Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016 m. kovo 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M.V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai. Informavo, jog teismo posėdyje nepageidauja dalyvauti.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovės atstovui ir pareiškėjui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato patalpose sąlygų, kai patalpos stebimos vaizdo kameromis, dėl neišduoto tualetinio popieriaus, švarios patalynės, nesuteiktos medicininės pagalbos, neįrengto pasivaikščiojimo kiemelio, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir dušo, pasimatymo kambario neįrengimo, negalėjimo pasinaudoti taksofonu ir dėl natūralaus apšvietimo patalpose nebuvimo.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) reglamentuojančios policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo tvarką, 2 punkte apibrėžta, jog sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Pagal Instrukcijos 39 ir 41 punktus, į laikino sulaikymo patalpas asmuo gali būti uždarytas ne ilgiau nei 5 valandoms, o į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždarytas ne ilgiau nei 48 valandoms.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2012-12-03 įsakymu Nr. 30-V-1094 „Dėl leidimo eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas“ leido pradėti eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (b.l.12). Remiantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2016-02-04 rašte Nr. 30-S-11009 pateiktais duomenimis, M.V. į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatą buvo pristatytas ir ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas nuo 2013-10-07 iki 2013-10-09, 2013-10-15 bei 2014-01-21 dienomis.

Statomų, rekonstruojamų, kapitališkai remontuojamų teritorinių policijos įstaigų pastatų operatyvaus valdymo padalinių patalpų pagrindinius projektavimo, patalpų planavimo, įrengimo, higienos, vaizdo stebėjimo sistemos reikalavimus, šių patalpų techninį aprūpinimą nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtinti (pakeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (toliau - Reikalavimai). Pagal Reikalavimų 18 punktą, operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įvestos komunikacijos, inžineriniai tinklai, patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos. Reikalavimų 33.12 punktas numato, jog teritorinių policijos įstaigų pastatų operatyvaus valdymo padalinių patalpose langų įrengti neprivaloma. Reikalavimų VIII skyriaus, reglamentuojančio vaizdo stebėjimo sistemos įrengimą, 36 punkte įtvirtinta, kad teritorinės policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, užtikrinanti įėjimo į policijos įstaigą ir kitų nustatytų vietų stebėjimą; vaizdo stebėjimo sistema turi fiksuoti į policijos įstaigą įeinančius ir iš jos išeinančius asmenis, policijos įstaigos pastato teritoriją, taip pat sulaikymo patalpose uždarytus asmenis. Atsižvelgiant į nurodytas Reikalavimų nuostatas darytina išvada, kad Plungės rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos nepažeidžiant šio teisės akto reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl langų patalpose neįrengimo bei neteisėto filmavimo atmestini.

Teismas vertina tai, jog nors ir Reikalavimuose nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės, tualetinio popieriaus išdavimas, tačiau viršijus Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, numatytą uždarymo laikino sulaikymo patalpoje terminą (5 valandas), asmeniui turi būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos (žr. LVAT 2014-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1962/14).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali redakcija, galiojusi pareiškėjo laikymo ilgalaikio sulaikymo kameroje laikotarpiu, galiojo iki 2015-11-01) reglamentavo policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais (56 punktas). Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis Plungės rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, sanitariniame mazge įrengta praustuvė ir grindyse sumontuotas unitazas.

Reikalavimų 17 punkte nurodyta, kad šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengiama prausykla. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis Plungės rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose (viso jų yra dvi) yra įrengtas dušas su karšto vandens tiekimo sistema ir šiose patalpose laikomi asmenys gali bet kuriuo laiku nekliudomai pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia negalėjęs pasinaudoti dušu, tačiau nurodo, jog naudojimasis buvo nehigieniškas, maudytis buvo nepatogu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti neteisėti veiksmai dėl dušinių neįrengimo ar pareiškėjo teisių pažeidimo negalėjus jomis pasinaudoti, todėl toks pareiškėjo nurodymas (dėl nehigieniškumo ar nepatogumo) vertinamas kaip subjektyvus situacijos suvokimas, todėl šioje dalyje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, negali būti sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Pažymėtina, kad Reikalavimuose ar kituose teisės aktuose nenumatytas pasimatymų patalpos, taksofono įrengimas ir pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas ilgalaikio sulaikymo patalpose, todėl šioje dalyje nenustatytas atsakovo neteisėtas veikimas.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pagal EŽTT formuojamą praktiką, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, higienos normų laikymąsi tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Todėl teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo išduotas tualetinis popierius ir švari patalynė. Atsakovas nurodo, kad laikino sulaikymo patalpose visada yra tualetinio popieriaus, o laikomiems asmenims pareiškus, kad tualetinis popierius baigėsi, yra nedelsiant išduodamas naujas. Taip pat atsakovas nurodo, jog švari patalynė yra išduodama tiems asmenims, kurie paliekami nakvoti. Atsakovo duomenimis pareiškėjas Plungės rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose nakvojo nuo 2013-10-07 iki 2013-10-09, o kitomis dienomis 2013-10-15 ir 2014-01-21 buvo atvežtas procesinių veiksmų atlikimui. Atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui 2013 m. spalio 7 – 9 dienomis buvo išduota švari patalynė, todėl šioje dalyje nustatyta, jog viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pareiškėjo nurodytas pažeidimas, jog nebuvo išduotas tualetinis popierius atmetamas kaip neįrodytas, nes atsakovas pateikė duomenis apie tai, jog tualetinis popierius visada yra išduodamas, be to, vertinama tai, kad pareiškėjas pats tiksliai nenurodė aplinkybių dėl popieriaus neišdavimo (t.y. kokiomis datomis nebuvo išduotas, ar jis kreipėsi į policijos pareigūnus dėl tualetinio popieriaus išdavimo, ar jie atsisakė tokius veiksmus atlikti).

Pareiškėjas teigia, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes neužtikrino tinkamos medicininės pagalbos. Skunde nurodo, jog jis negavo jokių vaistų nuo skausmo ir temperatūros. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2016-02-04 rašte Nr. 30-S-11009 nurodyta, kad jei sulaikytieji skundžiasi sveikatos būkle, visada yra iškviečiama greitoji medicininė pagalba. Taip pat nurodė, jog peržiūrėjus iškvietimų registracijos žurnalą, nenustatyta, kad pareiškėjui tokios paslaugos būtų suteiktos (b.l. 11). Atsižvelgiant į tai, kad Reikalavimuose nenustatyti privalomi pareigūnų veiksmai dėl medicininės pagalbos teikimo (vaistų išdavimo), į tai, kad pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjui būtų suteikta (iškviesta) greitoji medicinos pagalba, akivaizdu, jog šioje dalyje taip pat nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius M.V. laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatas nuo 2013-10-07 iki 2013-10-09 pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis (gauti švarią patalynę), todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų, jis patyrė didelį diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, miego sutrikimus, sutriko pasitikėjimas savimi.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Byloje nenustatyta, kad Klaipėdos apskrities VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikti kalinamųjų neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, ir saugiu vykdymu. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities VPK areštinėje teisės gauti švarią patalynę, ir sudarė prielaidas patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d. negavo švarios patalynės, duomenų, jog dėl to sutriko jo sveikata, nėra. Todėl teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę (2 naktys), bendrąsias laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose sąlygas, nesant byloje įrodymų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą teisę gauti patalynę), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M.V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo pažeista M.V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.

Atmesti pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.