- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-29
- Bylos Nr.
- AS-858-753-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00154-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas: 1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimus Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887, kuriais atkurta nuosavybė J. Č. ir V. P. Č.; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Ignalinos žemėtvarkos skyrius) pašalinti Utenos apskrities viršininko administracijos padarytus pažeidimus ir atkurti nuosavybės teises J. Ž. į žemės sklypus, esančius Sokiškio k., Dūkšto apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimuose Nr. 13-2888, Nr. 13-2887.
Pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 8 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 16) buvo nurodyti jo pateikto skundo trūkumai ir jis įpareigotas juos pašalinti iki 2011 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 18-20), kuriame nurodė, jog pašalino skundo trūkumus. Prie prašymo pareiškėjas pateikė duomenis, kada jis sužinojo apie ginčijamus Utenos apskrities viršininko sprendimus Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888. Be to, pareiškėjas pateikė 2005 m. sausio 6 d. Utenos apskrities viršininko administracijos raštą Nr. (3.11)-20-15, kuris buvo siųstas pareiškėjui į jo 2004 m. gruodžio 9 d. skundą. Šiame rašte Utenos apskrities viršininko administracija pateikė pareiškėjui išsamią informaciją apie nuosavybės atkūrimą į ginčo žemę J. Č. ir V. P. Č.. Rašte nurodyta, kad 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 J. Č. ir V. P. Č. yra atkurta nuosavybės teisė į žemę grąžinant ją natūra ir kad žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo renginio metu bus galima suformuoti namų valdos žemę pareiškėjui.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (b. l. 31-32) atsisakė priimti J. Ž. skundo reikalavimą dėl 2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 panaikinimo praleidus terminą skundui paduoti ir neprašant jo atnaujinti, taip pat atsisakė priimti J. Ž. skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Ignalinos žemėtvarkos skyrių atlikti veiksmus kaip neteismingą Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir išaiškino pareiškėjui, kad byla dėl šio reikalavimo yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalis numato, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskusti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pabrėžė, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjui apie ginčijamus sprendimus buvo žinoma jau nuo 2005 m. sausio mėnesio, kai gavo atsakymą iš Utenos apskrities viršininko administracijos. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą apskųsti ginčijamus aktus ir neprašo jo atnaujinti.
Šalies argumentai
Nurodė, jog pareiškėjas prašo įpareigoti Ignalinos žemėtvarkos skyrių atkurti jam nuosavybės teises į žemę prie turimų pastatų. Tačiau nors pareiškėjas skunde atsakovu nurodė Utenos žemėtvarkos skyrių, tačiau įpareigojimą suformulavo Ignalinos žemėtvarkos skyriui, kurio teritorijoje yra ginčo žemė. Pažymėjo, jog skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar visaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai veiksmai yra skundžiami, buveinė. Kadangi Ignalinos žemėtvarkos skyrius yra Vilniaus apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje, o pareiškėjas kelia reikalavimą atlikti tam tikrus veiksmus būtent Ignalinos žemėtvarkos skyriui, todėl byla yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
III.
Pareiškėjas J. Ž. atskiruoju skundu (b. l. 34-36) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – nustatyti, kad terminas pareiškėjui J. Ž. pateikti skundą dėl Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 panaikinimo nebuvo praleistas, bei nurodyti, kad visi pareikšti reikalavimai teismingi Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjas siekia panaikinti skundžiamus aktus, nes jais buvo atkurtos žemės nuosavybės teisės J. Č. ir V. P. Č. S. kaime, Dūkšto apylinkėje, Ignalinos rajone, nors minėtame kaime turėtą namų valdą su priklausiniais, esant minėtų piliečių pritarimui 1963 m. lapkričio 5 d. sutartimi pareiškėjo tėvui J. R. pardavė J. ir V. P. Č. tėvas P. Č.. Šią namų valdą vėliau paveldėjo pareiškėjo motina M. R., o 1996 m. rugpjūčio 21 d. namų valda dovanojimo sutarties pagrindu perėjo pareiškėjo J. Ž. nuosavybėn (dovanojimo sutartis nekilnojamojo turto registre įregistruota 1996 m. rugsėjo 3 d.). Pareiškėjo J. Ž. manymu, nuosavybės teisės J. bei V. P. Č. minėtoje vietovėje negalėjo būti atkurtos, kadangi jų tėvas nuosavybės teisę sutartimi buvo perleidęs pareiškėjo tėvui, todėl nuosavybės teisė į du 1,22 ha ploto žemės sklypus atkurtina būtent pareiškėjui.
Pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, kadangi Ignalinos žemėtvarkos skyrius atsiuntė skundžiamų sprendimų kopijas pareiškėjui tik 2011 m. liepos 4 d., o skundas Panevėžio apygardos teismui paduotas 2011 m. rugpjūčio 1 d. Nurodo, jog Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pareiškėjui skundžiami sprendimai įteikti 2011 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas apie skundžiamus sprendimus sužinojo 2005 m. sausio 6 d., gavęs Utenos apskrities viršininko administracijos raštą, todėl terminas laikytinas praleistu, vertintinas kritiškai. Pareiškėjo sužinojimas apie sprendimus Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 2005 m. sausio 6 d. negali būti laikomas šių sprendimų įteikimu jam. Pareiškėjas J. Ž. minėtus sprendimus gavo 2011 m. liepos 4 d., po to, kai kreipėsi į teisininkus dėl konsultacijų suteikimo. Dėl minėtų sprendimų įteikimo anksčiau pareiškėjas nesikreipė, kadangi nežinojo, koks yra šių sprendimų turinys ir pagrindai bei nežinojo, kad minėtais sprendimais įvykdytas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas J. ir V. P. Č. naudai gali sutrukdyti atsikurti nuosavybės teises jam pačiam. Po konsultacijų suteikimo pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi priemonių savo interesų teisminei gynybai.
Pabrėžia, jog skundas paduotinas pagal sprendimus priėmusios institucijos buvimo vietą, t. y. Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas šiuo atveju turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 35 straipsnio nuostatomis ir taikyti išimtinio teismingumo taisyklę, siekiant, kad byla būtų išnagrinėta operatyviau ir ekonomiškiau. Bendroji taisyklė nustato, kad išimtiniais atvejais byla gali būti perduodama kitam tos pačios pakopos teismui. Šiuo atveju yra skundžiami Utenos apskrities viršininko sprendimai, todėl byla teisminga Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėją – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) – atlikti veiksmus yra glaudžiai susijęs su reikalavimu panaikinti Utenos apskrities viršininko sprendimus, bylos išnagrinėjimas viename tos pačios pakopos teisme būtų operatyvesnis bei ekonomiškesnis. Todėl abu pareiškėjo reikalavimai nagrinėtini Panevėžio apygardos administraciniame teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti J. Ž. skundo reikalavimą dėl 2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 panaikinimo praleidus terminą skundui paduoti ir neprašant jo atnaujinti, taip pat atsisakė priimti J. Ž. skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Ignalinos žemėtvarkos skyrių atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus kaip neteismingą Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir išaiškino pareiškėjui, kad byla dėl šio reikalavimo yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegija byloje turi įvertinti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą.
Teisėjų kolegija nurodo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinė teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje kildinama iš konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Pabrėžtina, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti pateikiamas kreipimasis į teismą dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo. Taigi teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.) ir vienas iš tokių reikalavimų yra skundo padavimo terminas, kurio taikymas užtikrina atsiradusių teisinių santykių stabilumą, administracinio proceso operatyvumą bei vienodas asmenų galimybes ginčyti administracinius aktus ar veiksmus.
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia sprendimus, kuriais atkurta nuosavybė J. Č. ir V. P. Č., todėl būti taikomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kurio 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pagal šios normos prasmę piliečiai yra asmenys, kurių atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi skundžiami teisės aktai yra priimti ne pareiškėjo atžvilgiu, todėl skundo padavimo teismui terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie skundžiamus aktus dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. gegužės 25 d. konsultacija Nr. A3-45, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 15, 449-450 p.). Taigi pareiškėjo argumentas, kad terminas apskųsti ginčijamus aktus turi būti skaičiuojamas nuo skundžiamų raštų jam įteikimo dienos, yra nepagrįstas.
Pabrėžtina, jog yra laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises. Kitoks aptariamo termino eigos skaičiavimas (asmens nuomone, papildomas vėlesnis sužinojimas apie pažeistas teises) sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, būtų aiškiai pažeisti teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. AS143-467/2011).
