Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Mariui Vaškui ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui I. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomada“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

UAB „Tomada“ (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2018-08-23 sprendimą Nr. S-139 (7-59/2018), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2018-03-02 d. sprendimą Nr. 69-22 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Klaipėdos AVMI) sprendimą Nr. (6.5) FR0682-435. Teismui netenkinus šių prašymų, prašo sumažinti pareiškėjui priskaičiuotų baudų dydį iki 10 proc. ir atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad MGK, posėdyje išnagrinėjusi UAB „Tomada“ 2018-03-26 skundą, 2018-08-23 priėmė sprendimą Nr. S-139 (7-59/2018), kuriuo patvirtino VMI 2018-03-02 sprendimą Nr. 69-22. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjant jo skundą nebuvo atskleista ginčo esmė, MGK neišanalizavo bei nevertino byloje pateiktų įrodymų, ko pasėkoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. MGK sprendimu nebuvo atsakyta į pagrindinį skundo klausimą, t.y. kodėl apskaičiuojant mokestinę prievolę pareiškėjui selektyviai buvo atrenkami įrodymai, išskirtinai palankūs mokesčių administratoriui, o apie nepalankius įrodymus, kurie paneigia mokesčių administratoriaus poziciją, tiek skundžiamame sprendime, tiek ankstesniuose mokesčių administratoriaus sprendimuose nutylima.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, kaip buvo minima patikrinimo akte ir skundžiamame sprendime, mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokestinę prievolę pasitelkė 11 asmenų duotus paaiškinimus, kurie nurodė, jog už pareiškėjo parduodamus automobilius mokėjo didesnę sumą, negu kad buvo įrašyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, apklausė viso 82 asmenis. Atsakymus pateikė 57 asmenys, iš kurių: 38 asmenys nurodė mokėję ne daugiau nei yra nurodyta PVM sąskaitose faktūrose; 7 asmenys nurodė, jog neatsimena kiek mokėjo; 11 asmenų nurodė, jog mokėjo daugiau nei buvo nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje. Būtent šių 11 asmenų paaiškinimais mokesčių administratorius ir vadovavosi, nekvestionuodamas jų tikrumo, o kitų asmenų paaiškinimų nevertino ir nei patikrinimo akte, nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nei VMI sprendime, nei MGK sprendime nėra užsimenama, dėl kokios priežasties nėra vertinami kitų asmenų paaiškinimai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skaičiuojant tik asmenis pateikusius paaiškinimus, asmenų nurodžiusių, jog mokėjo daugiau, paaiškinimai tesudaro 19,30 proc. iš visų atsakymus pateikusių asmenų, o likę 80,70 proc. pateiktų atsakymų nėra vertinami. Akcentuoja, kad nei vienas iš minėtų 11 asmenų tikslios mokėtos sumos nenurodė, visi nurodė apytikres sumas, kadangi nuo automobilių įsigijimo buvo praėję daug laiko. Be to, dalis paaiškinimus teikusių asmenų nurodė, jog automobiliai buvo pirkti su defektais. Iš kai kurių automobilių pirkėjų paaiškinimų akivaizdu, jog vienareikšmiškai vertinti duotų paaiškinimų negalima, o dar atsižvelgiant į tai, kad jie sudaro mažąją dalį gautų paaiškinimų, jie turėjo būti vertinami kritiškai, tačiau šiuo konkrečiu atveju buvo pasielgta priešingai. Pabrėžtina dar kartą, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę, privalo pasirinki tokius informacijos šaltinius, kurie nekeltų abejonių ir jų pagrindu apskaičiuota mokestinė prievolė būtų kuo tikslesnė ir objektyvesnė. Mokesčių administratoriui apskaičiuojant mokestinę prievolę Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 straipsnio pagrindu bei nustačius, jog mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo prievoles nereiškia, jog mokesčių administratorius gali būti šališkas ir nevertinant surinktų įrodymų, mokestinę prievolę stengtųsi apskaičiuoti kuo didesnę ir palankesnę valstybės biudžetui. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, jog abi mokestinio ginčo šalys turi būti lygios. Todėl mokesčių administratorius turi būti nešališkas.

Pareiškėjo manymu, mažas procentas gautų duomenų negali būti traktuojamas kaip objektyvus ir tikslus. Pareiškėjas pažymi, jog MGK sprendime nėra net užsimenama, kodėl minėti 11 žmonių neva sakė tiesą, o likę 38 asmenys, kurie patvirtino, jog mokėjo tiek, kiek buvo parašyta PVM sąskaitose faktūrose, neva sakė netiesą. Darant prielaidą, jog mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) parduodamas transporto priemones buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodė mažesnę jų vertę bei skaičiuojant procentą, kuriuo papildomai turi būti apmokestinamas, turėjo būti įtraukti ir asmenų nurodžiusių, jog mokėjo būtent tiek, kiek buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, tokiu būdu butų gautas svertinis vidurkis, kuris atitiktų visus MAĮ 70 straipsnio keliamus reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad patikrinimo akte nurodoma, jog 11 asmenų, kurie nurodė mokėję daugiau nei buvo nurodytą PVM sąskaitose faktūrose, pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje apskaityta sandorių vertė (su PVM) yra 91 500 Lt, asmenys nurodė mokėję 119 892 Lt, neapskaitytas skirtumas 28 392 Lt (119 892 – 91 500). 38 asmenys nurodė, jog mokėjo tiek, kiek buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, t. y. pareiškėjo apskaitytos pajamos (su PVM) 454 800 Lt, pagal atliktą asmenų apklausą pareiškėjo gautos pajamos 454 800 Lt, neapskaitytas skirtumas 0 Lt. Pareiškėjo manymu mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis galima apskaičiuoti svertinį, vidurkį tokiu būdu: (28 392 + 38x0) / (91 500 + 454 500) = 5,2 proc. Siekiant nustatyti objektyviausią tiesą ir pareiškėją apmokestinti kuo objektyviau mokesčių administratorius ir MGK privalėjo vertinti visus gautus duomenis, net ir nepalankius mokesčių administratoriui, ko pasėkoje apmokestinimas atitiktų protingumo ir teisingumo principus. Šiuo konkrečiu atveju sprendimai yra paremti selektyviai atrinktais paaiškinimais ir juose nurodytais duomenimis.

