus, pareigūnus (b.l. 25-26). Santariškių klinikų filialo vaikų ligoninės traumotologu ortopedu dirbantis E. S. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad apie 12.20 val. GPM pristatė vaiką D. M., kuriam įkando kaimynų šuo. Apžiūrėjus vaiką buvo nustatyta kairiajame dilbyje kraujosruva, aiškių žaizdų nepastebėta, plaštakos judesiai pilni. Buvo diagnozuota kairio dilbio sumušimas taip pat pažymėjo, kad galimai šis sumušimas galėjo būti dėl šuns įkandimo (b.l. 27). 2015 m. liepos 31 d. G. V. surašytas ATP protokolas pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį, dėl to, kad jos mišrūnų veislės šuo išbėgo iš buto į bendro naudojimo koridorių ir užpuolė nepilnametį vaiką, tuo padarydamas žalą vaiko sveikatai, t.y. tokiu būdu ji neužtikrino, kad jos gyvūnas nekeltų grėsmės (b.l. 29). Už minėtą pažeidimą 2015 m. gegužės 31 d. nutarimu jai skirta 144 eurų bauda (b.l. 30). 2015 m. birželio 23 d. A. M. paaiškinime patvirtino, kad palaidas kaimynės šuo bėgo link vaiko ir lojo, o vaikas išsigandęs pradėjo rėkti. Kai vaikas prisiglaudė prie durų, šuo dantimis griebė vaiką už kairės rankos. Pribėgusi šuns savininkė bandė šunį atitraukti, šuo lojo ir vėl bandė pulti vaiką, todėl gindamas jis atmetė šunį nuo vaiko, iškvietė medikus. Vaikui po įkandimų buvo likusios dantų žymės, tačiau stipriai šuo neįkando, nes vaikas buvo su golfu. Taip pat nurodė, kad yra eilė liudytojų, mačiusių incidentą, įkandimus ant vaiko rankos (b.l. 31-32). VšĮ VUL Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės pranešime nurodyta, kad D. M., gim. 2012-06-25, 2015 m. gegužės 27 d. 12.15 val. GMP brigados buvo pristatytas į ligoninę, pacientą apžiūrėjo gydytojas E. S., nustatyta diagnozė – kairio dilbio sumušimas (b.l. 34). Byloje taip pat pateikti medicininiai dokumentai iš D. M. gydymo apskaitos kortelės, kuriais patvirtinta nustatyta diagnozė D. M. (b.l. 40-46).

Kadangi byloje apklausti įvykio dalyviai ir liudytojai skirtingai aiškino įvykio aplinkybes ir esant prieštaringiems bylos duomenims dėl vaiko sužalojimo, byloje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizę tikslu nustatyti, ar 2015-07-27 įvykio metu buvo padarytas koks nors kūno sužalojimas vaikui. 2016 m. vasario 1 d. Ekspertizės akto Nr. EG 261/2016(01) išvadoje nurodyta, kad D. M. po įvykio 2015-05-27 nustatytos kraujosruvos (kraujosruva) kairiajame dilbyje. Sužalojimas padarytas po trauminio poveikio kietu, buku, ribotą paviršių turiniu daiktu. Tikėtina, kad sužalojimas galėjo atsirasti 2015-05-27, apie 11;36 val. nuo šuns nedidelės jėgos įkandimo; sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 150).

Iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, kad G. V. veiksmuose yra ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, ir ji patraukta atsakomybėn pagrįstai ir teisėtai. Šuo išbėgo ne antkaklio ir ne pavadėlio į bendrojo naudojimo koridorių, jo šeimininkė tokioje situacijoje negalėjo sukontroliuoti savo šuns. Šuo sulojo, pagal byloje nustatytus duomenis įkando vaikui, dėl to jam padaryta žala sveikatai, tiek fizinė, tiek psichologinė.

Teismas konstatuoja, kad administracinį teisės protokolą surašė ir bylą bylą išnagrinėjo pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, nuobauda paskirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, nuobauda skirta pagal įstatymus, atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatytos pažeidėjos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nenustatyta sunkinančių aplinkybių, už administracinį teisės pažeidimą jai paskirta minimali nuobauda, numatyta ATPK 110 straipsnio 10 dalies sankcijoje. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2015 m. liepos 31 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 12N-34917091-15yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje taip pat pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų sutarties tarp A. M. ir advokato Audriaus Juozapavičiaus, bei kvitai dėl sumokėto bendro honoraro 1000 eurų, bei prašymas, kuriem nurodyta, kad sugaištos advokato darbo valandos šioje byloje vertinamos 900 eurų sumai, kurias prašoma priteisti.

Nors ATPK 279 str. ir kitose normose nėra numatyta galimybė atlyginti (priteisti) asmeniui dėl atstovo dalyvavimo procese turėtas išlaidas, ATPK 249 str. 2 d. numatyta, jog šio kodekso nereglamentuojamais administracinių teisės pažeidimų bylų teisinių santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, be kita ko vadovaujasi LR BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procese. BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis gali savo nuožiūra procese pasikviesti ekspertą, gynėją ar atstovą, išlaidas apmokėdamas iš savo lėšų, bei prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, prašomos priteisti advokato išlaidos šioje byloje mažintinos, nes advokato pateiktos teisinių paslaugų sutarties matyti, kad 1000 honoraras sutartas už tai, kad advokatas teisines paslaugas teiks A. M. bylose dėl 2015-05-27 įvykio, taigi abejose bylose, o ne už paslaugas suteiktas tik šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus proceso sudėtingumą, teismas mano, kad posėdžių skaičius nėra vienintelis kriterijus apsprendžiantis paslaugos kainą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad viename š posėdžių nedalyvavo nei A. M. nei jo advokatas, o dar vienas posėdis buvo paskirtas dėl to, kad A. M. atstovas pateiktų duomenis, pagrindžiančius prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. atstovavimo sutartį ir detalizavimą. Įvertinus visa tai, tesimas mano, kad šioje byloje teisinga ir pagrįsta yra priteisti iš pareiškėjos 600 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidas A. M. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 249 straipsnio 2 dalimi, 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutaria:

netenkinti G. V. skundo.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2015 m. liepos 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 12N-34917091-15 palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. V. 600 eurų nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui A. M. jo turėtų atstovavimo išlaidų.

Ši nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.