Teisėjų kolegija nurodo, kad iš bylos medžiagos darytina išvada, jog pareiškėjas 2005 m. sausio 6 d. Utenos apskrities viršininko administracijos raštu Nr. (3.11)-20-15 buvo informuotas, kad pareiškėjui pageidaujant M. R. priklausantis asmeninio ūkio žemės sklypas bus suformuotas laisvame žemės fonde, o pareiškėjo pageidavimo palikti apie 0,68 ha žemės juostą, jungiančią faktiškai pareiškėjo naudojamą namų valdos žemės sklypą su pareiškėjui priklausančia pirtimi, Utenos apskrities viršininko administracija patenkinti negali, nes ši žemės dalis yra natūra grąžintina teisėtiems žemės pretendentams. Buvo nurodyta, jog Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 J. Č. ir V. P. Č. yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant ją natūra (b. l. 24-25). Į tai atsižvelgus yra darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 atkurtas nuosavybės teises į ginčo žemę J. Č. ir V. P. Č. ir turėjo ir/ar galėjo suprasti apie jo galimą teisių pažeidimą nuo 2005 m. sausio 6 d. Utenos apskrities viršininko administracijos rašto Nr. (3.11)-20-15 gavimo dienos. Bylos medžiaga suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas apie skundžiamų aktų turinį, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo pagrindą pasidomėti ir sužinoti jau 2005 metais, t. y. kreiptis į Utenos apskrities viršininko administraciją dėl skundžiamų aktų pateikimo bei imtis visų priemonių operatyviai ginti savo pažeistas teises. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas buvo atidus ir ėmėsi kokių nors veiksmų, kad gautų dokumentus ar kitą informaciją galimai pažeistų teisių gynimui, jog galėtų atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas pirmą kartą dėl skundžiamų aktų pateikimo kreipėsi tik 2011 m. gegužės 31 d. (b. l. 21). Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ar negalėjo sužinoti apie skundžiamus aktus iki 2011 m. liepos 4 d., kai po teisinių konsultacijų suteikimo kreipėsi į Ignalinos žemėtvarkos skyrių dėl skundžiamų dokumentų kopijų pateikimo ir šių dokumentų kopijos jam buvo pateiktos (b. l. 18-22).
Pažymėtina, jog aplinkybė, kad iki profesionalaus teisininko konsultacijų suteikimo pareiškėjui nebuvo žinoma apie tai, jog, esant atkurtai nuosavybės teisei į jo pageidaujamus žemės sklypus kitiems asmenims, jam gali būti neatkurtos nuosavybės teisės, vertintina kritiškai (b. l. 18-20). Teisėjų kolegija nurodo, jog įstatymo nuostatų nežinojimas ar netinkamas jų turinio suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nesilaikymo ir taip pat negali pateisinti termino praleidimo. Pareiškėjas, kaip apdairus asmuo, gavęs 2005 m. sausio 6 d. Utenos apskrities viršininko administracijos raštą Nr. (3.11)-20-15 galėjo ir/ar turėjo suprasti, jog jo pageidaujamoje vietoje žemė nebus atkurta, o kilus neaiškumų dėl teisinio reguliavimo turėjo būtent tada kreiptis dėl profesionalios teisinės konsultacijos suteikimo ar papildomai pasiteirauti Utenos apskrities viršininko administracijos.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui apie ginčijamus sprendimus buvo žinoma nuo 2005 m. sausio mėn., todėl teigtina, kad jis praleido terminą skųsti ginčijamus aktus. Teisėjų pažymi, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose (ABTĮ 34 str.).
Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti J. Ž. skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Ignalinos žemėtvarkos skyrių atlikti veiksmus kaip neteismingą Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir išaiškino pareiškėjui, kad byla dėl šio reikalavimo yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, jog skundo dalis dėl įpareigojimo Ignalinos žemėtvarkos skyrių pašalinti Utenos apskrities viršininko administracijos padarytus pažeidimus ir nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. į žemės sklypus, esančius Sokiškio k., Dūkšto apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimuose Nr. 13-2888, Nr. 13-2887, yra iš esmės išvestinė iš skundo dalies dėl 2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 panaikinimo, nes reikalavimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar teisingai šios žemės grąžinimo klausimai buvo išspręsti 2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888, t. y. nuo šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestiniai reikalavimai taip pat atsisakytini priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Kadangi atsisakytina priimti pareiškėjo reikalavimus dėl Utenos apskrities viršininko sprendimų panaikinimo, atsisakytina priimti ir reikalavimą dėl įpareigojimo Ignalinos žemėtvarkos skyrių pašalinti Utenos apskrities viršininko administracijos padarytus pažeidimus ir nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. į žemės sklypus, esančius Sokiškio k., Dūkšto apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimuose Nr. 13-2888, Nr. 13-2887. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti šią skundo dalį pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pritaikė netinkamą procesinės teisės normą, bet tai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį (ABTĮ 142 str. 1 d., 148 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis iš esmės yra pagrįsta, o jos panaikinti atskirajame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.