Be to, pareiškėjas teigia, kad VšĮ „Emprekis“ pateikiamų duomenų naudoti kaip transporto vertę įrodančių duomenų negalima. Ši įmonė, nurodanti transporto priemonių „vidutines“ rinkos kainas, negali garantuoti, jog šios kainos atitiks konkrečios transporto priemonės vertę, o ir pateikiamų duomenų negalima naudoti kaip juridinių pretenzijų objekto. Siekiant nustatyti konkrečios transporto priemonės vertę yra būtina įvertinti eilę konkrečios transporto priemonės savybių bei lyginti tapačių transporto priemonių sandorių kainas. VšĮ „Emprekis“ surinkti duomenis nurodo ne sandorių vertes, o skelbimuose nurodytas transporto priemonių orientacines kainas. Pareiškėjas pabrėžia, jog atliko 5 atsitiktinių transporto priemonių, kurios papildomai buvo apmokestintos, vertinimus, kurių turto vertinimo ataskaitose nurodyta rinkos kaina atitinka jų pardavimo kainą, tačiau šie duomenys nagrinėjant pareiškėjo skundą nebuvo įvertinti. Nors turto vertinimo ataskaitą gali nuginčyti tik teismas, o šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateiktos turto vertinimo ataskaitos yra galiojančios ir jų duomenų patikimumu pagrindo abejoti nėra.

Pareiškėjas pabrėžia ir tai, kad, kaip ir buvo nustatyta mokestinio patikrinimo metu, jis pardavinėjo automobilius jų nesuremontavęs (patikrinimo akte užfiksuota, jog patikrinimo laikotarpiu remontui buvo išleista 22 444 Lt), o taikant ekonominių modelių metodą į tai nebuvo atsižvelgta. Kitos įmonės, su kuriomis buvo lyginamas pareiškėjas, pardavinėjo jau suremontuotus automobilius, todėl natūralu, kad jų parduodamų automobilių kainos buvo didesnės, tuo pačiu didesnis buvo ir jų pelningumas.

Pareiškėjo vertinimu, jam nepagrįstai paskirta 30 proc. mokesčio dydžio bauda, nes nėra nustatyta pareiškėjo kaltę sunkinančių aplinkybių (tik lengvinančios), kas lemia, jog pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas turėtų būti skiriama 10 proc. mokesčio dydžio bauda. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, kaip įmanoma operatyviai teikė dokumentus ir paaiškinimus (dėl senų laikotarpių ir pareiškėjo šeimos dažnų kelionių į užsienį dokumentai ne visada galėjo būti surasti ir pateikti per savaitę, todėl buvo teikiami greičiausiai, kada įmanoma tai padaryti), o tai reiškia, kad pareiškėjo kaltę lengvinančių aplinkybių egzistavimas nėra kvestionuojamas ir laikomas neabejotinai nustatytu. MGK pozicija dėl specialiųjų metodų, kaip sunkinančios aplinkybės, kvalifikavimo nėra objektyvi ginčo situacijoje, kai siekiama mokėtojui pritaikyti griežtesnę atsakomybę, nei turi būti taikoma pagal iki šiol nusistovėjusią teismų (ir pačių mokestį apskaičiuojančių bei mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų) praktiką.

Pareiškėjas akcentuoja, kad MAĮ 100 straipsnis yra speciali norma, skirta spręsti atleidimo nuo delspinigių klausimą, todėl ji negali būti supriešinama su MAĮ 8 straipsnio nuostatomis dėl bendrųjų (teisingumo, privalomumo) principų taikymo mokestiniuose santykiuose. Tam, kad būtų užtikrinamas mokesčių mokėjimas į valstybės biudžetą, yra svarbus mokesčių administratoriaus vaidmuo, nes MAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata įpareigoja mokesčių administratorių užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą, vadovaujantis teisingumu ir protingumu pagrįstais kriterijais. Šiuo atveju siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų pusių interesus ir pareigas, t. y. mokesčių mokėtojo prievolę teisingai mokėti ir deklaruoti mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą skatinti savanorišką mokesčių mokėjimą. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai, taikydamas sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus, atsižvelgtų į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjas prašo atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti.

VMI su skundu nesutinka. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 13 048,25 Eur pridėtinės vertės mokestį (PVM), 1 941,19 Eur PVM delspinigius, 3 914 Eur PVM baudą, 9 468,55 Eur pelno mokestį (PM), 997,49 Eur PM delspinigius, 2840 Eur PM baudą. Tokį mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino ir MGK.

Klaipėdos AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2013 - 2014 m. PVM ir PM bazę nustatė pagal vietos mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, taikydamas ekonominių modelių metodą. Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-05-31 pardavė 370 naudotų transporto priemonių, iš jų: Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims 209 automobilius, 154 transporto priemones eksportavo į trečiąsias šalis bei 7 automobilius pardavė pirkėjams iš ES šalių. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas ES valstybėse narėse įsigydavo automobilius su nedideliais defektais, juos parduodavo neremontuotus. Buvo įsigijęs detales tik smulkiam remontui, naudotų automobilių smulkius defektus pataisydavo pareiškėjo darbuotojai. Buvo surašomi Transporto priemonės apžiūros – defektacijos aktai, pagal kuriuos įvertinti transporto priemonių defektai ir išlaidos remontui. Laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-05-31 išlaidos transporto priemonių remontui yra neženklios, sudarė 22 444 Lt, jos apskaitoje atskirai neapskaitomos, traukiamos į bendras veiklos išlaidas.

Nustatyta, kad pareiškėjo 2013 m. pardavimo už transporto priemones pajamos – 6 050 922 Lt, prekių savikaina – 5 927 041 Lt, bendrasis pelnas – 123 881 Lt, bendrasis pelningumas – 2,05 proc., 2013 m. taikytas antkainis – 2,09 proc., grynasis pelningumas (santykis tarp grynojo pelno ir pardavimo pajamų) 2013 m. – 1,66 proc. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ 2013 m. bendrasis pelningumas sudarė 16 proc., grynasis pelningumas 2,10 proc., t. y. bendrojo pelningumo rodiklis yra didesnis nei pareiškėjo 7,8 karto, o grynasis pelningumas didesnis nei pareiškėjo 1,27 karto.

Nustatyta, kad pareiškėjo 2014 m. pardavimo už transporto priemones pajamos – 5 955 721 Lt, prekių savikaina – 5 888 224 Lt, bendrasis pelnas – 67 497 Lt, bendrasis pelningumas – 1,13 proc., 2014 m. taikytas antkainis – 1,15 proc., grynasis pelningumas 2014 m. – 0,82 proc. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ 2014 m. bendrasis pelningumas sudarė 17 proc., grynasis pelningumas 1,50 proc., t. y. bendrojo pelningumo rodiklis yra didesnis nei pareiškėjo 15,04 karto, o grynasis pelningumas didesnis nei pareiškėjo 1,83 karto.

Klaipėdos AVMI, išanalizavusi pareiškėjo pardavimo ir pirkimo duomenis už 2013 m. pagal apskaitos dokumentus, apskaičiavo vidutinį antkainį parduotoms transporto priemonėms. Įvertinus transporto priemonių pardavimą be PVM 6 050 922 Lt ir parduotų transporto priemonių įsigijimo savikainą 5 499 742 Lt, nustatyta, kad pareiškėjo 2013 m. taikomas vidutinis antkainis sudarė 10,02 proc. (6050922-5499742/5499742*100). Pagal pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, kad pareiškėjas apskaitoje apskaitė transporto priemonių savikainą su išlaidomis, susijusiomis su automobilių įsigijimu (transporto priemonių parvežimo iš užsienio išlaidomis) ir veiklos sąnaudomis. Įvertinus minėtas išlaidas antkainis sudarė 2,09 proc. (123881/5927041*100).

Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas pareiškėjo taikomas antkainis parduotoms transporto priemonėms atskirai 2009, 2010, 2011, 2012 metams ir nustatyta, kad pareiškėjo taikomas antkainis 2009 m. buvo 12,86 proc., 2010 m. – 13,86 proc., 2011 m. – 3,52 proc., 2012 m. – 1,50 proc., o tikrinamuoju laikotarpiu antkainis sudarė 2013 m. – 2,09 proc., 2014 m. – 1,5 proc.

Vietos mokesčių administratorius iš pareiškėjo pateiktų pelno mokesčio deklaracijų nustatė, kad pareiškėjas 2009 - 2014 m. veiklos laikotarpiu uždirbo 21 133 441 Lt apskaitytų pajamų, o pelno apskaičiavo ir deklaravo 287 714 Lt, kas sudaro tik 1,36 proc. visos apskaitytų pajamų sumos. Nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis pelningumas, t. y. santykis tarp bendrojo pelno ir pardavimo pajamų, 2009 m. buvo 11,4 proc., 2010 m. - 12,17 proc., 2011 m. – 3,4 proc., 2012 m. – 1,48 proc., 2013 m. – 2,05 proc. ir 2014 m. – 1,13 proc., tuo tarpu Statistikos departamento duomenimis Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninės ir mažmeninės prekybos bei remonto sektoriaus bendrasis pelningumas 2009 m. siekė 18,6 proc., 2010 m. – 18,3 proc., 2011 m. – 16,7 proc., 2012 m. – 15,7 proc., 2013 m. – 16 proc. ir 2014 m. – 17 proc. Bendrovės grynojo pelningumo rodiklis (santykis tarp grynojo pelno ir pardavimo pajamų) 2011 m. sudarė 2,45 proc., 2012 m. – 0,70 proc., 2013 m. 1,66 proc. ir 2014 m. 0,82 proc., o Lietuvoje pagal Statistikos departamento duomenis šis rodiklis 2011 m. buvo 1,0 proc., 2012 m. – 1,6 proc., 2013 m. – 2,1 proc. ir 2014 m. – 1,5 proc. Nustatyta, kad pareiškėjo pelningumo rodikliai taip pat ir už 2009 - 2013 m. nesiekė Lietuvos Respublikos Statistikos departamento skelbtų statistinių bendrojo pelningumo ir grynojo pelningumo rodiklių sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“.

Vietos mokesčių administratorius įvertino 2013 ir 2014 metų bendrąjį pelningumą ir grynąjį pelningumą kitų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais. Palyginimui už 2013 m. atsitiktine tvarka buvo atrinktos (duomenys neskelbtini) apskrities 10 įmonių. Nustatyta, kad 2013 m. juridinių asmenų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių, užsiimančių analogiška veikla, vidutinis antkainis sudarė 26,85 proc., pelningumo rodikliai buvo: bendrasis pelningumas – 21,17 proc., grynasis pelningumas – 5,2 proc. Palyginimui už 2014 m. atsitiktine tvarka buvo atrinktos (duomenys neskelbtini) apskrities 13 įmonių. Nustatyta, kad 2014 m. juridinių asmenų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių, užsiimančių analogiška veikla, vidutinis antkainis sudarė 35,19 proc., pelningumo rodikliai buvo: bendrasis pelningumas – 26,03 proc., grynasis pelningumas – 6,18 proc. Pažymėtina, kad atsitiktine tvarka pasirinktų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių bendrasis pelningumas ir grynasis pelningumas siekia Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ pelningumo rodiklius (Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. ir 2014 m. bendrasis pelningumas sudarė atitinkamai 16 ir 17 proc., grynasis pelningumas sudarė atitinkamai 2,1 ir 1,5 proc.). Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjos 2013 m. ir 2014 m. atitinkamai pelningumas 6,82 proc. ir 1,13 proc. yra mažesnis už kitų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių pelningumą už 2013 m. ir 2014 m. atitinkamai 21,17 proc. ir 26,03 proc.

Pareiškėjo veiklos finansiniai rodikliai liudijo, jog transporto priemonių pardavimo sandoriai nebuvo sudaryti pagal įprastus verslo standartus, siekiant maksimalios ekonominės naudos, todėl siekdama nustatyti faktines automobilių pardavimo Lietuvoje kainas, Klaipėdos AVMI paprašė pateikti paaiškinimus 82 fizinių asmenų, įsigijusių automobilius iš pareiškėjo. Patikrinimo metu iš 82 atrinktų Lietuvoje registruotų fizinių asmenų paaiškinimus pateikė 57 asmenys arba 69,51 proc. Nustatyta, kad 38 fiziniai asmenys arba 66,67 proc. iš 57 pateikusių paaiškinimus asmenų dėl 38 transporto priemonių pateiktuose paaiškinimuose teigė mokėję ne daugiau nei nurodyta pareiškėjo išrašytose sąskaitose, 7 fiziniai asmenys dėl 7 automobilių įsigijimo nurodė, kad neprisimena, kiek mokėjo arba duomenis apie sumokėtą sumą atsisakė pateikti, 11 asmenų (19,30 proc. pateikusių paaiškinimus) nurodė mokėję daugiau, negu nurodyta pareiškėjo išrašytoje pažymoje sąskaitoje ar PVM sąskaitoje faktūroje, o sumokėta suma nuo pardavimo dokumente nurodytos sumos skiriasi nuo 200 Lt iki 7400 Lt. Pagal apklausos duomenis 11 automobilių pirkėjai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad už įsigytas transporto priemones pareiškėjui sumokėjo 119 892 Lt, tačiau pareiškėjas pagal apskaitos dokumentus apskaitė tik 91 500 Lt pajamų. Pareiškėjo apskaitytos 11 automobilių pardavimo pajamos be PVM (86 645 Lt) yra 23 464 Lt arba 27,08 proc. mažesnės palyginus su fizinių asmenų nurodyta sumokėta suma be PVM (110 109 Lt). Nustatyta, kad iš 57 pateikusių paaiškinimus fizinių asmenų 18 nurodė, jog įsigijimo metu automobilis buvo techniškai tvarkingas, važiuojantis, remonto nereikėjo; 22 nurodė, kad buvo nedideli trūkumai, turėjo kosmetinių defektų; 16 nurodė, kad buvo defektų (greičio dėžės, lengvai įlenktas sparnas), kad buvo reikalingas remontas, buvo sugedę amortizatoriai, reikėjo remontuoti variklį; 1 apie automobilio techninę būklę nepasisakė. Vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu pareiškėjo Lietuvoje parduotų transporto priemonių kainas, atsižvelgęs į automobilio markę, modelį, jo galingumo parametrus, gamybos metus, kuro rūšį, pardavimo datą, palygino su VšĮ „Emprekis“ leidinyje „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodytomis automobilių vidutinėmis rinkos kainomis. Iš pareiškėjo fiziniai asmenys Lietuvoje įsigijo 156 naudotus automobilius. Kadangi 11-os automobilių pirkėjai nurodė konkrečias sumas, kurias sumokėjo įsigydami transporto priemones, šių automobilių kainos nelygintos su VšĮ „Emprekis“ pateikiamomis naudotų automobilių vidutinėmis rinkos kainomis. Atsižvelgus į tai, kad dalis pareiškėjo parduotų transporto priemonių galėjo turėti techninių trūkumų, nes 35 automobiliai nedrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o 5 transporto priemonės draustos po pardavimo antrą dieną ir vėliau, 40 automobilių eliminuota iš vertinamų transporto priemonių skaičiaus. Iš 105 (156 – 11 – 40) pareiškėjo Lietuvoje parduotų fiziniams asmenims transporto priemonių atrinkti 76 automobiliai, turintys tikslius atitikmenis pagal techninius rodiklius VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 5 transporto priemones pardavė didesne nei rinkos kaina, vertinta 71 (76 – 5) automobilio pardavimo kaina. Nustatyta, kad pareiškėjo apskaityta 71 transporto priemonės pardavimo kaina vidutiniškai 54,65 proc. mažesnė nei vidutinė rinkos kaina, o pagal svertinį vidurkį – net 82,27 proc.

Klaipėdos AVMI patikrinimo metu pagal Bendrovės pateiktas pardavimo PVM sąskaitas faktūras palygino transporto priemonių duomenys su UAB „Plius“ už 2013 m. ir 2014 m. pateikta informacija apie pareiškėjo talpintus skelbimus internetiniame portale www.autoplius.lt. Nustatyta, kad pareiškėjas internetiniame skelbimų portale skelbimuose nurodė didesnes automobilių pardavimų kainas, nei apskaitė apskaitoje. Be to, internetiniame portale www.autoplius.lt pareiškėjo skelbiamos pardavimo kainos artimos rinkos kainoms, pateiktoms VšĮ „Emprekis“ leidinyje.

Be to, Klaipėdos AVMI surinko informaciją iš Lietuvos Respublikos draudikų biuro apie pareiškėjo parduotų transporto priemonių draudimą. Pagal gautus duomenis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-05-31 iš pareiškėjo su standartiniu PVM tarifu parduotų Lietuvos ir ES fiziniams ir juridiniams asmenims 212 transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo drausta 161 transporto priemonė t. y. 75,94 proc. kurios buvo parduotos laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-05-31. Iš 161 transporto priemonės pareiškėjo vardu buvo draustos 76 transporto priemonės, kitų asmenų vardu – 85 transporto priemonės. Pagal turimus duomenis nustatyta, kad iš 161 transporto priemonės 60 buvo draustos pardavimo dieną (37,27 proc.), 2 transporto priemonės – 1 diena po pardavimo, 1 transporto priemonė – 2 dienos po pardavimo, 2 transporto priemonės -3 dienos po pardavimo, 1 transporto priemonė – 4 dienos po pardavimo, 3 transporto priemonės – 8-9 dienos po pardavimo, 1 transporto priemonė 19 dienų po pardavimo, 2 transporto priemonė 90-103 dienos po pardavimo, 88 transporto priemonės – iki pardavimo. Tokiu būdu, iš parduotų 161 draustų transporto priemonių 150 transporto priemonės (60+2+88), t. y. 93,17 proc. ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.

Siekdama surinkti kuo išsamesnę informaciją apie pareiškėjo parduotų automobilių techninę būklę jų pardavimo metu, Klaipėdos AVMI kreipėsi į Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociaciją „Transeksta“ dėl 129 transporto priemonių techninės apžiūros datų. Pagal 2015-02-17 gautą atsakymą iš 129 transporto priemonių techninė apžiūra buvo atlikta 108 transporto priemonėms. Nustatyta, kad iš 108 transporto priemonių 1 transporto priemonei techninė apžiūra buvo atlikta 2 dienos iki pardavimo, 1 transporto priemonei – 7 dienos iki pardavimo, 1 transporto priemonei – 126 dienos iki pardavimo, 10 transporto priemonių - tą pačią pirkimo dieną, 12 transporto priemonių – kitą dieną po pirkimo, 7 transporto priemonėms – praėjus 2 dienoms po pirkimo, 7 transporto priemonėms - praėjus 3 dienoms po pirkimo, 10 transporto priemonėms praėjus 4 dienoms po pirkimo, 8 transporto priemonėms praėjus 5 dienoms po pirkimo, 41 transporto priemonei praėjus nuo 6 iki 27 dienų po pirkimo, 7 transporto priemonėms praėjus nuo 32 iki 52 dienoms po pirkimo, 3 transporto priemonėms praėjus nuo 81 iki 118 dienų po pirkimo. Tokiu būdu, 57 transporto priemonėms (3 transporto priemonėms techninė apžiūra atlikta iki pardavimo ir 54 transporto priemonėms techninė apžiūra atlikta tą pačią dieną ir praėjus 5 dienoms po pirkimo) (52,78 proc.) iš 108, techninė apžiūra atlikta labai greitai po transporto įsigijimo (iki 5 dienų po transporto priemonių pardavimo), kas patvirtina, jog transporto priemonių būklė buvo tvarkinga ir negalėjo stipriai įtakoti automobilių pardavimo kainos.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2013-12-03 PVM sąskaitą faktūrą serija AA Nr. 0070976 įformino naudoto lengvojo automobilio MAZDA 2 pardavimą pirkėjui iš Baltarusijos L. O. už 13500 Lt su 0 proc. PVM tarifu. Baltarusijos mokesčių administratoriaus pateiktame atsakyme L. O. paaiškino, jog automobilį Mazda 2 pirko Lietuvoje jos sūnus L. S., kuris paaiškinime nurodė, jog automobilį Mazda 2 pirko iš UAB „Tomada“ L. O. vardu pagal įgaliojimą ir sumokėjo grynais pinigais 4 900 Eur (16 918,72 Lt). Be to, paaiškinime pažymėjo, jog automobilio muitinė vertė importo į Baltarusijos Respubliką momentu buvo 4 900 Eur, o pateiktuose dokumentuose (2013-12-03 PVM sąskaita faktūra serija AA Nr. 0070976, 2013-12-03 Pažyma sąskaita serija TM Nr. 2963 ir 2013-12-03 Pinigų priėmimo kvitas serija BUH Nr. 7509435) jo parašų nėra. Remiantis turima informacija, pareiškėjas neapskaitė 3 418 Lt (16918 – 13500) gautų pajamų.

Aptartos informacijos pagrindu mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoja taikydamas mokesčių administratoriaus įvertinimą. Vietos mokesčių administratorius pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjo 2013 - 2014 metų PVM ir PM bazę naudojosi VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. vadovavosi informacija, gauta iš pareiškėjo, informacija gauta iš užsienio mokesčių administratoriaus, informacija, kurią pateikė iš pareiškėjo automobilius įsigiję fiziniai asmenys, VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje skelbiamomis transporto priemonių kainomis. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad buvo surinktas pakankamas kiekis informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįstai šios informacijos pagrindu apskaičiuotos pareiškėjo mokestinės prievoles taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančias sumokėti PVM ir PM sumas, atliko įvairius skaičiavimus ir palyginimus, kurių pagrindu apskaičiavo pareiškėjo gautas nedeklaruotas pajamas. Kaip minėta, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas automobilių pardavimo dokumentuose nurodė nepagrįstai žemas automobilių pardavimo kainas, kurios neatitiko rinkos vertės. Apskaičiuojant tikrinamuoju laikotarpiu mokestinę bazę pasinaudota automobilių pirkėjų apklausos duomenimis ir VšĮ „Emprekis“ teikiama informacija apie vidutines transporto priemonių rinkos kainas Lietuvoje. 11 fizinių asmenų paaiškinimuose nurodytos už automobilius sumokėtos sumos imamos pagrindu apskaičiuojant pareiškėjo neapskaitytas pajamas, nes pirkėjų paaiškinimai yra patikimi, neįtakoti suinteresuotų asmenų bei tikslesnis šaltinis, nei vidutinės rinkos kainos. Nors pareiškėjo fiziniams asmenims Lietuvoje parduoto 71 automobilio pagal VšĮ „Emprekis“ pateiktus duomenis vidutinės rinkos kainos didesnės 54,65 proc., o pagal svertinį vidurkį - net 82,27 proc. palyginus su pareiškėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis šių automobilių pardavimo kainomis, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, minėtų 71 automobilio pardavimams apskaičiuoti pasirinktas 27,08 proc., t. y. 11 fizinių asmenų apklausos metu nurodytų kainų skirtumų vidurkis. Pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą perskaičiavus, t. y. 27,08 proc. padidinus, 13-os automobilių, parduotų Lietuvoje fiziniams asmenims su PVM, netaikant maržos schemos, ir 58 transporto priemonių, parduotų taikant maržos schemą, pareiškėjui apskaitytus 71 automobilio pardavimus, papildomai apskaičiuota 231 201 Lt (560589 + 174612) pardavimo pajamų. Įvertinus tai, jog 11 pirkėjų už tikrinamuoju laikotarpiu įsigytus automobilius sumokėjo 28 392 Lt daugiau, negu pareiškėjas nurodė PVM sąskaitose faktūrose bei apskaitė apskaitos registruose, taip pat į tai, jog pareiškėjas neapskaitė 3 418 Lt už Baltarusijos pilietei parduotą automobilį, mokesčių administratorius pareiškėjui mokesčių bazę laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-05-31 pagrįstai padidino 263 011 Lt (231201 + 28392 + 3418). Klaipėdos AVMI pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl jo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas, pardavęs naudotus automobilius, išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, tuo iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Tokiu būdu, pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių, sumažino tikrąją mokesčio bazę.

Dėl pareiškėjo argumentų apie atliktą 5 naudotų automobilių pardavimo kainos rinkos vertinimą, kurį atliko kilnojamojo turto vertintojas Z. T. ir kurio metu buvo nustatyta automobilių vertė artima paravimo kainai, mokesčių administratorius pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo parduotų transporto priemonių Lietuvoje kainos, atsižvelgiant į automobilio markę, modelį, jo galingumo parametrus, gamybos metus, kuro rūšį, pardavimo datą, palygintos su VšĮ „Emprekis“ leidinyje „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodytomis automobilių vidutinėmis rinkos kainomis ir nustatyta, kad pareiškėjo apskaityta 71 transporto priemonės pardavimo kaina vidutiniškai 54,65 proc. mažesnė nei vidutinė rinkos kaina, o pagal svertinį vidurkį – net 82,27 proc., tačiau mokesčio bazė apskaičiuota remiantis 11 fizinių asmenų apklausos metu nurodytų kainų skirtumo vidurkiu (27,08 proc.), todėl nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo kartu su skundu pateiktų 5 automobilių rinkos vertinimus.

Klaipėdos AVMI patikrinimo metu įvertino pareiškėjo su parduotais automobiliais susijusių dokumentų visumą, todėl įvertinimas buvo atliktas išsamiai, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes. Mokesčių administratorius, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, informaciją apie automobilių kainas paėmė iš kelių šaltinių: apibendrino pirkėjų iš Lietuvos pateiktą informaciją apie transporto priemonių įsigijimo kainas, VšĮ „Emprekis“ tinklalapyje paskelbtą informaciją „Autotransporto kainos Lietuvoje“ ir įvertino Baltarusijos Respublikos mokesčių administratoriaus bei pirkėjo apklausos duomenis. Automobilių kainos buvo apskaičiuotos patikrinimo metu surinkus pakankamai įrodymų, kurie leidžia abejoti pareiškėjo apskaitos dokumentuose nurodytų pardavimo kainų teisingumu. Mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje fiksavo mažesnes automobilių pardavimo kainas, nei jos realiai buvo mokėtos, todėl šiuo atveju pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos bei ekonominių modelių metodas.

VMI teigia, jog nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo argumentus ir sumažinti pagrįstai paskirtas 30 proc. dydžio PVM ir PM baudas. Nors pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė apskaitos dokumentus, registrus ir paaiškinimus, tačiau apskaitos dokumentuose atvaizdavo ne visas gautas pajamas, o tik jų dalį, nuslėpė dalį pajamų, dėl ko mokesčių bazė apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pažeidimas buvo ne vienkartinis, sąmoningas. Be to, mokesčių mokėtojas ir toliau nepripažįsta mokesčių įstatymų pažeidimo, kas pagal MAĮ 139 straipsnio 2 dalies nuostatas ir LVAT praktiką yra svarbi aplinkybė skiriant didesnę baudą.

VMI nurodo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl atleidimo nuo mokesčių delspinigių, taikant MAĮ 100-141 straipsnius. Įvertinus ginčo metu nustatytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti apie tinkamai ir objektyviai teisingai atliktas mokesčių administravimo procedūras, todėl taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Klaipėdos AVMI 2017-11-24 sprendimu Nr. (6.5)FR0682-435 patvirtino 2017-09-15 patikrinimo aktą Nr. FR0680-399 ir juo bei sprendimu priskaičiuotas sumas: 13 048,25 Eur PVM pagal MAĮ 70 str., 1 941,19 Eur PVM delspinigių, 9 468,55 Eur PM pagal MAĮ 70 str., 997,49 Eur PM delspinigių bei 3 914 Eur PVM ir 2 840 Eur PM baudas.

VMI 2018-03-02 sprendimu Nr. 69-22 patvirtino Klaipėdos AVMI 2017-11-24 sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-435.

MGK 2018-08-23 sprendimu Nr. S-139(7-59/2018) patvirtino VMI 2018-03-02 sprendimą Nr. 69-22.

Pareiškėjas nesutikimą su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais grindžia tokiomis argumentų grupėmis: netinkamas skundžiamų sprendimų motyvavimas – nepagrįstas pareiškėjui palankių įrodymų nevertinimas ir rėmimasis išskirtinai tik mokesčių administratoriui palankiais įrodymais (Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 str.); netinkamas MAĮ 70 straipsnio taikymas nustatant mokesčio bazę; nepagrįstas 30 proc. dydžio baudos skyrimas. Be to, pareiškėjas formuluoja prašymą teismui atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus mokesčio bazės apskaičiavimu taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas nurodo, kad vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu ir pasitelkdamas ekonominių modelių metodą mokesčių administratorius privalo pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kad apskaičiuojamas prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokestinę prievolę nepagrįstai pasitelkė tik 11 asmenų duotus paaiškinimus, kurie nurodė, jog už pareiškėjo parduodamus automobilius mokėjo didesnę sumą, negu kad buvo įrašyta pirkimo – pardavimo sutartyje, ir visiškai nevertino asmenų, nurodžiusių, kad mokėjo tokias pačias pinigų sumas, kaip nurodyta sutartyse, t.y. mokesčių administratorius rėmėsi paaiškinimais tesudarančiais 19,30 proc. iš visų atsakymus pateikusių asmenų, o likę 80,70 procentai, pateiktų atsakymų nebuvo įvertinti. Pareiškėjo teigimu, siekiant nustatyti objektyviausią tiesą, ir mokesčių mokėtoją apmokestinti kuo objektyviau, mokesčių administratorius ir MGK privalėjo vertinti visus gautus duomenis, net ir nepalankius mokesčių administratoriau, ko pasėkoje apmokestinimas atitiktų protingumo ir teisingumo principus. Be to, pareiškėjas kelia klausimą dėl VšĮ „Emprekis“ pateikiamų duomenų tinkamumo apskaičiuojant mokesčio bazę. Pareiškėjas pabrėžė prekiavęs nesuremontuotais automobiliais, todėl jų vertė atitinkamai buvo mažesnė, o taikant ekonominių modelių metodą į tai nebuvo atsižvelgta.

MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčių administratorius teisė apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo (mokesčių administratoriaus) atliekamą įvertinimą, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi. Buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

Byloje neabejotinai nustatyta, kad per tikrintą mokestinį laikotarpį pareiškėjas, vykdydamas transporto priemonių pardavimo ekonominę veiklą, savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo gautų visų pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose, tiek MGK sprendime, tiek ir VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą yra ypač detaliai atskleistos faktinės aplinkybės (pareiškėjo veikla, jos pelningumas ir pan.), todėl teismas jų sprendime nekartos. Iš esmės ginčo tarp proceso šalių dėl aplinkybės, jog ne visi pareiškėjo apskaitos dokumentai atitinka tikrąsias ūkines operacijas, nėra. Šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. O tai lemia, kad pareiškėjos veikla, gaunant atitinkamas pajamas per tikrintą laikotarpį ir jų tinkamai nedeklaruojant, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

Iš pareiškėjo argumentų galima spręsti, kad jis, iš esmės neginčydamas MAĮ 70 straipsnio taikymo nagrinėjamu atveju, kvestionuoja mokesčių administratoriaus pasirinkus mokesčių apskaičiavimo būdus (ekonominių modelių) ir jų pagrindu padarytas išvadas.

MAĮ 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. – 6.3.; 28 – 29 punktai).

Byloje nustatyta, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokėtiną mokesčio sumą pagal jo įvertinimą, vertino ne tik 11 asmenų, nurodžiusių, jog už parduodamus automobilius mokėjo didesnę sumą, negu kad buvo įrašyta pirkimo – pardavimo sutartyje, paaiškinimus. Pareiškėjui sudarant transporto priemonių pardavimo sandorius ir nuslepiant faktines automobilių pardavimo kainas bei iš šios veiklos gautų pajamų tinkamai neapskaitant mokesčių administratorius vertino duomenis apie pareiškėjo finansinę būklę, palygino pareiškėjo taikyto antkainio ir pelningumo rodiklius su statistiniais bei kitų (duomenys neskelbtini) apskrityje prekybą naudotais automobiliais vykdančių įmonių rodikliais, palygino pareiškėjo parduotų automobilių kainas su VšĮ „Emprekis“ nurodytomis automobilių vidutinėmis rinkos kainomis, patikrino pareiškėjo internetiniame portale www.autoplius.lt talpintuose skelbimuose nurodytas kainas su PVM sąskaitose faktūrose bei buhalterinėje apskaitoje realiai užfiksuotomis kainomis, apklausė pirkėjus bei gavo duomenis apie pareiškėjo parduotų automobilių draudimą. Visi šaltiniai ir jų pagrindu padarytos išvados mokestinio ginčo metu mokesčių administratoriaus ir MGK buvo detaliai aprašytos, t.y. tinkamai ir pakankamai motyvuotos. Teismas pritaria mokesčių administratoriaus ir MGK išvadai, kad egzistuojant pajamų slėpimui ir pareiškėjui dalies ūkinių operacijų neatvaizduojant buhalterinėje apskaitoje, mokesčių administratorius parinko palankiausią pareiškėjui mokesčių bazės apskaičiavimo būdą, vadovaudamasis tik galimais paskaičiavimais, apskaičiavo pakankamai objektyviai teisingą mokestinės prievolės dydį.

Todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog šiuo atveju apskaičiuojant papildomai apmokestinamos vertės procentinę išraišką turėjo būti įtraukti asmenų, nurodžiusių, jog mokėjo būtent tiek, kiek buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas byloje neįrodė, kaip tokie duomenys visų nustatytų aplinkybių kontekste objektyviai būtų nulėmę kitokį mokestinės prievolės dydį, nei jis buvo apskaičiuotas mokesčių administratoriaus. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vertinta aplinkybė, kad pareiškėjas pardavinėjo automobilius jų nesuremontavęs. Kad ši aplinkybė buvo vertinta matyti iš VMI sprendimo išvados, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo parduotų transporto priemonių būklė buvo tvarkinga ir negalėjo stipriai įtakoti automobilių pardavimo kainos. Ši mokesčių administratoriaus išvada yra detaliai pagrįsta duomenimis, gautais iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“. Šiuos duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas nėra pateikęs.

Pareiškėjas, be kita ko, kvestionuoja ir mokesčių administratoriaus naudotus duomenis iš VšĮ „Emprekis“, tačiau teismas pažymi, kad tokie duomenys tiek mokesčių administratoriaus, tiek teismų praktikoje yra pripažįstami tinkamais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pasirinko netinkamus ir netikslius šaltinius, vertinio ne visus gautus asmenų paaiškinimus. Apibendrinant anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus argumentus pažymėtina, kad Taisyklėse yra reglamentuoti veiksmai, kuriuos atlieka mokesčių administratorius, norėdamas mokesčių bazę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: pirma, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte (6.1 punktas). Antra, mokesčių administratorius parenka informacijos, duomenų šaltinį (-ius), reikalingą (-us) įvertinimui atlikti. Mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį. Įvertinimui atlikti gali būti naudojamas vienas ar keli informacijos, duomenų šaltiniai (6.2 punktas). Galiausiai atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti, pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus (6.3 p.). Taisyklėse taip pat numatyti galimi informacijos šaltiniai, kuriais gali naudotis mokesčių administratorius (28 punktas), t. y. jis, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad mokesčių administratoriui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokia informacija jis gali pasinaudoti, tiek siekdamas įvertinti, ar mokėtojo veikloje nėra aplinkybių, numatytų Taisyklių 4 punkte, tiek siekdamas atlikti kaip įmanoma tikslesnius ir objektyvesnius mokestinės bazės nustatymo skaičiavimus. Ginčo atveju siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, informacija buvo paimta iš keleto šaltinių (VšĮ „Emprekis“ duomenys, UAB „Plius“ duomenys, Lietuvos Respublikos draudikų biuro duomenys, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ duomenys, Lietuvos Respublikos statistiko departamento duomenys, kitų (duomenys neskelbtini) apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, duomenys ir kt.). Ši surinkta informacija liudija, jog parduodamų automobilių techninė būklė buvo pakankamai gera (važiuojantys, tinkami dalyvauti eisme) ir negalėjo itin lemti to, jog transporto priemonės buvo parduodamos gerokai žemesnėmis nei rinkos kainomis ir nuostolingai, kas prieštarauja įprastinei verslo logikai ir tikslams, kurių įprastai yra siekiama vykdant vienokią ar kitokią veiklą – iš vykdomos veiklos gauti pelno, pajamų. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus panaudoti informacijos šaltiniai yra pakankamai objektyvūs, todėl tinkami pareiškėjo mokestinių prievolių dydžiui nustatyti. Pabrėžtina, kad pareiškėjas, netinkamai vykdydamas pareigas apskaičiuoti mokesčius ir slėpdamas tikrąsias pajamas, sąmoningai prisiima riziką, jog tikroji mokestinė vertė nebus nustatyta. Pažymėtina, jog atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris savo praktikoje yra konstatavęs, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (2007-06-05 nutartis adm. byloje Nr. A-11-603/2007; 2012-12-12 nutartis adm. byloje Nr. A-438-2491/2011). Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai apie 38 asmenų paaiškinimus dėl sumokėtos ir deklaruotos kainos sutapimo, deklaratyvūs paaiškinimai, kad jo parduoti automobiliai nebuvo suremontuoti (taigi, žymiai mažesnės vertės) niekaip nepaneigia mokesčių administratorius surinktos įrodymų visumos ir teisės aktais pagrįstų išvadų, o tuo pačiu ir protingumo ir teisingumo kriterijų.

Remdamasis anksčiau išdėstytais argumentais teismas daro išvadą, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai ir MGK sprendimai yra tinkamai ir pakankamai motyvuoti, juose aptartos ir įvertintos visos mokestiniam ginčui tinkamai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės, padarytos išvados atitinka teisinį reglamentavimą ir teismų suformuluotus išaiškinimus.

Pareiškėjo įsitikinimu, egzistuojant tik atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms ir nesant sunkinančių aplinkybių, jam turėjo būti paskirta minimali 10 proc. bauda.

Mokesčių administratorius skirdamas pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą atsižvelgė į tokias aplinkybes, kaip: pareiškėjas su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, teikė apskaitos dokumentus, registrus, paaiškinimus, tačiau apskaitos dokumentuose atvaizdavo ne visas gautas pajamas, o tik dalį jų, dalį pajamų nuslėpė, pažeidimas buvo ne vienkartinis, sąmoningas. Be to, pareiškėjas pažeidimo nepripažįsta.

MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skirdamas konkrečią baudą, jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis MAĮ 140 straipsnyje nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis (MAĮ 139 str. 3 d.), t.y. skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

LVAT teisėjų kolegija 2008-02-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-214/2008, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2004-01-26 nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, padarė išvadą, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytos baudos vidurkis, o tuomet, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (LVAT praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (II dalis), publikuoto „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011 m.). Pagal MAĮ 139 straipsnio nuostatas skiriamos baudos dydis priklauso nuo visų kompleksiškai vertinamų su konkrečiu atveju susijusių minėtų aplinkybių, o esant atsakomybę didinančių ir mažinančių aplinkybių pusiausvyrai (ar tokių aplinkybių nesant), skiriamas įstatyme nustatytos minimalios ir maksimalios sankcijos vidurkis.

Byloje nustatyta, kad nors pareiškėjas ir bendradarbiavo (teikė duomenis) su mokesčių administratoriumi ir pastarasis tai konstatavo, tačiau reikšminga 140 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos taikymo prasme laikytina ir aplinkybė, kad ne tik pažeidimo tyrimo metu, bet ir mokestinio ginčo metu pareiškėjas mokesčio įstatymo pažeidimo nepripažino. Mokesčio įstatymo pažeidimas padarytas pareiškėjui siekiant gauti mokestinę naudą ir tokie pareiškėjo veiksmai buvo sąmoningi (MAĮ 140 str. 4 d. 1 p.). Mokesčių administratorius baudos dydžio parinkimą sprendime tinkamai motyvavo. O pareiškėjas nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių ir / arba argumentų, kurie leistų daryti išvadą dėl pareiškėjo atžvilgiu taikytinos minimalios baudos. Taigi, teismas pritaria mokesčių administratoriaus sprendimui, jog pareiškėjui šiuo atveju skirtina vidutinio dydžio (30 proc.) bauda.

Be to, pareiškėjas prašo teismo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atleidimą nuo delspinigių reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme, yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas arba kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau pastarasis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kokiu MAĮ įtvirtintu pagrindu jis turėtų / galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas apsiriboja deklaratyviu pareiškimu, kad turėtų būti vadovaujamasi MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, privalomumo ir protingumo principais.

Nagrinėjusi pareiškėjo prašymą sumažinti delspinigius ir / arba atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MGK konstatavo, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva atleido pareiškėją nuo sustabdymo laikotarpiu priskaičiuotų 2 387,83 Eur PVM ir 1 732,74 Eur PM delspinigių, todėl padarė išvadą, kad likusi pareiškėjui papildomai priskaičiuota 1 941,19 Eur PVM ir 997,49 Eur PM delspinigių suma nepažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui apsiribojo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos citatomis, tačiau LVAT nurodytų išaiškinimų konkrečiose administracinėse bylose niekaip nesusiejo su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, t.y. neatskleidė teisingumo ir protingumo kriterijų turinio nagrinėjamų aplinkybių kontekste, todėl teismas daro išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundą atmetus jis neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Tomada“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.